Kai šuo ar katė pradeda žilti
Yra kažkas nepaprastai jaudinančio tame momente, kai pirmą kartą pastebite, kad jūsų augintinio snukutis pradeda pilkėti. Gal tai nutinka per rytinį maitinimą, gal per pasivaikščiojimą, kai šuo staiga sustoja ir ilgiau nei įprastai žiūri į jus tais dideliais akimis. Senyvas augintinis – tai ne problema, kurią reikia spręsti, ir ne našta, kurią reikia nešti. Tai gyvenimo etapas, kuris reikalauja šiek tiek kitokio požiūrio, daugiau dėmesio ir, tiesą sakant, gali tapti vienu gražiausių jūsų bendro gyvenimo skyrių.
Šunys laikomi senyvi nuo maždaug 7-10 metų amžiaus, priklausomai nuo veislės – dideli šunys sensta greičiau nei maži. Katės paprastai pradeda žengti į senatvę apie 10-12 metų. Tačiau šie skaičiai tėra orientyrai. Vienas 9 metų labradoras gali šokinėti kaip jauniklis, o kitas tuo pačiu amžiumi jau mieliau renkasi saulėtą kampelį ir ilgą miegą. Kiekvienas augintinis sensta savaip, ir tai yra pirmas dalykas, kurį verta suprasti.
Senyvo augintinio priežiūra nėra apie tai, kad lauktumėte blogų naujienų. Ji apie tai, kad aktyviai padėtumėte savo draugui jaustis kuo geriau kuo ilgiau. Ir tai, kaip paaiškėja, yra visiškai įmanoma.
Veterinaras – ne tik tada, kai kažkas negerai
Daugelis augintinių šeimininkų pas veterinarą eina tik tada, kai augintinis aiškiai serga arba atėjo skiepų laikas. Su jaunais gyvūnais tai dar kaip nors veikia. Su senais – jau ne. Senyviems augintiniams rekomenduojama veterinarinė apžiūra kas šešis mėnesius, o ne kartą per metus. Kodėl? Todėl kad gyvūnai sensta maždaug septynis kartus greičiau nei žmonės. Metai jūsų gyvenime – tai beveik dešimtmetis jūsų šuns ar katės gyvenime. Per šešis mėnesius gali pasikeisti labai daug.
Reguliarūs vizitai leidžia anksti pastebėti tokias problemas kaip inkstų nepakankamumas, diabetas, artritis, dantų ligos ar skydliaukės sutrikimai. Šios būklės, aptiktos anksti, dažnai puikiai valdomos ir neleidžia augintiniui kentėti. Aptiktos vėlai – jau visai kita istorija.
Ką verta paprašyti veterinaro per apžiūrą:
- Kraujo ir šlapimo tyrimai – inkstai, kepenys, skydliaukė, cukraus kiekis kraujyje. Tai bazinis senyvo augintinio tyrimas.
- Kraujospūdžio matavimas – ypač katėms, kurioms hipertenzija senatvėje yra labai dažna ir dažnai nepastebima.
- Sąnarių ir stuburo įvertinimas – artritis gali vystytis tyliai, ir augintinis gali kentėti, nieko nerodydamas.
- Dantų būklė – blogi dantys skausmą sukelia nuolat, o bakterijos iš burnos gali pakenkti širdžiai ir inkstams.
- Akių ir ausų apžiūra – regėjimo ir klausos praradimas senatvėje yra dažnas, bet gali būti sulėtintas.
Ir dar vienas dalykas – nebijokite kalbėti su veterinaru atvirai. Pasakykite, ką pastebėjote namuose: ar augintinis geria daugiau vandens, ar sunkiau keliasi, ar pakito apetitas. Jūs matote savo gyvūną kasdien, veterinaras – kartą per pusmetį. Jūsų pastebėjimai yra vertinga diagnostinė informacija.
Mityba, kuri iš tiesų skiriasi
Senyvo augintinio mityba – tai ne tik „pirkti maistą su užrašu Senior”. Nors specialūs senų gyvūnų maisto produktai tikrai egzistuoja ir dažnai yra geresnis pasirinkimas nei universalūs, verta suprasti, ko iš tikrųjų reikia senėjančiam organizmui.
Seni šunys ir katės dažnai turi mažesnį metabolizmą, todėl jiems reikia mažiau kalorijų – kitaip greitai priaugamas svoris, kuris papildomai apkrauna sąnarius ir širdį. Tačiau čia yra subtilybė: kai kurie seni gyvūnai, ypač tie, kuriems yra inkstų ar kitų organų problemų, arba tie, kurie turi dantų problemų ir sunkiau valgo, gali turėti priešingą problemą – jie per mažai valgo ir numeta svorio. Todėl svarbu ne tiesiog perjungti į „senų gyvūnų” maistą, bet stebėti svorį ir konsultuotis su veterinaru.
Keletas konkrečių mitybos rekomendacijų:
- Baltymai – senų gyvūnų maiste kartais mažinamas baltymų kiekis, tačiau naujausios studijos rodo, kad sveikiems seniems šunims ir katėms aukštos kokybės baltymai yra labai svarbūs raumenų masės išlaikymui. Mažinti baltymus reikia tik esant inkstų problemoms, ir tik veterinaro rekomendacija.
- Omega-3 riebalų rūgštys – jos padeda sąnariams, odai, kailiui ir smegenų veiklai. Žuvų taukai (žinoma, tinkama dozė) gali būti puikus papildas.
- Drėgnas maistas – senoms katėms ypač rekomenduojamas, nes jos natūraliai geria mažai vandens, o inkstai senatvėje tampa pažeidžiami. Drėgnas maistas padeda palaikyti hidrataciją.
- Mažesnės porcijos dažniau – vietoj dviejų didelių porcijų per dieną, tris ar keturias mažesnes. Tai lengviau virškinimui, kuris senatvėje sulėtėja.
Ir dar – vanduo. Įsitikinkite, kad augintinis visada turi švaraus vandens. Senų gyvūnų inkstams hidratacija yra kritiškai svarbi. Kai kurie šeimininkai perka fontanėlius katėms – tekantis vanduo labiau vilioja gerti.
Judėjimas: nei per mažai, nei per daug
Čia daugelis šeimininkų daro klaidą viena ar kita kryptimi. Vieni, pamatę, kad šuo sunkiau juda, nusprendžia, kad jam reikia kuo mažiau fizinio krūvio. Kiti, nenorėdami pripažinti, kad augintinis paseno, ir toliau reikalauja tų pačių ilgų pasivaikščiojimų ar žaidimų. Abu kraštutinumai – ne į naudą.
Fizinis aktyvumas seniems gyvūnams yra būtinas. Jis palaiko raumenų masę, kuri sąnarius apsaugo nuo papildomo krūvio. Jis palaiko sveiką svorį. Jis stimuliuoja protą ir gerina nuotaiką. Tačiau intensyvumas ir trukmė turi keistis.
Senas šuo, kuriam skauda sąnarius, gali mielai eiti trumpą pasivaikščiojimą lygiu paviršiumi, bet jam bus sunku kopti laiptais ar bėgti. Plaukimas yra puikus pasirinkimas – vanduo sumažina sąnarių apkrovą, bet leidžia judėti visiems raumenims. Jei turite galimybę, hidrotherapija (plaukimas specialiame baseine su veterinaro priežiūra) kai kuriems šunims daro stebuklus.
Praktiniai patarimai:
- Stebėkite augintinį pasivaikščiojimo metu. Jei jis pradeda atsilikti, atsisėda ar šlubuoja – tai signalas trumpinti pasivaikščiojimą.
- Geriau du trumpi pasivaikščiojimai nei vienas ilgas.
- Venkite karštų dienų – seni gyvūnai sunkiau reguliuoja kūno temperatūrą.
- Žaidimai taip pat gali būti adaptuoti – vietoj energingo kamuolio mėtymo, ramesnė paieška ar kvapų žaidimai, kurie stimuliuoja protą be didelio fizinio krūvio.
Katėms situacija šiek tiek kitokia – jos pačios reguliuoja savo aktyvumą. Tačiau jei pastebite, kad katė visiškai nustojo žaisti, tai gali reikšti, kad jai kažkas skauda. Verta pasitarti su veterinaru.
Namai, pritaikyti seniems kaulams
Tai dalis, apie kurią retai galvojama, bet kuri gali labai pagerinti senyvo augintinio gyvenimo kokybę. Jūsų namai, kurie buvo puikiai pritaikyti jaunam, energingam gyvūnui, gali tapti tikru iššūkiu senam.
Laiptai – viena dažniausių problemų. Senas šuo su artritu gali bijoti laiptų arba po jų lipimo jaustis blogai. Jei augintinis miega kitame aukšte, apsvarstykite galimybę perkelti jo guolį žemyn. Jei laiptai neišvengiami – yra specialūs pandusai šunims, kurie padeda lipti be staigių judesių.
Grindys – lygios, slidžios grindys yra tikras košmaras seniems šunims. Jie negali gerai atsiremti, slysta, bijo judėti. Kilimėliai strateginėse vietose – prie guolio, prie dubenėlių, prie mėgstamos vietos – gali iš esmės pakeisti situaciją.
Guolis – senas augintinis nusipelno gero guolio. Ortopedinis guolis su atminties putomis ar specialia puta, kuri minkštai priima kūno formą, gali žymiai sumažinti sąnarių skausmą. Guolis turi būti pakankamai žemas, kad augintinis galėtų lengvai įlipti ir išlipti, bet pakankamai storas, kad šaltis iš grindų nepersmelktų.
Dubenėliai – pakelti dubenėliai (ant specialaus stovo) dideliems šunims gali labai palengvinti valgymą, nes jiems nereikia taip žemai lenkti galvos ir kaklo. Tai ypač aktualu šunims su kaklo artritu ar kitomis stuburo problemomis.
Temperatūra – seni gyvūnai sunkiau palaiko kūno šilumą. Žiemą įsitikinkite, kad guolis nėra šaltoje vietoje, toli nuo šildymo šaltinių. Kai kuriems šunims praverčia šiltas megztukas šaltu oru.
Skausmas, kurį sunku pastebėti
Tai galbūt svarbiausia dalis, apie kurią norisi kalbėti. Gyvūnai – ypač katės, bet ir šunys – yra evoliuciškai užprogramuoti slėpti skausmą. Laukinėje gamtoje silpnas gyvūnas tampa lengvu grobiu, todėl instinktas sako: rodyk, kad viskas gerai, net jei nėra. Tai reiškia, kad jūsų augintinis gali kentėti, o jūs to nematote.
Skausmo požymiai, kurie dažnai lieka nepastebėti:
- Elgesio pokyčiai – augintinis tapo labiau uždaras, vengia kontakto, daugiau slepiasi. Arba, priešingai, tapo labiau klingiojantis ir neramus.
- Apetito sumažėjimas – skausmas atima norą valgyti.
- Lėtesnis judėjimas – sunkiau keliasi, atsisėda, lipa laiptais.
- Veido išraiška – katėms skausmas dažnai matomas veide: susiaurėję akių plyšiai, įtempta veido raumenų zona aplink akis ir snukutį.
- Laižymas ar kramtymas – jei augintinis nuolat laižo ar kramto tam tikrą vietą, ten gali skaudėti.
- Pakitęs miegas – daugiau miega, bet atrodo neramiai, dažnai keičia poziciją.
Jei pastebite bet kurį iš šių požymių – veterinaras. Šiandien yra puikių skausmą malšinančių vaistų gyvūnams, kurie gali iš esmės pakeisti jų gyvenimo kokybę. Artrito skausmas, pavyzdžiui, labai gerai valdomas tinkama terapija – ir šuo, kuris atrodė „tiesiog senas ir lėtas”, gali vėl pradėti žaisti ir džiaugtis gyvenimu.
Protas taip pat sensta – ir jam reikia pagalbos
Kognityvinė disfunkcija – tai gyvūnų demencija. Taip, ji egzistuoja, ir ji yra gana dažna seniems šunims bei katėms. Simptomai gali būti labai panašūs į žmonių demenciją: dezorientacija, klajojimas naktimis, pamiršimas, kur yra dubenėlis ar tualetas, sumažėjęs atpažinimas šeimininkų ar kitų gyvūnų, pakitęs miego ritmas.
Tai nėra kažkas, ką galima „išgydyti”, bet yra daug ką galima padaryti, kad augintinis jaustųsi saugiau ir geriau. Pirma – pasitarti su veterinaru, nes yra vaistų ir maisto papildų, kurie gali sulėtinti proceso eigą. Antra – rutina. Senas gyvūnas su kognityviniais sutrikimais labai priklauso nuo nuspėjamos dienos tvarkos. Tie patys maitinimo laikai, tie patys pasivaikščiojimai, ta pati aplinka. Staigūs pokyčiai gali sukelti didelę sumaištį ir stresą.
Protinė stimuliacija taip pat svarbi – kvapų žaidimai, paprasti galvosūkiai su maistu, naujų kvapų tyrinėjimas pasivaikščiojimo metu. Smegenys, kaip ir raumenys, reikalauja naudojimo, kad nestiprėtų jų silpnėjimas.
Ir dar – kantrybė. Jei augintinis pradėjo tuštintis namuose, nors visą gyvenimą to nedarė, tai ne „blogumas” ar „kerštas”. Tai simptomas. Bausti tokiu atveju ne tik beprasmiška, bet ir žiauru.
Paskutinis skyrius, kurį sunkiausia skaityti
Senyvo augintinio priežiūra neišvengiamai apima ir mintis apie pabaigą. Tai nėra pesimizmas – tai atsakingumas. Ir tai yra gal pats sunkiausias, bet kartu pats svarbiausias dalykas, kurį augintinio šeimininkas turi apgalvoti.
Eutanazija – žodis, kuris daugeliui sukelia skausmą vien išgirdus. Tačiau veterinarai dažnai sako, kad didžiausia meilė, kurią galime parodyti savo augintiniui, yra gebėjimas paleisti jį laiku – prieš tai, kai kančia tampa nepakeliama. Ir tai yra vienas sunkiausių sprendimų, kuriuos žmogus gali priimti.
Kaip žinoti, kada laikas? Nėra universalaus atsakymo, bet yra klausimai, kurie gali padėti:
- Ar augintinis vis dar turi dienų, kai atrodo laimingas ir džiaugiasi gyvenimu?
- Ar jis gali valgyti, gerti, judėti be didelio skausmo?
- Ar skausmas ar diskomfortas yra valdomi vaistais?
- Ar jis vis dar atpažįsta jus ir reaguoja į jūsų buvimą?
Veterinarai dažnai naudoja „gero gyvenimo dienų” metodą – stebite, ar gerų dienų yra daugiau nei blogų. Kai blogos dienos pradeda vyrauti, tai signalas, kad laikas rimtai kalbėtis su veterinaru apie tolesnius žingsnius.
Ir dar vienas dalykas – jūsų jausmai yra svarbūs. Gedulas dėl augintinio yra tikras gedulas. Jei jums sunku, kalbėkite su žmonėmis, kurie supranta. Yra palaikymo grupių, psichologų, kurie specializuojasi šioje srityje. Jūsų skausmas yra teisėtas.
Senyvas augintinis – tai ne tragedija. Tai gyvenimas pilnoje apimtyje, su visomis jo fazėmis. Šuo ar katė, kuri su jumis praleido dešimt, penkiolika ar daugiau metų, jums davė kažką, ko neįmanoma įvertinti. Ir tie paskutiniai metai, kai jūs jiems atiduodate daugiau – daugiau dėmesio, daugiau rūpesčio, daugiau meilės – yra ne našta. Tai atsakas į viską, ką jie jums davė. Ir tai, tiesą sakant, yra viena gražiausių žmogaus ir gyvūno santykių dalių.
