Torsioniniai laukai – XXI a. mokslas

Neišvengiamas mokslo ir religijos suartėjimas?

IRENA STULPINIENĖ,
Klaipėdos “Vėtrungės” gimnazija, fizikos mokytoja-metodininkė

Žinoma, pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą gali keisti tik genialūs atradimai, prilygstantys Koperniko, Niutono ar Einšteino darbams. Kokie įvykiai mokslo pasaulyje galėtų atsakyti į tokius svarbius pasaulėžiūros klausimus?

Gal įmanoma išspręsti Einšteino uždavinį?

Reliatyvumo teorijos autorius A.Einšteinas iki pat savo gyvenimo pabaigos 1955 m. bandė išspręsti labai sudėtingą uždavinį – išvesti vieningojo lauko lygtis. Deja, nesėkmingai. Einšteinas žinojo, ko siekia. Sėkmės atveju iš gautų lygčių būtų įmanoma išvesti visus žinomus fizikos dėsnius, o gal ir dar nežinomus mokslui.

Vieninguoju lauku fizikai vadina tuštumą – visko, kas pasireiškia materialia forma, sumą. Panašiai būna sudėjus visų spalvų šviesos spindulius – gaunama natūrali (balta) šviesa, kuri jokios spalvos jau nebeturi. Vieningasis laukas vadinamas ir kitais vardais, pvz., Didysis susivienijimas, Supergravitacija. Iki XX a. pabaigos šį kietą teorinės fizikos riešutą krimto daugelis pasaulio mokslininkų. 1979 m. praskriejo pirmoji kregždė: S.Vainbergui, Š.Glešou ir A.Salamui buvo paskirta fizikos Nobelio premija už elementariųjų dalelių ir elektromagnetinės sąveikos vieningąją teoriją. Bet iki Didžiojo susivienijimo buvo dar toloka, nes nuošalyje liko dar dvi gamtos sąveikos – gravitacinė ir branduolinė.

Ir štai 1993 m. Maskvoje išleidžiama monografija “Fizikinio vakuumo teorija. Naujoji paradigma”. Autorius – fizikas teoretikas Genadijus Šipovas, Vakuumo fizikos mokslinio centro direktorius, Rusijos gamtos mokslų akademijos akademikas. Jis ir Rusijos gamtos mokslų akademijos akademikas, Tarptautinio teorinės ir taikomosios fizikos instituto direktorius Anatolijus Akimovas bei jų teoriniai ir praktiniai darbai pasaulyje darosi vis labiau žinomi.

Laikraštyje “Latvijas Vestnesis” (98 03 21) pristatydamas G.Šipovo ir A.Akimovo darbus, fizikas, habil. dr. Juris Tambergas, Latvijos MA Branduolinių tyrimų centro mokslinis bendradarbis, tiesiog klausia: “Ar mes esame Einšteino svajonės įsikūnijimų liudininkai? Galimas dalykas, stovime ant XXI amžiaus pasaulėvaizdžio ir absoliučiai naujų technologijų slenksčio”. G.Šipovas tvirtina, kad su didžiule pagarba nuodugniai išstudijavo Einšteino darbus apie vieningojo lauko teoriją, išsiaiškino Einšteino nurodytas problemas ir susipažino su paties Einšteino sudaryta klausimo sprendimo programa, išsprendė jo nurodytus pagalbinius uždavinius. Dabar, maždaug po 30 metų darbo, G.Šipovas atsakingai pareiškia: “Fizikinio vakuumo teorija pateikia vieningojo lauko teorijos problemos sprendimą!”

Žingsnis į naują realybę

Einšteino bendrasis reliatyvumo principas yra susietas su erdvės kreivumu. Kur kas platesnis Šipovo visuotinio reliatyvumo principas teigia ne tik erdvės kreivumą, bet ir erdvės sukimąsi – vieną svarbiausių gamtos procesų. Reliatyvumo principų skirtumas lemia tai, kad kreiva ir besisukanti erdvė yra dešimtmatė, o nesisukanti – tik trimatė.

Fizikinio vakuumo teorija (toliau – FVT) teigia, kad yra net 7 realybės lygmenys, kad gamtoje egzistuoja griežta materijos formų hierarchija. Be žinomų keturių būvių – kieto, skysto, dujinio ir plazmos (elementariųjų dalelių ir laukų), yra dar trys: fizikinis vakuumas, pirminiai torsiniai laukai ir Absoliučioji “tuštuma”.

FVT griežta matematine kalba įrodo, kad VII realybės lygmuo – Absoliučioji “tuštuma” – yra visko sintezė, tačiau nėra įmanoma apie ją žinoti ką nors konkretaus. Nebent tik priskirti begalinę kūrybinę ir informacinę potenciją. Absoliučioji “tuštuma” mums nesuvokiamu būdu gali realizuoti pirminį pačios savęs sūkurinį sužadinimą ir šitaip pradėti formuoti visa, kas yra žemesniuosiuose lygmenyse.

VI lygmuo – pirminiai torsiniai laukai (angl. torsion – “sukimasis”) kitaip dar vadinami informaciniais laukais. Jų energija lygi nuliui. Yra ir antriniai torsiniai laukai, kuriuos sukuria sukimasis mums pažįstamame materialiajame pasaulyje: elementariųjų dalelių sukinys (spinas), elektronų sukimasis apie branduolį, planetų – apie Saulę, bet kurio mechanizmo arba balerinos sukimasis ir t.t. Pirminiai torsiniai laukai sužadina fizikinį vakuumą – V realybės lygmenį, kurį galima vadinti virtualiąja realybe. Tai planas arba matrica viso, kas vėliau realizuosis, nes iš fizikinio vakuumo gimsta elementariosios dalelės, formuojančios atomus ir molekules. Vakuumas – universali terpė, kertanti visą erdvę. Kaip pro smėlį gali skverbtis vanduo, pro vandenį – dujos, pro juos – elementariosios dalelės ir laukai, taip ir vakuumas gali kiaurai kirsti viską. Klaidinga manyti, kad vakuumas yra vien kažkur kosminėje erdvėje. Jis yra visur.

FVT tvirtina: visi šiuolaikiniam mokslui žinomi laukai yra tik įvairios fizikinio vakuumo poliarizacijos, sutrikdžius vakuumą krūviu, mase arba sukiniu. Visi laukai ir materija gimsta iš tuštumos. Absoliutusis “niekas” yra viskas.

Pirminiams torsiniams laukams negalioja reliatyvumo teorijos postulatas apie šviesos greitį kaip didžiausią galimą greitį gamtoje. Tokia išvada apriboja tik keturmatį erdvės-laiko pasaulį. Objektams, kurių energija lygi nuliui, teigia G.Šipovas, netaikytina judėjimo sąvoka, todėl teisinga sakyti, kad pirminis torsinis signalas, vos gimęs, tuojau pat pasiekia visus erdvės taškus ir iš karto yra visur.

Naujausi tyrimai rodo: vakuumas yra informacinė struktūra, savotiška informacijos talpykla. Informacija apie materialiojo pasaulio praeitį ir ateitį gali būti visur ir visada, nes ir pats vakuumas yra visur ir visada. Nejaugi nuo pat Pradžių pradžios (o “Pradžioje buvo Žodis”) visa informacija saugoma tuštumos analuose? Kodėl gi ne, jeigu torsinių bangų atžvilgiu fizikinis vakuumas elgiasi kaip holograma?

Negana to, neseniai padarytas dar vienas atradimas, kad torsiniai laukai gali atsirasti ne vien dėl sukimosi, bet ir dėl vadinamojo formos efekto. Eksperimentuojant sužinota, kad bet kuri geometrinė forma sutrikdo (t.y. poliarizuoja) griežtą fizikinio vakuumo tvarką. Raidė, garsas, ženklas, simbolis, statinys, knyga, meno kūrinys savaip trikdo vakuumą, o jis tučtuojau reaguoja į tai torsiniais laukais. Visi torsiniai laukai gali tarpusavyje sąveikauti. Yra apie ką pagalvoti, nes ir mes, žmonės, turime savus torsinius laukus.

Kokia tų atradimų praktinė reikšmė?

Tai nėra vien samprotavimai apie naująją teoriją. “Nėra nieko praktiškesnio už gerą teoriją”, – rašo G.Šipovas antrame monografijos leidime (Moskva, “Nauka”, 1997). Vakuumo teorija patvirtina šį teiginį, nes aprašo ne tik žinomus eksperimentus, bet ir numato daugelį naujų, ortodoksaliajam mokslui nežinomų reiškinių. Be to, sukurti nauji fizikiniai instrumentai – torsinių laukų generatoriai ir imtuvai, kurie leido atsirasti superšiuolaikėms labai efektyvioms technologijoms”. Mokslo istorijoje tai unikali situacija. Anksčiau visada atsitikdavo taip, kad naujosios teorijos savo praktinės realizacijos laukdavo dešimtis metų. Šiuo atveju grandinė “teorija – eksperimentas – technologijos – komercinė nauda” jau veikia. A.Akimovas viename straipsnyje rašo: “Rusijoje sukūrus analogų pasaulyje neturinčius torsinio spinduliavimo generatorius ir remiantis fizikinio vakuumo teorija tapo įmanoma visuma technologijų, pagrįstų naujais fizikiniais principais” (A.Akimov. Torsionnyje technologiji v XXI veke: evoliucionnyj vzliot vmesto Apokalipsisa”. “Maj”, Kaliningrad, 1998).

Naudojant tik dešimčių milivatų galios torsinį generatorių, nukreiptą į lydymo krosnį, įmanoma taip paveikti metalų kristalines gardeles, kad vienu metu daugelį kartų sustiprėja visiškai priešingos medžiagų savybės, pvz., patvarumas ir plastiškumas, dešimtis ir šimtus kartų pagerėja metalų laidumas ir atsparumas korozijai; šilumino, naudojamo automobilių variklių stūmokliams gaminti, patvarumas didėja dešimtis kartų; kai kurios medžiagos įgauna naujų, unikalių savybių. (A.Akimov, V.Finogejev. Eksperimentalnyje projavlenija torsionnych polej i torsionnych technologij”, Moskva, 1996).

1986 m. eksperimentiškai įrodytas torsinio ryšio principas. Ypatingos yra torsinių bangų savybės. Jos “sklinda” milijardus kartų greičiau už šviesos greitį. Jų skvarbumas didesnis už didžiausią šiuolaikinėje fizikoje žinomą neutrinų skvarbumą. Aplinka torsinio signalo nesugeria. Tai užtikrina požeminį ir povandeninį nevėluojantį kosminį ryšį bei ypatingą konfidencialumą. Į torsiniais signalais perduodamą informaciją neįmanoma įsiterpti, nes ji sklinda tuštuma. Signalai yra tik siųstuve ir tos pačios sukimosi struktūros imtuve, o tarpe tarp jų signalo nėra ir negali būti.

Dėl griežtos atomų sukimosi orientacijos visos medžiagos skleidžia tik joms būdingą torsinių dažnių spektrą. Didesnis tos pačios medžiagos kiekis spinduliuoja kolektyvinį torsinį lauką, kurį įmanoma atpažinti specialiais torsiniais filtrais. Panaudojus aerokosmines Žemės paviršiaus nuotraukas, šitokiu būdu įmanoma bemaž šimtaprocentinė Žemės gelmių žvalgyba.

FVT numato, kad gali egzistuoti neigiama masė ir neigiamos energijos. Bet kuri teigiamos masės sistema, kontaktuodama su vakuumu, gali nuolat naudotis praktiškai neišsenkančiu energijos šaltiniu. Tokių energetinių įrengimų naudingumo koeficientas pagal FVT turi būti didesnis nei 10 procentų. Jiems negalioja antrasis termodinamikos dėsnis, apribojantis uždarų sistemų naudingumo koeficientą iki 100 procentų. Vakuumui nėra uždarų sistemų. G.Šipovo monografijoje minimi daugelis šiuo metu įvairiose pasaulio šalyse veikiančių įrengimų, demonstruojančių naudingumo koeficientą nuo 300 iki 3000 proc., kurių veikimo oficialusis mokslas paaiškinti nepajėgia. Ko gero tai yra vakuuminės energetikos pradžia, kuri bus ekologiškai švari, o energijos šaltinis – neišsenkamas.

Suderinus vakuuminius energijos šaltinius su naujojo tipo torsiniais varikliais, kuriuose inercijos jėga veikia transporto priemonės masių centrą, ateityje turėsime transportą be ratų, propelerių, sraigtų ir be kuro talpų – vakuumas yra visur. Naują judėjimo būdą demonstruojantys mechanizmai pasaulyje žinomi jau apie 30 metų, tačiau tik FVT jų veikimo principą gali pagrįsti teoriškai. Torsinių technologijų panaudojimo spektras, regis, neišsenkamas. Dar paminėsime, kad torsinis spinduliavimas pajėgus valdyti cheminių reakcijų kinetiką: gali greitinti augalų augimą, keisti jų genetines savybes, užtikrinti ekologišką žemės ūkio produkciją, nes torsiniai signalai (informacija!) pakeičia chemikalus. Torsiniai metodai galės būti panaudoti farmakologijoje: medikamentai pakeisti jų vandeninėmis kopijomis, į kurias su torsinių laukų pagalba perkelta visa vaistų informacija (chemikalų vaistuose nebebus). O kur dar galimybė diagnozuoti ligas pačioje jų užuomazgoje tiriant žmogaus informacinio (torsinio) lauko būklę? Besidomintiems verta susirasti leidinį “Soznanije ir fizičeskij mir” (Vypusk 1, 1995; Vypusk 2, 1997) ir nuo 1996 metų leidžiamą žurnalą “Soznanije i fizičeskaja realnost” (izd. “Folium”, Moskva).

Torsinių technologijų įdiegimo procesai jau prasidėję ir yra negrįžtami. “Civilizacijos prognozė be jų neturi prasmės”, – tvirtina A.Akimovas. Jis pasakoja, kad daugiau kaip 100 mokslininkų pasaulyje tiria torsinius laukus. Bene pusė jų Rusijoje, nes kaip tik Rusija 1986 m. patvirtino valstybinę programą “Torsiniai laukai. Torsiniai metodai, gamybos priemonės ir technologijos”. Programą realizuoja apie 120 mokslinių ir gamybinių organizacijų. “Kai mokslininkai ir inžinieriai išras torsinę techniką ir ji pakeis tą, kuria mes šiandien naudojamės, pasaulis pasikeis”, – rašo A.Akimovas.

Kaip pasikeis pasaulis?

Fundamentalius atradimus mokslo istorija fiksuoja itin retai. Naujagimė teorija privalo patenkinti daugybę griežtų reikalavimų, o mokslinė bendrija ilgai, priekabiai ir gana skeptiškai ją tikrina. Taip turi būti, taip yra visada. Priešingu atveju mokslas greitai virstų pseudomokslinių teiginių krūva.

Daug reikalavimų ir FVT juos patenkina. Vienas reikalavimas ypač svarbus: fundamentalūs atradimai privalo keisti mokslinį pasaulio vaizdą taip, kad žmonijos sąmonė kiltų į aukštesnį lygmenį.

FVT griežtai rodo, kad egzistuoja realus, savarankiškas informacijos (žmogaus minčių, jo sąmonės) pasaulis. Dabar jau iš mokslinių pozicijų galima suvokti minčių turinio svarbą. Mums, pajėgiantiems mąstymo procesą valdyti, tenka prisiimti atsakomybę už minčių kokybę. Vidinė moralė ir santykių etika yra ne abstrakčios filosofinės kategorijos, bet svari realybė. Nors ta realybė neregima ir neapčiuopiama, per torsinius laukus aktyviai su mumis sąveikauja. Koks mąstymas, toks ir mūsų aplinkos pasaulis.

Minėtame J.Tambergo straipsnyje teigiama: “Be to, G.Šipovo monografijoje iškeltas klausimas apie kosminę supersąmonę, kurios savybės panašios į Dievo požymius religijoje. Taigi torsinių laukų koncepcija pirmąkart padėjo permesti tam tikrą konstruktyvų tiltą tarp dviejų didingų sferų – religijos ir mokslo, kad sukurtų vieningą pasaulio vaizdą”. Yra labai daug realių vilčių, kad FVT gali užbaigti “amžinąjį” materialistų ir idealistų ginčą dėl materijos ir sąmonės pirmumo. Torsiniai laukai ir fizikinis vakuumas akivaizdžiai susiję su sąmonės ir mąstymo procesais. FV teorijos aukštesniuosiuose realybės lygmenyse sąvokos materija ir sąmonė natūraliai susilieja. Teigiama, kad sąmonė yra ypatinga torsinių laukų materijos forma ir kad sąmonė gali egzistuoti savarankiškai kaip torsinio lauko solitonas, nešantis didžiulį informacijos kiekį. FVT iš tiesų yra galinga mokslinė atrama sparčiai besiformuojančiam holistiniam (visuminiam) pasaulėvaizdžiui. Jau 1937 m. M.Plankas, kvantų idėjos autorius, fizikos Nobelio premijos laureatas, rašė: “Abiems – ir religijai, ir gamtamoksliui – reikia Dievo. Vieniems Dievas yra kiekvieno mąstymo pradžioje, kitiems – pabaigoje. Vieniems Jis yra pamatas, kitiems – pasaulėžiūros statinį apvainikuojanti viršūnė. (…) Galime kiek tinkami ieškoti priešiškumo tarp religijos ir gamtos mokslų, šito padaryti mums nepavyks. Priešingai, svarbiausiais klausimais jie visiškai sutaria (…). Vienas puikiausių įrodymų, kad religija ir gamtamokslis tarpusavyje suderinami (…), yra tai, jog didžiausi visų laikų gamtos tyrinėtojai, kaip Kepleris, Niutonas, Leibnicas, buvo giliai tikintys žmonės. (…) Ir religija, ir gamtamokslis turi be atvangos kovoti su skepticizmu ir dogmatizmu, su netikėjimu ir prietarais. Šią kovą nužymintis šūkis tebūnie vienas ir tas pat: artyn prie Dievo!” (“Naujasis židinys”, 1997, Nr.7-8)

1997 m. pabaigoje G.Šipovas ir A.Akimovas skaitė paskaitas Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, Lietuvos mokslų akademijos Matematikos ir informatikos institute, Kauno technologijos universitete. 1999 m. gegužės mėnesį A.Akimovo paskaitų ciklo “Gamtamokslinės ir filosofinės pasaulėvaizdžio problemos” su didžiausiu susidomėjimu klausėsi klaipėdiečiai. 1999 m. rugsėjo 16-18 d. Vilniuje vyko tarptautinė konferencija “Dvasinės kultūros svarba žmonijos ateičiai”, kurioje A.Akimovas skaitė bendrą Šipovo-Akimovo pranešimą “Šiuolaikinė sąmonės fizika”. Šio pranešimo tezėse G.Šipovas rašo: “Nors Absoliutus “niekas” moksle yra Dievo religijoje sinonimas, bet mokslas nepajėgia pažinti Dievo. Naudodamasis racionaliais būdais, jis tik asimptotiškai gali nurodyti, kad Dievas egzistuoja, o Dievo pažinimo problemą palieka religijai, kuri naudojasi irracionaliais būdais. Tačiau Vakuumo teorija tiesia ranką religijai, pripažindama kūrėją ir atverdama perspektyvas Metamokslui, apjungiančiam religiją ir mokslą. Svarbiausias teigiamas mokslo ir religijos sintezės momentas žmogaus sąmonės plėtrai yra tas, kad žmogus ne tik tikės Dievu, bet ir sužinos, kad Jis egzistuoja”. (Pabraukta mano – I.St.)

Trečiojo tūkstantmečio išvakarėse mokslas ryžtingai žengia per dogmatiškojo materializmo slenkstį kviesdamas žmoniją išties į Didįjį susivienijimą, kuriame dvasinis pasaulis tampa moksline realybe.

Šaltinis:
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/01/1mr.html