gal ką atstums kad psl. rusiškas , bet bus ką pasiskaityti. Statistika , prognozės , anekdotai ta tema. Tvirtinama, kad teisingas požiūris į tą reiškinį išsprendžia daug problemų : ir emocinių , ir psichinių , ir sveikatos. Kas žino ar tai iš tikro taip.
http://antisex.cjb.net/
72 Responses to “Visuomenė ir požiūris”
kas , neįkandama? gal išversti?
Galetum 😉
Tema: Meilė – narkomanijos forma
Švelnios aistros mokslas , arba sąmyšis amfetamino fabrike
Aukos , kritusios nuo meilės , dažnai tvirtina , kad jų savijauta tokia lyg juos pagavo ir neša galingas srautas…Nauji atradimai tik patvirtina šios poetinės metaforos pagrįstumą: šypsena , žvilgsnis, neužmirštami kvepalai, rankos prisilietimas mylimo padaro ( kirtis ant pa-) provokuoja organizme tikrą cheminių medžiagų antplūdį. Susiformavę smegenyse , jos greitai plinta nervais ir kraujagyslėmis, taip iššaukdamos žinomus simptomus, kaip raudonis, prakaituoti delnai ir padažnėjęs kvėpavimas.
Sakote meilė įtartinai panaši į stresą? Nieko nuostabaus – jų cheminiai keliai visiškai vienodi.
Įsimylėjus , žmogus įpuola į euforiją , kas ne nuostabu , nes smegenys ima gaminti stipriai veikian- čias medžiagas pagal sudėtį artimas amfetaminams; tame tarpe dopaminas , feniletilaminas(PEA).
„Meilės jausmas – natūralus narkotikas, padovanotas mums gamtos, – tvirtina Entoni Yelš , knygos
„Mokslas apie meilę ir jos įtaka protui ir kūnui“ autorius. „Būtent PEA derėtų kaltinti dėl kvailos šypsenos, kurią mes siunčiame nepažįstamam žmogui: verta paminėti kad tai labai panašu – ir PEA fabrike (smegenyse) sąmyšis“
Trumpai tariant , apsvaigimas nuo PEA , deja , ne amžinas: žmogaus organizmas po truputį prie jo pripranta ( kaip ir prie visų cheminių amfetaminų ) , taip kad , norint pasiekti reikiamą efektą , reikalinga vis didesnė ir didesnė dozė , o cheminio fabriko produktyvumas yra ribotas. Maždaug po trejų ( dėmesio , trejų ) artėja valanda , kai jautrumas narkotikui sumažėja – ir čia pasireiškia prablaivėjimas…. Graužk negraužk šokoladą , naudos mažai: jame daug PEA , bet papildyti resursus organizmas tokiu būdu jau nesugeba. Štai ji , riba ketvirtų metų – meilės pabaiga … vedybų pabaiga?
Pataisymas: ne meilės , bet ROMANTINĖS meilės , kitaip pasakius – įsimylėjimui! Daugelis porų iš ties išsiskiria , bet kitos …. Bet apie tai vėliau , o dabar apie Don-Žuano sindromą. Vienas psichiatrijos instituto darbuotojas apdovanojo tokio tipo individą taikliu žodeliu „ Kaifo meilužiai“.
Svaigdami nuo amfetamininio kokteilio kraujyje , jie – jei taip galima išsireikšti – autonarkomanai pratęsia cheminę laimę , keisdami partnerį vieną po kito kai tik pirmas įsimylėjimas ima blėsti.
Pratęsti amfetamininį meilės periodą iki 6 – 7 metų kai kada pavyksta gimus vaikui. O kas po to?
Galima ir toliau gimdyti vaikus , bet šis procesas neduoda norimo efekto. Už tai sutuoktinius išgyvenusius sunkius laikus ir abipusį atšąlimą gamta galų gale apdovanoja endorfinais.
Tai taip pat narkotikai bet turintys visai kitą poveikio spektrą – dovanoja mylinčioms širdims taiką , ramybę ir tikrumą savo sąjungoje. Jų gamybą pastoviai stimulioja sutuoktinių bendravimas , o slopina išsiskyrimai. „ Štai kodėl mes taip kenčiame kada mylimas žmogus miršta arba išeina pas kitą. Esmė tame , kad mes netenkame įprastos narkotiko dozės“
Tiesioginę įtaką meilei ir vaikų gimimui turi dar viena bioaktyvi medžiaga , gaminama smegenų , tai oksitocinas. Jis pagilina nervų jautrumą , stimuliuoja raumenis , gimdymo sąrėmius, dalyvauja pieno gamyboje , pagilina motinišką meilę ir švelnumą , o pagal kitų tyrinėtojų nuomonę – iššaukia erotinius žaidimus ir orgazmą.
PREVENCIJA IR GYDYMAS NUO MEILĖS
Lytinė meilė , taip neteisingai išaukštinta visuomenėje , iš tiesų yra ne kas kita , kaip sunkus psichinis susirgimas , turintis eilę negatyvių pasekmių – nuo depresijų ir darbingumo praradimo iki nusikaltimų ir savižudybių. Nežiūrint į tai kad problema aktuali daugeliui , gydyti susirgimą dažniausiai bandoma jau užleistoje stadijoje. Tuo tarpu , kaip žinoma , geriausias būdas kovoje su su liga – profilaktika. Nežiūrint į akivaizdžias fiziologines problemos šaknis , ypatingai svarbų vaidmenį atlieka psichologija. Žemiau pateikiama keletas metodų , galinčių padėti tiek susiprasti , tiek pagydyti iškilusią meilę.
Pastaba. Šis tekstas savo laiku buvo parašytas vyrams , bet pateikiamos jame rekomendacijos taip pat teisingos ir moterims – su atitinkamais pataisymais pagal lytį.
LOGINĖS ANALIZĖS METODAS
Ramiai ir objektyviai įvertinkite visus pliusus ir minusus. Ką gali duoti jums meilė? Net jeigu viskas klostysis sėkmingai per trumpalaikį euforijos periodą , kuris ne kuo ne geresnis už įprastą apsvaigimą , neišvengiamas užgesimas , barniai , konfliktai. Net jei jūs ir ji elgsitės deramai ( o tame niekada nebūname įsitikinę iš anksto ) – vis tiek išsiskyrimas suteiks visą eilę nemalonių emocijų. Mylėti – reiškia prarasti. Tuo pačiu prarandate ir savo laisvę. Meilė yra laisvanoriška , ir tuo pačiu aukščiausia ir blogiausia vergavimo forma. Prisiminkite apie savo orumą , nejaugi jūs norite būti vergu? Meilė atima iš jūsų daug laiko , nervų , jėgų , pinigų ; jūs galite prarasti draugus , darbą – o už tai gausite tik prisiminimus ir ne visada pačius maloniausius. Prisiminkite , kiek blogio ir nusikaltimų padaryta dėl meilės per visus amžius; prisiminkite , apie žmones kurių beprotybės padarė daug žalos jiems patiems ir aplinkiniams. Nejau tas pavojingas pamišimas vis dar atrodo jums patrauklus?
EKSTRAPOLIACIJOS METODAS
Jeigu , nežiūrint į viską , jus įveikia romantinės fantazijos , jeigu jums atrodo , kad „ o mums bus viskas kitaip „ – pabandykite įsivaizduoti tą savo „kitaip“ dieną iš dienos , mėnesį po mėnesio. Santykių naujumas ir neįprastumas praėjo; pagrindinės temos pokalbiams išsisėmė , belieka aptarinėti einamus reikalus arba orą , ką su dideliu pasisekimu galite daryti draugų tarpe; partneryje atsiskleidžia vis naujesni nemalonūs bruožai ( jie yra kiekviename iš mūsų , nuo jų niekur nedingsim ) ….. Įsivaizduokite sau tokį artimą bendravimą , diena dienon , su vienu ir tuo pačiu žmogumi – ir jūs pajausite kaip jus aplankys didelis nuobodulys.
TEISINGAS GYVENIMO BŪDAS
Įsidėmėkite , kad nieko neveikimas ( rus. Prazdnostj ) – praktiškai visų ydų šaltinis. Jei jūsų protas niekuo neužsiima , tai ne nuostabu kad galva prisipildo visokių nesąmonių; gamta , kaip žinome , nemėgsta tuštumos. Jei užsiėmę aktyvia intelektualia veikla , kuri teikia jums pasitenkinimą , jei turite įdomų darbą ( tegu bus pagrindinis darbas arba hobis ) – mintys apie moteris vargu ar pasieks jūsų sąmonę. Nepasiduokite melagingai propagandai tų , kas iškėlė į padanges savo silpnybes ir negalintys jų įveikti; tie žmonės verti geriausiu atveju gailesčio , o blogiausiu – paniekos , užliejo pasaulį sentencijomis tipo „ širdžiai neįsakysi“ , „su neišvengiamumu susitaikyk , ką padarysi – įsimylėk“ ir t.t. Šis tuščias reikalas primena alkoholikų ir narkomanų kalbas , nenorinčių įveikti savo ydas; būkite aukščiau šito ir jūs galėsite didžiuotis savimi – o tai daugiau nei malonumas , nei efemerinės meilės „ypatybės“.
LOPE DE VEGA METODAS
„ jeigu jūs godūs moterims , ieškokite trūkumų“ – mokino vienas ispanų dramaturgo komedijos herojus. Elkitės su moterimis ( moterimi ) maksimaliai įsijausdamas , bet atsiradus interesui , deromantizuokite jos įvaizdį , pasistenkite iššaukti pasibjaurėjimą jai. Įsivaizduokite ją ligotą ir t.t.
Kai kada užtenka vien tokio įsivaizdavimo kad sustabdyti tą jausmą.
PASTERO METODAS
Pasteras , kaip žinoma , ligų sustabdymui pasiūlė įvesti į organizmą susilpnintą infekciją tam , kad stimuliuotų imuniteto susidarymą. Jei jus taip stipriai veikia romantinės svajonės ir nusibodo jas slopinti , duokite joms laisvę ( žinoma neįgyvendinant praktikoje ). Tam tikrą laiko tarpą apie tai tik ir tegalvokite ir neleiskite sąmonei pereiti prie kitų temų , pastoviai prasukite tuos pačius filmukus savo galvoje . Perskaitykite meilės romanus , nes jie visi vienodi. Galite pabendrauti su moterimi kuriai būsite iš anksto abejingas ( geriau su ne gražia , nes galima ir prisižaisti ). Po kiek laiko moterys jums iššauks nuobodulį.
DIDAKTINIS METODAS
Kada jus ypatingai spaudžia gundymas , ką nors perskaitykite kas nukreipta prieš tai , pakalbėkite su žmogumi nepritariačiu lytiniams santykiams. Toks paprastas palaikymas neretai būna efektingas. Tikintiems akivaizdu padės malda , pokalbis su šventiku.
IZOLIAVIMO METODAS
Jeigu jaučiate kad jokios protingos priemonės nepadeda jums nuslopinti jausmo konkrečiai moteriai , pasinaudokite taisykle „ Nuo akių šalin – iš širdies lauk“. Nutraukite bet kokį bendravimą su ta moterimi. Tai tiktai bloguose romanuose meilė išsaugoma dešimtmečiais po išsiskyrimo; praktikoje , jei save dirbtinai neaudrinti , ji gęsta gana greitai , jei dar derinant su metodu pateiktu aukščiau.
Papildymas. Priskiriamas loginės analizės metodui , bet adresuotas ne visiems , o tiems , kas praktikuoja krikščionišką požiūrį vedyboms.
TIKSLO NUSTATYMO METODAS
Pagalvokite prie ko veda esama meilė tolimoje perspektyvoje? Arba prie ištvirkavimo arba prie vedybų. Jei prie ištvirkavimo , – tai žiūrėkite aukščiau. Ir kokią ji tada „ amžina“ jei susijungti nesinori.
Lieka vedybos. Duotas Dievo institutas santuokai ir giminės pratęsimui. Neišardoma ir teisinga …
Todėl ir reikia sveiku protu pažiūrėti į tokią galimybę. Pirmiausia ar pavyks su meilės objektu kurti gyvenimą? Ar yra savitarpio supratimas? Jei praeis sudievinimas ir jausmas , ar sutarsite? Ar sutampa požiūris į finansinius , darbinius , buitinius prioritetus? Jei jūsų santykiai neatitinka – tai kokia ta amžina meilė? Taip tik , pasivaikščiojimai .
Kitas klausimas , materialinis aspektas. Ar sugebėsite išlaikyti šeimą? Ar ištversite vienas , žmona serga arba padėtyje , taip kad reikia sugebėti bent minimumą tempti vienam.
Jei visi tarpusavio santykių aspektai ir materialiniai faktoriai už vedybas – tai nereikia gaišti laiko „liga meilei „ , reikia oficialiai pirštis.
O jei to nėra – tai nereikia visam tam teikti daug reikšmės , lyg tai būtų iš tiesų.
na , tikiuosi kad labai nuotaikų nesugadinau 🙂
Bet ar gali jausmai išblėsti dėl to, kad mes kažko nepadarome dėl savo mylimo? Žmogus keičias, nuotaika taip pat keičias, bet jausmai tiesiog eina iš paskos. Bet juk jie neblėsta. Jie tik atspindi besikeičiantį pasaulį. Meilę galima ir reikia ją puoselėti. Kiekvienas mes turėtume pasiaukoti dėl meilės ir pradėti daugiau duoti negu imti. Tikra draugystė pagrįsta meile ir atvirumu. Bet kartais meilė maišoma su stipriu susižavėjimu. Bet susižavėjimas trunka labai trumpai, o meilė gali trukti labai daug metų. Nors kai kurie žmonės sako, jog meilė trunka tik trejus metus. Manau, kad jei nebūtų meilės, nebūtų ir viso pasaulio. Juk pasaulis negali egzistuot be meilės. Juk meilė yra virš visko. Ji moko taip pat mylėti. Kiekvienas žmogus norėtų patirti tikrąją meilę. Net nesvarbu, laimingą ar ne. Netgi sakyčiau, jog kiekvieno žmogaus tikslas turėtų būt pažint tikrą meilę, būt mylimam. Kas gi šito nenorėtų? Bet kaip įsitikinti, kad tikrai gali mylėti? Atsakymo nėra, turbūt reikia tai pajusti. Bet ar galima mylėjus meilę pamiršti? Kai kurie žmonės savo pirmosios meilės niekad taip ir nepamiršta. Ji ir lieka ta pirma nekalta, tyra, nuoširdžia meile. Meilė taip pat kartais labai įskaudina, žmogus galvoja, kad daugiau niekad negalės pamilti. Bet meilės žaizdos nors ne iki galo, bet užgija. Meilė- tai nuostabus dalykas. Kai pamilsti žmogų, jauties toks pakylėtas ,nori būt geresnis ir stengtis tik dėl to žmogaus. Eini ir atrodo, kad skraidai. Kiekvieną minutę galvoji tik apie meilę, tik apie tą žmogų. Nori jį kuo dažniau matyti, kuo dažniau šnekėtis, kuo ilgiau būti drauge. Nori dovanoti jam visą pasaulį, aukotis dėl jo. Kiekvieną rytą stovėt prie veidrodžio ir stengtis tik dėl savo žmogaus, kurį myli, kad tik jam gražiau atrodytum, kad tik jam patiktum. Kai kalbi su žmogum, kurį myli, jauti keistus virpuliukas, kurie bėgioja po tavo kūną, jauti begalinį džiaugsmą, kad jūs drauge ir kad atvirai kalbatės. O koks begalinis laimės jausmas užplūsta, kai sulauki atsako. Šis jausmas nepakartojamas. Kiekvieną akimirką nori bėgt ir atsidurt to žmogaus glėbyje. Taigi, linkiu kiekvienam surasti savo gyvenimo meilę, kiekvienam pajusti meilę, juk tai nuostabus jausmas, kiekvienas žmogus turėtų jį bent vieną kart gyvenime pajusti.
Ačiū, Stasy už labai įdomų straipsnelį 🙂
Gaila…, o taip norejosi tiketi, kad kiekviena meile – skirtinga. O ji, pasirodo, yra tik eilinis narkotikas smegenims…
Nagi, Smilga neliūdėk. Visgi galima tikėti ir aš tikiu, kad tai ne vien cheminės reakcijos smegenyse, bet ir dvasinis ryšys sieja tikrąją meilę. Tikroji meilė ir susižavėjimas, ar įsimylėjimas yra skirtingi dalykai. Tikroji meilė riša žmones dvasiniais ryšiais, ir nesvarbu kad po kurio laiko nebetirpstam iš laimės būdami kartu su savo mylimuoju, bet mes žinome, kad mylime ir žinome, kad negalime be jo gyventi..
Čia ne mano mintys, Imagine. Čia kažkokio mokinuko rašinys. Aš tik norėjau pasakyt, kike laimės duoda tie hormonai ar koks ten velnias. Žinojau šitą, per discovery eilinę nemigo naktį žiūrėjau gal prieš kokį mėnesį. bet man atrodo nesvarbu, išskiria tie smegenys kažką ar ne, svarbu, kaip jautiesi. Ir nuo paties žmogaus priklauso, ar kaip šuniui bėgiot nuo vienos kalės prie kitos, ar ieškoti kažko pastovaus. Žmogus juk ir įpatingas tuo, kad prisiriša.
Smilga, kas čia per kalbos? Nu nesupyk, man juokinga. Kai tau bus šešiasdešimt ir sakysi, kad tikroji meilė ne tau, tai gal ir susimąstysiu, bet kol kas… 😉
Vat butent! Mes negalime buti isitikine jog meiles nesurasim, taip pat negalime buti isitikine, kad ja surasim.
KAIP KOVOTI SU FIZINE TRAUKA
Svarbu pažymėti , kad pagrindinis dalykas – įveikti kritinį laikotarpį , o po to organizmas derinasi prie gyvenimo be sekso ir jokių papildomų pastangų nereikalauja. Jeigu žaizdą visą laiką kopinėti , tai ji taip niekada ir neužgis. O jei neliesi , tai po kurio laiko ir užmirši apie tai. Tai fiziologinis organizmo ypatumas – kuo mažiau žmogus užsiima seksu , tuo mažiau jam norisi , tiktai suveikia tai ne iš karto. Svarbu kad žmogus būtų sąžiningas su pačiu savimi , nemaitintų savo žemus instinktus , nekaitintų save tomis fantazijomis.
Rekomendacijos gali būti sekančios.
PSICHOLOGINĖ BŪSENA
Pirmiausia reikia priimti aiškų sprendimą , o ne mąstyti pagal principą „ štai dabar bobos nėra , tai gerai nenorėti sekso , o kai atsiras , na tai jau trauksiu ! ” – taip nepasieksi rezultatų. Reikia tiksliai įsivaizduoti visus sekso minusus ir trūkumus , problemas. Gerai jei tai išdėstyta rašytinėj formoj; kada „prispirs“ būtų galima perskaityti – receptas paprastas bet efektyvus. Aplamai , laiškų skaitymas ir rašymas sekso priešininkų konferencijoje turi terapeutinį efektą.
Toliau , dykinėjimas ( prazdnostj ) – visų ydų katalizatorius. Smegenys turi būti apkrautos darbu , bet , žinoma tai nereiškia kad visą laiką jos turi spręsti lygtis; svarbu – neslampinėti iš nuobodulio.
Venkite pagundų – nežiūrėkite filmų ir žurnalų , kurie jus gali sujaudinti. Jei negeros mintys vis vien iškilo , persijunkite į kokią veiklą , kas pilnai užimtų jūsų sąmonę. Jei atsiriboti nuo gundančios scenos nepavyksta , apeikite iš kitos pusės: kartas nuo karto prasukite mintyse vaizdelius kol susijaudinimas nepraeis. Kaip žinoma , žodžiai nuo ilgo kartojimo netekta prasmės; analogiškai ir čia – vieno ir to pačio kartojimas užmuša trauką. Savaime suprantama , jokiu būdu negalima pereiti prie masturbacijos. Tokiais atvejai naudinga mintyse įsakyti tipo „ kabėti ir nespurdėti !” ir įsivaizduoti kaip komanda vykdoma. Atsiminkite , kad penis savo valios neturi – viskas priklauso nuo jūsų smegenų.
Bendravimas su priešingos lyties atstovais nedraudžiamas , bet stenkitės vengti situacijų , kada bendravimas tik su vienu priešingos lyties atstovu. Smulkiau apie šiuos aspektus dalyje „ Meilės profilaktika ir gydymas „
DIENOS REŽIMAS
Per daug nemiegokite, 6 valandų pilnai pakanka. Kada žmogus užmiega iš kart ir nesivolioja veltui lovoje , kvailos mintys į galvą nelenda. Nederėtų miegoti labai šiltai apsiklojus , venkite perkaitimo apatinėje kūno dalyje , bet nereikia siekti ir kito kraštutinumo – peršąlimo. Kai kurie rekomenduoja miegą ant kairiojo šono , nors bendrai paėmus , labiausiai fiziologinis miegas – kada žmogus periodiškai vartosi nuo šono ant šono. Naudinga išmokti kontroliuoti savo minčių būklę ne tik budrioje būsenoje , bet ir miegant , ir atsirandant pirmiems susijaudinimo požymiams , vyti lauk tokias scenas. Taip pat neblogai jei galite keltis prieš auštant. Naudingos fizinės apkrovos ir šaltas ( kontrastinis dušas ), tuo pačiu tai naudinga ne tik celibatui , bet ir bendram organizmo stoviui.
MAITINIMAS
Naudingas vegetariškas maistas , bet galima apsieiti ir be jo. Bet , žinoma to , kas stimuliuoja trauką seksui ,geriau vartoti mažiau. Lytinę trauką didina ir stiprina erekciją kava , šokoladas, medus, graikiški riešutai, kiaušinio trynys, ( prianosti ) , svogūnas, aštrūs prieskoniai, alkoholis mažose dozėse. Bet tai nereiškia kad jų negalima vartoti – su saiku.
Iš kitos pusės , naudinga gerti žolelių arbatas. Tai stiprina visą organizmą.
Instrukcija kunigams.
Ir anekdotai ta pačia tematika
Eina programuotojas keliu ir tik staiga iššoka varlė ir kalba žmogaus balsu:
Mane užbūrė piktas burtininkas , o aš , iš tikrųjų , nuostabi mergina. Jei mane pabučiuosi , burtai pradings ir aš būsiu tavo.
Jis tylėdamas deda ją į kišenę ir eina toliau. Varlė:
Tu , turbūt , nesupratai , aš nuostabi mergina , mane reikia atkerėti …
Supranti , aš programuotojas. Merginos manęs nedomina. O kalbanti varlė – kažkas įdomaus.
Vyras sugrįžta namo ir užtinka žmoną su meilužiu. Iš nuostabos į jį žiūri , o po to sako:
Na gerai , aš visgi jai vyras. Bet kam JUMS TAI ???
Ledi sako savo vyrui:
Milorde , jums turiu blogų naujienų. Tai ką mes manėme esant nėštumui , pasirodo klaida.
O dieve , ir vėl tie nelemti kūno judesiai …
Lengvabūdžiai vyrai keičia moteris kaip cigaretes portcigare.
Blaiviai mąstantys keičia moteris kaip portcigarus.
Protingi vyrai – tie aplamai … ne rūko.
Lietingas rudeninis šaltas vakaras. Džentelmenas sėdi prie židinio ir skaito ‘Times’. Beldimas į duris. Ant slenksčio moteris , ji sušalo ir pavargo. Džentelmenas ją pasodina prie židinio ir toliau skaito ‘Times’.
Sere , -sako ji, – man šalta.
Džentelmenas apkloja ją pledu ir toliau skaito. Po kiek laiko ji vėl:
Sere , man šalta.
Džentelmenas atneša dekį , apkloja ir toliau skaito.
Praėjus kuriam laikui vėl ji sako:
Atleiskite , sere , bet tokiu oru mano velionis vyras savo kūnu mane šildydavo.
Bet , mem , kur tokiu oru aš rasiu jūsų velionio vyro kūną?
Tėvai užsidarė kambaryje , o Vovočka žiūri per rakto skylutę. Pasižiūrėjo kokią minutę ir pasipiktinęs išrėžia:
Ir šitie žmonės neleidžia man krapštyti nosies pirštu !
Vyras grįžta iš darbo ir sako žmonai:
Taip , greitai nusirenk , greitai greitai ir į lovą. Aš jau kentėt negaliu.
Kaip tai nusirenk? Kam? Tu jau trys metai kaip užmiršai apie tai galvoti.
Nejaugi?
Renkis , tau sakau. Tuoj pamatysi kas yra tikras …
Tuoj , tuoj, aš greit , aš greit ….
Viskas? Jau? Nusirengei? Och. Na pagaliau pavyko kažką su balandžio pirmąja išdurti.
Tu ją visgi pabučiavai?
Pabučiavau …
Ir kokia buvo reakcija?
Teigiama. Vassermano.
P.S. Patalpinti tekstai yra vertimas ir nebūtinai turi sutapti su mano nuomone.
Dar truputis. ( vertimas )
Pabaigus institutą teko praktiką atlikti reanimacijoje. Ir štai , vieną kartą pavasarį atveža vaikinuką – nelaimingos meilės auką. Reikia pasakyti , kad pavasarį tokių idiotų tiesiog krūvomis atvežama į ligoninę , hormonai šėlsta. Tas vaikinukas kuo tai nuodijosi , bet ne iki galo. Atgaivino , lašalinę pastatė ir guli jis. Kadangi visą tą laiką jis rėkė kad be jos negyvens , nusižudys , tai jį dirželiais prie lovos prirakino. Atėjo laikas jį gabent iš reanimacijos , matomų problemų kaip ir nėr. Tas darbas man ir atiteko. Vežu jį su lašaline , o jis nė kiek nenusiramina , rėkia ir tiek. Man tai truputis tai nusibodo ir nutariau pašposyti. – Ach taip , gyventi nenori , na ir nereikia , būsi organų donoras , ir atjungiau lašalinę. Veiksmas nekenksmingas , bet efektą suteikė. Vežu jį toliau. Jis nurimo. Privažiuojam liftą. Reikia pasakyti , kad jį vežti buvo galima ir per viršų , ir per rūsį , kur morgas. Įvairuojam į liftą ir liftininkas klausia: Į viršų ar į morgą? Aš sakau: – Į morgą. Vaikinukas pabąla ir pradeda kažką vapėti apie gydytojus žudikus. Kai tik pasiekėm apačią , jis pradėjo rėkti visa gerkle: Gelbėkite , padėkite , žudo ! O visi mato kad žmogus ryškiai atitinkamos būsenos , diržais prie lovos pririštas , ir niekas per daug dėmesio jam nerodo. Kai kas bandė nuraminti: – Tau neskaudės , pakentėk , tik viens – ir viskas …. Vaikinukas jau supranta kad tai aiškiai totalus suokalbis , prisimena visus filmus kur žmonėms išpjaunami organai ir …… nedaug tereikia kad prarastų sąmonę. Kada atkeliavom iki palatos į jį žiūrėti buvo baisu , guli visas baltas ir atsidavęs likimui į rankas. Daugiau žudytis net minties nekilo , šoko terapija , blyn!
NUOMONĖS
„ Mylėti ir būti išmintingam – neįmanoma“
Frensis Bekonas
„ Patyrimas naudingas – jei už tai nemokama labai didelė kaina“
„ Kasymasis prasideda nuo malonumo , o baigiasi skausmu“
Tomas Fuleris
„ Nei vienas sveikai mąstantis žmogus ne vestų , jei klausytų sąmonės balso…“
Džonatanas Sviftas
„ Vyras gali būti laimingas su bet kuria moterimi – su sąlyga , kad jis jos nemyli“
„ Kada žmogus įsimyli , tai prasideda tuo , kad apgaudinėja pats save , o užbaigia tuo , kad apgaudinėja kitus“
Oskaras Vaildas
„ Daugelis pasiruošę greičiau numirti nei pagalvoti. Kas , deja , taip ir nutinka“
Bertranas Raselas
„ Mes taip įklimpome į skausmingus įsitikinimus , taip gerbiame beprotybę , kad sveikai mąstantis žmogus mus gąsdina kaip išprotėjęs.“
Gilbertas Čestertonas
„ Didingiausias jausminis pasitenkinimas , kuris neturi jokių pasibjaurėjimo priemaišų , – tai poilsis po darbo“
„ Afekto būseną dera vertinti kaip apsvaigimą , kuris praeina po miego , o aistra – kaip beprotybė su savais vaizdiniais vis giliau įsiskverbianti į sielą“
„ Žmogaus paskirtis tame , kad laisvės dėka pasiekti tobulybę“
I. Kantas
Matai , Smilga , tekstai gvildena ne meilės klausimą , bet romantinės , įsimylėjimo meilės klausimą. Šitą reikia skirti. Labai lyg ir paprasta – bac ir įsimyli. Kas nutinka? Ogi pameti galvą , tik mur mur , sveiko proto kaip ir nerasta. Išėjo. Trenkė durim ir ate. Nu ką protas su "pakvaišusiu" kūnu veiks. Atostogos. Bet jis grįžta. Sugrįžta ir rodo – va ji/jis toks , anoks , ir t.t ir p.p. Siaubas. Ar ne iš tikrųjų taip ir yra. Čia ne mano sugalvota. Tai gana protingi žmonės tai iškėlė į paviršių.
O kada blaivia galva viską darytum , tai nelabai bile ką ir prisileistum arčiau kaip per ištiestą ranką. Žmogui reikia aštrių pojūčių , kad akyse žaibuotų , kad …. Bet gali būti ir paprastai. Žmogus ne tik kūnas. Kai būni šalia vieno , tai rodos uch , kalnus verstum , o šalia kito kaip ir nulis. Jokio efekto. Ir tai visai nerišu su fizine trauka. Kada traukia , ir stipriai , reikia elgtis atsargiai.
Žiūrėk , kada būna geras kolektyvas. Kas vyksta? Visi darbuojasi , nesibara , jaučia ritmą , jaučia net tai jei kam prasčiau einasi. Viskas gaunasi kaip viename organizme. Tarpusavio supratimas. Įsimylėjimas to neleis pastebėti , jis sakys noriu net silpna darosi. Kuo tikėti?
Kai pirmą kartą perskaičiau apie tą vaikinuką kur į morgą vežė – buteliukas vitamino C buvo užtikrintas.
Beje , su žmogum kuris yra girtas , apsvaigęs nuo narkotikų ir nuo "laimingos" meilės galima daryti ką norim. Jis pavaldus. Bet ar bevalis gali daryti sprendimus , ir ar to mums reikia? Išsiblaivęs gali pasakyti kas tu tokia ir ko tau reikia , aš tavęs nepažystu!
As visa laika galvodavau, kad meile ateina po isimylejimo. Jeigu pagal tavo vertimus patariama vengti isimylejimo, tai kaip tada ateis ta tikroji meile?
Meilė yra skausmas :
-pasakė asilas pabučiavęs ežį …
ne vengti , bet bandyti teisingai vertinti susidariusią situaciją. Nes protui gali imti vaidentis bet kas. Geismas , fizinė trauka , aistra , " nusižudysiu " , " negyvensiu " , iki grabo lentos – su kokiu žodžiu visa tai asocijuojasi?
Tiesa sakant as negalejau atsitraukt skaitydama gerb.Stasio "atkastus" straipsnius 🙂 dekui
Bet jei isimylejes, turetum prisileist tik ta zmogu, kuris tave islaikytu, su kuriuo galetum gyventi ir kai meile isbles, t.y. panasu i save, kodel dazniausiai kartu ir visam laikui lieka tie kurie is salies atrodo nesuderinami?
Dažniausiai kituose ieškome to , ko patys savyje neturime. Traukia priešingas žmogus , gal būt jis papildo tavo esybę , duoda kažkokį stimulą , lengviau leidžia žiūrėti ar kažką atskleidžia. Čia sudėtingi dalykai. Kodėl tas o ne kitas? Sprendžiame. Kai kurie mano kad yra ta antroji pusė , kiti ne. Kas teisus? Bet kuriuo atveju , manau , idealu tada , kai vienas būna stiprus ir kitas stiprus , ir kai abu susijungia , gaunasi labai labai stipru ir daug. Ir kalbu visai ne apie fizinį planą.
Tai vadinasi silpnas zmogus neturi zemeje ka veikti 😕
kaip tai neturi? O kaip šūkis – mokytis ,mokytis ir dar kartą mokytis!!!!!
Jei yra galimybės mokytis tai tik į priekį. Vėl gi , neliečiam fizinio plano , vidumi silpnas dažnai palūžta. Įtraukia visokios manijos , priklausomybės, sunkiau būna išsikapstyti. Stipresni gali bandyti ir atsispirti. Savo vidinio pasaulio , na vadinam kaip norim , stiprinimas per gyvenimo visokias peripetijas. Kai du tokie susitinka , silpnesnis pakeliamas. Tik va , kaip žinoti kuris yra tikrai stipresnis , o kuris silpnesnis. O idealu kaip jau minėjau. Tada ir visi aplinkiniai tą jaučia. Na , aišku , tai turi ir visą eilę pasekmių.
Bet stiprus salygine reiksme. Kiekvienas turim savo stipriaja puse. Ir gal, kad stabiliai stovetum reikia zmogaus, kuris paremtu tavo silpnaja puse, o tuo paciu ir tu jo. Bet jei gristume prie mano klausimo, jei mano zmogaus silpnoji puse – atsakingumas, patikimumas, saziningumas, su tokiu gyventi neverta? Neimanoma?
Bet mes gyvenam. Ir kitam negaliu pasakyti, negalesiu pasakyti savo vaikam, kad tas ar kitas zmogus tau netinka, negeras, nes jis nepatikimas.
biskutį ne taip. Tai ką paminėjai yra smulkmenos. Kiekvienas esame tam tikrose sąlygose ir neatsakingi , ir nepatikimi , ir ne visai sąžiningi. Lengva įžiūrėti kituose jų minusus ir dažnai pamirštame savuosius. Kitam bado mūsų trūkumai.
Parodysiu ir kitaip. Pasirenkame žmogų. Kaip? Kodėl toks? Už ką man taip? Tai va , pasirenkam ir ne pirmą pasitaikiusį , bet tą kuris šiltesnis , mielesnis ne žodžiais bet savo buvimu, šalia kurio malonu , ramu ir gera. Tai gali būti ir ne visai idealus žmogus , su savo ydom. Na visi turim tuos dalykus. Pas kai kuriuos tai pasireiškia labiau , pas kitus mažiau. Širdžiai neįsakysi , o gal geriau tiktų savo vidui , savo esybei neįsakysi. Yra aprašyta pastebėjimų kaip viena pusė su savo "blogybėmis" "gydo" kitos pusės sielos problemas. Vyksta tokie procesai. Jei viena pusė per daug kenčia nuo išdidumo , tai kita tą savo puselę sugeba pastatyti į labai nepavydėtiną lygį . Ir tai vyksta iki tol kol problema neišsprendžiama.
Dėl pasakymo tinka/ netinka tai galima išsakyti susidariusią nuomonę , bet sprendimą darys tas , kuris jaučia ko jam reikia ir kokios gali būti pasekmės.
Na čia tik bandžiau paviršutiniškai.
Sutinku. O koks tada yra stiprus zmogus? As kitu akyse visuomet atrodau stipri, o pati jauciuos stipri tik budama su savo zmogum, kai galiu jaustis silpna. Til tuomet jauciu pilnatve.
Ir kaip ivertinti zmogui situacija. Kai jis isimylejes, ar kai kitas ji traukia. Juk dazniausiai mes net nesuvokiam savo jausmu, nezinom kas vyksta nei su musu kunu, nei su protu. Ir dabar nepasakyciau kodel as butent su tuo zmogum. Kartais manau, kad tai is tiesu liga, priklausomybe, bet ir nenoriu pagyti, nes man su juo gera.
Geri klausimai. Man labiau smagiau skambėtų ne koks tas stiprus žmogus turi būti , bet kas yra stiprus žmogus. Tai būsena. Tai jausmas. Nepajudinamas išorės veiksnių ir sąlygų. Bet taip, ko gero ,nebūna. Būna tik akimirkos ar šiek tiek ilgiau.
Apie savo žmogų rašai kaip apie medį , kurio pavėsyje ilsiesi nuo per ryškios saulės ir audrų. Tai čia jei literatūriškai pasižiūrėti.
Pateiksiu pvz. Net netaikau nieko bendra šia tema. Situacija: vyras priklausomas nuo alkoholio. Kas vyksta fiziniame plane , manau , aiškinti nereikia. Linksma. Jei antroji pusė tam neprieštarauja , manoma kad ji turi iš to naudos. O nauda energetikoj , ja pasipildoma . Per ydas yra išmetama didelis kiekis energijos , na kaip tuo nepasimėgauti. Gali prasidėti degradacija , prarandamas ryšys su …
Viskas prasideda nuo įsimylėjimo. Atsidaro kažkokie centrai , žmogus ima spinduliuoti savo jausmus , jam gera. Blogai tada , kai ima ir prisiriša prie konkretaus individo , tipo meilė , jau viskas , …. Ir kaip tada tas jausmas radikaliai pasikeičia , kai minimas individas nesutinka su tokia situacija. Vyksta atvirkštinė reakcija – keiksmai , barniai , pavydai. Ir visa tai už pažadintą gražų jausmą. Kur ir į ką reikia nukreipti tuos jausmus ,kad jie ir toliau stiprėtų ir nepriklausytų nuo savo artimo , jo nepastovių nuotaikų ir pan. Kas galėtų atsakyti į tuos klausimus?
Peršasi loginė išvada – meilės blaivininkams dauginimasis iš principo arba iš išskaičiavimo. Blaivystė – neapsvaigęs protas? Ką jam veikti kai iš jo atimama teisė svaigti? Kurti idealogija, paklusti kažkokiai idealogijai? Kaip atsikratyti šio žalingo(?) įpročio, kai 90proc filmų, laidų, istorijų happy enduose be jo neapsieinama? Kaip manai,Stasy, kodėl išsivystė tokia savisvaiginimosi sitema?
Perprogramuot savą organizmą? Net labai tikėtina, kad ta linkme linksta žmoniją, ir progresas. Persiprogramuoti (pasitobulinti) į ištvermingesnius, našesnius, stipresnius, greitesnius individus. Ir nebūtinai turime būti organiniai. Jei turi laiko pasidomėk medicininiais atradimais. Klausos, regos, kalbos, širdies defektų taisymuose. Kūdykių embrionus jau dabar mėgintuvėliuose auginame. (Kišt mižt nebereik).
Robotizuojamės? 🙂
Gerus klausimus sustatei , dėkingas.
Į robotizavimąsį žmonija neturėtų pereiti. To nebus. O medicininėj srity kūno dalys su siela kaip ir dera , korekcijas pakenčia.
Kodėl nebus? Gal ne visa, gal dalis. O toliau bus matyti kas ką. 😉
Stasys rašė:
Stasy, reikia tureti gyvenime tiksla. Kalbu apie tikra gyvenimo tiksla. Ten nukreipti savo mintis reikia. Tikrai maziau galvosi apie mylima zmogu, padeda uzsimirsti, o kartais net visai uzmirsti.
Logosas, problemos blokavimas neišspręs pačios problemos. O pats blokavimo procesas turės neigiamas pasekmes visoje nervinėje sistemoje, mąstyme, susikaupime. Geriau pamedituot, ir arba pastebėsi jog jokios problemos nėra, arba atrasi sprendimą kaip ją išspręsti.
O as ir nelaikau to dalyko problema. Tiesiog reikia prisiminti, ka tu pries tai vertinai ir kas tau buvo brangu, atsisesti ir ramiai suvokti, kad ir pries tai tau pasaulis atrode saunus. Ir kad dabar, kas vyksta tera laikina (niekas nesako, kad turi imti ir mesti, brangink tai ir vertink kaip dar viena gyvenimo dovana, pazinima, bet neleisk taves valdyti), o ko tu siekei ar sieki – amzina.
Stasys rašė:
Ir ne bet koki medi, o toki dideli, placia laja, tvirta ir nepajudinama. Salia jo jauciuosi saugi. Ir silta, ir sviesu po tuo medziu.
Ar tai negerai? Atrodo nesu parazitas. Suabejojau savimi – ka duodu jam? Ir kas esu?
Manau, kad dar neradau saves, todel tiek klausimu ir kyla. Bet jei yra tarpusavio pagarba, ir abipusis noras bei pastangos buti kartu, tada gyvenimas buna mielas.
Ko gero, jus, Stasy, teisus. Reik ivertint ka tu gauni is kito zmogaus, kad nusprestum ar buti kartu, bet ko gero neimanoma to suprasti kai tik isimyli, ar tik pradedi bendrauti.
"..o ko tu siekei ar sieki – amzina. "
Gali pasirodyti jog kabinėjuos prie žodžių, bet Logosas, ar galima paklausti kaip tu pažinai kas amžina kai pats esi laikina? 😉 Greičiau išprotėtum ir tą medį keikt, spardyt, koneveikt pradėtum, kaip kad Stasys aukščiau tik kitais žodžiais rašė.
Daug dalyku yra amzina (tik aisq jie nematerialus), pvz: gerio ir blogio kova (tik nesileiskim i krastutinumus filosofiniu poziuriu ieskant kas yra blogis ir geris) visada buvo ir bus; amzina yra jeigu tawe atsimins ir po mirties, nesvarbu ar gera ar bloga padarei, bet vis tiek atsimins ir t.t. Aisq, tu dalyku nera daug.
Ta zodi pavartojau su gyvenimo tikslu todel, kad manau kiekvienas zmogus turi kazka duoti pasauliui, kazka padaryti, bet nekiekvienas tai sugeba ar pajegia. Apskritai, as meiles, seimos, vaiku nelaikau gyvenimo tikslu (cia mano asmenine nuomone), tai sakykim yra vienas is ramsciu, kurie tau galu suteikti postumi veikti toliau.
O del manes, kaip as suzinojau, ko siekiu, tai ivyko savaime. Tiesiog gyveni ir suvoki, kodel tu gyveni, ka tu gali nuveikti ir duoti.
PS. cia as ziuriu, mes nuejom i off’topic jau. Geriau grizkim prie diskutavimo apie meile 🙂
Ot bus koks didelis atominis bum ir nebeatsimins taves niekas, net jei ir buvai žinomas. Tai visgi ir tai laikina. Pala pala, gal mes nesusikalbam nes pas tave amžina tai kokia 100-200 metų? Aš tai maniau, kad amžina tai kas neturi nei pradžios nei pabaigos. Arba kaip galima teigti, kad asmuo, daiktas, įvykis bus amžina kai pats to amžina išmatuoti negali, arba tiesiog "amžinai negyvensi" 😀 )
Viskas tarpusavy turėtų būti surišta , meilė , kažkokie amžini ir pastoviai siektini dalykai , be kurių žmogus nejudėtų į priekį. Trys žodžiai kurie daug pasako , tai tikėjimas , viltis ir meilė. Vienas iš jų didžiausias , kaip teigiama.
Kiekvienas žmogus ateina į pasaulį su savo , tarkim , jėga ar potencialu. Jis atsineša tai ką turės su laiku parodyti , realizuoti. Atradimai , sprendimai , vizijų ir minčių realizavimas materialiame lygyje. Laikas labai greitai sukasi dėl vykstančios pažangos. Kas anksčiau ‘daeidavo’ į galvą per visą gyvenimą , tai dabar , ko gero , ir dešimtmečio pakaktų.
Teigiama kad siela amžina. Bet yra sielų ir jaunų ir … kitokių. Yra sielų ir pagimdytų ir sukurtų. Ir viskas skirta karalystei. Kūnas , kaip ir civilizacijos sukurti dalykai , turi būti savo , o siela , kaip amžina dalelė , turi būti taip pat savo vietoj. Kas ciesoriaus , ciesoriui , kas Dievo , Dievui.
Iš čia jau turėtų spręstis išvada kas laikina ir kas ne. Knygose autoriai daugiausiai pateikia savo patirtį. O patirtim naudotis lengviau nei pačiam per visa tai pereiti , pakartoti ir įsitikinti arba paneigti.
Ko nereikėtų daryti? Nes kas derėtų daryti tai nelabai įmanoma ir išvardinti. Tai gali būti protu visai nepaaiškinama ir suvokiama. Kiekvienas sau nusibrėžia vertybių skalę. Kokią tokią bet sau. Po kiekvienos gyvenimo pamokos ta kartelė kyla , gal būt to ir nepastebim. Tam padeda ir protas , kuris kaip svarstyklėse viską gali apversti aukštyn kojom , padeda ir visai kiti dalykai ar reiškiniai. Jei žmogus apsvaigęs , jis to net nepastebi , nedaro išvadų ar laiko tai nenormaliu dalyku. Jis nemato į priekį , jis nejaučia visos kūrinijos. Kam jam sukti galvą , juk taip lengviau. Jis nemato eilinių stebuklų ir todėl sako kad niekuo netiki. Tiki tuom kad kaifas , ar kažkurią vietą kutena. tuo tiki nes tai vyksta su juo. Jam tie žaisliukai pabosta arba įtraukia labai stipriai. Prasideda tragedijos.
Kiekviename gyvenimo etape ką nors laviname. Kas kantrybę , kas valią , kas mokosi mylėti , mokosi ne tik gauti bet ir duoti. Tai čia būtų labai idealu. Amžina gėrio ir blogio tema. Juokinga , bet tai yra. Atsiras kažkas kas pakiš ne tik koją , padarys paslaugą už kurią ir gyvenimo gali nepakakti. margumynų daug. Iš vienos pusės ir įdomu ir sudėtinga. Iš kitos – kažkoks košmaras. Kai matome aplinkui kas mus supa , kas vyksta , nenuostabu kad rankos nekyla. Bet žmogus niekada nebūna be priežiūros. Man labai patiko žodžiai: Be Dievų žmogus būtų niekas.
Pabūsiu gal ir juokingas. Kam derėtų skirti didesnę dalį minčių ir jausmų? ( sakinio gale padėtas klaustukas nebūtinai reiškia klausimą ).
Stasy, manau jau ir dabar pastebi, kad tavoj "kūrinijos" teorijoj yra kažkurios vietos kurios stringa, arba atvirkščiai samonėje per greitai praslysta. Skaitau tave pakankamai supratingu tad nesiruošių jų baksnoti. Taip pat, bet kokia mežiaga kuria remiesi galima suvokti ir netiesiogiai. Jei remiesi senoviniais raštais reikėtu nepamiršti, kad galėjo būti rašomi su tikslais tokiais kaip: suvienyti tautą, duoti jai apvirškintas taisykles kurios padėtu išgyventi tais laikais, jei tauta buvo žeminama – išaukštinti, jei vergijoj – duoti viltį, taip pat ir perduoti užkoduotą(bet ne tiesiogine simbolių abstrakcijų materializaciją sąmonėje) senovės patirtį. Taip pat reikėtu nepamiršti, kad juos rašė žmogus, kuris turėjo savų nesekmių, nusiskudimų, ir kuris taip pat pagal savo nuoskriaudas galėjo rašydamas savaip interpretuoti teisybę.
Jeigu ką, gali rašyt mano emailan. 😉
[quote="bumbumIr ganguro
Kad ir koks didelis, platus,ar tvirtas medis būtų, ištisus metus vaisių tikrai neneš. Ir kad ir kokius saldžius vaisius jis neštu, ankščiau ar vėliau vienu ir tuo pačiu misti neišgalėsi. 😉 Greičiau išprotėtum ir tą medį keikt, spardyt, koneveikt pradėtum, kaip kad Stasys aukščiau tik kitais žodžiais rašė.
Bet as jo vaisiu nevalgau ir jis is vis neduoda jokiu vaisiu.
O jei visai neliteraturiskai, tai jau 9metai esam kartu, daug visko buvo musu gyvenime ir tarp musu, bet niekada nesikeikem, nepavadinom vienas kito negraziu vardu. Tai gal jau neblogai? Kalbet apie amzinybe nenoriu, bet manau, kad tai jau nemenkas gyvenimo tarpas, kuris daug dave ir ismoke. Ir tikiuosi, kad tai dar ne pabaiga.
Linkiu ganguro tau tik laimės ir visa kame sekmės. 😉
Aciu 🙂
Gal tik pernelyg kategoriskai pasisakei. Del to kyla noras gintis ar ginti savo pozicija.
bumbum , bakstelt pirštu visada yra gerai , jei manai kad tai būtina. Kartais tai būna sveikas smūgis į vieną vietą. Blaivesnės mintys , …. Kas dėl raštų kur minėjai , tai ten mes paprasčiausiai skaitom ir nesuprantam , matom ir neįžiūrim. Paradoksas. Taip yra. Todėl sakoma – tikėk kas parašyta ir viskas bus gerai. Daugiau kaip nieko ir nereikalaujama. O dažniausiai einama patyrimo keliu. Kai prisirenki įrodymų , paskaitai tuos pačius raštus – apie viską rašo ir , lyg daug kas aiškėja.
Kas dėl barnių ir t.t. , tai vyksta tada , kai viena pusė įsivaizduoja save didesne pasaulio bamba nei visi kiti. Reikalauja dėmesio neeilinio ir pyksta kai jo negauna , t.y. reikalauja "meilės" sau.
Truputis apie kūriniją. Geriau neišreikšiu nei jau yra:
Kūrėjo veiksmai
Pagrindinis tikslas tyrinėjant kūriniją – tai Kūrėjo veiksmų analizė, kad išmoktume elgtis, kaip elgiasi Jis, kad sugebėtume atkartoti Jo veiksmus.
Kūrėjo veiksmai vadinami „valdymu“ arba „kūrinio prigimtimi“. Mokslininkai taip pat tyrinėja Kūrėjo veiksmus (vadina tai gamta, gamtos dėsniais), turėdami tą patį tikslą – ko nors išmokti, kad sugebėtų mėgdžioti „išmintingąją“ gamtą.
Visa, ką darome savo gyvenime, – tai gamtos mėgdžiojimas. Visi žmogaus rankų ar minčių kūriniai: technologija, muzika, tapyba – atkartoja gamtą.
Net pati audringiausia fantazija – mūsų prigimties pasekmė. Mes niekur nepabėgsime iš gamtos nelaisvės. Mes galime tik vystyti tai, ką jau turime. Nieko naujo sukurti negalime. Viskas, ką darome, – tai tolesni Kūrėjo veiksmai, kuriuos Jis vykdo per mus. Ir tik mums atrodo, kad atliekame juos patys. Taip mes sukurti: vykdydami viską pagal gamtos nurodymus, esame įsitikinę, kad įgyvendiname savuosius norus.
Iš tiesų tai irgi Kūrėjo veiksmai, Jo sumanyta mūsų vystymosi programa. O visi mūsų „atradimai“ – to, kas jau egzistuoja, atskleidimas.
Mūsų fiziologinis kūnas panašus į visus kitus mūsų pasaulio kūnus ir pats savaime (kaip gyvūno kūnas) neturi jokių dvasinių savybių. Kūnai mūsų pasaulyje nesiskiria vienas nuo kito jokiomis dvasinėmis savybėmis, o gyvenimas po gyvenimo tik pakeičia vienas kitą.
Jeigu nėra kokybinio, dvasinio skirtumo, tai kad ir kaip skirtųsi mūsų fiziologiniai kūnai, visi jie dvasinės erdvės atžvilgiu laikomi vienu kūnu. Juk skirtingumas dvasiniame pasaulyje – tai skirtingos savybės, nes dvasinėje erdvėje išorinių materialių apvalkalų nėra.
Todėl, žvelgdamas į mūsų pasaulį, kabalistas atranda po vieną kiekvienos rūšies atstovą. Bet kai sprendžia apie gamtą iš tikrų dvasinių savybių, jo rega, išskirianti tik dvasines savybes, neranda mūsų pasaulyje nieko, išskyrus tuštumą.
Fiziologinės kūnų savybės vienodos. Ir jeigu, sakykim, vienas iš jų kažkuo serga, tai medikas žiūri į tokį kūną kaip ir į kitų žmonių kūnus, sergančius ta pačia liga.
Kitaip tariant, mūsų kūnai panašūs. Tuo tarpu dvasiniame pasaulyje – vienas kūnas savo savybėmis visiškai nepanašus į kitą.
Visi šie samprotavimai, žinoma, teisingi ir kalbant apie mūsų pasaulio objektus: visi negyvi kūnai – kaip vienas kūnas, visi augalai – kaip vienas augalas, visi gyvūnai – kaip vienas gyvūnas.
Yra tik viena dvasinė erdvė, apibūdinama kaip savybių („arčiau-toliau“ nuo Kūrėjo) erdvė. O kad joje egzistuoja materialūs kūnai (negyvi kūnai, augalai, gyvūnai) – neturi reikšmės, nes skirtumus tarp kūnų šioje erdvėje nulemia tik dvasinių savybių skirtumai.
Jeigu kūnai nesiskiria vienas nuo kito šiomis savybėmis, tai jie susilieja į vieną. Pagal tą patį vienintelį panašumo dėsnį – tas, kas įgyja Kūrėjo savybes, susilieja su Juo.
Dvasinėje erdvėje yra visa kūrinija. Ši dvasinė erdvė atsirado dėl to, kad Kūrėjas paslėpė Save ir atsiskleidžia žmogui tik tiek, kiek šis panašus į Jį. Kitaip tariant, egzistuoja tik Jis ir mes.
Ir kuo labiau mūsų savybės panašios į Jo, tuo aiškiau Jį jaučiame. Šis vidinis Kūrėjo jautimo kitimas iš aiškesnio į mažiau aiškų ar iš mažiau aiškaus į aiškesnį vadinamas dvasiniu judėjimu.
Galima sakyti, kad dvasinėje erdvėje egzistuoja Kūrėjo traukos jėga, kuri traukia žmogų prie Kūrėjo tiek, kiek žmogus panašus į Jį, ir taip žmogus juda.
Šis judėjimas nuoseklus. Žmogus gerina savo savybes laipsniškai: vyksta vidinio įsisąmoninimo procesas, savo savybių įvertinimas kaip blogų, tada dedamos pastangos, kad Kūrėjas padėtų jas pagerinti.
Kūrėjui padedant susikuria nauja žmogaus savybė. O su naujomis savybėmis žmogus automatiškai, veikiant dvasinės erdvės "traukos jėgai", persikelia į naują, aukštesnę, pakopą.
Kuo aukštesnėje pakopoje yra žmogus, tuo labiau jo savybės sutampa su bendromis kūrinijos savybėmis. Tai panašu kaip mūsų pasaulyje – patyręs skirtingų būsenų ir įgijęs patirties žmogus tarsi perima daugelio žmonių patyrimą. Dėl to visuma visad aukščiau nei atskiros dalys.
Todėl atsidavęs savo tautai žmogus yra aukščiau už miesčionį, o atsidavęs visam pasauliui – aukščiau už atsidavusįjį savo tautai. Ir tai todėl, kad visuma pagimdo ir turi visas detales, ir ji kuo didesnė, tuo daugiau joje sudedamųjų dalių. Todėl yra skirtumas tarp atsidavusiųjų šeimai, miestui, tautai, pasauliui.
Savybių gimimas
Naujos žmogaus savybės gimsta panašiai kaip žmogaus kūnas: iš pradžių atsiranda atitinkamos ląstelės motinos ir tėvo organizme, paskui jos susilieja.
Ima vystytis naujas organizmas, visiškai savęs neįsisąmoninantis – kaip dar neįsisąmoninta mintis. Paskui laipsniškai tas naujas darinys vis labiau ir labiau atsiskiria nuo savo pirminių priežasčių, įsisąmonina ir pajaučia save.
Viena susieta su kita: kiek išsivaduoja iš gimdytojų valdžios, tiek įgyjama savarankiškumo. Ir atvirkščiai. Gimimas – valdžios pakeitimas.
Dvasinis gimimas yra savo valdžios pakeitimas į Kūrėjo valdžią: žmogus geranoriškai paklūsta Kūrėjo valiai, nori eiti nepaisydamas savo proto, vadovaudamasis aukštesnės dvasinės pakopos išmintimi. Dvasiniame pasaulyje gimimas toks pat kaip ir kažko naujo gimimas visais lygmenimis (minčių, gyvūniniu): žmogui kyla dvasiniai norai.
Iki šios akimirkos žmogus jų neturėjo, nes jį valdė egoistiniai norai. Naujų dvasinių norų gavimas iš aukščiau, egoistinių norų pakeitimas altruistiniais ir yra dvasinis gimimas.
Tai įvyksta padedant Kūrėjui (dvasinei jėgai, kuri viską pagimdo visuose pasauliuose ir mūsų pasaulyje). Beje, visa, kas vyksta mūsų pasaulyje, yra pasekmė to, kas vyksta dvasiniuose pasauliuose, iš ten nusileidžia pas mus.
Sakoma: „Nėra tokio žolynėlio apačioje, virš kurio nebūtų jo angelo (dvasinės jėgos), kuris muštų jį ir lieptų jam augti“.
Kitaip tariant, gimimas ir tolesnis augimas galimas tik veikiant raginančiai jėgai iš viršaus, o juolab dvasinis gimimas ir augimas, nes šis procesas vyksta prieštaraujant mūsų egoistinei prigimčiai.
Be stumiančios iš aukščiau dvasinės Kūrėjo jėgos ir mūsų materialiame pasaulyje liautųsi gyvenimas ir judėjimas – juk bet kurie materialūs objektai yra dvasinių jėgų išraiška, pasekmė.
Ir kada atsivers mūsų akys, mes išvysime Aukštesnįjį pasaulį ir atrasime, kad nieko materialaus neegzistuoja. Ir kad visa tai – tik tam tikros dvasinių jėgų veikimo išraiškos, materialiu pavidalu jaučiamos mūsų penkiais jutimo organais. Mums kylant dvasiškai, suartėjant su Kūrėju, vienas jėgas keičia kitos, aukštesnės, ir taip tol, kol pamatysime, kad aplinkui mus nėra nieko, išskyrus Kūrėją.
Pirmos dvasinės savybės įgijimas vadinamas dvasiniu gimimu: savo vidiniais pojūčiais žmogus išeina iš mūsų (egoistinio) pasaulio į dvasinį. Naujos savybės, kuri skiriasi nuo mūsų pasaulio savybių, atsiradimas ištraukia žmogų iš šio pasaulio į pakopą, atitinkančią jo naują savybę. Ir ši pakopa yra žemiausio dvasinio pasaulio (Asija) pati žemiausia pakopa (Malchut).
Pirmasis žmogaus pasikeitimas vadinamas gimimu. Paskui jis dvasiškai auga – tobulėja, kol visiškai prilygsta Kūrėjui.
Praeities paslaptis
Žmogui būdinga visuomet žiūrėti į priekį, jis nori augti, tobulėti, savasis kelias jam atrodo kaip pakilimas „iš apačios į viršų“, kita būsena atrodo didesnė, geresnė nei dabartinė. Jis visada siekia kitos būsenos, kaip geresnės esamos būsenos atžvilgiu. Ir kadangi žmogus sukurtas siekti ateities, jis negali jausti būsenų, kurios buvo iki jam gimstant fiziniame pasaulyje.
Jis taip pat negeba pajusti, kaip gimsta jame bet kuris noras, jis neįsivaizduoja, iš kur jame atsiranda tai, kas sudaro jo „aš“.
Pakopa, pagimdžiusi žmogų (ankstesnė dvasinė būsena), vadinama „tėvais“ – „protėviais“, „tėvu ir motina“. Ši aukštesnioji pakopa sukuria tam tikras žmogaus savybes.
Bet kaip žmogus gali susisiekti su šia pakopa, iš kurios jis gauna visus savo norus, kur, kitais žodžiais tariant, yra jo ateitis?
Staiga žmogui kyla noras ką nors pasiekti, jis akimirksniu panorsta ką nors gauti, sužinoti, suprasti. Bet ši mintis – tai jo noro pasekmė. Šis iš aukščiau ateinantis noras ir sukelia žmogui mintį, kad būtina atlikti tam tikrą veiksmą, ką nors pasiekti.
Todėl žmogus panašus į knygą, kurioje trūksta pirmųjų puslapių. O „skaitant save“, tiriant save neištaisytomis, „žemiškomis“ savybėmis neįmanoma nieko suprasti apie save – ne tik praeities, bet ir ateities, nors žmogui atrodo, kad jis supranta.
Ateities matymas – iš praeities
Žmonės, įėję į dvasinį pasaulį, pranašesni ne todėl, kad mato ateitį, o todėl, kad mato savo praeitį, todėl, kad jie įgyja galimybę suvokti pirmines priežastis, suprasti, kas verčia juos vystytis, nulemia nūdienos būseną, jų „aš“.
Suvokdamas savo dvasinius tėvus, žmogus visiškai įsisąmonina savo dabartinę pakopą, gali žiūrėti į save tarsi iš šalies, tampa objektyvus. Visų suvokiančiųjų dvasinį pasaulį (kabalistų) pranašumas tas, kad jie mato savo gimimą iš Kūrėjo iki mūsų pasaulio, nes kyla tomis pačiomis pakopomis, kuriomis nusileido jų sielos.
Kabalistai ima jausti savo ankstesnįjį „aš“ ir žiūri į priekį. Jeigu žmogus suvokia savo dvasinę šaknį, tada jis iš tiesų mato save ir tai, kas priekyje. Kitaip jis priekyje nemato nieko.
Kiekvieną kartą keičiasi žmogaus norai, nes nuolatos atsinaujina jo dvasinė šaknis, vedanti jį į tikslą. Dvasinis augimas – tai noras eiti, tobulėti pačiam, o ne dėl to, kad verčia aplinkybės.
Atsigręžti atgal reikia tik tam, kad išanalizuotum savo ankstesnę būseną, kad žinotum, kaip toliau tobulėti: ne tam, kad ieškotum pateisinimo savo tingumui ir nieko neveikimui, o tam, kad įgytum žinojimą ir paskui eitum nepaisydamas jo.
Žmogus turi viską, kas sukurta Kūrėjo: pasauliai, sfirot, angelai ir visas mūsų pasaulis yra žmogaus viduje. Tačiau žmogui atrodo, kad jis viską jaučia iš išorės.
Iš tiesų nėra nieko, kas būtų ne žmogaus viduje, tik Kūrėjas, kurio mes nejaučiame, bet vien juntame Jo poveikį mums, dėl ko save pačius suvokiame vis geriau ir geriau.
Šios savęs suvokimo stadijos vadinamos sfirot, parcufim, pasauliais ir jos yra mūsų viduje. O tai, kas yra išorėje, tėra iliuzija, tokia, kad neįmanoma įsivaizduoti kažko priešingo. Nes jutimo organai sudaro mums priešingą vaizdą: tie dalykai, kurie iš tikrųjų yra mūsų viduje, mums atrodo kaip esantys išorėje, nors išorėje yra vien Kūrėjas.
jei kas norės smulkiau:http://www.kabbalah.info/litakab/atenai_2004_11.htm
Viskas neblogai iki kalbos apie fiziologinį kūną. Tiksliau dalinai neblogai. Nes darai taip: Kūrėjas – gamta – visuma(įskaitant žmogų). Aš nubraukių "Kurėją ir brūkšnį", nes kolkas ryšio tarp jų nenurodei, visą kitą iki "fiziologinis kūnas" gerai.
Someone rašė:
Tame daug racijos, bet apie tai šnekėti – didybė. 🙂
Logosas, galima paklausti ar tik ne rudenį, na gal dar kartais ne žiemą gimes esi? Et. velniop, spėju – šaulys?. Netikiu zodiaku, tik šeip, ieškau dėsningumu. (Kvailioju, ūliavoju) 😀
Paklausiu ne i tema siek tiek, nes jus (Stasy ir Bumbum) labai aukstai pakilote. As dar tik mastau apie dieva ar kitas aukstesnes jegas, dar negaliu pasakyti kuo tikiu. Ir man idomu, ka manote apie kriksta. Ar reikia krikstyti savo mazamecius vaikus?
Nemegstu religiju ir manau, kad jos sukurtos zmonems valdyti. Todel nenoriu krikstyti savo vaiku, manau, kad tai turi buti ju pasirinkimas. Mano mama nera religinga, bet mano, kad reikia pakrikstyti vaikus, kad taip yra atgaivinamas rysys su dievu.
Nežinau kaip ten su tuom Dievu, bet man visad malonu turėti krikštamote, ar krištatėvį 😉
Aciu, Jei dabar krikstyciau, tai butu aklai, nes nematau rimtos priezasties ar noro tai daryti. Nors gal pasitarsiu su sunumi, jam jau beveik 7metai, tik reiks sugalvot, kaip paklaust, kad suprastu.
bumbum , augam po truputį , ne viskas iš karto. Nesiginčysiu kas iš kur ir kaip atsirado , ne tai svarbiausia. Yra ir hierarchija , kaip ten taip ir čia. Dar sako kad gana viskas panašu , kokia tai didybė? Tai didingi dalykai. Čia tik žmonės save laiko dideliais , o realiai …
ganguro , ji kalba teisingai , manau , kad ji pradeda kai ką suprasti. O krikštatėvį ir krikštamotę gali turėti tik per krikštą. Visi sekam tradicijas jas neįsisąmoninę , bet tai nėra blogai. Kažkas traukia visvien į tą pusę ,nors protas , kartais , ir kreivai parodo. Gauni apsaugą , nes jau esi ne vienas mūšio lauke , bet visa armija. ( galiu tik simboliais ).
Paukštiškų žaidimų nežaidžiu. 😉 )
bumbum , nereikia laikytis tokių kraštutinumų , viskas yra apšlifuojama.
Sakyti reikia ir būtina . Priminti citatą apie tai , kaip bus kalbama apie tai nuo stogų ir garsiai , …? Manau žinai iš kur ji.
Kas dėl kodų. Filmuką gal ir pasižiūrėsiu , bet skaityt …
Nei reikia nei būtina. 😉 Dėl to ir aš, daugiau "vinių" nekalu.
Meiles skriauda ne ka maziau reikalinga, nei pati meile… Nusvaigimas yra gerai.
…o smilga, saulę ir menulį sekdama, iš rytų į vakarus svyravo, iš pietų į šiaurę vėjo blaškoma lingavo…
Pyktis tik kvailystes gimdo. O tai, kad šiuolaikinė rinkodara sugeba "prastumti" kvailystę rodo uždirbančių iš to grobuoniškuma, ir moralių lankstumą savo naudai. Geriausias to pavyzdys "LT United" daina. Juk tai buvo tikrų tikriausias pokštas, šou kvailystė, "bajeris". Tuom ir turėjo baigtis, tačiau ne, rinkodaros specialistams reik pasinaudot betkokiu populiarumu, išspausti iš jo kiek galima daugiau kiek galima ilgiau. Per įvairius kanalus jį vis suka ir suka, naudoja anonsams, prekėms, paslaugoms, reportažams, straipsniams. Vakar užsukau į vieną iš didesnių techikos prekybos centrų, o ten per projektorių ant sienos jau groja "We are the wi…". Dauguma jaunimo tiesiog užzombinta pakilios nuotaikos ją girdint, todėl tuom kas netingi ir naudojasi.
Jaunimas mėgsta maištauti, o daina kaip "I`m so sick of love songs" mažytis maištelis lyginant su nusistovėjusiomis taisyklėmis. Ir šeip, paaugliai taip mėgsta sakyti: "kaip mane viskas užkniso!!!". Įžiūri tam tikrus panašumus?
perskaičiau ir 😆 . Meilės tema , kalbos apie Dievą , tai , ko gero , amžina ir neišsprendžiama. Smilga , nereikia tai priimti tik protu. Jei bandysiu rodyti kitaip , tai ir vėl pirštais badys. Su bumbum ginčas vyko dėl kūrinijos. Man kūrinija tai ne tik tai ką mes matome aplink , paukščiukai , vabzdžiukai , gyvūnai ir žmonės … Man nesvarbu kas pirma atsirado ar višta , ar kiaušinis. Ne tame esmė. Esmė tame tai ko mes nematome. Į tai sutelpa viskas. Ten kur pateikiau cituojamą tekstą apie tai užsimenama. Meilė. Tai priešinga sąvoka sexui. Mylėjomės 10 – 30 min , och tai buvo meilė , o paskui kas? Jau ne meilė. Laikydama rankoje peilį žinai jo galimybes , žinai kad su juo ne tik galima kažką naudingo nuveikti. Patirtis , patyrimai. Nudegi . Jau žinai kas prie ko. O jei tik nuotykiai , tada viskas gerai. Eini tol kol pats neužsirauni , ar kitas neužkimba ant to saldaus jausmo. Kas tada? Kas tada jei vienam iš jų nepakeliui? Priežasčių gali būti daug. Jausmas yra , meilės objektas ( įsimylėjimas ir prisirišimas) kaip ir yra , na atrodo ko daugiau norėti. O antra pusė sako ne. Tragedija. Isterijos , žudymaisi. Bet yra knygos kuriose parodoma kaip derėtų spręsti visą eigą kad nebūtų panašių situacijų.
Lyrika , muzika ir t.t. išaukština tą jausmą. Tada buvo klasika. O dabar romanai , popsas , trali vali visoks – svarbu geras ritmas ir nesudėtingas bukas tekstas. Viską galima apversti , viską. Ir visi paskui važiuoja ir viskas gerai. Kiekvieno reikalas tai priimti ar atmesti.
Yra knygose aprašomi įdomūs dalykai. Pasirodo , ta pati meilė , viltis , kituose planuose matomi kaip paukščiai. Ar ne todėl sakoma kad ne einu bet skrendu , neliečiu kojomis žemės , viską matau per rožinius akinius ir t.t. Tai realūs dalykai. Ir skaityti reikia ne mūsų išvedžiojimus , bet ….
O aš apie tai kas matoma…
Someone rašė:
Knygas be išvedžiojimų?Kurių "nereikia priimti protu"? 😉
(Kažkaip "Zatoichi" pabaiga prisiminiau..)
ech , bumbum , įdėjau teksto citatas – iškritikavai , įdėsiu raštų citatas – ir tas imsi kritikuoti. Pasakysiu tik tiek kad ne tam skiri savo energiją. Zatoichi tikrai geras pavyzdys – visą laiką nežiūrėsi sau po kojomis , atsimerksi , manau filmo pabaigą prisimeni. Pamedituok geriau ties tema ką aš čia veikiu. Nesupyk. su pagarba.
Kiek zinau, paskutines Zatoichi scenos vertimas yra kitoks: "Ziurek neziurejes, o kas nematoma, to vis tiek nepastebesi". 🙄
Tikrai toks vertimas Logosas. Aš ne frazę atsiminiau, tik patį "taukšt" 🙂
bumbum, pastebejau jog esi apsiskaites: nuo mistikos, filosofijos, egzistenciniu knygu iki grozines literaturos ir pasaku.. idomu idomu 😆
ir dar , būtų visai neblogai , jei nebūtų toks piktas. Na man taip pasirodė. A tai labai sunkius tekstus deda , priminsiu kad čia lankosi daug jaunesni.
– Pasakose labai daug filosofijos , – taip išsireiškė būsimasis filosofas , berods , Spinoza.
Stasy, kai pirstu i aki 🙄
😆
😉
Aš nesu piktas, na gal "sprangus", bet tikrai ne piktas.
😀 Gal vėliau nuotrauką parodysiu.
Gal truputėli sudirgęs, egzaminai man šiemet.
ai , tai čia laikina. Tu neskubėk , pavaliai , vitaminukų kokių , filmukų su jumoru pasižiūrėk ir pratemsi tą laikotarpį. Išgyvenama 😆
bumbum as ir egzaminus laikau siemet, bet stengiuosi nuotaika islaikyt gera.. nors pastebejau, labai ciniskas pasidarau, kazkodel 😉
Logosas rašė:
As irgi apie tai Smilga pagalvoju.. Po kazkiek laiko, jau senstelejes galesi vos ne supasididziavimu sakyti: "Isivaizduoji, as baigiau schule tada, kai prasidejo visa sita velniava – tai mes ja pradejom!" 😉
na jau , na jau , neprisiimkit per daug laurų už naujoves. Jų visada būdavo. Tada mes irgi išskirtiniais jautėmės , nes kažkas buvo pasikeitę nei įprastai. Taip kad viskas tvarkoj. Jos turi vykti.
Skaitoma pirmas egzas baisiausias nes pirmas , o paskutinis sunkiausias , nes …. Kaip bus taip , svarbu atsilaikyti. Jei padės , galiu špygas palaikyti 😆
Stasy, laikyk spygas, nes dabar mums gali padeti viskas. Kritiniais atvejais reikai isbandyti viska 😆