Mane 1 metus persekioja įsimylėjėlis. Labai baisu. Prašau pagalbos…
Bandžiau bendrauti su juo, planavau kažkiek ateitį, – tiesa – buvau kaip ir verčiama, jaučiau, kad tie santykiai tarsi primesti man, manimi manipuliuojama (vis kartojo – "aš tavo žmogus", "mes turime būti kartu", " mes turime nusiraminti", "mes turime pasimylėt" ir panašiai).
Po kurio ėmiau abejoti dėl šitų santykių ( kadangi praėjo šiek tiek laiko – atsirado medžiagos saviems sprendimams) ir šiek tiek ėmiau riboti bendravimą.
Tada ėmė kelti baisias pavydo scenas, žeminti, grąsinti, prisigalvoti nebūtų dalykų, buvau ir esu išvadinta pačiais baisiausiais keiksmažodžiais, kol galiausiai visiškai lioviausi ką nors apie save prasitarti, nes, mačiau, ateityje viskas, ką žino, gali būti panaudota prieš mane – linkęs manipuliuoti informacija.
Santykiuose esu labai savarankiška, nepriklauoma, nemėgstu, kad kas spręstų už mane, bendrauju irgi atsargiai, neskubu griūt į lovą, rėžiu viską į akis, nevynioju į vatą žodžių – sakau kaip yra.
Tas pasiuto visiškai. Stovi po langais, rašinėja grasinančius sms, tikrina, sakė pasisamdys detektyvus. Aš beje – su kitais reikalų neturėjau visiškai ir neturiu dabar. Vis dar jaučiu pasekmes-
plyšta galva, baimė užgula ausis, negaliu susikaupti darbams ir šeimai, negaliu ilsėtis, miegoti – metus nemiegu normaliai.
Ką padariau blogai ? – šiek tiek suprantu – reikėjo iškart atfutbolinti tokį, nes po kurio laiko jis man tiesiog nebeleido išeiti, užblokavo mane. Juk būna kartais – išeiname tam, kad sugrįžtume. Db tiesiog nebenoriu tokios galimybės. Suaugę žmonės – jis gi vyresnis buvo už mane, – bet tokių debilų yra pasaulyje, ….siaubas.
Gal galite kas pasidalinti patirtimi apie tpanašius atvejus. Kaip gelbėtis? Kada praeis?
Nes rodos kenčiu daugiau aš, negu jis.
Naujausi komentarai