Kodėl tai, ką pilate į dubenėlį, iš tikrųjų svarbu
Daugelis iš mūsų augintiniams perka žaislus, stato patogias guolius, veda pas veterinarą kas pusmetį. Bet kai reikia pasirinkti maistą – dažnai tiesiog pagriebiame tai, kas yra akcijoje arba ką rekomenduoja kaimynė. Ir čia prasideda problema. Nes augintinio sveikata – tai ne tik reguliarūs apsilankymai pas gydytoją ar kasdieniai pasivaikščiojimai. Ji prasideda nuo to, kas atsiduria dubenėlyje.
Šunų ir kačių maisto rinka yra milžiniška. Vien Europoje ji siekia dešimtis milijardų eurų per metus, o gamintojai investuoja didžiules sumas į rinkodarą, kad jų produktas atrodytų kuo patraukliau. Gražios pakuotės su laimingais šuniukais, užrašai „natūralu”, „premium”, „veterinarų rekomenduojama” – visa tai labiau skirta jums, o ne jūsų augintiniui. Todėl verta bent šiek tiek pasigilinti į tai, kaip iš tikrųjų įvertinti, ar pašaras yra geras, ar tik atrodo geras.
Sudėtis – pirmasis ir svarbiausias žingsnis
Kiekvienas pašaro pakuotės galas turi sudėties sąrašą. Ir tai yra pirmasis dalykas, kurį turėtumėte perskaityti – ne priekinė pakuotės pusė su nuotraukomis, o ta maža, smulki informacija užpakalinėje dalyje. Sudėtis visada rašoma mažėjančia tvarka pagal svorį, tai reiškia, kad pirmieji ingredientai yra tie, kurių produkte yra daugiausiai.
Idealiu atveju sąrašo pradžioje turėtumėte matyti konkrečią mėsą – ne „mėsos ir gyvuliniai produktai”, o „vištiena”, „jautiena”, „lašiša”. Kuo konkretesnis ingredientas, tuo geriau. Nekonkretūs pavadinimai kaip „gyvuliniai produktai” arba „mėsos miltai” dažnai slepia žemos kokybės žaliavas – snapus, plunksnas, nagus ar kitus šalutinius produktus, kurių maistinė vertė yra labai abejotina.
Štai keletas dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį skaitant sudėtį:
- Geri ženklai: konkreti mėsa pirmoje vietoje, aiškiai įvardyti daržovių ar grūdų šaltiniai, natūralūs konservantai (vitaminas E – tokoferoliai, vitaminas C – askorbo rūgštis)
- Blogi ženklai: „mėsos ir gyvuliniai produktai” be konkretizavimo, dirbtiniai dažikliai (E102, E110, E124), dirbtiniai konservantai (BHA, BHT, etoksikinas), cukrus ar sirupas kaip ingredientas
- Pilkoji zona: grūdai – jie nėra automatiškai blogi, bet jų kiekis ir kokybė svarbi
Beje, yra vienas gudrus gamintojų triukas, vadinamas „ingredientų skaidymu”. Pavyzdžiui, jei sudėtyje matote „kukurūzų miltai, kukurūzų krakmolas, kukurūzų gliutenas” – iš tikrųjų kukurūzų yra labai daug, tik jie išskaidyti į atskirus komponentus, kad kiekvienas jų atskirai atrodytų mažesnis nei mėsa pirmoje vietoje. Ši praktika yra visiškai legali, bet gana klaidinanti.
Ką reiškia tie skaičiai ant pakuotės
Šalia sudėties kiekviename pašare turi būti nurodytas analitinių sudedamųjų dalių sąrašas – tai procentai, rodantys baltymų, riebalų, ląstelienos ir drėgmės kiekius. Čia prasideda šiek tiek matematikos, bet nieko sudėtingo.
Šunims paprastai rekomenduojama, kad sausame pašare baltymų būtų ne mažiau kaip 18-22%, o aktyvesniems šunims – ir daugiau. Kačių atveju reikalavimai aukštesni – jos yra griežtai mėsėdžiai (obligate carnivores), todėl jiems reikia mažiausiai 26-30% baltymų. Bet čia yra subtilybė – svarbu ne tik kiekis, bet ir kokybė. Baltymai gali kilti iš mėsos, bet gali kilti ir iš augalinių šaltinių kaip sojos ar kviečių glitimas. Augaliniai baltymai yra pigesni, bet kačių ir šunų organizmas juos pasisavina prasčiau nei gyvulinius.
Drėgmės procentas yra ypač svarbus lyginant sausą ir šlapią pašarą. Sausame pašare drėgmė paprastai sudaro apie 8-10%, o šlapiame – 70-80%. Todėl tiesiogiai lyginti baltymų procentus tarp šių dviejų tipų negalima. Norėdami palyginti, turite perskaičiuoti į „sausą masę” (dry matter basis). Tai daroma taip: paimkite baltymų procentą, padalinkite iš (100 minus drėgmės procentas) ir padauginkite iš 100. Pavyzdžiui, šlapias pašaras su 10% baltymų ir 78% drėgmės iš tikrųjų turi 45% baltymų sausoje masėje – tai labai geras rodiklis.
Sausi, šlapi, šaldyti žali – kuri forma geriausia
Tai yra klausimas, dėl kurio augintinių maisto entuziastai ginčijasi internete su tokiu užsidegimu, lyg kalbėtų apie politiką. Tiesa, kaip dažnai būna, yra kažkur per vidurį.
Sausi pašarai (granulės) yra patogūs, ilgai laikomi, dažniausiai pigesni. Tačiau jų gamybos procesas – ekstruzija aukštoje temperatūroje – sunaikina dalį maistinių medžiagų, todėl gamintojai jas vėliau prideda dirbtinai. Be to, daugelis sausų pašarų turi daug angliavandenių, kurių kačių ir šunų organizmas evoliuciškai nėra pritaikytas perdirbti dideliais kiekiais.
Šlapi pašarai (konservai, dėžutės) turi daugiau drėgmės, kas ypač svarbu kačių sveikatai – katės natūraliai geria mažai vandens, nes jų laukiniai protėviai gaudavo drėgmę iš grobio. Šlapias pašaras padeda išvengti šlapimo takų problemų, kurios yra labai dažnos tarp kačių, maitinamų tik sausais granulėmis. Minusas – brangesni, greičiau genda, reikia laikyti šaldytuve po atidarymo.
Žalio maitinimo dietos (BARF arba Raw) – tai žalios mėsos, kaulų, organų ir kartais daržovių derinys. Šio metodo šalininkai teigia, kad tai artimiausias augintinių natūraliai mitybai variantas. Kritikai nurodo bakterijų (salmonelės, listeria) riziką tiek augintiniui, tiek šeimos nariams. Jei nusprendžiate eiti šiuo keliu, labai svarbu naudoti kokybiškus šaltinius, laikytis higienos taisyklių ir pasitarti su veterinaru.
Praktinė rekomendacija: daugeliui augintinių geriausiai tinka kombinuotas maitinimas – kokybiškas sausas pašaras kaip pagrindas ir šlapias pašaras kaip papildymas. Tai suteikia ir patogumo, ir papildomos drėgmės, ir įvairovės.
Kaip atpažinti rinkodaros triukus
Pašarų pramonė yra labai gerai išmokusi kalbėti vartotojų kalba. Kai kurie terminai skamba puikiai, bet iš tikrųjų nieko nereiškia arba reiškia visai ne tai, ką galvojate.
„Natūralus” – šis žodis beveik nereglamentuotas. Techniškai natūralus gali būti ir mėsos miltai, pagaminti iš gyvūnų liekanų. Pats žodis negarantuoja kokybės.
„Premium” arba „Super premium” – taip pat nereglamentuoti terminai. Bet kuris gamintojas gali parašyti „premium” ant pakuotės, nesvarbu, kokia yra faktinė sudėtis.
„Veterinarų rekomenduojama” – dažnai tai reiškia, kad keli veterinarai, kurie gavo kompensaciją arba dalyvavo reklaminėje kampanijoje, pasakė, kad produktas yra gerai. Tai nėra tas pats, kas nepriklausomas mokslinis tyrimas.
„Be grūdų” (grain-free) – šis terminas tapo labai populiarus, bet tyrimai rodo, kad kai kurie be grūdų pašarai gali būti susiję su dilatacinė kardiomiopatija šunims. Be to, grūdai nėra automatiškai blogi – viskas priklauso nuo jų kokybės ir kiekio. Kai kurie šunys puikiai gyvena su grūdais sudėtyje.
„Žmogaus maisto kokybės ingredientai” – skamba gerai, bet šis terminas reiškia, kad ingredientai buvo tinkami žmonėms tuo metu, kai buvo nupirkti. Tai nieko nesako apie galutinio produkto kokybę.
Geriausias būdas apsaugoti save nuo rinkodaros – tiesiog ignoruoti priekinę pakuotės pusę ir skaityti sudėtį. Visada. Kiekvieną kartą.
Amžius, veislė, sveikata – individualūs poreikiai
Nėra vieno universalaus atsakymo į klausimą „koks pašaras geriausias”. Nes tai priklauso nuo konkretaus gyvūno. Šuniukas ir senas šuo turi skirtingus poreikius. Katė su inkstų problemomis negali valgyti to paties, ką sveika katė. Aktyvus borderkolie ir tingus buldogas turi skirtingus kalorijų poreikius.
Štai keletas svarbių aspektų pagal gyvenimo etapą:
Jaunikliai auga greitai ir jiems reikia daugiau baltymų, kalcio ir fosforo tinkamam kaulų ir raumenų vystymuisi. Didelių veislių šuniukams ypač svarbu, kad kalcio ir fosforo santykis būtų tinkamas – per daug kalcio gali sukelti skeleto problemas. Todėl didelių veislių šuniukams reikia specialiai jiems skirtų pašarų, o ne tiesiog „šuniukų” pašaro.
Suaugę gyvūnai – čia svarbiausia palaikyti sveiką svorį. Nutukimas yra viena dažniausių problemų tarp naminių gyvūnų ir sukelia daugybę sveikatos problemų – nuo sąnarių skausmo iki diabeto. Jei augintinis atrodo kaip dešra su kojomis – laikas peržiūrėti porcijas ir pašaro kaloringumą.
Vyresnio amžiaus gyvūnai dažnai turi mažesnį energijos poreikį, bet jiems reikia daugiau tam tikrų maistinių medžiagų – pavyzdžiui, omega-3 riebalų rūgščių sąnarių sveikatai, antioksidantų imuninei sistemai. Senesni gyvūnai taip pat dažniau kenčia nuo inkstų ar kepenų problemų, todėl mitybą reikia pritaikyti.
Veislė taip pat svarbi. Kai kurios veislės yra linkusios į tam tikras problemas – pavyzdžiui, dalmatinai yra jautrūs purinams (medžiagoms, randamoms tam tikruose maisto produktuose), todėl jiems reikia specialios dietos. Persų katės dažnai kenčia nuo inkstų polikitozės, todėl inkstų sveikatą palaikantis maistas jiems ypač svarbus.
Perėjimas prie naujo pašaro – kaip tai padaryti teisingai
Viena iš dažniausių klaidų – staigus pašaro keitimas. Augintiniai, ypač katės, yra labai jautrūs mitybos pokyčiams. Staigus keitimas gali sukelti viduriavimą, vėmimą ar tiesiog atsisakymą valgyti naują maistą.
Teisingas perėjimas turėtų trukti 7-10 dienų ir atrodyti maždaug taip:
- 1-2 diena: 75% seno pašaro + 25% naujo
- 3-4 diena: 50% seno + 50% naujo
- 5-6 diena: 25% seno + 75% naujo
- 7-10 diena: 100% naujo pašaro
Jei bet kuriame etape pastebite virškinimo sutrikimų, sulėtinkite procesą – grįžkite žingsnį atgal ir palaukite dar kelias dienas prieš tęsdami. Kai kuriems gyvūnams, ypač tiems, kurie visą gyvenimą valgė tą patį pašarą, perėjimas gali užtrukti ir tris savaites.
Katės yra ypatingas atvejis – jos gali visiškai atsisakyti valgyti naują maistą, net jei jis yra objektyviai geresnis. Tai vadinama „maisto neofobija”. Jei katė atsisako valgyti ilgiau nei 24-48 valandas, tai gali sukelti rimtą kepenų problemą – hepatinę lipidozę. Todėl su katėmis reikia ypač kantriai ir palaipsniui.
Kai dubenėlis tampa sveikatos barometru
Geriausias būdas žinoti, ar pašaras tinka jūsų augintiniui – stebėti jį patį. Gyvūnas negali pasakyti, ar jam skrandis gerai jaučiasi, bet jo kūnas kalba labai aiškiai, jei mokate klausytis.
Sveiko, gerai maitinamo augintinio požymiai yra gana akivaizdūs: blizgantis, tankus kailis be perteklinio slinkimo, normalus svoris (galite pajusti šonkaulius, bet jų nematyti), energija ir žaismingumas atitinkamai amžiui, reguliarūs ir normalios konsistencijos išmatos, švarios ausys ir akys be perteklinio išskyros.
Probleminiai ženklai, kurie gali rodyti, kad pašaras netinkamas: nuolatinis niežėjimas ar odos problemos, pilvo pūtimas ir dujų perteklius, labai dažnos arba labai retos išmatos, nuolatinis alkio jausmas nepaisant tinkamų porcijų, blankus ar slinktantis kailis, energijos stoka.
Žinoma, šie simptomai gali turėti ir kitų priežasčių – alergijų, parazitų, ligų. Todėl jei pastebite ką nors nerimą keliančio, pirmiausia kreipkitės į veterinarą, o ne tiesiog keiskite pašarą. Veterinaras gali padėti nustatyti, ar problema yra mitybinė, ar reikia kito gydymo.
Ir dar vienas dalykas – nepersistenkite. Augintinių maitinimas neturi tapti obsesija. Jei jūsų šuo ar katė atrodo sveiki, aktyvūs, laimingi – greičiausiai viskas gerai. Tikslas nėra tobulas pašaras, o geras, kokybiškas maistas, kuris palaiko jūsų augintinio sveikatą ilgus metus. O tai prasideda nuo to, kad bent kartą perskaitysite sudėtį ir pasirinksite sąmoningai, o ne pagal gražiausią pakuotę lentynoje.
