– Traukinio kupė sėdėjau vienas. Paskui įlipo mergina,- pasakojo jaunas aklas indas.
– Ją atlydėjo vyras ir moteris, tikriausiai jos tėvai. Davė visokiausių nurodymų. Kadangi esu aklas, nemačiau, kaip toji mergina atrodė, bet mane patraukė jos balso skambesys.
– Vykstate į Dehra Dun? – paklausiau jos, traukiniui pajudėjus. Norėjau nuslėpti, kad esu aklas. Man atrodė, kad jei visą laiką sėdėsiu toje pačioje vietoje, gal ji nieko nepastebės.
– Vykstu į Saharanprą, – atsakė mergina. – Ten manęs laukia teta. O jūs?
– Į Dehra Dun, paskui į Musoriją,- tariau.
– O, kaip jums pasisekė! Labai norėčiau nuvykti į Musoriją. Žaviuosi kalnais. Ypač spalio mėnesį.
– Taip, tai pats gražiausias metų laikas,- pasakiau, stengdamasis atgaivinti prisiminimus iš tų laikų, kai dar galėjau matyti.
– Kloniai nusėti margaspalviais jurginais, saulė skaisti, o vakare taip gera atsisėsti prie laužo ir siurbčioti brendį. Poilsiautojų beveik nėra, visur tylu, ramu.
Ji nieko neatsakė. Pamaniau, kad ją paveikė mano žodžiai arba pasirodžiau jai sentimentalus. Paskui leptelėjau:
– Ar lauke gražu?
Tačiau neatrodė, kad mano klausimas ją būtų nustebinęs. Galbūt ji jau suprato, kad esu aklas? Tačiau jos žodžiai, ištarti labai natūraliai, mane nuramino:
– O kodėl gi pats nepažvelgiat pro langą?
Pasisukau kėdėje ir susiradau pirštais langą. Jis buvo praviras, ir aš pasukau veidą taip, kad atrodytų, jog stebiu panoramą. Vaizduotėje regėjau bėgančius telegrafo stulpus.
– Atrodo, kad mes stovime vietoje, o medžiai juda,- išdrįsau tarti.
– Taip visada būna,- atsakė mergina.
Vėl atsigręžiau į ją ir keletą minučių abudu tylėjome.
– Jūsų įdomus veidas,- paskui pasakiau.
Ji švelniai ir skambiai nusijuokė.
– Malonu girdėti,- tarė. – Man jau taip atsibodo, kai sako, kad mano veidelis gražus.
"Vadinasi tu tikrai graži",- pagalvojau ir pasakiau:
– Na įdomus veidas gali būti ir labai gražus.
– Jūs toks galantiškas,- atsakė. – Tik kodėl esate toks rimtas?
– Po minutėlės jūs išlipsite,- pasakiau kiek šiurkštokai.
– Ačiū Dievui. Nepakenčiu ilgų kelionių traukiniais.
O aš būčiau ilgai sėdėjęs šalia jos ir klausęsis sidabrinio, čiurlenančio tarsi kalnų upeliukas jos balso. Žinojau, kad mergina, vos tik išlips iš traukinio, pamirš mūsų susitikimą. O aš prisiminsiu ją ne tik iki kelionės pabaigos, bet ir vėliau.
Traukinys įvažiavo į stotį. Kažkoks balsas pakvietė mergaitę ir ji išlipo, palikdama paskui save švelnų kvepalų aromatą.
Į kupė įžengė vyriškis, niūniuodamas sau po nosim kažkokią dainelę. Traukinys pajudėjo. Pasisukau į lango pusę, nors šviesa man jau seniai buvo virtusi tamsa. Tačiau norėjau apgauti ir šį keleivį.
– Labai gaila, kad nesu toks patrauklus kelionės draugas, kaip toji mergina,- tarė jis, bandydamas užmegzti pokalbį.
– Ji iš tiesų buvo įdomi,- pasakiau. – Ar galėtumėte man pasakyti…jos plaukai buvo ilgi ar trumpi?
– Neprisimenu,- atsakė kiek sutrikęs keleivis. – Atkreipiau dėmesį į jos akis, ne į plaukus. Tokios gražios akys, bet kas iš to… mergina juk visiškai akla. Ar jūs to nepastebėjote? Negi tikrai to nepastebėjote?
Du akli žmonės apsimeta reginčiais. Kiek daug įvyksta tokių susitikimų, baiminantis atskleisti, kas iš tikrųjų esi. Ir taip prarandami lemiami susitikimai. O juk kai kurie iš jų įvyksta gyvenime tik vieną kartą.
Bruno Ferrero
Nuostabi istorija bei puikus Bruno Ferrero moralas 😉
Tačiau as turbūt būčiau pasielgusi taip pat, kaip ir tas indas.
Puiki istorija. Nors nemanau, jog reikėtų labai gailėtis, jog jie nepasidalino savo paslaptimi ir jų keliai išsiskyrė. Juk nemaža dovana buvo ir tas trumpas, įdomus pokalbis, kuris ilgam išliks abiejų atmintyje. Manau, mes pernelyg nuvertinam pačią akimirką…
si istorija norejo pasakyti ne tai ,kad kazkas buvo aklas ir tai slepe ,o ta mergina irgi buvo akla ir taip slepe ,mes nuvertinam pacia akimirka ir taip toliau.uzslepta mintis yra ta jog reikia buti savimi ,gal jeigu bent vienas is ju atsivertu ,kitas butu padares lygiai taip pat. daug zmoniu bando buti ne tais kuo istikruju yra , nuslepdami savo tiek blogasias tiek gerasias savybes. pati mintis yra labai nuvalkiota ir daznai sutinkama ,bet parinkt toki pavyzdi kaip Bruno Ferrero ,tikrai ne kekvienas gali.
na būti savmi su kiekvienu sutiktu tikrai negalėčiau, ne visi žmonės yra verti pamatyti tikrajį aš.. aš ir šiaip gyvenime per nuoširdi ir geraširdė, jei tai žinotu kiekvienas sutiktas ar įsivaizduojate kiek žmonių bandytu tuom pasinaudoti, esu ne karta pasimokius, kol nepažysti žmogaus apsigaubi šarvu, kietos ir rimtos .. ir tik tikrai to vertiems žmoniems atsiveri ir įsileidi į savo pasauli, šita istorija kaip pasaka, nors kas iš to, kad jie abu akli? juk kiekvienam sutiktam nepasakoji savo horoskopo tarkim o mes abu avinai.. vau tai kažka reiškia, nors gal ir nelabai tinkantis palyginimas.. bet norėjau pasakyt, kad jei jauti, kad žmogui gali atsiskleisti taip ir padarai..ir yra du variantai, arba jis tuo pasinaudos ir taps tavo draugu, ar priešu, arba tai jam bus visiškai neįdomu..
womencat rašė:
jie abu akrtu butu nugyvene ilga ir puiku gyvenima
Aplamai rašė:
Nebūtinai.
Someone rašė:
taip, tu tik susitinkant su zmogum nesakai visko apie save ,bet nejaugi tu bandai nuslept savo gerasirdiskuma? ir palyginimas tikrai sh… nes daugelis zmoniu mano jog tia bullshitas.
Žinau apie palyginimą 8-|
na dabar dar suvokiau, kad čia turėta omenyje nevaidynti geresnio nei esi.. tada sutinku.. 🙂
sunku buti savimi,su zmonemis kuriu nepazysti..bet nieko naujo as cia nepasakiau…visi elgiasi taip,kaip jiems atrodo geriausia o kartu ir naudingiausia
Del ko as del saves dziaugiuosi, kad as visada esu as. Visada vienoda. Mokykloje, universitete, namie, darbe, su vienais ar kitais draugais. Visi mane pazysta kaip viena zmogu. Vienodu elgesiu, kalbesena, bendravimu.
Net cia as esu tokia kokia realybeje 😉
tai nuostabu , kai esi savimi visuomet ir kitu nuomone taves nesokdina kaip marijonetes ( nesistengi itiikt , patikt , statyti save pagal kitus )
noriu ir bandau pasiekti 100 proc lygi siame reikale
Jei nori tai ir pasieksi 😉