Hm…Na.Įdedu dar tokį vieną kaip ir net nežinau…Nei kūrinį,nei prisiminimų šūsnį… 😕 .
Pameni… kaip basi lakstėm po rasotą žolę anksti ryte pas močiutę kaime?Kaip erzinom katiną?Kaip karstėmės ant to senojo Uosio kieme?Kaip įsikorėm į obelį ir purtėm ją išvisų jėgų,kad tik greičiau prisirinktumėm obuolių?Kaip žaidėm slypynes tarp tankių ir didelių aviečių krūmų?Kaip radom paukščio lizdą serbentų krūme?Kaip skynėm agrastus?Kaip prisivalgėm raudonųjų serbentų,kad prisiekėm jog daugiau gyvenime net nepažiūrėsim į juos?Kaip Tu norėjai,kad visad vadinčiau tave Ponu Nieku?Kaip pasiryžom pėstute įveikti keturiolika kilometrų ir vos pasiekę močiutės kiemą griuvom ant žolės?Kaip naktį stebėjom žvaigždes?Kaip užmiršę viską šiam suknistam pasauly užmigom ant stogo?Kaip tą ankstų rytą,kai dar kelią glėbė tirštas rūkas aš laukiau Tavęs kitoje kelio pusėje ir Tu jau norėjai eiti pas mane,bet kai Tau jau buvo telikę keli žingsniai ta nelemta mašina parbloškė Tave ir nuvažiavo?Kaip aš suklupau prie Tavęs?Kaip Tu ištarei man "Myliu"?Kaip kažkam prireikė Tavo velniškai angeliškos sielos pas save?Kaip Tu užsimerkei ir nustojai kvėpuoti?Kaip aš netekau Tavęs?
Šeštadienį dvėsiau iš nuobodulio… Bet jaučiu jog prie šito reikia perdaug padirbėti 🙄 .
Nuošali kavinė netoli Berlyno. Vaikinas ir mergina ant suoliuko… Kiti jų draugai laukia apačioje kol jiems bus patiekiamas maistas… Tyla gaubia visą žole nusėta plotą, kuriame mėtosi milžiniški akmenys ir keli suoliukai pakraščiuose. Mergina susigūžusi sėdi apsiikabinusi savuosius kelius ant suoliuko seka tolį, o vaikinas atsirėmęs į ją mąsto. Plona gija. Ji rodos tuoj nutrūks. Jie abu tai puikiai supranta. Vaikinas atsitiesia. Persisuka ir nudegina merginos lūpų kamputį savosiomis. Merginos skruostu nurieda ledinė ašara, kurių nenumaldomai daugėja… Ji žino, jis išeis. Išeis ir paliks ją. Ne, juos…
idesi paskui tesinuka 🙂 nors siaip as manau kad tokio tipo pasakojimams(ar kaip juos pavadinti?) tesiniu nereikia.. jie tiesiog turi but tokie kad suzavetu..paliktu ispudi ir turetum ka apmastyt
laurencija, aš juos vadinu papraščiausiai tekstukais ir pan.
O šiaip esu įstojus į klubą, kur rašomos istorijos ;D.
O tęsinukas yra, bet kaip visada vėliau pjaunu šungrybius…
– I can be your hero… – tolo Narcizo balsas. Rožė toliau neramiai naršė tolumą.
– Narcizai… – tesušnabždėjo, nes ašaros užgožė gerklę. Jos žvilgsnis krypo laiptukų pusėn, kuriais jau leidosi Narcizas. Viską nutildė jaunuolių juokas. Rožė nudelbė akis žemėn… narcizai. Prie jos kojų vėjas plėšė narcizus. Penkis gelsvus narz
cizus… Karti ašara degindama nuriedėjo jos skruostu ir subliuško ant žalio suoliuko. Tamsius plaukus skraidino nenuorama vėjas. Viena ašara pasiekė narcizo žiedlapį.
—-
– Sveika… – pažadino vaikino balsas Rožę iš prisiminimų.
– Aha, labas. -sumurmėjo.
– Ko liūdi?
– Ne, nelūdžiu.
– Nemeluok.
– Jėzau… -sumurmėjo ši ir atsisuko į vaikiną. Akimirką ji norėjo klykti, bet neturėjo jėgų.
– Kas yra?- nepatikliai sužiuro vaikinas.
– Koks tavo vardas?- susikirto ji.
– Billas, o ką? – nebegalėjo žiūrėti į jos akis.
– A, tai tada jo… labas… -vėl dėbtelėjo į žemę Rožė.
Viskas yra iliuzija- ko gero pradėsiu nuo to. Mintys, svajonės, žmonija, Dievai, draugai…
Kiekvienam tenka nugyventi laikotarpį vadinamą paauglyste. Prisipažinsiu, šis žodis skamba kaip liga. Juk tai papraščiausiai metas, kai vaikai tampa mažaisiais maištininkais ir iš nieko virsta žmonėmis. Jiems įgrysta tėvų begalinis rūpestis, meilė, šiluma jiems.
Daug kas sako jog aš sunkiai išgyvensiu su „ Tokiu" savo būdu. Galvoju, koks tada mano būdas? Gal karštakošė juokdarė? Juk tiek žmonių juokiasi iš manęs dėl mano nevalyvų minčių… Atrodo galva susisuks.
Galbūt klasės draugai mane tokia ir laiko. Gal jie laiko mane pajuokos objektu, bet kartu ir didele karštakoše. Man jų nuomonė neturėtų rūpėti, bet pripažinkime, mums rūpi ką apie mus pagalvos aplinkiniai. Kartais pagalvoju jog galėčiau jiems parodyti savo rašytas istorijas, bet nerizikuoju. Et, vis ta baimė…
Bet pasikartosiu… Viskas yra iliuzija, tik mūsų pačių kuriama pasaka.
Šita part iš istorijos „ Here comes the moon again" 🙄 .
Šalto vandens lašai krito ant jų abiejų.Džeimsas tyliai alsavo,o Džesas vis verkė.Džesas atsitaukė.Džeimsas tik nuleido galvą.Džesas nusivalęs ašaras išbėgo iš vonios paskubom apsirengė ir trenkęs namų duris išbėgo.Džeimsas atsiduso.Užsuko vandenį ir išungęs šviesą išėjo iš vonios.Priėjo prie lentynos ant,kurios buvo pilna nuotraukų.Čia jie maži.Čia dar kai pas tetą ir dėdę gyveno.Staiga Džeimso viduje užvirė pyktis.Troškimas kerštauti Džesui.Nesusivaldęs numetė visas nuotrauaks su rėmeliais nuo lentynos.Stiklų šukės pasibėrė ant grindų.Jis išmėtė visus lovų patalus.Viską numetė nuo stalo,o stalas dalimis perskrido per pusė kambario.Jis apvertė lovas numetė paveikslus.Tada išdaužė kambario langus ir lempas.Įbildėjo į vionią.Išdaužė veidrodį.Iš tualeto pasiėmė visus tualetinio popieriaus rutulus ir nubėgo laiptasi žemyn į svetainę.Išmėtė visas pagalvęs buvusias ant sofos ir fotelių.Nuspyrė stalą į kitą svetainės galą.Nuvertė televizorių ir sudaužė jį.Numetė visus nuotraukų rėmelius buvusius ten.Suplešė visas knygas.Primėtė ten tualetinio popieriaus.Išdaužė langus ir išvertė duris.Nuėjo į virtuvė.Visi peiliai suskrido į nuotraukas prisegiotas ant sienos.išvartė kėdes ir ir sulaužė stalą.Išdaužė langą kaip ir visur.Tada užlipo į viršų.Nuėjo į vonią.Susirado senąją savo britvutę,kuri vienintelė šiam asauly jo niekas neišduoda.Nubėgo prie tilto.Atsirėmė nugara į turėklus.ant tilto nebuvo nieko.Džeimsas susipjaustė rankas.Apsiramino.Susmuko ant urvinų tilto lentų ir užsikniaubęs pravirko.
– Aš tave užmušiu.
– Žinau.
– Iš kur?
– Tu nuspėjama.
– Ne.
– Taip.
– Ne.
– Nesiginčyk, snargle.
– Tai aš jau snarglė?! Tuoj pamatysi ką šita snarglė gali!- užstaugiau. Puoliau į Džerį. Parvirtom ant grindų. Žniaubiau jo pilvą. Džeris urzgė. Iš pykčio. Rodės perkas man gerklę. Nebeišlaikė ir parvertęs mane suėmė už kaklo. Spaudė kol įsitikino, kad dustu. Bandžiau atplėšti jo rankas. Bergždiai. Džeris tik dar labiau įniršo. Jo pykčiui niekada nebuvo ribų.
– Snarglė. Mažvaikė. Kekšė. Narkomanė. Alkocholikė. Paleistuvė. – trankė mano galvą į grindis grieždamas dantimis. Jutau, kad pasamonė temsta. Puikiai supratau. Tuoj atsijungsiu. Užsimerkiau. Suleidau vieną nagą į Džerio skruostą. Šis iš karto atšoko. Susiėmė už skruosto. Sėdėjo atsirėmęs į spintą. Klapsėjo akimis. Jo akyse kaip visada tik panieka. Pašokau. Išbėgau iš kambario. Netrenkiau durimis. Neverta. Niekas nuo to nepasikeistų. Knūpstomis nusiverčiau laiptais. Galva atsitrenkė į kelis laiptus. Skausmas. Skausmas. Skausmas. Skausmas. Skausmas. Akys galutinai užsimerkė. Siela paskendo tamsoje. Nebejaučiau širdies plakimo. Nebejaučiau nieko. Nežinau kiek laiko aš gulėjau prieš laiptus besąmonės. Žinau tik tiek, kad Džeris visą laiką žiūrėjo į vieną tašką atsirėmęs į sieną mano kambaryje. Lėtai mano akys vėl prasimerkė. Deje, jos teišvydo laiptus. Atsisėdau. Galva šiektiek sukosi. Galbūt tąkart nemenkai susitrenkiau galvą. Tikriausiai dabar tai nebesvarbu. Šiaip netaip atsistojusi, nusvirduliavau iki virtuvės, iki šaldytuvo. Pravėrusi jį išsitraukiau mineralinio vandens butelį. Jau nugertą. Kelis kartus gurkštelėjau. Užsukau. Padėjau atgal. Negalvojau apie tos dienos Džerio trankymus. Jis buvo šiektiek paveiktas psichiškai. Gaila, tie psichikos sutrikimai vis augo, teko jį uždaryti į psichiatrinę ligoninę, kur jis ir nusigalabijo. Dar turiu tą laišką, kurį jis rašė man. Neišmečiau. Nesuplėšiau. Nesudeginau. Atsigaivinusi nuėjau į prieškambarį. Įsispyriau į batelius. Užsimečiau paltuką. Išėjau. Į nakties tamsą. Į nakties tylą. Ėjau pas jį. Kokio velnio? Neklausk manęs. Mane ten vedė širdis. Jeigu būtų vedęs protas, būčiau nusigėrusi namie. Bet ne, vadeles užsigrobė širdis. Pasiekusi jo namą stoviniavau prie vartelių. Kojos pakluso ir žengiau durų link .Kelis kartus nuspaudžiau durų skambutį. Atidarė jo brolis. Palydėjo į savo brolio kambarį. Jis sėdėjo ant lovos. Lėtai braukė per gitaros stygas. Vos jas prilietė. Dredais papuošta galva buvo nuleista. Jis net nepakėlė akių. Žinojo, kad atėjau aš.
Ji ėjo. Ėjo toliau nuo namų. Toliau nuo brolio. Toliau nuo kovos lauko. Ėjo miesto centro link. Į grublėtus kerzų padus prilindo akmenukų. Mergaitė neturėjo nei šaliko, nei kepurės, nei pirštinių. Tik vargana ruda striukutė ją gelbėjo nuo šaltuko. Iš balto mp3 ausinių rudaakę kankino pikto dėdės balsas. Jis vis ją kankino savo šiurkščiu balsu dainuodamas: „ I don’t like the drugs, but the drugs like me!". Ant šalančios butybės ilgų plaukų nusileidusi ištirpo snaigė. Snaigės pradėjo dribti kukuliais. Dvi ar trys ištirpo ant žaizdos, puošiančios pabalusį skruostą. Mergytė sukando dantis. Skaudėjo. Jai skaudėjo. Bet ji ėjo toliau. Žiūrėjo tiesiai. Nematė aplinkinių žmonių veidų. Veidų iškamuotų sielvarto.
S1n1 sakė, kad susidarė toks įspūdis, jog vaikinas blynus kepė apie penkias minutes 💡 .
Narcizas
Pirštų galais praplėšiau aptinusias akis. Pirmieji saulės spinduliai veržės į miegamąjį pro užuolaidas. Emilio daili krūtinė lėtai alsavo. Atlikęs visas rytines procedūras laiptų turėklu nusluogiau į pirmąjį namo aukštą. Žiovaudamas nutipenau iki virtuvės. Iš šaldytuvo išsiėmęs šalto pieno šiektiek atsigaivinau. Susikroviau ant stalo reikalingus produktus blynams gaminti. Man bededant pirmuosius blynus į įkaitusę keptuvę, į lauko duris pabeldė. Susivokiau, kad atėjo Gaja.
– Aš atidarysiu!- suspigo Emilis.
Netrukus jis su Gaja sustojo prie manęs su baltomis lėkštėmis rankose. Kiekvienam įdėjau po tris blynus. Šie susėdo prie stalo. Apsilaižė lūpas ir kibo į darbą. Nusišypsojau pamatęs, kaip jie godžiai kišasi į burnas blynus. Iškepęs visus blynus sudėjau juos į didelę molinę lėkštę. Susirangiau ant kėdės šalia draugų.
– Kodėl nevalgai?- pilna burna užklausė Emilis.
– Nenoriu.
– Atrodai kaip…– susimąsčiusi Gaja išspjovė blynus į lėkštę.
– Taip, taip.- pakilau nuo kėdės ir išėjau iš virtuvės.
Pasigirdo Emilio kūkčiojimas. Pavarčiau akis. Atsidusau. Užsirakinau savo dirbtuvėje. Turėjau mintį naujam paveikslui. Bet jam nutapyti man reikėjo dviejų žmonių. Atsidėjęs žvelgiau pro langą į tolumą. Dviejų žmonių. Tiek mažai, bet kartu ir tiek daug. Man reikia surasti vaikiną, kuris galėtų pozuoti kartu su Emiliu. Mįslė sunki,o laiko mažai. Pasigirdo tylus beldesys į duris.
– Jau vakaras.- kimus Emilio balsas pasigirdo už durų.
– Aš tuoj!- vos girdimai šūktelėjau.
Nutraukiau žvilgsnį nuo lango. Atsistojęs atlapojau duris. Koridoriuje Emilis jau laukė manęs. Atsisėdau ant kėdės ir pradėjau užsirišinėti batus. Nusliūkinom iki parko, iki savo suolelio. Atsisėdom. Susiglaudę klausėmės vakaro tylos. Tamsaus rūko gniaužtuose pradingo greitosios pagalbos mašina. Neilgai trukus praūžė pora policijos mašinų. Mes vis labiau skendom tamsoje. Danguje sužibo pirmosios žvaigždės. Iš debesies išlindo niūrus mėnulis.
– Kiek kartų jau sakiau, kad tave myliu?- Emilis apdovanojo mane bučiniu.
– Nežinau.- trumpai atsakiau. Pakilom eiti. Palydėjau Emilį iki jo globėjų namo.
Grįžęs namo miegoti nėjau. Dirbtuvėje įjungiau muzikos centrą. Grojo tyki, rami, švelni melodija. Paėmiau į rankas apie penkių centimetrų pieštuką. Pradėjau piešti nesuprantamas kreives dideliame lape. Vis kramčiau lūpą. Buvau nepatenkintas tuo ką darau. Nesąmonė. Piešiu nesąmone. Bet negaliu suplėšyti piešinio kol jis dar nebaigtas. Esu silpnavalis, nesugebu to padaryti. Nesiginčysiu, esu stipresnis už Emilį, bet vistiek silpnavalis. Nepaneigsi šio fakto. Piešiau keistas kreives iki išnaktų. Jau auštant paėmiau į rankas teptuką. Kreivės tapo juodos, storos ir dar kreivesnės. Susiraukiau. Tikrai nesąmonė. Baigęs ryškinti kreives pasiėmiau skardinę tamsiai raudonų dažų. Jie išsiliejo ant lapo. Vėliau tą patį padariau su oranžiniais, violetiniais, pilkais ir baltais dažais. Klydau. Nesigavo nesąmonė. Atvirkščiai. Grožis. Išjungiau muziką, išjungiau šviesą, užrakinau dirbtuvę ir nuėjau miegoti apie devintą valandą ryto.
Nai nai nai. Fake grįžo. Šįkart šistas nuotaikingo 😀 .
Kėdė.
O, siaube! Koks čia gremėzdas! Taip, aš kėdė, bet kad tokie riebūs žmonės sėdėtų ant manęs, nesutinku! Aš jaučiu, kad lūžtu. Ak, mano vargšės kojelės. Pakentėkite. Dieve, mano puošnusis atlošas! Koks vargas! Ak, aš mirštu! Ne, jau nebemirštu. Kaip nuostabu, aš vėl galiu laisvai kvėpuoti!
Ooo! Pasirodo, tas gremėzdas buvo pats karalius Liudvikas. Ak, ir ko aš aimanavau…
Ot dabar pasigirsiu, nes kažkodėl labai pasiilgau jūsų ir kažkada nervinusių komentarų ;;) :
Demoniškas angelas.
Jis baigė rūkyti savo vakarinę cigaretę ir be garso paliko tuščią balkoną. Akimirką Jis pamanė, kad vėl matė kraujuotą baltą figūrą su sparnais savo balkone. Visi turime savo angelus, ar ne? Tačiau Jo angelas mirė. Dievas Jam atsiuntė nevykusį angelą, kurio sparnai buvo sulūžę. Sulūžę nuo Jo skausmo braižo. Jis lėtai atsirėmė į sieną, kuri stingdė jo nuogą nugarą, ir lėtai nuslydo ja žemėn. Ten, kur Jam ir buvo vieta. Ir tada Jis prisiminė savo vardą. Jo vardas reiškė skaidrumą. O Jame niekad niekas nebuvo skaidru. Nei mintys, nei pats gyvenimas. Viskas buvo drumzlina kaip vanduo indams plauti. Tėvai niekada nesugeba duoti tinkamų vardų savo vaikams. Jis godžiai įkvėpė tvankaus kambario oro ir priešais akis išvydo savo angelą. Kraujuotą angelą, su sunaikintais sparnais, kuris Jį tik virkdė. Angelai privalo saugoti ir vesti per gyvenimą. Bet kai kurie nepaklūsta savo instinktams. Kai kurie angelai yra demonai. Prigludęs prie šiurkštaus kilimo, Jis iškvėpė orą ir užsimerkęs pamiršo savo angelą demoną.
Laukiu nesulaukiu kas toliau!! Labai patiko 😉
taip labai lengva viska isivaizduoti, tikrai idomu 😉
Čia tik šiaip.Raidėmis pakartotas mano kelias į mokyklą 😆 .
Alle 😉
Hm…Na.Įdedu dar tokį vieną kaip ir net nežinau…Nei kūrinį,nei prisiminimų šūsnį… 😕 .
Pameni… kaip basi lakstėm po rasotą žolę anksti ryte pas močiutę kaime?Kaip erzinom katiną?Kaip karstėmės ant to senojo Uosio kieme?Kaip įsikorėm į obelį ir purtėm ją išvisų jėgų,kad tik greičiau prisirinktumėm obuolių?Kaip žaidėm slypynes tarp tankių ir didelių aviečių krūmų?Kaip radom paukščio lizdą serbentų krūme?Kaip skynėm agrastus?Kaip prisivalgėm raudonųjų serbentų,kad prisiekėm jog daugiau gyvenime net nepažiūrėsim į juos?Kaip Tu norėjai,kad visad vadinčiau tave Ponu Nieku?Kaip pasiryžom pėstute įveikti keturiolika kilometrų ir vos pasiekę močiutės kiemą griuvom ant žolės?Kaip naktį stebėjom žvaigždes?Kaip užmiršę viską šiam suknistam pasauly užmigom ant stogo?Kaip tą ankstų rytą,kai dar kelią glėbė tirštas rūkas aš laukiau Tavęs kitoje kelio pusėje ir Tu jau norėjai eiti pas mane,bet kai Tau jau buvo telikę keli žingsniai ta nelemta mašina parbloškė Tave ir nuvažiavo?Kaip aš suklupau prie Tavęs?Kaip Tu ištarei man "Myliu"?Kaip kažkam prireikė Tavo velniškai angeliškos sielos pas save?Kaip Tu užsimerkei ir nustojai kvėpuoti?Kaip aš netekau Tavęs?
Na antras irgi nieko, bet va pirmas labiau patiko 🙂
Išsiaiškinkit PM dėl tų nesklandumų. Jei ką, atrakinsim.
Labai dėkoju Oni jog atrakino temą,o kad ateityje nepasikartotų panašių dalykų prašau perskaityti tai -> .Dėkoju 🙂 .
atleiskite, tikriausiai per staigiai priemiau išvadas…
pirmajame,manau, per daug lakonijos. jos dabar visur pilna ir visi mano, kad tai visais atvejais kuria kazka nuostabaus 😉
Koks lakoniskumas… 8)
Ou, tamsta kelmas irgi ta pastebejo 😀
kelmai,kažkodėl nepastebėjau jog tokio tipo stiliaus rašinių ir pan. būtų prišikta visam internete 😆 .
antras patiko man …sugriaudino ..ir maloniai gloste prisiminimais sirdi skaitant …
avietinis_ debeselis, ačiū.
Šeštadienį dvėsiau iš nuobodulio… Bet jaučiu jog prie šito reikia perdaug padirbėti 🙄 .
Nuošali kavinė netoli Berlyno. Vaikinas ir mergina ant suoliuko… Kiti jų draugai laukia apačioje kol jiems bus patiekiamas maistas… Tyla gaubia visą žole nusėta plotą, kuriame mėtosi milžiniški akmenys ir keli suoliukai pakraščiuose. Mergina susigūžusi sėdi apsiikabinusi savuosius kelius ant suoliuko seka tolį, o vaikinas atsirėmęs į ją mąsto. Plona gija. Ji rodos tuoj nutrūks. Jie abu tai puikiai supranta. Vaikinas atsitiesia. Persisuka ir nudegina merginos lūpų kamputį savosiomis. Merginos skruostu nurieda ledinė ašara, kurių nenumaldomai daugėja… Ji žino, jis išeis. Išeis ir paliks ją. Ne, juos…
idomu 🙂 paskutiniam ta mergina laukiasi?
laurencija rašė:
idesi paskui tesinuka 🙂 nors siaip as manau kad tokio tipo pasakojimams(ar kaip juos pavadinti?) tesiniu nereikia.. jie tiesiog turi but tokie kad suzavetu..paliktu ispudi ir turetum ka apmastyt
laurencija, aš juos vadinu papraščiausiai tekstukais ir pan.
O šiaip esu įstojus į klubą, kur rašomos istorijos ;D.
O tęsinukas yra, bet kaip visada vėliau pjaunu šungrybius…
– I can be your hero… – tolo Narcizo balsas. Rožė toliau neramiai naršė tolumą.
– Narcizai… – tesušnabždėjo, nes ašaros užgožė gerklę. Jos žvilgsnis krypo laiptukų pusėn, kuriais jau leidosi Narcizas. Viską nutildė jaunuolių juokas. Rožė nudelbė akis žemėn… narcizai. Prie jos kojų vėjas plėšė narcizus. Penkis gelsvus narz
cizus… Karti ašara degindama nuriedėjo jos skruostu ir subliuško ant žalio suoliuko. Tamsius plaukus skraidino nenuorama vėjas. Viena ašara pasiekė narcizo žiedlapį.
—-
– Sveika… – pažadino vaikino balsas Rožę iš prisiminimų.
– Aha, labas. -sumurmėjo.
– Ko liūdi?
– Ne, nelūdžiu.
– Nemeluok.
– Jėzau… -sumurmėjo ši ir atsisuko į vaikiną. Akimirką ji norėjo klykti, bet neturėjo jėgų.
– Kas yra?- nepatikliai sužiuro vaikinas.
– Koks tavo vardas?- susikirto ji.
– Billas, o ką? – nebegalėjo žiūrėti į jos akis.
– A, tai tada jo… labas… -vėl dėbtelėjo į žemę Rožė.
Tik ta "jo" gali pakeist i "taip". 🙂
Grafke, ačiū už patarimą. Tačiau esu linkusi rašyti banalybes.
Pati nezuprantu kuo, bet tavo, Fake, tekstukai mane velniskai kabina. Nu nerealiai patinka man jie 🙂
S1n1 rašė:
Fake rašė:
S1n1 rašė:
Tai kaip tik ne parvalas 😉
Ohoho 😉
Smilga, ačiū 😆 .
Viskas yra iliuzija- ko gero pradėsiu nuo to. Mintys, svajonės, žmonija, Dievai, draugai…
Kiekvienam tenka nugyventi laikotarpį vadinamą paauglyste. Prisipažinsiu, šis žodis skamba kaip liga. Juk tai papraščiausiai metas, kai vaikai tampa mažaisiais maištininkais ir iš nieko virsta žmonėmis. Jiems įgrysta tėvų begalinis rūpestis, meilė, šiluma jiems.
Daug kas sako jog aš sunkiai išgyvensiu su „ Tokiu" savo būdu. Galvoju, koks tada mano būdas? Gal karštakošė juokdarė? Juk tiek žmonių juokiasi iš manęs dėl mano nevalyvų minčių… Atrodo galva susisuks.
Galbūt klasės draugai mane tokia ir laiko. Gal jie laiko mane pajuokos objektu, bet kartu ir didele karštakoše. Man jų nuomonė neturėtų rūpėti, bet pripažinkime, mums rūpi ką apie mus pagalvos aplinkiniai. Kartais pagalvoju jog galėčiau jiems parodyti savo rašytas istorijas, bet nerizikuoju. Et, vis ta baimė…
Bet pasikartosiu… Viskas yra iliuzija, tik mūsų pačių kuriama pasaka.
Fake rašė:
Oni rašė:
Reikėjo su kočėlu jai per galvą porą kartų trinktleti 😆 .
Daivos vaitkeviciutes all books. Da best. niekas neprilygs… kazkodel tas pasakojimas apie mergina ant suoliuko baisiai baisiai banalu pasirode.
The Dutchess rašė:
Prie ko Daiva Vaitkevičiūtė??? 😯 .
nes ji mano megstamiausia rasytoja.. 8) tik tiek. daugiau sakau. pernelyg banalu viskas pas tave. bent jau tokia mano nuomone. kiti gali manyti kitaip
The Dutchess rašė:
Niekada… 😉
Šita part iš istorijos „ Here comes the moon again" 🙄 .
Šalto vandens lašai krito ant jų abiejų.Džeimsas tyliai alsavo,o Džesas vis verkė.Džesas atsitaukė.Džeimsas tik nuleido galvą.Džesas nusivalęs ašaras išbėgo iš vonios paskubom apsirengė ir trenkęs namų duris išbėgo.Džeimsas atsiduso.Užsuko vandenį ir išungęs šviesą išėjo iš vonios.Priėjo prie lentynos ant,kurios buvo pilna nuotraukų.Čia jie maži.Čia dar kai pas tetą ir dėdę gyveno.Staiga Džeimso viduje užvirė pyktis.Troškimas kerštauti Džesui.Nesusivaldęs numetė visas nuotrauaks su rėmeliais nuo lentynos.Stiklų šukės pasibėrė ant grindų.Jis išmėtė visus lovų patalus.Viską numetė nuo stalo,o stalas dalimis perskrido per pusė kambario.Jis apvertė lovas numetė paveikslus.Tada išdaužė kambario langus ir lempas.Įbildėjo į vionią.Išdaužė veidrodį.Iš tualeto pasiėmė visus tualetinio popieriaus rutulus ir nubėgo laiptasi žemyn į svetainę.Išmėtė visas pagalvęs buvusias ant sofos ir fotelių.Nuspyrė stalą į kitą svetainės galą.Nuvertė televizorių ir sudaužė jį.Numetė visus nuotraukų rėmelius buvusius ten.Suplešė visas knygas.Primėtė ten tualetinio popieriaus.Išdaužė langus ir išvertė duris.Nuėjo į virtuvė.Visi peiliai suskrido į nuotraukas prisegiotas ant sienos.išvartė kėdes ir ir sulaužė stalą.Išdaužė langą kaip ir visur.Tada užlipo į viršų.Nuėjo į vonią.Susirado senąją savo britvutę,kuri vienintelė šiam asauly jo niekas neišduoda.Nubėgo prie tilto.Atsirėmė nugara į turėklus.ant tilto nebuvo nieko.Džeimsas susipjaustė rankas.Apsiramino.Susmuko ant urvinų tilto lentų ir užsikniaubęs pravirko.
Vakar vakare…. 😆 .
– Aš tave užmušiu.
– Žinau.
– Iš kur?
– Tu nuspėjama.
– Ne.
– Taip.
– Ne.
– Nesiginčyk, snargle.
– Tai aš jau snarglė?! Tuoj pamatysi ką šita snarglė gali!- užstaugiau. Puoliau į Džerį. Parvirtom ant grindų. Žniaubiau jo pilvą. Džeris urzgė. Iš pykčio. Rodės perkas man gerklę. Nebeišlaikė ir parvertęs mane suėmė už kaklo. Spaudė kol įsitikino, kad dustu. Bandžiau atplėšti jo rankas. Bergždiai. Džeris tik dar labiau įniršo. Jo pykčiui niekada nebuvo ribų.
– Snarglė. Mažvaikė. Kekšė. Narkomanė. Alkocholikė. Paleistuvė. – trankė mano galvą į grindis grieždamas dantimis. Jutau, kad pasamonė temsta. Puikiai supratau. Tuoj atsijungsiu. Užsimerkiau. Suleidau vieną nagą į Džerio skruostą. Šis iš karto atšoko. Susiėmė už skruosto. Sėdėjo atsirėmęs į spintą. Klapsėjo akimis. Jo akyse kaip visada tik panieka. Pašokau. Išbėgau iš kambario. Netrenkiau durimis. Neverta. Niekas nuo to nepasikeistų. Knūpstomis nusiverčiau laiptais. Galva atsitrenkė į kelis laiptus. Skausmas. Skausmas. Skausmas. Skausmas. Skausmas. Akys galutinai užsimerkė. Siela paskendo tamsoje. Nebejaučiau širdies plakimo. Nebejaučiau nieko. Nežinau kiek laiko aš gulėjau prieš laiptus besąmonės. Žinau tik tiek, kad Džeris visą laiką žiūrėjo į vieną tašką atsirėmęs į sieną mano kambaryje. Lėtai mano akys vėl prasimerkė. Deje, jos teišvydo laiptus. Atsisėdau. Galva šiektiek sukosi. Galbūt tąkart nemenkai susitrenkiau galvą. Tikriausiai dabar tai nebesvarbu. Šiaip netaip atsistojusi, nusvirduliavau iki virtuvės, iki šaldytuvo. Pravėrusi jį išsitraukiau mineralinio vandens butelį. Jau nugertą. Kelis kartus gurkštelėjau. Užsukau. Padėjau atgal. Negalvojau apie tos dienos Džerio trankymus. Jis buvo šiektiek paveiktas psichiškai. Gaila, tie psichikos sutrikimai vis augo, teko jį uždaryti į psichiatrinę ligoninę, kur jis ir nusigalabijo. Dar turiu tą laišką, kurį jis rašė man. Neišmečiau. Nesuplėšiau. Nesudeginau. Atsigaivinusi nuėjau į prieškambarį. Įsispyriau į batelius. Užsimečiau paltuką. Išėjau. Į nakties tamsą. Į nakties tylą. Ėjau pas jį. Kokio velnio? Neklausk manęs. Mane ten vedė širdis. Jeigu būtų vedęs protas, būčiau nusigėrusi namie. Bet ne, vadeles užsigrobė širdis. Pasiekusi jo namą stoviniavau prie vartelių. Kojos pakluso ir žengiau durų link .Kelis kartus nuspaudžiau durų skambutį. Atidarė jo brolis. Palydėjo į savo brolio kambarį. Jis sėdėjo ant lovos. Lėtai braukė per gitaros stygas. Vos jas prilietė. Dredais papuošta galva buvo nuleista. Jis net nepakėlė akių. Žinojo, kad atėjau aš.
The Dutchess rašė:
labai kvaila megeja ar bandanti rasyti zmogu lyginti su patyrusiu rasytoju. tai galbut tada kazka palyginkime su kokiu… kad ir … dan brown?…
Fake rašė:
Fake rašė:
S1n1, aha. Ta pati.
P.S. Laukiu recenzijos. Kada gausiu?
Siandien i velu vakara 😀
Manau šitam trūksta pabaigos.
Rudaakė.
Ji ėjo. Ėjo toliau nuo namų. Toliau nuo brolio. Toliau nuo kovos lauko. Ėjo miesto centro link. Į grublėtus kerzų padus prilindo akmenukų. Mergaitė neturėjo nei šaliko, nei kepurės, nei pirštinių. Tik vargana ruda striukutė ją gelbėjo nuo šaltuko. Iš balto mp3 ausinių rudaakę kankino pikto dėdės balsas. Jis vis ją kankino savo šiurkščiu balsu dainuodamas: „ I don’t like the drugs, but the drugs like me!". Ant šalančios butybės ilgų plaukų nusileidusi ištirpo snaigė. Snaigės pradėjo dribti kukuliais. Dvi ar trys ištirpo ant žaizdos, puošiančios pabalusį skruostą. Mergytė sukando dantis. Skaudėjo. Jai skaudėjo. Bet ji ėjo toliau. Žiūrėjo tiesiai. Nematė aplinkinių žmonių veidų. Veidų iškamuotų sielvarto.
Taip, trūksta, nes kol kas neaišku, ką tuo norėjai pasakyti. 😉
Oni, aš niekada savo nesąmonėm nenoriu ko nors parodyt.
Fake rašė:
Net jei ir nenori – vis tiek apgink savo kūrinį. 😉 (Aš kartais irgi nenoriu)
S1n1 sakė, kad susidarė toks įspūdis, jog vaikinas blynus kepė apie penkias minutes 💡 .
Narcizas
Pirštų galais praplėšiau aptinusias akis. Pirmieji saulės spinduliai veržės į miegamąjį pro užuolaidas. Emilio daili krūtinė lėtai alsavo. Atlikęs visas rytines procedūras laiptų turėklu nusluogiau į pirmąjį namo aukštą. Žiovaudamas nutipenau iki virtuvės. Iš šaldytuvo išsiėmęs šalto pieno šiektiek atsigaivinau. Susikroviau ant stalo reikalingus produktus blynams gaminti. Man bededant pirmuosius blynus į įkaitusę keptuvę, į lauko duris pabeldė. Susivokiau, kad atėjo Gaja.
– Aš atidarysiu!- suspigo Emilis.
Netrukus jis su Gaja sustojo prie manęs su baltomis lėkštėmis rankose. Kiekvienam įdėjau po tris blynus. Šie susėdo prie stalo. Apsilaižė lūpas ir kibo į darbą. Nusišypsojau pamatęs, kaip jie godžiai kišasi į burnas blynus. Iškepęs visus blynus sudėjau juos į didelę molinę lėkštę. Susirangiau ant kėdės šalia draugų.
– Kodėl nevalgai?- pilna burna užklausė Emilis.
– Nenoriu.
– Atrodai kaip…– susimąsčiusi Gaja išspjovė blynus į lėkštę.
– Taip, taip.- pakilau nuo kėdės ir išėjau iš virtuvės.
Pasigirdo Emilio kūkčiojimas. Pavarčiau akis. Atsidusau. Užsirakinau savo dirbtuvėje. Turėjau mintį naujam paveikslui. Bet jam nutapyti man reikėjo dviejų žmonių. Atsidėjęs žvelgiau pro langą į tolumą. Dviejų žmonių. Tiek mažai, bet kartu ir tiek daug. Man reikia surasti vaikiną, kuris galėtų pozuoti kartu su Emiliu. Mįslė sunki,o laiko mažai. Pasigirdo tylus beldesys į duris.
– Jau vakaras.- kimus Emilio balsas pasigirdo už durų.
– Aš tuoj!- vos girdimai šūktelėjau.
Nutraukiau žvilgsnį nuo lango. Atsistojęs atlapojau duris. Koridoriuje Emilis jau laukė manęs. Atsisėdau ant kėdės ir pradėjau užsirišinėti batus. Nusliūkinom iki parko, iki savo suolelio. Atsisėdom. Susiglaudę klausėmės vakaro tylos. Tamsaus rūko gniaužtuose pradingo greitosios pagalbos mašina. Neilgai trukus praūžė pora policijos mašinų. Mes vis labiau skendom tamsoje. Danguje sužibo pirmosios žvaigždės. Iš debesies išlindo niūrus mėnulis.
– Kiek kartų jau sakiau, kad tave myliu?- Emilis apdovanojo mane bučiniu.
– Nežinau.- trumpai atsakiau. Pakilom eiti. Palydėjau Emilį iki jo globėjų namo.
Grįžęs namo miegoti nėjau. Dirbtuvėje įjungiau muzikos centrą. Grojo tyki, rami, švelni melodija. Paėmiau į rankas apie penkių centimetrų pieštuką. Pradėjau piešti nesuprantamas kreives dideliame lape. Vis kramčiau lūpą. Buvau nepatenkintas tuo ką darau. Nesąmonė. Piešiu nesąmone. Bet negaliu suplėšyti piešinio kol jis dar nebaigtas. Esu silpnavalis, nesugebu to padaryti. Nesiginčysiu, esu stipresnis už Emilį, bet vistiek silpnavalis. Nepaneigsi šio fakto. Piešiau keistas kreives iki išnaktų. Jau auštant paėmiau į rankas teptuką. Kreivės tapo juodos, storos ir dar kreivesnės. Susiraukiau. Tikrai nesąmonė. Baigęs ryškinti kreives pasiėmiau skardinę tamsiai raudonų dažų. Jie išsiliejo ant lapo. Vėliau tą patį padariau su oranžiniais, violetiniais, pilkais ir baltais dažais. Klydau. Nesigavo nesąmonė. Atvirkščiai. Grožis. Išjungiau muziką, išjungiau šviesą, užrakinau dirbtuvę ir nuėjau miegoti apie devintą valandą ryto.
Nai nai nai. Fake grįžo. Šįkart šistas nuotaikingo 😀 .
Kėdė.
O, siaube! Koks čia gremėzdas! Taip, aš kėdė, bet kad tokie riebūs žmonės sėdėtų ant manęs, nesutinku! Aš jaučiu, kad lūžtu. Ak, mano vargšės kojelės. Pakentėkite. Dieve, mano puošnusis atlošas! Koks vargas! Ak, aš mirštu! Ne, jau nebemirštu. Kaip nuostabu, aš vėl galiu laisvai kvėpuoti!
Ooo! Pasirodo, tas gremėzdas buvo pats karalius Liudvikas. Ak, ir ko aš aimanavau…
Ot dabar pasigirsiu, nes kažkodėl labai pasiilgau jūsų ir kažkada nervinusių komentarų ;;) :
Demoniškas angelas.
Jis baigė rūkyti savo vakarinę cigaretę ir be garso paliko tuščią balkoną. Akimirką Jis pamanė, kad vėl matė kraujuotą baltą figūrą su sparnais savo balkone. Visi turime savo angelus, ar ne? Tačiau Jo angelas mirė. Dievas Jam atsiuntė nevykusį angelą, kurio sparnai buvo sulūžę. Sulūžę nuo Jo skausmo braižo. Jis lėtai atsirėmė į sieną, kuri stingdė jo nuogą nugarą, ir lėtai nuslydo ja žemėn. Ten, kur Jam ir buvo vieta. Ir tada Jis prisiminė savo vardą. Jo vardas reiškė skaidrumą. O Jame niekad niekas nebuvo skaidru. Nei mintys, nei pats gyvenimas. Viskas buvo drumzlina kaip vanduo indams plauti. Tėvai niekada nesugeba duoti tinkamų vardų savo vaikams. Jis godžiai įkvėpė tvankaus kambario oro ir priešais akis išvydo savo angelą. Kraujuotą angelą, su sunaikintais sparnais, kuris Jį tik virkdė. Angelai privalo saugoti ir vesti per gyvenimą. Bet kai kurie nepaklūsta savo instinktams. Kai kurie angelai yra demonai. Prigludęs prie šiurkštaus kilimo, Jis iškvėpė orą ir užsimerkęs pamiršo savo angelą demoną.