Nezinau kas uzejo uzsimaniau kurti tekstus 😆
Naktis, žvaigždžių pilna naktis, dievinu jas..netoliese laužas, jo liepsna menkai terusena..Prie pat laužo šildosi dvi širdys, du žmonės..Vaikinas ir mergina..Viena ranka jis laiko jos ranką, o kitoje – taurę vyno..Jų lūpose skamba žodžiai apie laimę..Kas yra ta laimė?
-Ar galima truputį vyno?-Tyliai sušnabždėjo ji..
-Išsiaiškinkime, tu nori vyno ar manęs?-bandė šmaikštauti vaikinas.
-Pirma vyno, o paskui žiūrėsiu..
-Nagi pažaiskime žaidimą "Aš matau" – pasiūlė jis.
-Ką matai? – susidomėjusi paklausė mergina.
-Vaikiną ir merginą, kurie kartu bus labai laimingi..Taip pat matau, kad po šios nakties amžinai būsime kartu..Aš tai matau..
-Ką dar matai?
-Matau, kad tai rimta..
-Ir kas dar?
-Kad bus sunku…
-Nagi ir kas dar?
-Bet mudu ištversime.
-Kartu?
-Taip.
Jis švelniai prisilietė prie jos lūpų, paėmė taurę ir toliau kalbėjo:
-Šia ranka(kurioje laikė taurę) laikysiu Tave ir vykdysiu visus tavo norus, ši taurė niekada nebus tusčia, nes aš būsiu tavo vynas, šia ugnimi tamsoje nušviesiu tau kelią ir šianakt noriu, kad būtum mano.Visiems laikams.
-Aš visa tavo-braukdama laimės ašarą kartojo ji-Tik tavo..Visiems laikams..
Jiedu paskendo glamonių ir bučinių sukuryje, susiliejo su dangumi pilnu žvaigždzių ir žeme kurioje jie bandys būti laimingi.
Balta palata, lova, kėdė ir mažas staliukas. Šalia lovos stovi senutė prie savo senuko gulinčio toje lovoje. Senukas guli nei gyvas, nei miręs..
-Nedrįsk manęs palikti-liūdnu drebančiu balsu kartojo ji savo vyrui.
Jis sunkiai kvėpuodamas atsisuko į ją:
-Leisk man pamiegoti brangioji, aš pavargęs, supranti?- po kiekvieno ištarto žodžio jis sunkiai atsidūsdavo..
-Na gerai, ilsėkis. Aš būsiu šalia.
iš jo akių kuriose menkai degė dvasia ėmė riedėti ašaros..
-kas yra?-Švelniu balsu paklausė senutė ir perbraukė jam ranka per žilus plaukus.
-Aš tave myliu-sunkiai ištarė senukas-Aš tave myliu…Ir nežinau ar prisikelsiu iš mirusiujų, bet aš žinau, kad dabar aš gyvas ir tave myliu..Aš taip tave myliu..myliu kaip balandžių pilną parką..
Senutė svelniai prisiglaudžia prie jo.
-Nesigailiu, kad tave myliu-vėl kalbėjo senukas-nesigailiu dėl to, kas įvyko, nes tu man nušvietei kelią kuriuo lig šioliai ėjau..Man skauda krūtine..nepalik manęs vieno..Man šalta..
Senutė paėmė jo ranką ir laikė visa laiką kol jo akyse užgeso gyvybė..
-Aš tave myliu-ji ištarė jam, tačiau jis jau nebegirdėjo, paskutinį kartą pabučiavo, išėjo ir niekas jos daugiau nebematė.
Grazu Avietyte 🙂
Kolkas daug nekomentuosiu.Bet antram kurinyje man ta senute pasirode per salta..
Pirmas toks… banalus.
Antras… myliu, myliu, myliu.
Neradau esmės nė vienam.
Pirmas nepatiko, nes:
1. Dirbtinas dialogas.
2. Banalu. Mano nuomone, apie meile gali rasyti tik igude rasytojai, kitu atveju, ji virsta i kazkokia banalia nesamone…
Antras patiko 😀
as tavo vietoj, merguzele nesciau tekstus savo ;IETUVIU KALBOS MOKYTOJAI, kad istaisytu stiliaus klaida.s bet siaip antras man labiau patiko. pirmas pernelyg paparstas sakyciau.. labai jau nuvalkiota. tipo dvi sirdys lialiaia.. neskaau kad blogai kuri, bet jei nezinai kas tai yra meile tj neverta ir kurti tokiu dialogu. nematau jame nei metaforos nei kazkokio subtilumo. tiksliau tariant BE PRASMES. Pati siaip nekuriu jokiu eilrasciu, tekstu ir t.t. gal pernelyg cia tave peikiu.. sorry.. :)rezultatas 5, pastangos ir drasa 10. Cia mano nuomone jei ka., o k? tobuleti niekas nedraudzia.
Nu aciu uz nuomones, pirma karta rasau tai dar nesitikiu geru jusu nuomoniu, jei nenusibos gal pradesiu tobulet 🙂
Pries rasydama pasakau, banalybes man patinka ir nieko negaliu sau padaryt 🙂
Kambariukas, kuriame sėdi dvi geriausios draugės. Jos įsimylėjo tą patį vaikiną.. Sunku, kai reikia vienai kažkuriai trauktis..Sunku..Ašaros rieda per skruostus, sunku ir dėl to, jog jos nuo pat vaikystės, kaip seserys, o dabar sėdi ir kalbasi tema, kuri abi jas be galo iskaudino..
-Tas vaikinas, jis tave įsimylėjęs.-Drebančiu nuo ašarų balsu bando kalbėti Ana.
-Jis tau taip sakė?-paklausė Amelija.
-Taip, pasakė, kaip sugebėjo. Žinau, kad ir tu jį myli, nes ir aš jam jaučiu tą patį.-Nusivalo ašarą kuri rieda per skruostą. Prisiekiu, aš bandžiau jo nekęsti, bandžiau pamiršti, bandžiau net ignoruoti….-Patyli- Tačiau negaliu, man nepavyko..Todėl, kad tai stipriau už mane, pasiduodu pamačiusi vien jo akis..Todėl puikiai suprantu ir tavo jausmus..
-Aš stengiausi išmesti jį iš galvos, bet nepajėgiau..
-Gali išmesti jį iš galvos, bet niekada neištrinsi iš širdies-liūnai pasako Ana.-Bet tu juk mano sesutė, aš tave myliu ir tai bus amžinai..-Ji paima jos ranka.-Nors negaliu neigti, kad ir man labai skaudu, skaudu , kad mylite vienas kitą, net neįsivaizduoji kaip skaudu, bet aš verčiau mirsiu, nei priversiu tave kentėti.
-Bet tu nekalta, kad aš kenčiu-ašaru pilnu žvilgsniu Amelija pažvelgė į Ana.
-Aš pasitraukiu, pasitraukiu, nes nenoriu stovėti jums skersai kelio-atsistodama nuo kėdės kalba Ana.-Aš puikiai suprantu tavo jausmus, todėl geriau būkite kartu.Aš nesikišiu.-Nusivalo ašaras.
-Palauk, paklausyk, paklausyk manęs, aš pažadu, kad tap manęs ir to vaikino nieko niekada nebus…
-Amelija brangioji, nežadėk to ko niekada nebus…
Ana jau ruošiasi eiti, tačiau Amelija taipogi atsistoja nuo kėdės ir suspaudžia Ana savo glėbyje.
Ir Ana sušnabždėjo "Noriu numirti"
Jos apsikabinę verkė ir tai buvo paskutinis jų nuoširdus apsikabinimas.
man kazkaip graziau ir idomiau skaitytusi jei pradzioj nebutu tos izangos..dabar tai viskas nuspejama ir aisku….
Sutinku su Laurencija, manau to Kambariukas, kuriame sėdi dvi geriausios draugės. Jos įsimylėjo tą patį vaikiną.. Sunku, kai reikia vienai kažkuriai trauktis..Sunku..Ašaros rieda per skruostus, sunku ir dėl to, jog jos nuo pat vaikystės, kaip seserys, o dabar sėdi ir kalbasi tema, kuri abi jas be galo iskaudino.. visiškai nereikėjo.
laurencija rašė:
Būtent. Iškirptas fragmentas, kai vaizdą skaitytojas susidaro, skaitydamas visą kūrinį, o ne perskaitęs tris pirmus sakinius, įtraukia kur kas labiau. T.y. dažnu atveju taip išlošiama daug daugiau, nei pralošiama.
Nebijok pirmųjų nesėkmių, Avietyte. Įgusi rašyti geriau, bet stenkis būti lankstesnė – kiek atsiribok nuo banalybių, net jei ir toks žmogus esi. Tiesiog, po kiek laiko pabostų skaityti panašios tematikos kūrinukus. 🙂 Šaunuolė.
na kagi stengsiuos 🙂 dabar pagalvojau kai pasaket kad tokios pradzios nereikejo rasyti tai susimasciau ir tikrai pamaciau kad padariau klaida…
Tesiu
Lauke tamsu, vėjuota, artėja audra. Aš žaviuosi vėju ir lietumi, todėl ir šią naktį aš čia, lėtai einu pasitikti audros. Paėjusi porą metrų pamatau mergaitę, ne palaukite, tai ne mergaite, tai suaugusi mergina. Ji susigūžusi sėdi ant šlapios žemės, jos plaukus draiko vėjas, nemačiau jos veido. Po truputėli artėjau link jos. Lyg niekur nieko prisėdau šalia. Bet ji manęs nepastebėjo, kol nepradėjau su ja kalbėti:
-Tu viena?
Tačiau ji tik pakėlė galvą pažiūrėjo į mane, o paskui pradėjo žiūrėti į tolį, kuriame per lapus nieko nesimatė. Jos akys buvo užtinusios nuo ašarų. Ir vėl bandžiau ją prakalbinti.
-Kodėl tu čia? Kodėl verki?
Ji jau buvo bepratarianti žodi, bet pradėjo kukčioti ir verkti. Nebuvau mačiusi tokių nelaimingų žmonių, kaip ji..
-Nagi nusiramink.-Uždėjau ranką jai ant peties-papasakok kas yra? patikėk manimi, pasidaro lengviau, galbūt tau tai padės.
-Man niekas negali padėti, niekas..
Ji atsistojo ir po truputį nuėjo. Nepastebėjau, kaip ji dingo lietuje. Nebadžiau jos vytis, nors keletą akimirkų sudvejojau, tačiau likau čia..
Po kiek laiko, kai lietus visiškai įsismarkavo aš pradėjau eiti link namu, kur manęs niekas nelaukė, galbūt dėl to aš dievinu audras…
Paskutinis – visa įtampa kilo, kilo, kilo… Ir nusileido, dar nespėjus pasiekti kulminacijos. 🙂
Avietyte, taip banaliai realybej nebuna, todel skaitosi itin neidomiai. Jos apsikabinę verkė ir tai buvo paskutinis jų nuoširdus apsikabinimas. Na kodel tu atskleidi visas kortas? Paskutinis, mano manymu, visai neblogas 😉
na na 🙂
dvelkia muilu
Tavo rasiniai per daug atitole, idealistiski, banalus, tokiu simtai, nors ne tukstanciai…
o man gerai 😉
Na mes tik issakom kaip galvojam, dar geriau, kad neidealu, yra kur tobuleti 😉
Morka rašė:
Chem, prašyčiau 😆 .
Fake rašė:
ka "prasyciau?"
Avietyte":130bl8vh] Fake rašė:
ka "prasyciau?"
Ne tavo post’ą citavau, kiek pamenu.
Fake":27meku45] Avietyte":27meku45][quote="Fake rašė:
ka "prasyciau?"
Ne tavo post’ą citavau, kiek pamenu.na tai kas man vistiek idomu kodel cia taip pasakei, o jei nesakysi ir nesamones malsi ne i tema tai geriau netersk mano temos..aciu
Avietyte rašė:
Ne tavo post’ą citavau, ne tau rūptėti turi. Prašom.
Avietyte rašė:
Gali buti oni 🙂
Avietyte rašė:
Nezinau Oni kitaip nemoku, neiseina 🙂 net neisivaizduoju kaip tai pateikti subtiliau
Avietyte rašė:
Jis gulėjo ant žolės, buvo bejėgis, nebejautė savo kūno, širdis menkai buvo gyva..Iš burnos sruvo kraujas, sunkiai kvėpavo. Išgirdo žingsnius..Atbėgo jo mergina. Pamačiusi jį, ji atsiklaupė ir padėjo jo galvą ant savo kelių.
-Mylimasis, ka jie tau padarė, žudikai!!!!-Šaukė ji.-Kvieskit greitąją, padėkit…
-Palauk, nebereikia greitosios, man jau niekuo nepadės, neverk, rupinkis savimi, susikurk naują gyvenimą ir žinok, kad myliu tave-kalbėdamas jis sunkiai kvėpavo..
-Ne noriu būti, tik su tavimi, tik tavo…
-Pameni? sakėme, kad mūsų neišskirs net mirtis…
-Taip.
-Tai štai neliūdėk, nes visada būsiu šalia.
Ji lenkėsi prie jo kartodama:"Myliu tave mielasis, myliu, myliu myliu.." ir jį pabučiavo…paskutinį kartą. Jis jau buvo miręs, o ji tik verkė ir verkė..
Štai kodės yra sakoma, jog sunkiausias ne pirmas bučinys, o paskutinis..
Tikiesi, kad valdai laiką, sakai: praleidau laiką, sutaupiau laiko, iššvaisčiau jį, bet ištiesų, laikas bėga nepaisydamas mūsų valios..
Tad po kelių mėnesių mergina atsigavo, užsiėmė savo darbais, liejo statulas, dirbo žurnaliste ir nebeliko laiko blogoms mintims…
O čia kad viską būtų lengviau įsivaizduoti
Va, ka daro melodramos.
Karta pasake mus etikos mokytojas: "geriau jau mano dukra ziuretu erotinius serialus, nei melodramas. Jos tik iskreipia matyma i meile".Labai teisingai pasake.
Avietyte – viskas yra kur kas labiau 😀
krc rakinkit sita tema nes matau jei savo kruinius desiu kokius noriu kad jei butu tai visi isvadins mazvaike ir neuaugusia …. tai vat prasymas uzrakinkit
Avietytes prasymu..
P.S.: nieko cia baisaus. Tiesiog apsuko tau galva tai, kas dedas tavo aplinkoj. O rasyti yra labai gerai. Kad ir bet ka. Tai ugdo siela.
Tai ugdo ne tik sielą, bet ir "lavina ranką".