Kodėl vaikams reikia savo piniginės anksčiau nei galvojate
Prisimenu, kaip mano sūnus penkerių metų pamatė parduotuvėje žaislą ir paklausė: „Mama, ar galime jį nusipirkti?” Atsakiau, kad dabar neturime pinigų. Jis nustebęs pažvelgė į mano rankinę ir pasakė: „Bet tu gi turi tą kortelę!” Būtent ta akimirka supratau, kad mūsų vaikams pinigai yra abstrakti sąvoka – jie nemato fizinio apsikeitimo, nesuvokia vertės ir darbo, kuris už tuos pinigus slypi.
Pirmoji piniginė vaikui – tai ne tik mielas aksesuaras ar dovana gimtadieniui. Tai praktiškas įrankis, padedantis suprasti pinigų vertę, atsakomybę ir planavimą. Tačiau daugelis tėvų dvejoja: kada tinkamas laikas? Kiek pinigų duoti? Kaip išmokyti, kad neprarastų ar neišleistų visko per pirmąją dieną?
Finansinis raštingumas – tai ne matematikos pamokos ar sudėtingi ekonomikos terminai. Tai kasdieniai įgūdžiai, kurie formuojasi pamažu, per patirtį ir kartais per klaidas. O piniginė tampa pirmąja praktine laboratorija šiems įgūdžiams ugdyti.
Kada įteikti pirmąją piniginę
Nėra vieno tinkamo amžiaus, tačiau dauguma vaikų psichologų sutinka, kad apie 5-6 metus vaikai jau pradeda suprasti skaičiavimo pagrindus ir gali suvokti apsikeitimo koncepciją. Jie mato, kad už pinigus galima gauti daiktų, ir pradeda domėtis, iš kur tie pinigai atsiranda.
Kai kurie tėvai duoda piniginę ir anksčiau – ketverių metų vaikams, bet tai labiau simbolinis gestas. Tokio amžiaus vaikai dar nelabai supranta pinigų vertės skirtumo tarp vieno ir dešimties eurų. Jiems svarbiau pati piniginės turėjimo patirtis, galimybė atidaryti, uždaryti, „kaip suaugusieji”.
Geras ženklas, kad vaikas pasiruošęs savo piniginei:
- Moka suskaičiuoti bent iki dešimties
- Supranta, kad skirtingi daiktai kainuoja skirtingai
- Gali palaukti ir atidėti malonumą (bent trumpam laikui)
- Domisi, kaip veikia pirkimas parduotuvėje
- Klausia apie pinigus ir jų kilmę
Mano patirtis rodo, kad geriausia pradėti tada, kai vaikas pats pradeda rodyti susidomėjimą. Jei jūsų penkmetis žaidžia parduotuvės žaidimus, nori „mokėti” už ledus ar klausia, kodėl negali nusipirkti visko, ką nori – tai puikus momentas.
Kokią piniginę pasirinkti ir kiek pinigų duoti
Pirmoji piniginė turėtų būti paprasta ir praktiška. Pamirškite tas sudėtingas odines piniginės su daugybe skyrelių – mažam vaikui tai tik sumaištis. Geriausia pasirinkti:
Ryškios spalvos piniginę su užtrauktuku – lengva atidaryti ir uždaryti, sunku prarasti tarp daiktų. Kai kurie vaikai mėgsta personažų piniginės, bet atsiminkite, kad pomėgiai keičiasi greitai. Neutrali, bet spalvinga piniginė tarnaus ilgiau.
Su skaidriu skyreliu – puiku, jei piniginėje yra vieta, kur vaikas gali įsidėti nuotrauką ar piešinį. Tai padaro piniginę asmenišką ir vertingą.
Ne per didelę – vaikas turi galėti patogiai laikyti rankoje ir įsidėti į kišenę ar nedidelį kuprinėlį.
Dabar dėl pinigų kiekio. Čia labai priklauso nuo šeimos finansinės situacijos ir vertybių, bet bendras principas: pradėkite nuo mažų sumų. Penkeriems-šešeriems metams pakanka 2-5 eurų per savaitę. Taip, skamba nedaug, bet tam ir yra prasmė – išmokti vertinti ir planuoti.
Kai kurios šeimos praktikuoja tokią sistemą: 1 euras už kiekvienus metus (5 metų vaikui – 5 eurai per savaitę). Kiti duoda fiksuotą sumą nepriklausomai nuo amžiaus, bet didina ją kartą per metus. Svarbiausia – būti nuosekliems ir aiškiai aptarti taisykles.
Kišenpinigiai: už ką ir kaip
Čia prasideda karštos diskusijos tarp tėvų. Ar kišenpinigiai turėtų būti susieti su pareigomis namie? Ar tai turėtų būti „nemokama” suma, tiesiog todėl, kad vaikas yra šeimos narys?
Aš asmeniškai praktikuoju hibridinį modelį ir matau, kad jis veikia. Yra bazinė suma, kurią vaikas gauna tiesiog taip – tai tarsi „pragyvenimo minimumas”, kuris padeda išmokti planuoti ir taupyti. Pavyzdžiui, 3 eurai per savaitę.
Bet yra ir galimybė užsidirbti papildomai už tam tikrus darbus, kurie nėra įprastos pareigos. Įprastos pareigos – susitvarkyti kambarį, sudėti žaislus, padėti paruošti stalą – tai dalykai, kuriuos darome, nes esame šeima. Bet nuplauti automobilį, padėti išrūšiuoti daiktus rūsyje, pasodinti gėles sode – už tai galima mokėti papildomai.
Tokia sistema moko kelių dalykų vienu metu:
- Yra bazinės pareigos, kurias darome be atlygio
- Galima užsidirbti daugiau, jei nori
- Darbas turi vertę ir už jį mokama
- Pinigų kiekis priklauso ir nuo mūsų pastangų
Svarbu vengti bausmių pinigais už blogą elgesį. Jei vaikas nesusitvarko kambario, pasekmė turėtų būti susijusi su tuo veiksmu (pavyzdžiui, negali žaisti su draugais, kol nebus tvarkos), o ne pinigų atėmimas. Pinigai neturėtų tapti manipuliavimo įrankiu.
Trijų indelių taisyklė
Štai viena iš geriausių strategijų, kurią išmokau iš finansinio konsultanto ir pritaikiau savo vaikams. Kai vaikas gauna pinigų, jie skirstomi į tris dalis:
Išleisti dabar – apie 50-60% sumos. Tai pinigai, kuriuos vaikas gali laisvai naudoti savo malonumams: saldainiams, lipdukams, mažiems žaislams. Čia vyksta svarbiausia mokymosi dalis – vaikas patiria pasirinkimo pasekmes. Išleido viską iš karto? Likusią savaitę neturės. Nusipirko pigesnį daiktą? Liko pinigų dar kažkam.
Taupyti tikslui – apie 30-40%. Tai pinigai didesniam pirkiniui, kurio negalima nusipirkti iš karto. Galbūt tai konkretus žaislas, knygų rinkinys ar kažkas, ko vaikas labai nori. Čia mokosi atidėto malonumo ir planavimo. Rekomenduoju turėti skaidrią taupyklę ar net paprastą stiklinę, kur vaikas mato, kaip auga jo santaupos. Tai labai motyvuoja.
Dalintis/aukoti – apie 10%. Tai gali būti pinigai labdarai, dovana draugui ar šeimos nariui, parama gyvūnų prieglaudai. Šis skyrelis moko, kad pinigai gali padėti ne tik mums, bet ir kitiems. Kai kurios šeimos šią dalį vadina „dovanų fondu” ir vaikas iš jo perka gimtadienio dovanas draugams ar artimiesiems.
Galite turėti fiziškai tris skirtingas taupykles ar net tris mažas piniginėles. Kai kurie tėvai naudoja skaidrias maišelius su užrašais. Svarbiausia, kad vaikas matytų tą padalijimą ir suprastų, kur kokie pinigai.
Pirmieji pirkimai ir vertingos pamokos
Pirmasis savarankiškas pirkimas su savo pinigais – tai didelis įvykis. Prisimenu, kaip mano dukra pirmą kartą nuėjo prie kasos su savo piniginėje esančiais dviem eurais ir nusipirko šokoladinį batonėlį. Ji buvo tokia išdidi! Bet dar svarbiau buvo tai, kas įvyko po poros dienų, kai ji norėjo dar vieno, bet pinigų jau nebeturėjo.
Leiskite vaikams daryti klaidas mažomis sumomis. Jei vaikas nori nusipirkti pigų plastikinį žaislą, kuris, jūsų nuomone, sulūš per valandą – leiskite. Tai bus vertingesnė pamoka nei bet kokios kalbos apie kokybę ir vertę. Kai žaislas sulūš, nekritikuokite ir nesakykite „aš tau sakiau”. Tiesiog užduokite klausimą: „Ar dabar, žinodamas tai, vėl pirktum tą patį?”
Štai keletas situacijų, kurias patyriau su savo vaikais, ir kas iš jų išėjo:
Impulsyvus pirkimas – sūnus išleido visus savo pinigus pirmajai dienai po jų gavimo. Likusią savaitę stebėjo, kaip sesuo vis dar turi pinigų. Kitą savaitę jis jau planavo kitaip.
Pernelyg ilgas taupymas – dukra taupė keturis mėnesius dideliam žaislui. Kai pagaliau jį nusipirko, džiaugsmas buvo milžiniškas, bet po savaitės ji jau nebežaidė. Pamoka: kartais mūsų norai keičiasi, ir tai normalu.
Palyginimas parduotuvėse – kai vaikas nori konkretaus daikto, eikite į kelias parduotuves palyginti kainų. Tai praktiškas būdas išmokti, kad ta pati prekė gali kainuoti skirtingai.
Kai vaikas prašo jūsų nusipirkti kažką, o turi savo pinigų, pasiūlykite: „Gali nusipirkti už savo pinigus, jei nori.” Dažnai staiga tas dalykas tampa ne toks būtinas. Tai moko atskirti norą nuo poreikio.
Kaip kalbėti apie pinigus natūraliai
Didžiausia klaida, kurią daro tėvai – tai pinigų tema paversti tabu arba, priešingai, nuolat skųstis, kad pinigų nėra. Vaikai perima mūsų požiūrį į pinigus labiau nei bet kokius žodžius.
Įtraukite vaikus į kasdienes finansines situacijas:
Parduotuvėje: „Žiūrėk, šis jogurtas kainuoja 1 eurą, o šis 1,50. Kuo jie skiriasi? Ar verta mokėti daugiau?” Leiskite vaikui palyginti kainas, paskaičiuoti, kiek liks pinigų.
Planuojant atostogas: „Norime nuvažiuoti prie jūros. Tai kainuos apie 500 eurų. Kiek mėnesių turėsime taupyti, jei kas mėnesį atidėsime 100 eurų?” Net jei vaikas dar nemoka tokios matematikos, jis girdi procesą.
Mokant sąskaitas: „Šį mėnesį elektros sąskaita mažesnė, nes visi stengėmės gesinti šviesas. Matai, kaip mūsų veiksmai įtakoja išlaidas?”
Kalbėkite apie savo darbą ne tik kaip apie pareigą, bet ir kaip apie būdą užsidirbti pinigų šeimos poreikiams. „Mama šiandien dirbo, kad galėtume nusipirkti maisto ir mokėti už namus.”
Kai atsisakote pirkti kažką, paaiškinkite kodėl: „Šiandien nepirksime šio žaislo, nes šį mėnesį jau išleidome daug pinigų drabužiams. Galbūt kitą mėnesį.” Ne „neturime pinigų”, o „pasirinkome išleisti pinigus kitam dalykui”.
Skaitmeniniai pinigai ir pirmoji kortelė
Gyvename laikais, kai vaikai mato, kaip mes mojame kortele, bet nemato fizinių pinigų. Tai sukuria iššūkį – kaip išmokyti vertės, kai viskas atrodo nemokama?
Pradžioje rekomenduoju dirbti tik su fiziniais pinigais. Vaikas turi pajusti svorį, suskaičiuoti monetas, pamatyti, kaip pinigai išeina iš piniginės ir nebegrįžta. Tai konkretus, apčiuopiamas patyrimas.
Bet apie 8-10 metų galima pamažu įvesti ir skaitmeninę pusę. Kai kurios bankai siūlo vaikiškus sąskaitas su tėvų kontrole. Tai gali būti naudinga, bet tik kaip papildymas, ne pakaitalas fiziniams pinigams.
Jei nusprendžiate duoti vaikui kortelę:
- Pradėkite nuo išankstinio mokėjimo kortelės su ribota suma
- Įdiekite programėlę, kur vaikas mato likutį
- Mokykite tikrinti balansą prieš pirkimą
- Aptarkite kiekvieną operaciją kartu pirmąjį mėnesį
- Paaiškinkite, kad kortelė – tai ne nauji pinigai, o tie patys, tik kitoje formoje
Viena mama pasidalino puikiu būdu: ji duoda vaikui fizinių pinigų, bet jei vaikas nori, gali „pervesti” juos į skaitmeninę formą (mama paima pinigus ir prideda sumą prie vaiko kortelės). Taip vaikas mato ryšį tarp fizinių ir skaitmeninių pinigų.
Kai pinigai pasimeta, pamiršti ar prarasti
Tai neišvengiamai nutiks. Piniginė liks mokykloje, monetos iškris iš kišenės, o kartais pinigai tiesiog dingsta nežinia kur. Kaip reaguoti?
Pirmą kartą – tai mokymosi galimybė. Padėkite vaikui ieškoti, aptarkite, kas galėjo nutikti, bet nepakeiskite prarastų pinigų naujais. Tai svarbi pamoka apie atsakomybę. „Suprantu, kad tau liūdna dėl prarastų pinigų. Kitą savaitę gausi naujų kišenpinigių. O dabar pagalvokime, kaip galėtume užtikrinti, kad tai nepasikartotų.”
Jei tai pasikartoja dažnai, galbūt vaikas dar nepasiruošęs turėti pinigų su savimi. Galite laikyti pinigus namuose specialioje vietoje, kol vaikas bus pasiruošęs geriau jais rūpintis.
Kai kurie tėvai naudoja „draudimo” sistemą: jei vaikas rūpinasi piniginė atsakingai tris mėnesius iš eilės, gauna mažą bonusą. Tai skatina rūpestingumą.
Bet jei pinigai prarasti dėl tikrai nuo vaiko nepriklausančių aplinkybių (pavyzdžiui, pavogta), tai kita situacija. Čia galite padėti, bet vis tiek padarykite tai mokomuoju momentu: „Šį kartą aš tau padėsiu, bet kartu pagalvokime, kaip ateityje galėtume būti atsargesni.”
Augant piniginiui ir finansiniam supratimui
Pirmoji piniginė – tai tik pradžia kelio, kuris tęsis visą gyvenimą. Su laiku, kai vaikas auga, auga ir finansinės pamokos sudėtingumas.
Apie 7-8 metus galite įvesti sąvokų apie kainas ir vertę. Žaiskite žaidimus: „Jei turėtum 20 eurų, ką pirktum?” Leiskite planuoti mažus pirkimus atostogų metu.
Apie 9-10 metų pradėkite kalbėti apie taupymą ilgalaikiam tikslui. Galbūt vaikas nori dviratį ar žaidimų konsolę. Padėkite suskaičiuoti, kiek savaičių reikės taupyti. Kai kurie tėvai prideda „palūkanas” – jei vaikas sutaupo 50 eurų, tėvai prideda 10. Tai moko, kaip veikia taupymas banke.
Paauglystėje jau galima kalbėti apie biudžetą, skolas, kreditus (labai paprastai), investicijas. Bet visa tai prasideda nuo tos pirmosios piniginės ir pirmųjų monetų joje.
Nepamirškite švęsti finansinių pasiekimų. Kai vaikas sutaupo savo pirmąjį didesnį tikslą – tai didelis dalykas! Pripažinkite jo kantrybę ir planavimą. „Matai, kaip tu gerai suplanavojai? Taupei du mėnesius ir dabar turi tai, ko norėjai. Tai didelis pasiekimas!”
Kai piniginė tampa gyvenimo įgūdžiu
Praėjus metams nuo tos dienos, kai įteikiau sūnui pirmąją piniginę, pastebėjau keistą dalyką. Mes buvome parduotuvėje, ir jis pamatė žaislą, kurio norėjo. Bet užuot iškart paprašęs manęs nupirkti, jis paklausė: „Kiek tai kainuoja?” Pažiūrėjęs į kainą, apskaičiavo: „Man reikės taupyti tris savaites. Ar galiu nusifotografuoti, kad nepamirščiau?”
Tai buvo akimirka, kai supratau – tai veikia. Ne todėl, kad jis tapo finansų ekspertu penkerių metų, bet todėl, kad pradėjo galvoti. Pradėjo suvokti ryšį tarp norų, pinigų ir laiko. Pradėjo planuoti ir priimti sprendimus.
Piniginė – tai ne tik vieta pinigams. Tai simbolis augančios nepriklausomybės, atsakomybės ir supratimo apie pasaulį. Kiekviena moneta, kurią vaikas įsideda ar išima, yra mažas sprendimas, maža pamoka, mažas žingsnis link finansinio raštingumo.
Nebijokite pradėti anksti, bet ir neskubėkite. Stebėkite savo vaiką, jo brandą ir susidomėjimą. Kai tinkamas momentas ateis, jūs jį pajusite. O tada – įteikite tą pirmąją piniginę su keliomis monetomis ir leiskite prasidėti nuotykiui.
Ir atminkite: klaidos yra mokymosi dalis. Geriau, kad vaikas išleistų visus savo 3 eurus per vieną dieną dabar, nei visą savo pirmąjį atlyginimą per savaitę būdamas dvidešimties. Mažos sumos, mažos klaidos, didžios pamokos – būtent taip formuojasi sveikas santykis su pinigais, kuris tarnaus visą gyvenimą.
