Beginklis jaunuolis gyvačių lizde.
Jam bando įgelti liežuvių pora.
Protas nedirba, širdis prikalta.
Jaunuolis bijo būt eiline auka.
Pažinęs jaunuolis gyvačių lizde.
Jį stengias apginti gudrumo galia.
Sąžinės neslegia švarioji tiesa,
Bet jaunuolis negali likti su ja.
Dar vienas jaunuolis tapo auka.
Dabar jau nesvarbu, švari ar purvina.
Pagavo jaunuolį pasaulio rate.
Nesuprasdamas tapo jis gyvate.
Tavo šarvai atrodo juokingi.
Tu bijai pasaulio ir likimo.
Stengies apsimesti ir bandai ginti
Save nuo gyvenimo žaidimo.
Pabėgi ir užveri duris.
Neįsileidi, drebi kamputy.
Nebijok, žmogus juk ne žvėris.
Išmok pasitikėt truputį.
Sugebėk pajust, ką pasaulis duoda.
Pabandyk paimt uždirbtą duoną.
Nepabėk, o pastovėk už save.
Ir tai bus pergalė net pralaimėtam kare.
Laukiu kritikos. Plius, jei kas turit minčių del eiliėraščių pavadinimų, tai pasidalinkit. 😉
Pirmas eilėraštis labiau patiko nei antrasis. Pirmo pavadinimas gali būti: „ Gyvačių lizde" 🙄 .
Pirmas. Butinai pirmas.
Jeigu pataisytum tris nesirimuojancias eilutes, tai rasyciau 10/10.
Mintis nuostabi.
Kurias tris? As kaip perskaitau, tai man rimuojasi 😀
Jaunuolis bijo būt eiline auka -> Bijo jis buti eiline auka
Sąžinės neslegia švarioji tiesa – sita tai puse velnio.
Dabar jau nesvarbu, švari ar purvina -> Nebesvarbu, svari ji ar purvina.
Nesusiskaito sitos eilutes.
Dekui 🙂
Naaa…..ką aš galiu pasakyti 🙂
Trumpas, gyvas, gilus 🙂
Mainai
Tu žvalgaisi nustebęs:
Kas dedas, kas dedas, kas dedas?
Mainų programa.
Ji keičia pasaulį naujais
Likimo žaislais.
Žmogus gali skristi. Netiki? Visai kaip paukštis: plasnoti ir kilti. Deja, žmogus nemoka leistis. Jis tik krenta. Kūnas negrabiai, it paglys, su jėga arba be jos trenkiasi žemėn. Kodėl sąmoningas žmogus taip nevalingai siekia dangaus? Ką gauna? Dar vieną smūgį. Kiek pastarųjų gali ištverti žmogus? Nežinau. Vieni daugiau, kiti mažiau, treti visus. Kiek smūgių ištversiu aš? Žinau. Visus.
Patiko ir privertė susimąstyti. Manau, tau turėtų esė sektis rašyti, gal turi ką?
Turiu dar atrodo viena (bet kazkoks panasus 😉
Išdidumo laikas
Laiko srovėje užgijo žaizdos.
Skausmo deivė verkia valandų šlovės.
Ir po truputį ryškėja klaidos
Pašėlusio gyvenimo tėkmės.
Baimės spąstai pagrobė keleivį,
Laukiantį iš draugo ašaros tyros.
Abu prisiminė plieninį paukštį,
Skrendantį link tamsiai mėlynos dienos.
Melo degtuku įžiebė jie Saulę
Vietoj linijos tarp Žemės ir Dangaus.
Saulė dega ir sudegina pasaulį
Aprengtos tiesos aiduos.
Pirmas pasaulio impulsas
Ar matai ją?
Su knygom mergaitę?
Kaip tada ji tave
Pas stabus tavo veda.
Medis puslapius sklaido
Ir perkerpa siulus.
Menkumas pasaulio
Su vinim kartu sukas.
Aukštyn pasistiebęs
Tu stengiesi slėptis.
O likimas nežaidęs
Neleidžia gėrėtis.
Nes darbą pažinęs,
Randi tuščias skiltis.
Lydės
Ant stalo dulkių takelį
Apšvietusi saulė,
Iš jų kareivėlį nutapė.
Apgins.
Mėnulio pašvaistės
Mėlyną šviesą
Saugo šalmuotą.
Nemirs.
Nežino, ar juoktis,
Ar verkti derėtų
Iš šarvų nudėvėtų.
Nukris.
Kas dieną, kas naktį
Mįslę teisybės
Iš laikų pagonybės
Atskirs.
Turbut vienas jautriausiu mano darbu ir net nezinau kodel…
Kai palietė naktis gyvenimą
Kai palietė naktis gyvenimą
Ir išbučiavo vasarą rasa,
Tada pasaulyje pasijaučiau krislelis
Ir išviliojau sielą į save.
Tada per žolę įžengiau į mitą
Su lietuviškom mergaitės kasomis,
Bei pasikinkius juodą žirgą,
Aš šuoliavau pakrantėmis.
Aš sumedžiojau talentą vienatvės,
Atvėrusi duris gėlėtas ir šiltas.
Dar duonos kvapą mena grindinys bakūžės.
Kodėl, senatve, lauki antrąkart manęs?
Vai, siaube!
Gražu. Aš rimtai. Buvo geras…
Ji sugrižta, neatleisiu, paliksiu priklausantį tą
Rėkiu – nebenoriu,
O ji nesupranta,
Lenda
Kaip gyvatė kokia,
Siekia
Įgelt.
Pažirusius bokštus
Lipina
Kvailė.
Negaliu apgavystės
Pakęst.
Raudonis
Jai išmuša
Veidą,
O aš neraudosiu.
Tikra
Valanda atpirkimo
Išauš
Kaip rytas
Ir atpildą savo
Priklausantį
Gaus.
Cia kalbejo apie ese, tai as idesiu savo viena, kuri man kazkodel patinka ir suteikiam opimizmo..Tik kurta senokai, pries kokius 4 metus.
Turiu gyventi taip, kaip gyvenu
„ Liūdėti natūralu net tada, kai žinai, jog gale tavęs laukia laimė“ (Bulgakovas, „Meistras ir Margarita“). Kartais aš liūdžiu ir į neviltį mane varo labai daug dalykų. Pasiilgstu jūros, kurios seniai nemačiau, arba saulės, kuri ilgą laiką nešildė. Ir nors žinau, kad pabraidyti jūra negaliu, o saulė žiemą šalta, aš lengvai pasiduodu tyliam ir nepatenkintam zirzimui, kitiems sakydama, kad liūdžiu dėl „to“ ar „ano“. O kartais, kai tiesiog pasiilgstu naujovių, mane erzina niekuo nekalta kasdienybė. Mielai viską mesčiau, užsidaryčiau kambaryje ir ištisas valandas, kramsnodama saldumynus, svajočiau apie kitokį, ypatingą rytojų. Bet jaučiuosi stipriai pririšta: suprantu, kad turiu gyventi taip, kaip gyvenu, ir džiaugtis tuo, ką turiu. O turiu labai daug.
Turiu dvi kojas, ant kurių kasdien atsistoju ir keliauju į mokyklą. Na tai kas, kad kartais iš lovos išlipu ne ta koja ir man viskas nesiseka (paskutiniu metu stengiuosi iškart pastatyti abi, kad nepakliūtų ne ta). Turiu dvi akis, kuriomis galiu matyti man mielus dalykus: apšerkšnijusius medžius, besišypsantį mylimą žmogų, dešimtuką sąsiuvinyje. Turiu dvi rankas, kuriomis prieš miegą apkabinu savo katiną (jis, tiesa, manęs nemyli).
Aš niekada nežinau, kaip nusiteikusi pabusiu ryte. Galbūt negalvosiu apie nieką kita, tik matematikos formules, kurios kribždės mano galvoje ir tik lauksiu, kada baigsis darbo diena. Bet, štai, vos jai įpusėjus, lėksiu namo, virsiu arbatos ir gersiu ją su mylimu žmogumi.
Laikas man parodė, kad laiminga galiu būti ne tik supdamasi plonam savo svajonių hamake (juk jis plonas, o gal neišlaikys?). Ir niekas man nesakė, kad šilumą būtinai turi skleisti karšta vidurvasario saulė. Būna, mylimas žmogus taip šiltai apkabina, akimirkai padovanodamas vasarą. Ir daug šiltesnę. O ar jums teko kada nors verkti iš laimės? Man taip. Ir būtent tada aš supratau, kad kasdien galiu ne tik pamatyti, bet ir pajausti labai daug nuostabių dalykų.
Gera daug dirbti, kai žinau savo tikslą. Gera užmigti pavargusiai, bet laimingai. Gera glostyti ir būti glostomai. Taip gera, kad savo gyvenime nesinori nieko keisti. Man gražios ne tik žvaigždės, bet ir žemė.
Naktis manyje
Į tylą vesiu,
Į vakaro bežadę tylą.
Širdim dainuosiu,
Be lūpų, tik akim.
Kai šviečiantis dangus
Man kelią rodys,
Kai aukuras nakties
Vėl praeitį grąžins.
Kai karalaičio lūpos
Įsilies lyg nuodas
Ir išsisunks vidus
It neprinokę uogos.
O kraujo čia nebus,
Paliks tik šokoladas
Su vyšniom ir trim
Drebulės šaknim.