Čia keletas mano eilėraštukų. Žinau, kad juose yra ką tobulinti, bet tiesiog paskaitykit… Gal kam patiks…
Žmonės
Keisti žmonės,
Nuliūdusiais veidais
Gąsdina mane…
Įsitveria į gyvenimą
Nulūžusiais nagais…
Vaidina laimingus
Su surūdijusiomis kaukėmis…
Mato tamsą
Išverktomis akimis…
Nekenčia vienas kito
Sušąlusiomis širdimis…
Tokie pavargę,
Tokie tušti…
Ar juos mylėti dar gali?…
Kas būtų?
Kas būtų, jei manęs nebūtų?
Argi kita spalva žydėtų pievos?
Argi liūdnas giesmes čiulbėtų paukščiai,
Argi mažiau kvepėtų ievos?
Ar kristų ašaros iš tų alių,
Kurios tuščiai šiandieną į mane žiūrėjo?..
O kas klausytų žodžių tų,
Kuriuos tik aš viena girdėjau?..
Jeigu manęs nebūtų čia,
Turbūt nepasikeistų niekas.
Ir be manęs išaušttų vėl nauja diena,
Ir be manęs iškristų sniegas…
Staiga dangus apniuko, garsiai sugrumėjo:
-Jeigu tavęs nebūtų,
Ant žemės nematyčiau savo kvailo,
Mielo angelėlio!..
***
Tėvyne, ir vel tu kenti,
Matydama, kad jie jau toli…
Nemoki sulaikyti tų,
Be kurių tavyje taip nyku…
Tu – mažas, švelnus spindulys,
Kuris neturi kam šildyt širdis…
Bet neverk, nors apims neviltis,
Jie – ne gėlės, jie – paukščiai.
Sugrįš…
13 Responses to “Truputis Spinduliux kūrybos”
Greitai spausdinau, palikau klaidų.. Sorry, tikiuos iššifruosit tuos kelis neteisingus žodžius… 😀
Saip neblogi eilerastukai, tokie lengvi, bet va keletas pastabeliu..
Neužmirštuolės žiedas – toks lengvas, bet kartu ir nevisai nuosirdus. Parasytas tam, kad rasyti arba nelabai moki savus jausmus atskleisti popieriuje.
Pavasaris – man visai patiko, toks skiriasi nuo ivairiu kitu banaloku eilerasciu apie pavasari. Modernu visai 😉
O man visiskai atvirksciai. Neuzmirstuoles ziedas labiausiai patiko. Viu kitu temos kiek nuvalioktos, bet va pirmasis eilerastis tai idomus. Gal ir maziau jame sirdies, bet profesionalumo daugiausiai. Jame praktiskai nieko taisyt nereikia. Be to, ne taip lengvai persvieciamas, kaip kiti.
puikiai kuri.. beje tuoj parašysiu smulkiau..
Neužmiršuolės žiedas – patiko ➡
Aciux Jums. Malonu, kad yra tokiu, kuriems patiko. Siaip patirties tai nepasakyciau, kad turiu. Retai rasau. Pirmasis eilerastukas yra 2 dienu senumo, o kitiems puse (ir daugiau) metu… 😀
Va, naujausias mano eilerastukas… Gal kam patiks 😀
Jos nebėra…
Atidariau vartus ir tyliai išėjau
Ten, kur pajuodus saulė nebešviečia daugiau…
Kur sniegas krenta tam, kad tuoj ištirptų,
Kur nebėra vilties pabust laimingu…
Tikėjaus čia pamiršti tavo žvilgsnį,
Kuris vis kyla mano atminty.
Norėjau nužudyti savo meilę,
Nes ji taip skaudžiai draskosi širdy…
Tu taip toli,kur mėlynas dangus.
Ir negali manęs parvesti į šiltus namus…
Tu gyveni laimingai ir nenujauti,
Kad ta tyra, naivi mergaitė liko tiktai atminty…
Bet vieną dieną visko pasiilgsi
Ir panorėsi sugrąžinti sutryptas viltis,
Tuomet suprasi, kaip greitai nyksta praeitis,
Kai vietoj jos surasi vien tuščias akis…
Tik neliūdėk, nors ir sukaustys baimė,
Juk žaidė ji iš savo, o ne tavo laimės…
Nerealus, man labai patiko :tumb:
Graži kūryba.
Matosi ne vienodi kūrybos gyliai…tai gerai.
Paskutinis tikrai labai gražus.
Kaikurie stengiasi labai surimuoti eilėraštį,bet ar tai būtina?.
Eilėraščio rimas neturi užimti eilėraščio sielos…žodžių.
Laukiame daugiau! 🙂 .
Nu zinoki, as tikrai maloniai suzaveta 🙂
Ranka prie sirdies pridejus sakau – eilerastis nuostabus.
Klaidu rimavime yra, bet zodziai nebereiksmiai.
oj, aciu… 😉 Pasirodo tikra tiesa, kad tai, kas kuriama is sirdies, pasiekia sirdi…
Siulau eilute "Tuomet suprasi – greitai laikrodziai tiksi"
Pakeist i "Tuomet suprasi, kaip greitai nyksta praeitis"
Zymiai geriau skambes, nes del vienos nesirimuojancios eilutes, eilerastis praranda zavesi.
Siaip, pabaiga labai smeigianti. Sokiruojanti siek tiek. Tas labai labai gerai 😉 , nes butent pabaiga palieka didziausia ispudi eilerasciuose.
Smilga rašė: