Žiūrinėjau šitoj skilty ir tiek visokių panašių temų bei pagalbos šauksmų radau, kad maniau jog ir man pačiai nereikės rašyt. Net nežinau nuo ko pradėt :-
Tai va,su vaikinu draugaujam jau metai ir du mėnesiai, gal kažkam tai neatrodo ilgai, bet man pati ilgiausia draugystė(ankščiau trukdavo iki pusmečio). Meilė atsirado anksti ir iškart jaučiau,kad turime kažką bendro. Per šį laiką buvo daugybė barnių, pertraukų, pavyduliavimų,ašarų ir net muštynių,bet ne ką mažiau gerų ir gražių akimirkų.Buvau nepratus prie rimtų santykių, todėl sukeldavau daug problemų(dažnai siūlydavau skirtis), bet nebuvau nei niurzga, nei kažkokia perdėm šalta,nors sunkiai atsivėriau ir pradėjau tvirtai,aiškiai rodyt savo jausmus( jau buvau įskaudinta,todėl nenorėjau dar vieno karto). Žinau, kad jam nusileidžiu.Retai susitinku su draugėm,nes pagal jį jos prikiša visokių nesąmonių(nėra tokios,kuriai jis patiktų) ir be to jam neužtenka iš manęs laiko. Dažniausiai eidavau su juo ir jo draugais( kol jis nepradėjo pavyduliaut kai su jo draugu pasėdėjau pusvalandį prie laiptininės). Susitinkam kiekvieną dieną,nors nespėju nei pamokų padaryt,net nekalbu apie kažkokį pasiruošimą kontroliniam ir panašiai, nors ne tai svarbiausia.
Prasidedant vasarai sutarėm, kad atversim ir naują puslapį mūsų santykiuose. Nuoširdžiai stengiausi(nors jam vis tiek buvau nepakankamai gera). Taigi, maždaug po mėnesio jis pradėjo su viena mergina bendraut,kuri netoli jo gyveno. Susipažino per draugą ir man nesakė, kad paėmė numerį. Kai jau pati užmačiau tai pasakė kad dėl to,jog su ja paloštų, bet ne už ilgo ir susitikdavo kai draugai būdavo, ir pagerdavo, ir pas ją visi užeidavo, Nesupratau dėl ko taip jis daro,nes buvau kiek galima geresnė, pagalvojau, kad nekreipsiu dėmesio, bet jo draugas pasakė, kad mano vaikinas ir vienas su ja susitikęs buvo(aišku,jis viską neigė tai net iki dabar nežinau kaip ten buvo). Pradėjau tada viską aiškintis, nes nujaučiau, kad jam ji simpatiją tikrai jaučia. Gražiai klausiau kodėl jis bendrauja, ar negali nustot, tada ir verkiau ir šaukiau, žodžiu viską išbandžiau, bet niekas nepadėjo. Norėjau skirtis, bet niekaip neišeidavo, nes galima sakyt jis man neleisdavo, o ir pati jį mylėjau. Dienoms bėgant mano pusė vis šalo, toks didelis susižavėjimas dingo ir gyvenime atsirado monotonija. Perėjau į naują mokyklą, čia buvo ir mano ex, kuris paprašė mano numerio. Daviau, nes vis tiek jį laikiau kaip ir draugu, o be to mano vaikinas taip pat turėjo "draugę". Bet kai jis tai sužinojo tiesiog pasiuto, sakė, kad jau nebendraus su drauguže, jei aš nebendrausiu su ex. Sutikau, kol nepamačiau žinučių, kuriose jis susitikt siūlė ir klausė ar patinka jai( kaip ir tikėjausi atsakymas buvo"labai patinki"). Taigi vėl pradėjau su ex bendraut(prisipažino, kad norėtų vėl būt kartu, nors aš visai ne). Užvakar susitarėm su vaikinu, kad abu nustosim bendraut ir vėl bandysim kuo geriau, bet bėda tame, kad mane erzina vien buvimas su juo, kai jis šneka, lenda bučiuotis.. išvis mūsų santykiuose neliko tos kibirkštėlės,nuoširdžių apsikabinimų,bučinių. Atrodo, kad būtum nelaimingi 10 metų kartu gyvenantys vyras su žmona
Gal galit patart ką man toliau daryt?
9
Manau tau reiktu susidelioti gyvenimo prioritetus, susiprasti savyje. Tavo vietoj po tokiu isvadu apie jausmus nieko nelaukciau ir tuoj pat ji mesciau ir dar isklociau, ka apie ji manau. Is tavo pasakojimo aisku, kad jis eilinis berniokas absoliuciai valdomas vyrisku hormonu. Nebuk tokia naivi, toks jausmas, kad paauglysteje pats svarbiausias dalykas susirasti mergina ar vaikina. Geriau jau susiimk ir skirk laika pamokoms ir daug mokykis. Niekur kitur tokiu ziniu negausi kaip mokykloj. Uzsiimk kokia sirdziai miela veikla, bendrauk su draugemis, issipasakok, kas nepasakyta. Kai atrasi save kokioj nors srityje, viskas atrodys kitaip – sakau is patirties. Kitaip matysi ir kitaip deliosi savo laika ir gyvenima. Pailsek nuo bernu. Anksciau ar veliau tau tinkamas atsiras. Ir jei keisies pati ir tapti stiptesne, suprasi is tiesu, ko tau reikia, tai pajusi dvasiskai. Buk pranasesne. Tik tu pati sau tiesi kelia, taip kad nebuk priklausoma nuo kazkokiu eiliniu bernioku, kurie galvoja tik akimis.