Hmm, apsidairiau – tokios temos dar neradau. Tokia svarbi religinė apeiga, o temos dar nėra?.. Žmonės. Uff, aš tikiuosi, čia mano apsimiegojusios akutės prastai rodo. Vis tiek pasiplėsiu šia tema.
Laidotuvės. Dauguma mirusiųjų vis tiek „patiria“ vienokias ar kitokias laidotuves – pagal savo ir artimųjų tikėjimą, papročius, įsitikinimus. Jų vaidmuo pakankamai didelis, nes tai yra paskutinis ritualas, kurį patiria mirusysis. Taigi. Bet susiaurinkim šią temą iki krikščioniškųjų laidotuvių. Užkasti. Žmogų. Po. Žeme. Kodėl po žeme? Ar visa tai atkeliavo iš tų laikų, kai užkasti žmogaus kūną buvo pats paprasčiausias ir greičiausias būdas? Nesimaišo, viskas okey. Kaip patį užkasimo į žemę ritualą aiškina Šventasis Raštas? Dabar požiūris į laidotuves kiek laisvesnis – pamažu retėja ta karta, dėl kurios buvo griežtai laikomasi įprastų ritualų, nes "O ką žmonės pasakys? Visi taip daro." Tradicijas reikia saugoti, puoselėti – pritariu. Bet ar šiuo klausimu reikia stovėti vietoj, ar galbūt tobulėti ir žengti į priekį? Mano manymu, žengimas į priekį būtų kūno kremavimas. Pamažu įsitvirtinantis visuomenėje paskutinysis veiksmas su mirusiojo kūnu. Kremavimas = deginimas – skamba galbūt kiek žiauriai, o tai, kad kūnas taps lizdu kirmėlytėms ir vabaliukams, bus pakastas supūti, neskamba žiauriai? Turiu pabrėžti, kad dabar kalbu ne iš religinės pusės, o tiesiog. Samprotauju. Visgi temą talpinu į religiją. Laidotuvių apeigos. Šermenys – budėjimas prie kūno. Tamsūs drabužiai. (beje, kodėl tokie tamsus? Atspindi sielos būseną?) Niūri, rimta, graudi aplinka, kurią suaštrina giedotojai. Giedotojai, kurie tiesiogiai provokuoja emocijų protrūkį. Malda, vainikų nešimas, pokalbiai apie velionį – tarsi atsisveikinimas. Ne tarsi, o iš tiesų. Atsisveikinimas. Kunigo pamokslas, karsto nuleidimas į duobę, gėlių metimas, užkasimas. Gedulingi pietūs. Gedulas, liūdesys, skausmas – beveik neišvengiamos emocijos, numirus artimajam. O ir emocijos, kurių slėpti nevalia, lai siela išsičiaudi. (kaip kietai pasakiau) Neišvengiamos emocijos, bet vis dažniau girdžiu, skaitau pareiškimus, kad savo laidotuvių norisi ne tokių niūrių, norisi apsieiti be giedotojų – vietoj to geriau mėgiama daina. Giminės susitikimas, pokalbis apie velionį. Vis dažnesnis nori būti kremuotas, o ne užkastas į žemę. Tai vat ir iškyla klausimas, kaip žiūrite į šį gyvenimo įvykį – laidotuves – kas jose atstumia, nepatinka, kaip norėtumėt būti palaidotas (uuuhhh, kaip naglai klausiu!) ir aplamai, diskusija šia tema.
Atkreipkit dėmesį, kada rašytas pranešimas, galimi nusikliedėjimai. Ačiū.
Uhh, laidotuves – skausmingas dalykas. Ne tiek mirusiam (mirusiam siaip tai px), bet kiek artimiesiems, zmonems kurie ji pazinojo, mylejo. Tad laidotuves yra del ju. Dabar del palaidojimo budo… Noreciau jog mano kunas butu atiduotas organams transplantuoti, kodel gi mano geras kunas turetu bereiksmiai suputi ar tai sudegti? Zmones siuo atveju yra labai savanaudziai, daug zmoniu mirsta taip ir nesulauke organo, o cia ju milijonai perniek pakasami ar tai sudeginami. Vardan ko? Vardan tradiciju, kvailu isitikinimu?
dabar laidotuviu isvis nesureiksminu
mielai irgi tegu ima is manes viska ir duoda kam ko reikia …
Realistas rašė:
pilnai sutinku. norejau kazkada issimt donoro kortele, bet kadangi tuo metu kuri laika buvau tolokai nuo panasiu istaigu, tai visa tai kazkaip uzsimirso. reiks isnaujo apmastyt ta varianta
o seip, tai as pilnai uz kremacija.
Man tai su tom donorom kortelem pavojingai skamba. Jei tau buna klinikine minrtis tarkim, na ir smegenys mirsta, o tik prietaisai palaiko gyvybe, tai praktiskai jau tau be sansu isgyventi, bet kas ten zino, gi stebuklu irgi buna… O be organu, tai ir stebuklu nebus. Nu zodziu suvarciau cia as 😀
Emmm, taip, atiduoti savo organus kažkam, kas dar turi galimybę gyventi, mažytę ar didesnė kibirkštelę – labai kilnus ir pagirtinas sprendimas. Bet visgi to kūno neišmeta į šiukšlių konteinerį, net ir, išėmus kai kuriuos organus, vyksta laidotuvės, tik, manau, su uždaru karstu, taip?.. Mano nuomone, optimaliausia būtų padovanoti organus ir sudeginti tai, kas liko. O kodėl į jūrą, S1n1, galbūt Tavo vaikai norės turėti tokią vietą, kurioje galėtų ateiti Tave aplankyti. 🙂
Tegul mintyse lanko, jei jau taip nori. O ne meldziasi ar kalbasi su pelenu urna!!
Ar sutinkat kad negalima liudet del mylimo zmogaus mirties nes taip trukdom jo sielai ?
Vidmantass rašė:
Koks čia sutikimas/nesutikimas, žmonės mes esam ir emocijų savyje laikyti negalima. Čia iš psichologinės pusės kalbu. Galima apsimest, kad neliūdi, bet tai nereiškia, kad iš tiesų sėdėsi ir linguosi, kad taip turėjo būt. Egoistai esam iš prigimties, galima išradinėt dviratį iki apsivėmimo. Man įdomu, kaip tada turėtų Pasaulyje atrodyti reakcija į žmogaus mirtį:
– Mirė Tavo mama.
– Aišku.
Laidotuvese ziauriausia karsto uzdarymas giedotojos ir uzkasimas… Visa kita galima kenteti..
laidotuviu tradicijos turbut nesikeis minimum kelis simtus metu. Kodel? ogi todel, kad visu pirma tai ne pats maloniausias paprotys ir nemanau, kad lietuviai – gana prietaringa tauta imsis kazka keist is esmes. Beto, iovykus tokiai nelaimei, seimos nariams maziausiai rupi ten kazka deliot, modeliuot tas laidotuves kitaip, viska daro standartiskai, nes visgi skausmas nustelbia visa kita.
..nesvarbu kur kaulai guli. 🙄
Kad jau visi planuoja savo laidotuves, tai pasipasakosiu ir aš 🙂
nu tu cia bsiki smulkiai pavarei 🙂
Faint rašė:
as sitame forume labai mazai pasisakymu sureiksminu, tik pakomentuot nepraleidau progos, o vaikai tai ka as zn, gal ir svarbus komponentas, taciau nera gyvybiskai svarbus 😆
o as sakau, kad kai sueis daugeliau metu ir tapsiu galbut jau brandziu zmogumi, tai ir nuspresiu, ka darysiu 😉 ar i zeme lisiu, ar deginsiuos, ar donoru tapsiu.
Faint rašė:
na, toki dalyka kaip likimas atidedam i sal, nes praktiskai vistiek niekada neprieitume vieningos nuomones. geriau apsistokim ties gyvenimo tikslo ieskojimu 🙂 vat delto pritariu kelmui
Man panasiai buvo irgi draugo mirtis tokia staigi ir is nieko. Sarvojimo salei taip stovejau ir ramiai taip, bet grizus namo sakes buvo, kita diena nenuejau i laidotuves turbut del to, kad bijojau ir dabar del to gailiuosi 😥 .
Laidotuvės
Pe spaudą žiniąsklaidą vis klykiame; Jėzus ,Marija, tauta
išsigimsta. Jau senai mirimai pralenkė gimimus. Kas čia kaltas, kad Lietuvėlė pasuko tokiu keliu?
Manyčiau , niekas nekaltas, nes mes darome, kaip mums geriau.
Taigi aš neįvardinsiu , o priversiu paskaityti mano mintis.Dar primenu ,kad tai vyksta kaime,kur aš gyvenu,o miesto gyvenimo , aš nematau, tai ir nerašau.
Šakiai – didelis kaimas, net keletas kreivų gatvių yra. Turime miestelyje ir dvejus laidotuvių namus. Turi ir kiekviena didesnė gyvenvietė . Oi koks patogumas; nei tau nanų griauti, nei vėl atstatyti, ir užkąsti praalkusiam, kambarėlis yra, nereikia didelio baliaus daryti.Žinoma pletkininkės nepatenkintos, nes kaip apšnekėsi, juk tokios taisyklės ir jų reikia laikytis. 11 val. Namai užrakinami, ir niekas neleidžia, per naktį blūdinėti, ir visi eina ilsėtis, o gūdžiame kaime dar ir dabar savos apeigos.
Kaip pradeda iš pačio ryto dievą garbinti taip ir varo iki kito ryto, vis kas 4 val.nueina sočiai užvalgyti ir užgerti,bet naktį vistiek knapsi. Žinoma, velionio per gėles nesimato, o ir vainikai nelabai sutelpa viduje,tai ir išvežama į kapinių šiukšyną ,o kiek jie kainuoja,žino visi.
Mirė senukas – jam jau laikas , tai ir dėmesio niekas nekreipia,palydi patys artimiausi kokia 20 žmonių
Mirė pijokėlis apie 40 metelių. Renkasi draugai,nei neprašyti,Persižegnoją ir pasakę ,kad dar galėjo gyventi , eina laukan – parūkyti , paaluoti. Taip visa avinų banda nuseka iki bažnyčios, bet ir ten girtuokliai , nereikalingi – kunigas girtų neleidžia.
Duobkasiai to pačio kaimo girtuoklėliai,kol atlydi iš bažnyčios,spėje prisitrūbinti ir beleidžiant į duobę,suvirsta ir patys iš paskos.
Per triukšmą maldų jau nesigirdi,iršiaip – taip užkasa
Visi piktinasi, kaip taip galima ir vėl pakviečiami visi – žėlaunų pietų,o
Ten vėl paleidžiamas butelis. Tokios soc.lenktynės vyksta iki šiol, kas daugiau suvalgydins ir sugirdys per šermenis, o kas buvo nagas
Dabar kunigai net skelbimų lentos talpina taisykles, kaip rengti laidotuves;
Kas gali paaukoti velionio artimiesiems,po keletą litų pinigais,galima nupirkti žvakę,o gėlių patys artimieji parūpins , tiek ,kiek reikia.Ta tvarka sunkiai prigyją,nes labai norime pabalevoti.
Po dažnų laidotuvių,žmonės skirstosi dainuodami,o duobkasiai ir visai nepareina,nes gėrimo pakanka dviems dienoms.
aš norėčiau po mirties būti nukremuotas tik kiek kitaip 🙂
nzn sudeginti ar pakasti zmogu pozeme ar kitaip su jo kunu pasielgti, mano manymu nieko nekeicia, tik svarbu, kad tos laidojimo apeigos neishniekintu mirusiojo kuno, kad jo buvimas zemeje butu kaip nors pazymetas (pvz ar tai paminklas ar statinys koks nors)…. 🙄
Aš pati, ir apie savo tėvus galvoju, kad norėčiau kremavimo. Neturiu aš jokio noro kiekvieną savaitgalį važiuot prie tėvų kapų ir juos tvarkyt, antkapius blizgint. Kažkokia išsigimus tradicija, kuo didesnį akmenį velioniui ant galvos pastatyt, kad tik neatsikeltų. Kapinėse kažkokios varžybos, kieno antkapis brangesnis, kas žemės daugiau išsipirkęs, pas ką augaliukai gražesni, gėlių ir žvakių daugiau. O mamos ir tėčio pelenus norėčiau užkast ten, kur jie gimė. Namų jau nebėra, bet žemė yra. O mano pelenais, galvoju, jei jau sudegintų, tai tegul nors ir pomidorus patręšia, vis šis tas. Dabar dar ir
deimantus iš pelenų daro, va, pasidarai į dešinę ausį mamytę, i kairę tėvelį. O gedulingi pietūs, mano nuomone, iš viso nesamonė. Maždaug ta proga, kad mano artimas žmogus mirė, tai aš dar ir visą giminę turiu pašert? Ir dar nugirdyt. Esu kelis kartus dalyvavus, nepatiko, nebeinu. Neinu ir į laidotuves, nepatinka. Visi verkia, klykia kaip išprotėję. Dar tie giedotojai, klausos gadinimas. O per juos ir artimieji kaip skerdžiami klykt pradeda, galbūt net ne iš skausmo. Be abejo, skaudu, bet man atrodo, kad šitaip klykaudami mes tik velionio ramybę trukdom, neleidžiam išeit, kur jam geriau. O juk gražiai palydėt turėtume. O vat juodi drabužiai man gražu. Suteikia rimties ir elegancijos, iškilmingumo.
Kazkur skaiciau apie tai kas nutinka sudeginus zmogaus kuna.. kazkas cia su tom aukstesnem materijom, reikes paieskoti, ir parasysiu cia, nes buvo labai idomu skaityti.. tai tarsi paaiskina, kodel zmones yra nesudeginami, o uzkasami po zeme.. na yra ir tokiu, kuriuos sudegina.. visa tai skamba labai baisiai.. ir sita tema yra tokia liudna, kuri prikelia skausmingus prisiminimus.. taciau mes turime apie tai sneketi!…
Auksaplaukė rašė:
joa sutinku.. va pas amerikiecius tai santurios kapines…
Taip, mes turime apie tai ne tik šnekėti, bet ir skleisti, padėti kitiems tai įsisąmoninti. Siela – astralinis lygmuo. Kūnas iš kaulų ir mėsos – fizinis lygmuo. Mes galime matyti fizinį kūną, nes jo vibracijų dažniu vibruoja visas mus supantis pasaulis. Mes negalime matyti astralinio kūno, nes jo vibracijų dažnis neatitinka mūsų pasaulio vibracijų dažnio. Kai daikto vibracijų dažnis kitoks, nei mus supančios gamtos, tas daiktas išnyksta iš mūsų matymo lauko. Jis visada šalia mūsų, bet mes jo nepastebim. Astralinis kūnas (siela) yra puikiai matomas kitų sielų astraliniame pasaulyje, kurio vibracijų dažnis atitinka šiuos kūnus. Vienu metu mes efzistuojame keliose skirtingų vibracijų realybėse. Šie pasauliai yra lygiagretūs, persipynę tarpusavyje. T. y. – ta pati realybė, kurioje mes gyvename, egzistuoja tuo pačiu metu skirtingose erdvės ir laiko projekcijose. Tie, kurie sąmoningai patyrė astralinę projekciją – patyrė sielos atsiskyrimą nuo kūno. Jie gali pasakyti, kad tuo metu, kai nebūna fiziniame kūne – jaučiasi lyg būtų nesvarumo būsenoje, tarsi bekūniai, nes neįmanoma suvokti tuometinio savo kūno. Aš pats esu patyręs astralo pojūtį. Fizinis kūnas – vienintelis iš visų žmogų sudarančių kūnų, kuris gali susidėvėti. Reikia suvokti, kad mes neasam tas fizinis kūnas, kad mes esam sąmonė, atskira nuo fizinio kūno. Kai šis kūnas sunyksta ir žūsta, mes nežūstam, mes toliau gyvenam. Mes esam amžini, bet fizinis kūnas nėra mes. Mes turime tai įsidėmėti ir suvokti. Ateis laikas, kai viskas, ką čia parašiau, bus įrodyta ir patvirtinta mokslo. Bet mums nereikia laukti, kol kažkas tai patvirtins. Mums reikia įsisąmoninti tai jau dabar. Tai laibai svarbu. Kai žmonės tai įsisąmonins – jie ramiai, be didelių aimanų priims artimųjų mirtį, nes žinos, jog jų neįmanoma prarasti, nepaisant to, jog jų nebus šalia. Kai išnyks raudos dėl artimųjų, po fizinės mirties jie nesiblaškys ir tęs savo kelionę. Dvasios nustos vaidentis. Tai labai svarbu.
Jet rašė:
Vistiek jei zmogus isheina i "kita pasauli" kaip tu sakai astralini, visvien gaila, nesvarbu jog zinai, jog jo siela gyva, taciau gaila isiskirti…
Žinau… Mes tarsi žvakės liepsna, nuolat blaškoma vėtrų, o didelė artimo netektis – mus užgesina. Bet… tikriausiai negalime rinktis. Yra kaip yra…
Kas liecia mano laiduotuves (jei pasaulyje nebutu zhymiu karu ir kataklizmu) noreciau kad mano kunas butu imurytas i pilka beprasmi monolita atokiau gyvenamu ir lankomu zmoniu vietu. Nenoreciau kad kas nors nestu vainiku, pergyventu gedula po mano mirties,nes pats taip nesureiksminu pasisalinima is cia.
O man taspats kur mane palaidos . Mirusiam vis vien tai neturi reikšmės .
…
Geriausias kompostas medeliams butu jei tavo kuna nedeginta pakastu. Tuomet perdirbejai – sliekai – organini kuna suskaidytu i pradines neorganines medziagas, idealiai tinkamas isisavinti medeliui.
Labas
Labai gera tema, ačiū už tokią.
Aš tai labai net pritarčiau tokiam palaidojimui, kai kūnas užkasamas tiesiog į žemę, be jokių karstų, kad galėtų supūti ir taptų trąša augalams. Ant tokio kapo kapo dar galima būtų kokį medį pasodint – būtų pats geriausias paminklas.
Šiuometiniai laidotuvių paprociai man asmeniškai šiurpą kelia. Dažnai laidotuvės prasideda žmogui net nemirus. Štai sunkiai suserga senas senelis -tuoj į ligoninį. Prijungiam visokius aparatus, vaistus pumpuojam. Aišku, kad tas senelis jau beviltiškas ir kad numirs, bet vistiek kamuojam, palaikom dirbtinai tą jo gyvybį.
Ar gi ne geriau būtų tokį ligonį ne ligoninėj laikyt, o namo parsivežt. Trumpiau jis namie be cheminių vaistū pratemps, bet užtai numirs savo vaikų draugijoj, savo erdvej, kalbinamas, raminamas. Ir nereikia su tokiais ligoniais vengti apie mirtį šnekėti. Juk jaučia ir pats, kad jau gal nebeilgai. Gal reikėtų pasakyti kažką panašaus :" Gal ir numirsi, bet nebijok, mes tavęs nepaliksim. Juk visi miršta. Pasodinsim ant tavo kapelio šermukšnį – juk tau taip gražu, kai jis raudonom uogom pasipuošia. Ir gėlių pasodinsim. O kai jos pražys, tavo anūkėlius atvesim jomis pasigrožėt. Ir tau bus linksma, kai matysi, kad jie džiaugiasi jų žiadais. " – nu kažką tokio. Tai tada tam diedukui gal ir ne taip baisu bus ta mirtis.
Na o jau kai senelis numiršta, prasiderda spektaklis. Man atrodo, kad dabar be skrodimo neleidžia laidot, nes kai mano močiutė mirė (namie, o ne ligoninėj, ačiū dievui), tai dar būtinai vežė skrost.
Tai va, skrodimas. Paskui laidotuvės, sustojam mes prie savo senelio kūno ir žliumbiam, – nu ar jam gera žiūrėt į mus tokius apsisnarglėjusius. Gaila senelio, aišku, bet juk ne į nebūtį išeina, o į naują gyvenimą. Kai jau visi nusižliumbiam iki soties, užkalam karstą senelio, kad tik jis nesugalvotų išlipti. Nuvežam į kapines, užkasam, ant viršaus akmenį užverčiam. O tam kad garantuoti, jog nei vienas mirusysis tikrai jau nebesugalvotų namo sugrįžt, dar kapinės būna ir tvora aptvertos.
O tie visi vainikai, brangūs karstai, paminklai – man tai nesąmonė kažkokia.
sveiki,aš naujokė bet šia tema parašysiu nes esu su tuo susidurianti kasdien.taigi laidotuvės man yra kasdienybė ir matau kad daug kas rašot ne visai taip kaip yra iš tikrųjų. nors tradicijos kiekvienam Lietuvos regione vis kitokios taigi galima ginčytis.o šiaip esu laidotuvių giesmininkė,mano įgyta specialybė su tuo susijusi.esam 3-jų jaunų žmonių grupė ,kurie palydime mirusiuosius į amžinybę.ir nemanau kad esame baisūs klykiantys žmonės kurių kaip pastebėjau čia pasisakymuose visi purtosi ir nemėgsta 😕 .kažkaip jaučiuosi "savose rogėse"ir tai ką darau, kitiems atrodo svarbu ir reikalinga.artimo išėjimas be galo skaudus,bet kiekvienas su tuo susidursime.ir nereikia planuoti savo laidotuvių nes nežinom kada ateis ta valanda…..
vilkute rašė:
O žinai, man ir šuniuką taip niekur neįdėtą blogai laidot.
O žmogų išvis. Nežinau. Nepagarba. Įmeti į duobę, ir užverti žemėmis veidą. Baisu.
Žmogaus kūnas trąša tampa ir karste būdamas…
Dėl laidojimo papročių… Manau, tai tiesiog paprotys, kuris, tikiuosi, artimiausiu laiku pasikeis. Kiekviena karta turi savas tradicijas, ir aš,kiek pastebiu, "jaunimas" yra už kremavimą. Aš taip pat. 🙂
AS ESU MUSULMONE APIE 6MEN. IR MANO VYRAS MUSULMONAS AS JO KLAUSIAU KAIP LAIDOJAMI MUSULMONAI.PIRMA NURENGIA ZMOGU VISISKAI PLIKAI NESVARBU VYRAS MOTERIS VAIKAS VISIEMS VIENODAI TADA JI NUPLAUNA NU TEN YRA SPECIALUS APIPLOVIMAS 3 KARTUS BURNA 3KARTUS NOSI VEIDA AUSIS GALVA KAKLA RANKAS PLASTAKAS IR PASKUI IKI ALKUNIU TADA UZKISA SU VATA ANALINE ANGA UZPAKALI NA IR TADA GALUTINAI PO TO VISO SUSUKA I BALTOS SPALVOS DIDELI MEDZIAGOS GABALA IR UZKASA KAPINESE TIK SU MUSULMONAIS KITOS TAUTYBES NEGALIMA LAIDOTI KARTU SU MUSULMONAIS IR VISKAS TOKIOS TOKELES.BET PRIES DEGINIMA JIE YRA LABAI NUSISTATE NES JIE MANO TIE ZMONES O TAIP GERIAU BET JIE NESUPRANTA TO KAD KUNAS JAUCIA VISA TA SKAUSMA DEGINIMO TAIP SIELA PALIEKA KUNA BET KAZKUR TIK UZ 4DIENU.
^ Durinizmas …
Ir visos tos laidotuvės , kapinės irgi nesąmonės . Jei esi to vertas , tave žmonės ir taip prisimins . Nereikia kelti jokių puotų , ir auginti sodus ant kapų .
tikrai taip. man patinka amerikonu kapinynai, ten jokiu geliu, tik veja ir akmuo. estetika
Man laidotuves nepatinka ir tai atrodo visiska nesamone! Isivaizduokit, kaip jaustis zmogui kuris labai mylejo velioni ir dabar mato ji karste, mato kaip ji uzkasa! Pagalvokit, juk veliau to zmogaus kuna kirminai eda, jis puna! As pasisakau uz kremavima. Nebus laidotuviu, nebus ir skausmo….
realiai, psichologine prasme, manyciau, kad laidotuves yra pranasesnes, nes zmogui tas momentas, kai zmogaus kunas yra ileidziamas i kapa, yra tarsi paskutinis akcentas ir galu gale susitaikoma su ta mintimi, kad to zmogaus jau nebera. esu skaites ne vieno psichoanalitiko veikala ir rades panasiu minciu. asmuo, pabuvojes artimo zmogaus laidotuvese daug greiciau susitaiko su netektimi, nei tas, kuris negali stebeti sio ritualo.
FATIMAH rašė:
o jei uz 4 dienu kremuos?
Kodėl užkiša analinę angą?
Tik šiaip, iškilo toks klausimas 🙂
Gal kas galit patart?
Mirė mano draugė, laidotuvėse ir niekur kitur būt negalėjau, planuoju nueit į kapines ir pagalvojau, ar verta nešt visokias gėles ir pan…? 😕 Iš manęs krikščionis ne koks, bet vistiek kažkaip iš padorumo pusės žvelgiant?
Užjaučiu labai dėl draugės netekties…
net nežinau ką patart.. liūdna tema..
Banshee rašė:
Man mieliau atrodo nunesta zvakute. Ir uzdek ja. Uzjauciu.
Pinky rašė: