Na kadangi domiuosi siais dalykais,maza kolekcija paaiskinimu apie kai kuriuos dalykus…=]]
Achetatonas – saulės miestas
Įsivaizduodamas idealią valstybę – neegzistuojančią ir proto principu sukurtą respubliką, Platonas apdairiai išvijo iš jos poetus. Matyt ideali utopija nepakenčia griaunančios vaizduotės jėgos, kuri pati ją kažkada sukūrė.
Tačiau viskas kinta, jei utopistas yra apdovanotas karališka galybe ir tuo pačiu metu yra poetas.
Achetatono miestas (pažodžiui – „Atono horizontas“) – yra utopijos įsikūnijimas ir gyvavo 12 metų, lygiai tiek pat kiek ir „eretiški“ jo įkūrėjo faraono Echnatono sumanymai.
Šio miesto griuvėsius dar ir šiandien galima rasti Viduriniajame Egipte, Tel – El Amarnos apylinkėse, kurios yra Nilo pakrantėje. Išliko keletas rūmų, amatininkų kvartalas, skulptorių dirbtuvės ir kelios šventyklos. Tačiau išlikę pastatai liudija ne tiek apie miesto buvimą, kiek apie jo sugriovimą. Akmeniniai nebaigtos poemos fragmentai amžiams sustingo brutalios rankos įsibrovimo metu.
Iki 1842 metų niekas nežinojo šio miesto pavadinimo, o tuo labiau jo istorijos – sklido neaiškūs gandai, kad kažkur tarp Tebų ir Memfio yra paauksuotų šventyklų miestas, kurį užpustė dykumos smėlis ir žudančios užmaršties dulkės.
1912 metais vokiečių egiptologai rado paspalvintą Nefertitės biustą – vieną iš tobuliausių Senojo Egipto meno kūrinių (šiuo metu saugomas Berlyno muziejuje). Jos nežemiško grožio spinduliai nušvietė nuostabų ir mažai žinomą faraonų istorijos epizodą. Iš karto iškilo klausimas – kas gi buvo šio skulptūrinio portreto modelis? Tačiau moters vardas senai buvo pašalintas iš daugelio istorinių liudijimų. Tik po penkiasdešimties nenutrūkstamų ieškojimų metų pavyko nustatyti, kad žavingoji karalienė su aukštu galvos apdangalu buvo faraono Echnatono žmona. Jo vardas taip pat buvo paskelbtas už įstatymo ribų ir nebuvo minimas nei viename oficialiame Egipto valdovų sąraše. Metraštininkai sąmoningai išbraukė trisdešimt metų iš savo šalies istorijos.
Šio sąmokslo dydis verčia susimąstyti apie tai, kokią reikšmę egiptiečiams turėjo įvykiai Amarnoje. Echnatono pradėta radikalių pertvarkymų programa grindėsi ne tik politiniais išskaičiavimais, bet ir poetinėmis faraono svajonėmis. Ji buvo tiek neįprasta, kad net šiandien atrodo kaip vingis tiesiaeigiame Egipto istorijos vyksme ir, greičiausiai, priklauso tam tikrai atminties sričiai, balansuojančiai ant svajonės ribos.
Praėjus daugeliui amžių sunku pasakyti kokia asmenybė buvo Echnatonas. Kai kurie mato jame tragišką figūrą, Kristaus pirmtaką, monoteizmo šauklį. Kitiems jis – faraonas eretikas, gėdinga savo nacijos istorijos dėmė.
Išdžiūvusioje ir įkaitusioje dykumoje, kur saulė pakilo jau pirmąją kūrimo dieną, Echnatonas nusprendė pastatyti miestą, kuris turėjo tapti sostine ir jo paskelbtos religijos centru. Stojęs į kovą su įtakingais ir galingais žyniais jis uždraudė Amono, dievų karaliaus, kultą ir vietoj jo įtvirtino naujos dievybės Atono – Saulės garbinimą. Ryšių su žyniais nutraukimas ir perėjimas į naują religiją įvyko staiga, pačioje jo valdymo pradžioje – apie 1362 metus prieš mūsų erą. Faraonas pakeitė savo vardą Amenchotepas IV – „paklusnus Amonui“ į Echnatoną – „Atono mylimas“ ir, palikęs Tebus pradėjo naujos sostinės statybą. Šimtas tūkstančių meistrų, inžinierių ir darbininkų kūrė jam metropolį, kurio gyventojų skaičius turėjo viršyti statytojų skaičių. Achetatonas turėjo tapti Saulės, menų, meilės ir džiaugsmo miestu. Tai buvo pirmoji istorijoje sostinė, pastatyta tuščioje vietoje.
Tam, kad būtų galima atvežti geriausias medžiagas buvo sugalvoti originalūs įtaisai. Kad atgaivintų architektūrą ir atitoltų nuo masyvių akmeninių monumentų, išlikusių po kitų faraonų valdymo, čia plytų sienoms atremti buvo naudojami mediniai balkiai. Per visą miestą tiesėsi pagrindinė gatvė, kurioje stovėjo turtingiausi namai. Mažiau privilegijuoti miestiečiai užėmė gretimą kvartalą. Už jo tiesėsi daugybės persikėlėlių, atvykusių į Achetatoną ieškoti naujo gyvenimo, rajonas. Centrinėje aikštėje buvo svarbiausia šventykla, susidedanti iš keleto vidinių kiemų, vedančių į šventyklą. Šis pastatas neturėjo stogo, buvo orientuotas į Saulės patekėjimą ir atviras jos šventiems spinduliams. Tokiu būdu faraonui ir jo bendraminčiams niekas nekliudė bendrauti su jų dievybe, maudantis jos spinduliuose, kurie nuo geltonos pastatų spalvos atrodė dar ryškesni.
Tačiau pats nuostabiausias pastatas buvo Šiauriniai rūmai, kurie buvo pastatyti Nefertitei netoli nuo miesto. Tai buvo visas pasaulis miniatiūroje. Jie kilo tarp baseinų ir sodų, prie kvadrato formos ežero. Aprėminti kolonadomis ir voljerais su rečiausiais paukščiais ir gyvūnais – tai buvo sėkmingas gyvos gamtos įsiliejimas į kasdieninį žmogaus gyvenimą.
Šiandien yra žinoma pakankamai daug apie Achetatono buitį, jo puotas ir šventes Dievo – Saulės garbei. Tačiau mažai žinoma apie jo politinę veiklą. Valstybės reikalai matyt buvo antraeiliai faraono – poeto gyvenime.
Tačiau pats faktas, kad nauja dievybė buvo prieinama akims, verčia manyti, kad žmonių sampratoje apie dievų valdžią įvyko revoliucija. Juk jeigu dievybė nesislepia nuo žvilgsnių, žmonės jaučia jos artumą ir net susiliečia su ja. Šie nauji santykiai tarp dievo ir žmogaus pasitarnavo postūmiu Echnatono vykdomam perversmui. Visa matantis Atonas tapo Saulės akimi, o pati Saulė – dievo akimi, matančia ir matoma. Senasis „tikrasis“ dievas Amonas matė viską, tačiau pats liko nematomas ir niekuomet nepasirodydavo, nebent raižytuose ir kaltuose iš akmens stabuose, tarnavusiais jo dieviškojo buvimo tarp žmonių simboliais. Gal būt Echnatono erezija išryškėjo siekiant atsisakyti simbolių, mainais gaunant teisę nuolat maudytis švytinčioje Saulės disko šviesoje.
Štai kodėl Echnatono kūrinys buvo utopija tiesiogine šio žodžio prasme. Juk žvelgiant iš poeto varpinės utopija žada tikrą ir tikslų realybės suvokimo siekį. Amarnos epochos estetika liudija apie savotiškai užaštrintą realizmą. Lyg spindulių miriadai, kuriuos siunčia saulė, dailininko žvilgsnis nukrypsta į tuos, kurie šlovina ją. Echnatonas yra tarsi beformis, įsikūnijantis kitų akyse.
Kai kas Echnatono programoje pastebi pirmuosius užgimstančios demokratijos ūglius. Visur matoma ir vienodai dosniai šviesą ir gyvybę liejanti Saulė iš tiesų buvo teisingo monarcho ir jo utopijos įsikūnijimo verta emblema. Tačiau net ir poetui – valdovui sunku išsilaikyti tokiame aukštame lygyje, kasdien valdant savo tautą. Echnatono žygdarbis yra tame, kad jis, tikėdamas sėkme, trumpam sugebėjo ištrinti ribą tarp norų ir galimybių.
Echnatonas
Egipto faraonas (valdė 1350 – 1334 m. pr. m. e.). Gimė 1369 m. pr. m. e. Tikrasis vardas Amenhotepas IV.
Jis buvo Amenhotepo III ir jo žmonos Tijos sūnus. Vedė Nefertitę (Nofretetę), kuri, kaip manoma buvo Mitanni gimusi Azijos princesė. Jie susilaukė šešerių dukrų, iš kurių dvi ištekėjo už jo paveldėtojų – Smenchkaros ir Tutanchamono.
Jis apkeitė savo vardą tuo metu, kai atsisakė senųjų dievų garbinimo ir įvedė Saulės dievo Atono kultą. Dėl to tapo žinomas kaip “ Faraonas Eretikas”. Tokiu jį paskelbė faraonas Heremhebas, perėmęs valdymą iš Tutanchamono (Tutanchatono).
Jis pastatė naują sostinę Amarną (Achetatoną), kur archeologinių tyrinėjimų metu atrasta daug karališkų raštų ir kitų istorinių dokumentų. Čia suklestėjo menai, pakeisdami senoviškai stilizuotus vaizdus į jausmingesnį realizmą.
Echnatonas nuolatos buvo vaizduojamas su išpūstais klubais ir moteriška krūtine. Vieni mokslininkai kelia versijas, kad tai galėtų būti karališkos valdžios susiliejimas abiejose lytyse, tuo tarpu kiti teigia, kad tai buvo liaukų sutrikimas.
Visi požymiai liudija kad, vaikystėje jis buvo šeimos atstumtasis. Mokslininkai tiria faktą, kad Echnatonas sirgo liga, kuri vadinama Marfano Sindromu. Tai yra genetinis pažeidimas, kuris suardo kūno jungiamuosius audinius.Šios ligos simptomai – trumpas liemuo, pailga galva, kaklas, rankos, delnai ir pėdos, aiškiai išreikšti raktikauliai, išpūstas pilvas, sunkios ir stambios šlaunys, silpni raumenys. Tie, kurie paveldi ligą yra neįprastai aukšti ir gali turėti silpnas aortas, kurios gali trūkti. Jie gali mirti jauni. Jei Echnatonas sirgo šia liga, jo dukros galėjo paveldėti jas 50 procentų galimybe. Jo dukros buvo vaizduojamos su panašiais simptomais.
Taip pat randami vaizdai, kur Echnatonas glamonėja savo įpėdinį Smenchkarą ir tai laikoma Echnatono homoseksualumo įrodymu.
Iš tiesų Mesopotamijoje Echnatonas pripažino valstybės palaikomą vyrų ir moterų prostituciją, praktikuojamą šventyklose. Kai kuriais atvejais tokie gyventojai net gaudavo pastovų atlygį. Tačiau ši nuostata buvo ginčijama senovės Izraelyje, todėl vyrų prostitucijos nuslopinimas buvo pirmasis žingsnis, suvaržant homoseksualumą.
Dar vieną paaiškinimą pateikė Tony Spawforth (Niukastlo Universiteto Klasikos Departamentas) 1999 metais. Jis spėjo, kad Smenchkara iš tiesų buvo Nefertitė, kuri šį vardą pasirinko po Echnatono mirties.
Zigmundas Froidas teigė, kad Echnatonas buvo Mozės prototipas, o gal net ir tikrasis Mozė.
Nei Echnatono, nei Nefertitės, nei Smenchkaros mumijos nerastos. Echnatonas buvo 10-asis 18 Dinastijos faraonas.
Metai
pr. m. e.
Valdymo metai
Įvykiai
1350 0
–
1349 1
Amenchotepas IV tęsia savo tėvo pradėtų pilonų statybą Karnake. Gimsta dukra Meritatė
1348 2
Prdedamos statyti 4 šventyklos Atonui Tebuose. Pirmosios valdymo metinės
1347 3
–
1346 4
Pradedamas statyti Achetatonas. Gimsta dukros Meketatė ir Ankchespaatė
1345 5
Baigiami darbai Karnake
1344 6
Baigta statyti centrinė Achetatono dalis. Amenchotepas IV pasivadina Echnatonu. Pradedama karališkos kapavietės statyba
1343 7
–
1342 8
Valstybės valdymas perkeliamas į Achetatoną
1341 9
Atono vardas išsilaisvina nuo bet kokių kitų dievų įtakos, išskyrus Amono –Ra, kuris išlieka svarbiausiu Egipto dievu. Iškalamas Echnatono sarkofagas
1340 10
Gimsta dukra Neferneferuatė
1339 11
Gimsta dukros Neferneferurė ir Setepenrė
1338 12
Oficiali faraono šeima su šešiomis Nefertitės dukromis paskutinį kartą matoma viešai. Echnatono motina karalienė Tyja aplanko Achetatoną.
1337 13
Miršta dukra Meketatė
1336 14
Miršta Nefertitė. Meritetė tampa karaliene.
1335 15
Meritetė išteka už Smenchkaros. Smenchkara Valdo kartu su Echnatonu iki 1330 m. pr. m. e
Ajam Vassef (Egiptiečių žurnalistė), "Kurjer Junesko" 1991/4
gaila kad nemoku foto idet…gal padesit kas,kaip idet foto? tada su fotkem imesciau…na patarkit,tada viska ir sudesiu…=]]…dekui
eini i http://www.imageshack.us , spaudi choose imeti nuotrauka, spaudi host it! , palauki kol uzuploadins ir ismes nuoroda, kuria ir imeti cia i foruma 🙂
didelis dekui…=]
Alaus tradicijos Vokietijoje
Vokiečiai pavalgyti mėgsta. Taip pat jie skanius ir įvairius skirtingų regionų valgius mielai užsigeria alumi. Ko jau ko, bet alaus įvairove ši šalis gali didžiuotis. Juk ne veltui Vokietija vadinama alaus šalimi. Įvairių tyrimų bendrovių duomenimis, vokiečiai (įskaitant ir abstinentus, vaikus ir visus kitus) kasmet išgeria maždaug po 150 – 190 litrų alaus!
Tai byloja, kad alaus tradicijos šioje šalyje – tikrai labai senos, o receptūros – labai įvairios. Markas Tvenas apie alų Vokietijoje rašė: „Alus šioje šalyje yra toks įvairus, kaip ir kieme kudakuojančios dedeklės“. Tikra tiesa. Šiandien šalyje gaminama daugiau kaip 5000 rūšių įvairaus alaus.
Vienoks alus mėgstamas Bavarijoje, kitoks – Šiaurės ar centrinėje Vokietijoje. Tačiau pagal savo stiprumą ir skonines savybes šis gėrimas dažniausiai skirstomas į tris sąlygines rūšis.
Pirmajai galima priskirti labai lengvą ir šviežią alų (pvz., Kölsch. Šis alus yra toks lengvas, kad vokiečiai juokauja, jog tai vanduo, kuriuo buvo plaunamos alaus statinės), šviesų (žinomą visame pasaulyje Pils arba Pilsner pavadinimu) bei tamsų (nors tamsus alus Vokietijoje gaminamas, jis nėra labai populiarus, ir šiai rūšiai priskiriamas daugiausiai importuotas alus).
Aukščiau minėtas skirtingų alaus rūšių skaičius yra oficialus. Tiek rūšių alaus gamina Vokietijos aludarių pramonininkai. Tačiau dažnas vokietis bent retkarčiais išsiverda alaus savo reikmėms. Naminis alus yra labiau paplitęs Šiaurės Vokietijoje. Tarkime, Braunšvaige viduramžiais daugelyje namų buvo didesni ar mažesni alaus bravorai, o naminio alaus pasigamina bene kas antras miestietis.
Alus buvo gaminamas ne tik viduramžiais – pirmoji alaus darykla, priklaususi vienuoliams, Miunchene buvo užregistruota dar 1040 metais. Vokietijoje buvo leidžiami net specialūs įstatymai, įsakantys „mėgautis šiuo nepaprasto skonio gėrimu, suteikiančiu žvalumo ir energijos“, arba priešingai – draudžiantys paprastiems miestiečiams gerti alų.
Tačiau išgyvenęs ilgus šimtmečius, išvengęs įvairių negandų, vokiškas alus pasiekė ir dabartį. Jis yra bene labiausiai paplitęs pasaulyje. Ir kartais to net neįtartum. Štai bene geriausio vokiško alaus darykla „Beck’s“ (šis alus geriausiu yra pripažįstamas daugelio alaus žinovų) valdo arba yra viena iš stambesnių akcininkių daugiau kaip šimto įvairių alaus daryklų visame pasaulyje. Tačiau kartais net neįtarsi, kad geri šį alų: tikruoju „Beck’s“ alumi gali vadintis tik gėrimas, pagamintas Bremene, kur yra pagrindinė gamykla, įkurta 1874 metais, ir Filadelfijoje, alaus darykloje, įkurtoje 1876 metais (nors tas alus skirtas pardavinėti tik JAV rinkoje). Todėl kartais net už ispaniškos ar braziliškos etiketės butelyje gali „slėptis“ tikriausias vokiškas alus. Tačiau ne tik šis alus yra populiarus. Tikriausiai niekam nereikia daugiau pasakoti apie „Wahrsteiner“, „Jever“,„Astra“ ir kitas vokiško alaus rūšis.
Alus, jo degustavimas ir kitos su alumi susijusios pramogos yra populiari savaitgalio praleidimo forma Vokietijoje. Ir ne tik savaitgalio. Alui skirta garbinga vieta kulinarinio paveldo kelionių tarpe. Šalyje yra daug restoranų, turinčių nuosavas alaus daryklėles. Jos yra visiškai vienodos (tokia pati įranga), verdamas alaus kiekis vienodas (verdama, kad patenkintų restorano reikmes), net pats alus yra beveik vienodas (verdamas šviesus, tamsus alus ir dar viena rūšis, kuri keičiama priklausomai nuo metų laiko, švenčių – specialus alus verdamas vasarą, žiemą, prieš Kalėdas, Velykas…), visi bravorų savininkai didžiuosis savo gaminamu alumi, būtinai pavedžios po alaus daryklėlę, papasakos, kaip verdamas alus ir… pasiūlys paragauti. Beje, toks alus yra brangesnis, nei įprasta – 0,3 l bokalas kainuoja 2,50 EUR (paprastai už šią sumą galima išgerti pusę litro alaus).
Įvairūs restoranai prigalvoja įvairių pramogų. Viskas skirta tam, kad pritrauktų kuo daugiau turistų. Pavyzdžiui, Kylyje esančiame restorane „Kieler Brauerei“ pietūs kainuoja 17,95 EUR. Į šią kainą įskaičiuota milžiniška porcija pietų (labai daug mėsos, bulvių, dešrelių ir pan. – tikri bavariški pietūs. Beje, vienos porcijos, kurią pateikė restorane, pakaktų trim!), ekskursija po alaus daryklėlę, o po jos – 90 minučių galima nemokamai gerti tiek alaus, kiek pajėgsi. Priklausomai nuo kompanijos dydžio, ant stalo pastatoma 10 arba 30 litrų „statinaitė“. Braunšvaigo restorane „Zum Löwen“ bravoro savininkas ekskursiją pradės atnešęs bei ant stalo padėjęs pagrindinius alaus gaminimo produktus – skaldytus ir neskaldytus miežius bei apynius. Vėliau prie tokių pačių įrengimų papasakos tokią pačią istoriją. Vanduo tinka ne bet koks, jis kaitinamas, verdami miežiai, dedami apyniai, alus fermentuojasi, o po savaitės – parduodamas. Po ekskursijos, kad greitai neišgaruotų prisiminimai, įteiks ir diplomą, kuriuo išsakoma didžiulė pagarba bei susižavėjimas alaus seminaro „dalyvio“ parodytu susidomėjimu ir išreikštomis žiniomis.
Tačiau nei vienas alaus daryklos savininkas neperspėja, kad alumi piktnaudžiauti nedera. Alkoholis, kurio alui suteikia apyniai (tiksliau, didelis jo kiekis), sukelia nemalonų jausmą, liaudies populiariai vadinamą „pachmielu“. O apyniai rusiškai – „chmiel“.
Į sveikatą! Zum Wohl!
Arba tiesiog – prost!
Aleksandrijos švyturys
Aleksandrija buvo įkurta 332 m. pr. m. e. Nilo deltoje, buvusio Egipto miestelio Rakočio vietoje. Tai buvo vienas pirmųjų helenizmo epochos miestų, pastatytų pagal vieningą planą. Jame stovėjo Aleksandro Didžiojo sarkofagas, mieste buvo įkurtas menų ir mokslo centras. Aleksandrija pagrįstai didžiavosi didžiausia ano meto biblioteka, kurioje buvo sukaupta apie pusę milijono rankraščių ritinėlių. Patį miestą įkūrė Aleksandras Makedonietis, kaip, beje, ir ne mažiau 17 kitų to paties pavadinimo miestų įvairiuose nukariautuose kraštuose. Didžioji jų dalis išnyko, tačiau Aleksandrija, įkurta Nilo deltoje, išliko ir iki mūsų dienų.
Aleksandrijos uostas, gal judriausias ir labiausiai visame pasaulyje lankomas pirklių, buvo nepatogus. Nilas plukdė gausybę dumblo, seklumose išlaviruoti tarp sąnašų sugebėdavo tik patyręs locmanas. Siekiant užtikrinti jūrų laivybos saugumą buvo nutarta Aleksandrijos prieigose, Faro saloje, pastatyti švyturį. 285 m. pr. m. e. sala su žemynu buvo sujungta pylimu. Statybos projektas buvo sumanytas ir pradėtas apie 290 m. pr. m. e. Mirus Aleksandrui, Egiptą pradėjo valdyti jo patikėtinis Ptolemėjus Soteras, tęsęs statybos darbus, o galutinai jie buvo užbaigti Sotero sūnaus Ptolemėjaus Filadelfijaus valdymo laikais.
Švyturį statė architektas Sostratas Knidietis. Statyboms pakako penkerių metų: Aleksandrija buvo pažangios technikos centras ir turtingiausias anuometinis pasaulio miestas, statytojai savo žinioje turėjo didžiulį laivyną, akmenų skaldyklas ir miesto mokslininkų išradimus. Švyturys iškilo 120 m. aukščio – trijų aukštų bokštas, pirmasis ir pavojingiausias Egipto piramidžių "varžovas". Jo pamatas buvo 30 m. kraštinių ilgio kvadratas. Pirmas 60 m. aukštį siekęs bokšto aukštas buvo išmūrytas iš akmens plokščių, ant jo stovėjo 40 m. aukščio aštuoniakampis bokštas, išklotas baltu marmuru. Trečiame aukšte, apvaliame, kolonų apsuptame bokšte, visą laiką degė milžiniškas laužas, kurio šviesa buvo gerai matoma naktį, o dieną ją atspindėdavo sudėtinga veidrodžių sistema. Malkos laužui buvo gabenamos įvijais laiptais, tokiais plačiais ir nuolaidžiais, kad jais į viršų, į šimto metrų aukštį, užvažiuodavo asilų traukiamos vežėčios. Švyturio atvaizdas buvo kaldinamas tuometinėse monetose, panašiai kaip šiandieną žymiausieji paminklai vaizduojami šiuolaikinėje valiutoje.
Švyturys buvo ir tvirtovė – Aleksandrijos forpostas, ir stebėjimo punktas: jo šviesą laivai matydavo už daugelio dešimčių stadijų, o nuo viršūnės buvo galima pastebėti priešo laivyną dar gerokai prieš jam priartėjant prie miesto. Iš septynių pasaulio stebuklų šis vienintelis buvo pritaikomas praktiškai. Daugiau kaip 1500 m. jūrininkams jis garantavo saugų patekimą į miestą, jo šviesa buvo matyti daugiau kaip už 50 km. Taip pat bokšte buvo daugybė sudėtingų technikos prietaisų – vėjarodžių, astronomijos aparatų, naudojamų tyrinėjimams.
Kai arabai užkariavo Aleksandriją, jie žavėjosi jos grožiu ir turtais, tačiau naujieji šeimininkai sostinę iš Aleksandrijos perkėlė į Kairą – taip miestas pamažu prarado savo svarbą. Kai veidrodžių sistema per klaidą buvo sudaužyta, niekas nepasirūpino jos pakeisti. Vėliau keletas stiprių žemės drebėjimų 365 m., 1303 m. ir 1323 m. ypač pakenkė statiniui; po to į švyturį jau nebebuvo įmanoma patekti. 1303 m. rugpjūčio 8 d. stiprus žemės drebėjimas palietė visą Viduržiemio jūros baseiną. Poveikis buvo jaučiamas Graikijoje, Levante ir Nilo deltoje, o Aleksandrija buvo itin stipriai nuniokota. Tiesa, viršutinysis švyturio aukštas nugriuvo dar anksčiau, 796-aisiais, nors apatiniojo sienos išstovėjo dar kelis šimtus metų. Taip pat egzistuoja mažai įtikėtina legenda, kad dalis švyturio apgaulės būdu buvo sunaikinta 850-ais metais. Konstantinopolio imperatorius, norėdamas sužlugdyti konkuruojantį uostą, paskleidė gandus, kad po švyturio pamatais pakastas didžiulis lobis. Kada Egipto kalifas, tuo metu valdęs Aleksandriją, tuos gandus nugirdo, įsakė dalį statinio nugriauti ir lobį surasti. Tai įvyko jau po to, kai buvo sunaikinta bokšto veidrodžių sistema.
Galutinis švyturio žlugimo etapas buvo apie 1480 m., kada Egipto mameliukų sultonas Kaitbėjus nutarė sustiprinti Aleksandrijos gynybinius įrengimus. Jis pradėjo statyti gynybinį fortą, kurio sienoms naudojo ardomo švyturio liekanas. Iš šešių laikui bėgant sunykusių stebuklų Aleksandrijos švyturys buvo sunaikintas paskutinysis, todėl iki šių dienų išlikęs gana tikslus jo aprašymas ir vieta, kur jis buvo pastatytas. Senoviniuose Strabo ir Plinijaus vyresniojo raštuose yra duoti trumpi "bokšto" ir puikios marmurinės dangos aprašymai. Juose pasakojama, kaip paslaptinga veidrodžių sistema leido atspindėti šviesą už daugelio kilometrų ir netgi kaip jos pagalba pavykdavo pastebėti ir padegti priešų laivus greičiau, nei jie sugebėdavo pasiekti krantą. Taip pat ir arabų keliautojas Abou-Haggag Al-Andaloussi 1166 m. paliko detalų švyturio struktūros aprašymą, kuris šiuolaikiniams archeologams padėjo atkurti paminklo vaizdą.
Ruošiant straipsnį panaudota medžiaga:
Igoris Možeika "7 ir 37 stebuklai". Vilnius, "Mokslas" 1982 m.;
Kurtas V. Ceramas "Dievai, kapai ir mokslininkai". Vilnius, "Mokslas" 1991 m.;
The Pharos of Alexandria by Colin Clement, 1998.
Aha apie svyturi zinojau, bet visvien buvo smagu prisiminti. 8) Dekuj uz straipsnius Patrick
Achetatonas – saulės miestas – apie tai labai mazai buvau kadaise nugirdus 😉
na nera uz ka,bus ir daugiau…tik svarbu kad jums patiktu…=]]
nu tu biski visko zinai sakau.netingejai rasytį 😯