Tokia…

Einu…einu ir nezinau kur… Atsisedu… Uzsidegu cigarete… Itraukiu tu nuodu, ispuciu tuos bjaurius pilkus dumus… As save nuodiju? Ne, juk as pati tokia pati… Tokia pat bjauri ir nuodijanti kaip dumai… Nuodiju kiekviena kuri sutinku… Turbut todel esu viena… O taip sunku, sedet ziuret i zvaigzdes…vienai… Man nieko daugiau nereiktu, tik zmogaus kuris mane apkabintu ir saugotu, kuriam as rupeciau, kuris nebandytu manes pakeisti, kuriam buciau pati nuostabiausia su visom savo silpnybem ir kvailsytem… Ne, suprantu kad visko perdaug… Per daug to, kas nepakenciama…
Taigi bandau keisti save, bandau gniauzti tikraja save kazkur giliai giliai… Stengiuosi svyteti…juk tamsa niekada neprilygs sviesai…taip, as stengiuosi svyteti, spinduliuosi laime kurios nera ne laselio…
O taip, as laiminga, jus visi mane tokia matote… Taciau niekas nezino kaip as jauciuosi… Tik dangus, zvaigzdes ir tie bjaurus nuodijantys dumai mato mano asaras, jaucia mano liudesi… O taip, daugiau niekas to ir negali matyti… Jau tokia as esu, laiminga ir spinduliuojanti sviesa, tokia mane visi pazysta… Tokia mane ir prisimins…