Krištoliniu ledu
Krštoliniu ledu mus nešė vėjas
Amžinas ir dangiškas jausmų kuręjas.
Krutinėje spengė akordai gitaros stygos,
Ir šaltai slidžios meilės kančios…
Mėnesienos kelias-ledu nulietas,
Rodos-trapiai ir dangiškai užburtas…
Atklystantys-žvangesį keliantys šuksniai,
Ir ju skambesy ledu, atkartojantys spinduliai…
04-12-07
Lyg nakties skraiste
apklojusi tu mane.
Svelniai priglundi
kaip vejo pukai nesami.
As jauciu
kad nebera sirdyje kanciu
Taip tylu
net juroje ramu.
Nera bangu
Nera audru.
Tik osimas skambus
Ir zuvedru klyksmas svelnus.
Laimes zvaigzde nukris
I bangas nusiris.
Paskes juros dugne
Kur gludi nezinia.
Nebijau as jusu gelmiu
Nes is ju pakilusi esu…
Gyvenima as gyvenu
Ir visa sirdim ji branginu.
Tamsoje nera sviesos
Reikia skristi ir ieskoti jos…
Randu as amzinybe,
Kuri lieka mano stiprybe.
O ryto sviesoje
neberegiu to kas buvo tamsoje…
…04-09-30 …biologijos pamoka…
Zmogus kaip tas laivas dauzomas bangu…
kaip tas paukstis nerandantis namu.
Kaip sunku buti tikru zmogumi,
Kaip plaka sirdis tokia nerami…
Mes esam lyg vejo nubloksti…
Ieskom savo laimes, bet ji tokia trapi…
Savo dziaugsma kiekvienas atrandam,
Bet kartais taip netiketai mes ji prarandam…
Iskele i dangu rankas
Klausiam: ad kas nors mus supras?
Ar kas nors mumis patikes,
Kad gyvenimas kaip saule-leisis ir tekes…
apgaubiantys sparnai…
Lyg paukščio sparnais apklojusi tu žeme,
Ir viena joje palikusi mane…
Tu išeini, be manęs, tik su širdim,
Sparnai lyg baimė su viltim…
Vsikas lieka su tavim, kažkur toli,
Kur nežinia ir tamsa tokia baugi…
Šviesuliai-ženklai nukloti danguje,
Krenta jie letai, lyg sparnai tolumoje…
Aptemdytos akys ir šaltis šalia,
Širdis lakioja kur tu tokia liūdna…
Bėgi nuo visko, kas čia buvo,
Kas kažkada su visais pražuvo…
05-01-12
NAKTIES SKĘSTANČIOJ TAMSOJ
Nakties skęstančioj tamsoj,
Beribėj jos ervių klastoj,
Tu ejai į tolį nežinios,
Bėgai toli nuo šios tylos…
Bėgai neradęs kelio į mane,
Pajutai kaip srovė teka kelyje.
Bridai per nežinia ir baimę,
Supratęs kokia viso to kaina…
Nakties tamsios rankos,
Jos aklos ir tolimos lankos,
Apglėbė tave aklame paklydime,
Sunaikino ir grąžino į mane…
Ir vėl mūsų juokas gęso tyloj,
Paklydo širdys ir sustojo plakt tamsoj.
Liko tik plati erdvė kelių.
Liko tik žodžių virtusių paslapties šešęliu…
05-08-09 13 val…
Nakties piktos rankos is gyvenimo isrove mane…
Joms nereikejo priesininko,
Jos ieksojo tylaus ir aklo pasekejo…
Surios asaros plove metus, dienas, minutes:
Didziulis „NIEKO” grumstas, kuris ilgai dar sirdi draskys…
Nuobodus kazko laukimas
Tolyn mestas zvilgsnis ieskojo to, ko nebuna….
Viska dare mano siela,
Ji ieksojo, bet ne as…
Saltas zvilgsnis lankste jaunas medziu sakas,
Lyg pykti liedamas visam pasauliui..
Laikas nesasi metus, mano pasauli, meile,vilti
Lyg tycia noredamas nuskriausti mane…
Gyveniams Zemeje , tai kova ir klaidziojimas.
Klaidziojimas svetimame kraste,
Zmogus zmogaus nesupranta.
Uzdrausta plesti saknis i minciu-prto pasauli….
keletas minciu ir bandziau sudeti i eilerasti kai ka…tiesiog is mirties biblijos…
Labai gražios eilės.
Ačiū, tik gaila, kad atėjo gyvenime momentas, gan ilgas ir baisus, kaip nebėra iš ko gimdyti širdimi kuriamus žodžius…kaip nebėra versmės…bet ji dar bus, aš dar pakilsiu, tik laikas jau man vadovas…(aš žinau apie ką aš kalbu, dėl to nesuprasite apie ką aš dabatr kalbėjau, viskas bus gerai 🙂 )
Ar tu isleidusi savo eiliu rinkini ? Mielai isigyciau .
Aš tą patį norėjau klausti, gal jau knygą kokią esi išleidusi???
ne nesu ir negaleciau;) nes tieisog tai tik banalios eiles:0 na tiesiog tokios nemenines tai yra neprofesionalios;)
Profesionalumas yra gerai , bet kartais profesionalu eiles buna tiesiog gera technika . Jose nevisada pajusi zmogiska siluma … Jei zvelgsi i tai banaliai ir bus banalu …
Profesionaluma galima lavinti ir tobulinti .
tylus sauksmas, beprasmybe jo…
ISVADUOK IS SIO BERIBIO KRASTO,
IS SIOS TAMSOS KURI MANE DRASKO.
MANO SIELA SUGRAZINKI,
MELDZIU GRANDINES ATYRISKI…
TU SIELA, KUNA, DVASIA SUDRASKEI,
ISIVERZEI I GYVENIMA, NIEKO MAN NEBEPALIKAI…
MAN TAIP SUNKU…RAMYBE, KUR TU?
DVILYPE TU ESI,
SUDRASKAI, IR VEL PAKELI NAUJAI,
ATVERI NAUJAM PAKILIMUI, GIVYBEI…
ATKELK IS SIOS BEPRASMES NYKUMOS
NEBENORIU TOS MANE DRASKANCIOS AUDROS…
PAKRANTEJ DVI PEDOS LIKO, EJO DU ZMONES
O AS LIEKU CIA, VIENA, APIMTA PAKLYDUSIOS-DVEJONES…
ISNYKSTU, BET RODOS VIS TIEK ESU…
TYLIU, BET KARTU IR SAUKIA SIELA BALSU KLAIKIU..
GYVENIMO KELIAS PAUKSCIUI-SKRYDIS,
O ZMOGUI NEZINOMYBES KELIAS BERIBIS…
NE VEJAS TAVE BLASKO,
IR NE AUDROS TAVE DRASKO…
BET TAVYJE EINANTIS PASAMONES SRAUTAS…
O DVASIA VIS TIEK LIEKA GYVENIMUI VIENISA…
NUGALETOJA JI AR LEIMETOJA,
BET GYVENIMO KOVOMS SUTVERTA…
05-06-11
katik gryzus is pajurio….
ji sukurti bandziau, ne kas,
bet busena jau tokia kad zodizu tam nera
beje apie tylų šauksmą aš buvau…
Svajonė paukščio skrydis…
noreciau paukscio skrydi as pajusti,
Noreciau saules glebyje pabusti,
Noreciau zvaigzdes barstyti
Ir tarp roziu ziedu lakstyti….
Noreciau pasauli apkabinti,
Gamtos kvapa svaigu pajusti.
Noreciau savo dziaugsma islieti,
Noreciau sparnais plasnoti ir laisves skoni pajusti…
Nuo nieko ir niekam nepriklausyti,
Pauksciu giesmes dainuoti,
Ir pasauliui visa atsiduoti…
Po rozes zieda kiekvienam dovanoti…
Laimes paukstis buti noreciau,
Kad norus slapciausius ispildyti galeciau…
Sventinis sumrulys ne pas visus…
Nerimo sydu gaubiami veidai,
Neisblesta net tada kai arteja svenciu aidai…
Persmelktos krutines skausmo gilaus,
Negirdi krutines, kad laime juos sventiskai apgaubs….
Pprarastas tikejimas, dziaugsmas, isblesusi viltis,
Tai jiems skaudi ir nematoma mirtis…
Sunku ir stebuko skambejimas priimti,
Vienas kita stipriai ir meiliai apkabinti…
Stebuklas nusvistu-jei zmones atleistu,
Viduje usibuvusi purva issivalytu…
Nuostabu is sallies stebeti…
Kai ismokstame vienas kita dziuginti…
Mazai laiko skiriama savo sielai,
Uzkertami palaimos, sviesos keliai…
Isblesta spontaniskumas, entuziazmas
Tikekimes tai laikinas nutilimas…
04-12-04 18;45
atsidavimas…
Gyvenimo tekmei as paklustu,
Bet kartu ji zavingai kuriu…
Nenuvaldomas troskimas pasauli uzburti,
Zerinciom spalvom pavergti…
Is krutines verziasi sirdis,
Lyg pirmas ksiastus pavasario spindulys…
Jausmais trokstu visus uzlieti,
Gerio, harmonijos ir meiles ugni iziebti…
Zmoniu akys-nuvyte roziu ziedai,
Sirdys-seni surudije geleziai…
Kas priims si tyra troskima?
Jei ne tai, kas mane brangina…
Ne tyra sirdis pasauliui svarbi,
Nors tai butu dovana sirdziai nuostabi…
Mana sirdis-tai viskas ka turiu,
Tai visas pasaulis be kurio negaliu, nes myliu…
Siame trapiame ir glezname delne,
Sudedu jums visa gyvenima jame..
Jis slidus ir slystantis tarp pirstu,
Ir kas visa tai priimti isdrystu…
04-12-12
MAZVYDO MONOLOGAS…
Sustoja laikas.Tik girdeti, kaip kabo
Virsum galvos dulketa amzinybe.
Sirdis, atrodo, plaka-taigi gyvas.
Ar dziaugtis, ar liudeti del to? Zmogau,
Nepiktzodziauk, – nes gyvasties sunelis
ne Tau priklauso.Tu esi beturtis.
Tu nieko neturi.
Isskyrus skausma.
Tu nieko neturi isskyrus skausma.
Ir niekas is taves jo neatims-
Nei priesai, nei draugai. Esi turtingas
Jei dar kenteti gali ir jei pasauli,
Jauti kaip sopuli, kurio centre
Negestancia zaizda zmogus liepsnija.
Nubek su upem, nusileisk su saule,
Nurimk su veju, su ugnim uzgesk…
Tikrai labai mieli tavo eilerasciai. Gera skaityti 🙂
Pakirsti tavieji sparnai,
dar nereiskia tavo skrydzio baigties!
Tu skrendi, tik kita kryptimi-Zemyn….
Paliki tu mane ramybėje šventoj
Ir leiski išsiverkti man iš meilės, džaiugsmo,
Paliki tu mane nakty gūdžioj, tamsioj,
Kad nebejausčiau begalinio ilgėsio ir skausmo.
Paliki tu mane, negi tau gaila?
Paliki, juk prašiau…
Kai švies mėnulio pilnatis ir žvaigždžių gausybė,
kad turėčiau vėl į ką pažvelgt,
Kai tave lydėsiu jau ne aš, o kelių platybė…
Ophelia
Aš šmėkla, sklandanti vėsiam nakties ore,
Tavo šviesias akis sutikt norėčiau,
Kad įsitikinčiau, jog dar matai mane,
kad aš numirus tavo širdyje gyvent galėčiau…
Ophelia
Žibuoklės ėmė ir pražydo ankstų ryta,
Dar pieva buvo padengta rasa,
O pro šaltoką rūką veržė saulė spindulį,
Per naktį nematytą, ir išėjai tada į lauką tu basa.
Ten saulės spinduliai suvilgė tavo veidą,
Ten prausė pėdas tau rasa švelni…
Atleido nuodėmes už tą gyvenimą palaidą,
Ad astra leido vėl dvasia pakilt…
Ophelia
Vidury nakties aš nubundu,
O širdy saldu saldu…
Tyla aplinkui – nieko negirdžiu,
Tavo vardą tyliai sau tariu…
Ir skamba tik jis vienas
TOj tylioj, tamsioj, žvaigždėm nusėtoje nakty.
Gražiausia muzika…
Dar nebudink! Leiski man per amžius jį šnibždėt širdy.
Ophelia
O likime! Neblaškyk manęs
Iš rankų į rankas…
O vėjau! Netrankyki
Į uolas aštrias…
O angelai! Apsaugokite
Nuo kelių klaidingų.
Padėkite nepasiklysti
tarp jų vingių.
Ophelia
Sutrupinsiu aš rožės žiedlapį į tavo širdį,
Tegu pavergs tave jis savo stebuklu,
Ir dovanosi tu man naują viltį,
Tikėti leisi meilės gražumu.
Ophelia
Žaidžiau, kaip mergaitė išdykus,
Ir amžiną meilę žadėjau,
O saulė štai nušvietė rytus
Ir pažadas dingo su vėju!
Nepeiki manęs ir neteiski,
Neūžauk, pavasario vėjau.
Tave neilgai aš mylėjau,
Tave neilgai aš mylėjau!
Ophelia
jaunystė mano – obelis puošni.
Žiedais baltais kaip nuotaka ji nusagstyta.
Ir aš nenoriu jos prarasti niekada,
Aš noriu džiaugtis ja kiekvieną mielą rytą.
Aš noriu dar ilgai kvailioti, šėlti,
Nenoriu dar lėlių į dėžę didelę sudėti.
Aš noriu skrieti dangumi erdviu, žvaigždėtu,
Mylėti saulę, debesis, mėnulį, lietų…
Mylėti tą pasaulį stebuklingą
Kiekvieną dar sulauktą rutą maloningą.
Ophelia
Nakty,šaltų žvaigždėtų tolių,
Išbūrė man likimą jaunatis.
Deja, ką žada man likimas,
Jinai nepasakys…
Ophelia
Beje, respect to pergale 🙂 …Tikrai gražios eilės.