Tik tau

Atsiuntė _LeLe_ft.zillwiux.

Štai ir dar wienas rytas … Atsikeliu su mintimi apie tawe . Pasižiūriu ir pagalwoju kodel mes šią akimirka nekartu ? Juk kaip yra nuostabu pabusti šalia mylimo žmogaus , pasakyti jam „ Labas rytas „ , pamatyti jo šypsena ir kartu šwelniai paliesti jo lūpas … Bet dabar tenka tenkintis tik mintimis apie tai .
Kiekvieną dieną tave myliu wis karšciau ir stipriau , juk myleti tawe , tai lyg nuwalyti nusėdusias dulkes nuo gywenimo takų , tai lyg skrajoti padagėmis … Del tos meilės , kad ir tamsiausioj naktį galiu įžwelgti mažytę šwieselę , iš tos laimės , net niūriausią gywenimo dieną atsirastų šypsena mano weide ir džiaugsmu spindėtų akys . Iš tos meilės mano swajos atrastų kelią pas tawe. Mylėti tawe , tai pats nuostabiausias jausmas , kurį gali jausti mano širdelė. Iš meilės tau norisi būti kiekwieną akimirką su tawimi , kiekwieną sekundę matyti tawe , net ir tada kai tu miegi ir nematai manes. Man užtektų , kad tu tik zinotai , kad esu šalia tawęs , žiūriu į tawe ir didžiuojuosi tuo ka turiu , tuo ka myliu , kad mano širdis priklauso tau. Kad wos pagalwojus apie tawe , širdis wirpa greičiau ir gimsta toks nuostabus jausmas.
Kaip sunku gywenti ir nejausti tawęs šalia . Atrodo kad tawęs po biškį netenku , bet ir wėl mintys nukeliauja į mūsų kartu praleistas akimirkas . Tos akimirkos yra pačios nuostabiausios mano gywenime , į wieną sekundę su tawim aš nekeisčiau į nieką , nes tik tada mano širdelė plaka greičiau ir tada tu man reiški wiską . Wisą pasaulį , dangų , žwaigždes ir wiską dėl ko werta gywenti . Tik su tawimi tai jaučiu . Šiuo metu aš noriu tik su tawimi būt , tik tawe matyt , tik tawe liest , tik tawe buciuot , tik su tawim juoktis , tik su tawim džiaugtis , tik su tawim werkt , liūdėt ir dalintis wiskuo tik su tawim … Leisk man tawe mylėti amžinai , leisk swajoti apie tawe , leisk galwoti , kad tu esi tik mano , tu tik leisk ir aš busiu tau bet kas , kad ir rytinis kawos puodelis kurį tu liesi sawo lūpomis . Aš tau galečiau būti bet kuo … Atstoti saulę naktyje, mėnulį dienoje … Aš galėčiau būti mažytė laimė tawo akyse ar riedanti ašara tawuoju skruostu … Galėčiau buti tawo amžinas šešėlis , plasnojantis drugelis tamsią naktį … Būčiau tawo amžinai , ir mintyse ir sapnuose . Galėčiau būti tawo džiaugsmas , laimė , meilė , tawo liudesys ir skausmas , žiūrečiau tawo akimis ir jausčiau tai ką tu jauti . Kai tau suku ar kai džiaugsmas netelpa tawį … Dalinčiausi wiskuo su tawimi , juk kai myli tai nėra sunku.
Tu man pasakyk del ko džiaugiesi ? Dėl ko gyweni ? Dėl ko swajoji ? Dėl ko myli ? Gal dėl akimirkų , kurios įstrigę pas tawe širdelėje ? Juk kai paimi kažką mylimą už rankos … Kai šwelniai apkabini , prisiglaudi ir į ausį sužnabždi , kad MYLI … Tada tokiomis akimirkomis juk pasijunti tarsi skrajotum padebesiais , pasijunti pačiu laimingiausiu . Jausdamas tą šilumą , tą šwelnumą iš mylimo žmogaus . Pažwelgi jam į akis ir supranti , kad nėra nieko brangesnio ir norisi tada tik branginti dar labiau . Norisi wisada jausti , kad jį turi , kad jo niekada neprarasi , norisi galwoti tik apie jį … Tiesiog norisi wisą amžinybę būti drauge su juo , jį mylėti ir diewinti . Kiekwieną šio gywenimo sekundę būti su juo … 
O kad tu žinotum kaip man tuščia sawyje , kai tawes pasiilgstu . Su didžiuliu
skausmu tenka tai jausti . Negaliu su tuo kowoti . Pasiilgti tawęs skaudu … Kai esi tik mintyse – nejaučiu tawęs šalia … Kai sapnuoju – jaučiu tik lengwą prisilietimą prie manęs , bet ir tai tik sapnas … Kai swajoju – atrodo , kad išwis tokio zmogaus net ir nėra … To jausmo nugalėti neina . Vienintelis būdas tik tave pamatyti , paliesti , apkabinti , pasakyti , kad myliu ir šwelniai pabuciuoti . Tada mano širdis prisipildytų begalinės laimės .
Supratau , kad be tawęs gywenti negaliu … Be tawęs mano akys neatspidėtų šwiesos . Be tawęs man diena netektų prasmės , naktys būtų bemiegės . Mano mintys taptų tuščios. Neturėčiau dėl ko juoktis , dėl ko būti laiminga , dėl ko kowoti ir dėl ko džiaugtis kiekwiena laikrodžio sekunde. Man be tawęs , pažwelgus į saulę aš matyčiau mėnulį. Kad ir kaip stengčiaus, kad ir ka daryčiau man gywenime nebūtų grožio. Man dabar tawęs trūksta taip , kaip gėlei wandens , wystų jai netekčiau tawęs. Aš tawęs trokštu taip , kaip saulės naktyje , kad jai nušwietus wėl galėčiau matyti tawe.
Tu man esi toks žmogus , kurio neina išmest iš galwos , kai užsimerkiu matau jo weidą , ausyse skamba nuostabus jo balsas , nuo kurio juoko širdis apšala , kurį galėčiau mylėt taip , kad net nuo meilės ledynai ištirptų. Su kuriuo gali dalintis wiskuo , kartu werkt ir juoktis. Tu man esi wiskas del o tik werta gywenti.
Tu man davei sparnus,pakelei mane auksciau dangaus,dawei daugiau negu galėjau paswajoti,daugiau nei kas butu gawes siame gywenime…
Kai glaudžiu tave salia saves,atrodo kad laikas sustojo,visas pasaulis,visos sienos pasaulyje išnyko.Mazame savo svajoniu pasaulyje kuriame likom tik mes dviese,kur nejauciame jokiu ribu,jauciame tik vienas kito prisilietimus,deginančia aistra,kuri dega mumyse…musu deginančius lupu prisilietimus,nuo kuriu jautiesi tarsa mazas vaikas,gaves saldaini ir pajautes kad issipilde visi jo troskimai.
Bet po viso to ateina ta sunki išsiskyrimo valanda,kai tyliai ištariu tau iki ir susnabzdu kaip tave myliu ir kaip suvirpa mano sirdele kai atsakai tuo paciu,bet viskas dingsta kažkur uz debesu,kai ziuriu i tolstanti tawo silueta.O ta laukimo valanda kai vel pamatysiu ta žmoguty kury taip myliu ir kuriam galeciau visas visatos zvaigzdes padovanot,jai tik ji paprasytu…Kaip zinotum kaip man plysta sirdele kai nakty tenka sedeti it ziureti i dangu ir galvoti,kad tu taip pat stebi mane danguje,bet taip ir nepajusti taves salia,tik sedeti ir laukti akimirkos kai vel galesiu krist i tavo gleby,ištart kaip myliu ir velei leist musu lupom susiliet.
Kai esu su tavim,nenoriu užsimerkt,kad nepraleisčiau tos akimirkos kai tenka žvelgt i tavo auksu zibancias akis,nenoriu tiket kad ateis ta akimirka,kai ištarsim vienas kitam sudie,nes visa sirdimi trokstu siu zodziu niekada neisgirst.Tiesiog neisivaizduoju gyvenimo be taves,kai negalesiu liesti tavo silkines odos,glostyt vasara dvelkiančiu plauku ir nematyt nuostabiausio žmogaus visatoje,tu man jau tapai visas gyvenimas.
Tu,esi angelas-kuris man duoda laisve,kai jauciuosi istriges savo paties gniaužtuose.Tu,man ikvepi gyvybes,kai jauociuosi lyg stoveciau ant bedugnes krasto.Tu,man atnesi svies,kada nieko nematau savo gyvenimo kelyje.Tu,man padedi atskirti gera nuo blogo…Tik tu man suteiki siluma,kai jauciuosi lyg verkdamas,ties ledkalnio virsune.
Bet kad ir kiek cia besnekeciau sie zodziai niekada nenupasakos to ka tau jauciu
Ir noriu kad zinotum jog nuo tos akimirkos kai pirma karta pabuciavom vienas kita,tu niekada nebusi vienisa,turesi zmogu kuris bus su taivimi,kad ir kas benutiktu,nesvarbu kaip atrodysi viena ar kita akimirka…jai liudesi as busiu tas zmogus kuris atstoja saule naktyje,jai verksi verksiu kartu,jai juoksimes,juoksimes abu,viskas ka rasim ir patirsim siame gyvenimeatirsim kartu.Nes musu MEILE begaline…as MYLIU tave ir zinau kad tu MYLI mane