Pasaka – tai ne tik vaikams skirta istorija
Kiek kartų esate girdėję sakinį „tai tik pasaka”? Tarsi pasaka būtų kažkas menkaverčio, skirto tik mažiems vaikams prieš miegą. Bet iš tikrųjų lietuviškos pasakos – tai vienas turtingiausių mūsų kultūros klodų, kuriame slypi daugybė prasmių, simbolių ir išminties, kurios nerastume jokiame vadovėlyje. Tai savotiškas kodas, kurį mūsų protėviai naudojo perduodami žinias iš kartos į kartą.
Lietuviška pasaka nėra tas pats, kas Grimų brolių surinktos vokiečių pasakos ar Perrault prancūziški pasakojimai. Ji turi savitą kvapą – čia jaučiasi durpių pelkės, ąžuolynai, rugių laukai ir žvejų valtys ant Nemuno. Čia veikia ne abstraktūs herojai, o žmonės, kurie gyvena labai konkrečioje aplinkoje, sprendžia labai konkrečias problemas ir susiduria su labai konkrečiomis baimėmis.
Šiame straipsnyje pabandysime išnarplioti, kas slepiasi po tais pasakų paviršiais – kodėl eglė virsta medžiu, kodėl velnias visada gyvena pelkėje, kodėl jauniausias brolis visada laimi, ir ką visa tai mums sako apie mus pačius.
Gamta kaip veikėjas: miškas, vanduo ir ugnis lietuviškose pasakose
Vienas pirmų dalykų, kurį pastebėsite skaitydami lietuviškas pasakas, yra tai, kad gamta čia nėra fonas. Ji yra veikėjas. Miškas nusprendžia, ar praleisti herojų, ar ne. Upė padeda arba trukdo. Ugnis apsaugo arba baudžia. Tai nėra atsitiktinumas – tai tiesioginė sąsaja su baltų pasaulėžiūra, kurioje gamta buvo gyva, turėjo sielą ir valią.
Miškas lietuviškoje pasakoje yra dvilypė erdvė. Viena vertus, tai pavojinga vieta – ten gyvena raganos, velniai, baisūs žvėrys. Kita vertus, miškas yra ir išgelbėjimo vieta, kur herojus suranda pagalbą, išmoksta svarbių dalykų ar susitinka su stebuklingu pagalbininku. Ši dvilypė miško prigimtis atspindi tikrą baltų santykį su gamta – ji buvo gerbiama ir bijoma vienu metu. Miškas nebuvo nei geras, nei blogas – jis buvo galingas, ir su juo reikėjo mokėti elgtis.
Vanduo – ypač upės ir ežerai – lietuviškose pasakose dažnai simbolizuoja ribą tarp pasaulių. Kai herojus perbrenda upę, jis pereina į kitą erdvę – kitokios taisyklės, kitokios galimybės. Tai susiję su senu baltų tikėjimu, kad vanduo skiria gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų. Todėl tiek daug pasakų veiksmų vyksta prie vandens arba vandenyje – tai ne atsitiktinumas, o giliai įsišaknijusi simbolika.
Ugnis – tai atskira tema. Lietuviai buvo ugniagarbiai, ir tai juntama pasakose. Ugnis namuose yra šventas dalykas, kurį reikia saugoti. Pasakose dažnai pasitaiko situacijų, kai herojus privalo palaikyti ugnį, neužgesinti žarijų – ir tai yra ne tik praktinis veiksmas, bet ir simbolinis: palaikydamas ugnį, jis palaiko ryšį su protėviais, su namais, su gyvenimu.
Eglė žalčių karalienė: viena pasaka, šimtas prasmių
Neįmanoma kalbėti apie lietuviškų pasakų simboliką neužsiminus apie „Eglę žalčių karalienę”. Tai turbūt žinomiausia lietuviška pasaka, ir ji yra toks simbolių koncentratas, kad ją galima analizuoti be galo.
Pradėkime nuo paties žalčio. Žaltys lietuvių mitologijoje nėra blogio simbolis – priešingai nei krikščioniškoje tradicijoje. Žaltys buvo namų globėjas, šventas gyvūnas, kurį reikėjo maitinti ir saugoti. Todėl Eglės santuoka su žalčiu nėra kažkas baisaus ar keisto – tai santuoka su galinga, dieviška būtybe, kuri turi savo pasaulį ir savo taisykles. Kai suprantame šį kontekstą, visa pasaka įgauna visiškai kitą prasmę.
Eglės broliai, nužudę Žilvitį, simbolizuoja senojo pasaulio susidūrimą su nauju. Jie atstovauja žemdirbių, kaimo, tradicinio gyvenimo pasauliui, kuris negali priimti to, kas yra kitokia, kas išėjo į kitą erdvę ir ten rado savo laimę. Eglė nebepriklauso jų pasauliui – ji tapo kita, ir broliai to nepakelia.
Eglės virtimas medžiu – tai ne bausmė ir ne tragedija. Tai transformacija. Medis baltų kultūroje yra pasaulio ašis, ryšys tarp žemės ir dangaus, tarp gyvų ir mirusiųjų. Tapusi egle, Eglė tampa nemirtinga, tampa dalimi gamtos, kuri tęsiasi amžinai. Tai savotiškas apoteozas – ji nepraranda savęs, ji tampa kažkuo didesniu.
Vaikai, virtę skirtingais augalais ir medžiais, taip pat simboliški. Ąžuolas – stiprybė ir ištikimybė. Uosis – lankstumas ir ištvermė. Drebulė – baimė ir išdavystė (todėl išdavęs tėvą sūnus tapo drebule, kuri visada dreba). Šie simboliai nebuvo atsitiktiniai – juos suprato kiekvienas, kas klausėsi pasakos, nes augalų simbolika buvo kasdienio gyvenimo dalis.
Velnias, laumė ir ragana: kas iš tikrųjų yra lietuviškų pasakų piktadariai
Lietuviškų pasakų „piktadariai” yra daug sudėtingesni nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jie nėra tiesiog blogi – jie yra kitokio pasaulio atstovai, ir jų „blogumas” dažnai priklauso nuo to, iš kokios perspektyvos žiūrime.
Velnias lietuviškose pasakose – tai labai įdomus personažas. Jis nėra krikščioniškas velnias, kuris nori pavogti sielą. Lietuviškas velnias yra susijęs su gyvuliais, turtu, požeminiu pasauliu ir mirusiaisiais. Jis gyvena pelkėse ir ežeruose, valdo požemio turtus. Kai pasakoje herojus nugali velnią, tai simbolizuoja žmogaus pergalę prieš gamtos stichijas, prieš chaosą, prieš tai, kas nekontroliuojama. Bet velnias niekada nėra visiškai sunaikinamas – jis visada grįžta, nes chaosas ir netvarka yra neatsiejama gyvenimo dalis.
Laumė – tai dar sudėtingesnis personažas. Laumės yra moterys, kurios gyvena miškuose ir prie vandens. Jos gali būti ir geros, ir blogos. Jos padeda vargšams, bet baudžia gobšuolius. Jos gali pavogti vaikus, bet gali ir išmokyti svarbių dalykų. Laumė yra gamtos moters archetipas – galinga, nenuspėjama, nesuvaldoma. Tai simbolis to, kad moters jėga ir išmintis buvo gerbiamos, bet ir bijomasi.
Ragana lietuviškoje tradicijoje taip pat skiriasi nuo vakarietiškos raganos. Ji dažnai gyvena miške, turi daug žinių apie augalus ir gamtą. Ji yra ribos saugotoja – tarp gyvų ir mirusiųjų, tarp žinomo ir nežinomo. Herojus, kuris moka su ja elgtis pagarbiai, gauna jos pagalbą. Tas, kuris ją niekina ar bando apgauti, žūva. Tai labai aiški žinutė: žinojimas ir išmintis reikalauja pagarbos.
Jauniausias brolis ir kvailelis: kodėl silpniausi laimi
Vienas labiausiai pasikartojančių lietuviškų pasakų motyvų – tai jauniausias brolis arba kvailelis, kuris galiausiai laimi ten, kur stipresni ir protingesni pralaimėjo. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprastas paguodos motyvas – „net silpniausias gali laimėti”. Bet čia yra daug daugiau.
Jauniausias brolis pasakose paprastai yra tas, kuris neturi išankstinių nuostatų. Jis nėra užsikrovęs ego, nėra įsitikinęs, kad žino geriau. Jis klauso, stebi, yra atviras netikėtoms galimybėms. Kai sutinka senuką ar senutę kelyje, jis sustoja ir padeda – ne todėl, kad tikisi atlygio, o todėl, kad taip daro. Ir būtent ši atvira širdis jam atneša sėkmę.
Kvailelio figūra yra dar gilesnė. Kvailys pasakose dažnai yra tas, kuris gyvena „čia ir dabar” – jis neskaičiuoja, nesiplanuoja, negalvoja apie naudą. Jis tiesiog yra. Ir paradoksaliai, būtent ši savybė – visiškas buvimas dabartyje, be strategijų ir skaičiavimų – leidžia jam pamatyti tai, ko kiti nemato, ir padaryti tai, ko kiti negali.
Tai yra giliai filosofinė žinutė, kurią mūsų protėviai įdėjo į pasakas. Tikroji išmintis nėra tas pats, kas gudrumas ar žinojimas. Tikroji išmintis yra gebėjimas būti nuoširdžiam, atviram ir gailestingam – net tada, kai tai atrodo neprotinga.
Praktiškai tai reiškia: kai skaitote tokias pasakas vaikams, verta paklausti – kodėl jauniausias brolis laimėjo? Kas jis padarė kitaip? Tai puikus pokalbio pradžios taškas, kuris gali vesti prie labai svarbių diskusijų apie vertybes, empatiją ir tai, ką reiškia būti geru žmogumi.
Skaičiai, spalvos ir kryptys: paslėptas pasakų kodas
Lietuviškose pasakose, kaip ir daugelyje kitų tradicijų, skaičiai, spalvos ir kryptys nėra atsitiktiniai. Jie sudaro savotišką kodą, kurį suprasdamas gali perskaityti pasaką visiškai kitaip.
Trejetas – tai pats svarbiausias skaičius. Trys broliai, trys užduotys, trys bandymai. Trejetas simbolizuoja pilnatvę – pradžią, vidurį ir pabaigą. Jis taip pat susijęs su trimis pasaulio lygmenimis – dangumi, žeme ir požemiu. Kai herojus atlieka tris užduotis, jis simboliškai pereina visus tris lygmenis ir tampa pilnaverčiu žmogumi.
Septynetas – tai skaičius, susijęs su laiku ir ciklais. Septyni metai, septyni broliai, septynios kalnų viršūnės. Septynetas simbolizuoja ilgą kelionę, brandą, laiką, kurio reikia, kad kažkas tikrai pasikeistų. Kai pasakoje kažkas trunka septynerius metus, tai reiškia, kad tai yra tikras, giliai įsišaknijęs pokytis, ne paviršinis.
Spalvos taip pat turi savo kalbą. Balta – tyrumas, mirtis, perėjimas. Raudona – gyvybė, kraujas, meilė, bet ir pavojus. Juoda – naktis, mirtis, bet ir slėpinys, galia. Žalia – gamta, augimas, viltis. Auksinė – dieviškumas, tobulumas. Kai pasakoje herojus gauna auksinę obuolį arba auksinius plaukus, tai ne tik estetinis detalumas – tai ženklas, kad jis yra išskirtinis, pažymėtas.
Kryptys irgi svarbios. Rytai – tai kylanti saulė, pradžia, viltis. Vakarai – saulėlydis, pabaiga, mirtis. Šiaurė – šaltis, pavojus, mirusiųjų pasaulis. Pietūs – šiluma, gyvybė. Kai herojus eina į rytus, jis ieško ko nors naujo. Kai eina į vakarus ar šiaurę – jis eina į pavojingą, ribinę erdvę.
Kaip skaityti pasakas vaikams (ir sau) kad jos tikrai veiktų
Žinoti, kad pasakos turi gilią simboliką, yra viena. Bet kaip tą simboliką panaudoti praktiškai? Kaip skaityti pasakas taip, kad jos tikrai kažką duotų – ir vaikams, ir suaugusiems?
Pirma ir svarbiausia rekomendacija – neskubėkite. Pasaka nėra informacija, kurią reikia kuo greičiau perduoti. Ji yra patirtis. Skaitykite lėtai, darykite pauzes, leiskite vaizdams susiformuoti galvoje. Jei skaitote vaikui, palikite erdvės jo vaizduotei – nereikia viską paaiškinti ir iliustruoti.
Antra – nekomentuokite per daug. Viena didžiausių klaidų, kurią daro suaugusieji skaitydami pasakas vaikams, yra ta, kad jie nuolat aiškina ir moralizuoja. „Matai, kodėl reikia būti geram?” Pasaka pati pasakys tai, ką reikia pasakyti – jei jai leisti. Pasitikėkite pasakos galia.
Trečia – grįžkite prie tų pačių pasakų. Pasaka, kurią vaikas girdi penkis, dešimt, dvidešimt kartų, veikia kitaip nei ta, kurią girdi vieną kartą. Kiekvieną kartą jis yra kitoks, ir pasaka jam atsiskleidžia kitaip. Tai galioja ir suaugusiems – grįžkite prie pasakų, kurias skaitėte vaikystėje. Garantuoju, kad rasite kažką, ko anksčiau nepastebėjote.
Ketvirta – ieškokite originalių lietuviškų pasakų variantų, ne perdirbtų. Yra puikių rinkinių – Kazio Borutos, Augustino Griciaus surinktos pasakos, Lietuvių tautosakos instituto leidimai. Šiuose rinkiniuose rasite pasakas tokias, kokios jos buvo pasakojamos – be modernizavimo, be „švelninimu”, su visa jų keistybe ir galia.
Penkta – skaitykite pasakas ir sau, ne tik vaikams. Jungistinė psichologija jau seniai atrado, kad pasakų simboliai veikia giliai pasąmonės lygmenyje. Kai suaugęs žmogus skaito pasaką, jis taip pat kažką patiria – galbūt atpažįsta savo baimę, savo troškimą, savo neišspręstą klausimą. Leiskite sau tai pajusti.
Kai pasaka baigiasi, bet istorija tęsiasi
Lietuviškos pasakos nėra muziejinis eksponatas. Jos nėra kažkas, ką reikia saugoti po stiklu ir retkarčiais parodyti moksleiviams ekskursijų metu. Jos yra gyvas, kvėpuojantis paveldas, kuris vis dar kalba – jei tik esame pasiruošę klausytis.
Kiekvienas simbolis, kurį aptarėme – miško dvilypumas, vandens kaip ribos metafora, jauniausio brolio atvirumas, raganos išmintis – visa tai yra ne tik senas tikėjimas. Tai yra psichologinės tiesos, kurias mūsų protėviai suprato ir sugebėjo perduoti tokia forma, kuri išliko tūkstančius metų. Tai nėra mažas dalykas.
Šiandien, kai vaikai auga su ekranais ir algoritmais, pasakos gali atrodyti kaip anachronizmas. Bet galbūt kaip tik todėl jos yra svarbesnės nei bet kada. Pasaka moko to, ko algoritmas niekada neišmokys – kad pasaulis yra sudėtingas ir dvilypis, kad stiprybė ne visada laimi, kad gamta yra gyva ir reikalauja pagarbos, kad nuoširdumas yra vertingesnis už gudrumą.
Ir gal svarbiausia – pasaka moko, kad kiekvienas žmogus turi savo kelionę, savo tris užduotis, savo velnią, kurį reikia nugalėti, savo mišką, per kurį reikia pereiti. Ir kad šioje kelionėje svarbiausia nėra būti stipriausiam ar protingiausiam – svarbiausia yra išlikti savimi, atviram ir nuoširdžiam. Tai žinutė, kuri buvo aktuali prieš tūkstantį metų, ir kuri yra aktuali šiandien.
Tad kitą kartą, kai randate seną lietuviškų pasakų knygą lentynoje – nepraleiskite pro šalį. Atsisėskite, atidarykite, skaitykite lėtai. Ir klausykitės – ne tik ausimis, bet ir tuo, kas yra giliau.
