Kai darbe reikia pasakyti tą keistą žodelį
Kiekvienas, kas bent kartą yra dirbęs pagal darbo sutartį, žino tą jausmą – viršininkas prašo kažko, kas atrodo ne visai teisinga, bet tu nežinai, ar gali atsisakyti. Gal tai prašymas padirbėti savaitgalį be įspėjimo, gal reikalavimas atlikti užduotis, kurios visiškai nesusijusios su tavo pareigomis, o gal tiesiog spaudimas dirbti viršvalandžius be jokio atlyginimo. Ir tada galvoje sukasi tas pats klausimas: „O gal aš tiesiog privalau tai daryti? Gal atsisakius neteksiu darbo?”
Darbo teisė Lietuvoje yra gana aiški, bet problema ta, kad daugelis žmonių jos tiesiog nežino. Darbdaviai tai puikiai supranta ir kartais (ne visi, žinoma) tuo naudojasi. Tad pabandykime išsiaiškinti, kada darbe galima drąsiai pasakyti „ne” ir nebijoti pasekmių.
Viršvalandžiai – ne visada privalomi
Pradėkime nuo klasikos – viršvalandžių. Daugelis žmonių mano, kad jei viršininkas liepia pasilikti po darbo, tai privalai. Na, ne visai taip. Darbo kodeksas yra gana aiškus šiuo klausimu.
Pirma, viršvalandžiai turi būti kompensuojami. Arba papildomu atlyginimu (ne mažesniu kaip 1,5 karto), arba poilsio laiku. Jei darbdavys sako „pasilik dar dvi valandas” ir nesiruošia už jas mokėti ar kompensuoti kitaip – gali drąsiai atsisakyti.
Antra, viršvalandžių trukmė per metus negali viršyti 180 valandų vienam darbuotojui. Tai reiškia, kad jei jau išdirbai savo limitą, daugiau viršvalandžių dirbti neprivalo. Žinoma, reikia sekti šiuos skaičius pačiam, nes ne visi darbdaviai tai daro sąžiningai.
Trečia, yra situacijų, kai viršvalandžius dirbti draudžiama įstatymų. Pavyzdžiui, nėščios moterys, darbuotojai iki 18 metų ar žmonės, turintys I ar II grupės neįgalumą, gali atsisakyti viršvalandžių be jokių pasekmių. Tai jų teisė, o ne privilegija.
Ir dar vienas dalykas – viršvalandžiai turėtų būti išimtis, o ne taisyklė. Jei tavo darbe nuolat reikalaujama likti ilgiau, tai jau sisteminis pažeidimas, ir verta pagalvoti apie kreipimąsi į Valstybinę darbo inspekciją.
Kai tau bando primesti ne tavo darbą
Štai dar viena dažna situacija: dirbi buhalteriu, bet viršininkas prašo sutvarkyti sandėlį. Arba esi programuotojas, bet liepia važiuoti pristatyti prekes klientams. Ar privalai tai daryti?
Trumpas atsakymas – ne. Ilgesnis atsakymas – priklauso nuo to, kas parašyta tavo darbo sutartyje ir pareigybės aprašyme. Jei tavo pareigos yra aiškiai apibrėžtos, o darbdavys reikalauja atlikti visiškai kitokias funkcijas, gali atsisakyti.
Žinoma, gyvenimas nėra juodas ir baltas. Jei dirbi mažoje įmonėje ir kartais tenka padėti kolegoms su įvairiomis užduotimis – tai normalu. Bet jei tai tampa nuolatine praktika, kai tau verčia dirbti ne tą darbą, už kurį esi samdomtas, tai jau problema.
Svarbu žinoti, kad darbdavys negali vienašališkai pakeisti tavo darbo funkcijų. Jei nori, kad dirbtum kitą darbą, turi būti sudaryta nauja sutartis arba bent jau rašytinis susitarimas. Žodinis „o tu šiandien padirbėk vairuotoju” nėra teisinis pagrindas keisti tavo pareigas.
Dar viena niuansų – jei darbdavys nuolat verčia dirbti ne pagal pareigas, tai gali būti laikoma darbo sąlygų pabloginimu. O tai jau rimtas dalykas, dėl kurio galima kreiptis į teismą.
Atostogos – tavo šventas riteris
Atostogos – tai ne darbdavio dovana, o tavo teisė. Ir ne bet kokia teisė, o garantuota įstatymų. Tačiau kiek daug žmonių jaučiasi kalti prašydami atostogų ar bijo atsisakyti darbdavio prašymo jas atidėti?
Pagal Darbo kodeksą, turi teisę į ne mažiau kaip 20 darbo dienų kasmetinių atostogų. Tai minimumas, ir darbdavys negali jo sumažinti. Gali tik padidinti – ir tai būtų puiku, bet dažniausiai būna atvirkščiai.
Svarbiausia – darbdavys negali atsisakyti suteikti tau atostogų, jei jos suplanuotos pagal atostogų grafiką. Taip, jis gali paprašyti jas atidėti dėl svarbių priežasčių, bet tai turi būti išimtis, o ne taisyklė. Ir tu gali nesutikti, ypač jei jau esi nusipirkęs bilietus ar suplanavęs kelionę.
Dar viena svarbi detalė – darbdavys negali reikalauti, kad atostogų metu dirbtum ar būtum pasiekiamas telefonu. Atostogos yra skirtos poilsiui, o ne darbui iš paplūdimio. Jei viršininkas skambina ir reikalauja kažko, gali drąsiai neatsakyti. Tai ne pareigos pažeidimas.
O jei darbdavys bando spausti, kad atsisakytum atostogų ar jas nukelti, primink, kad nepanaudotos atostogos turi būti kompensuojamos pinigais. Ir jei jis nenori mokėti, tegul leidžia pailsėti.
Kai reikalauja neįmanomų dalykų
Kartais darbdaviai gali reikalauti dalykų, kurie yra tiesiog neįmanomi ar neteisėti. Pavyzdžiui, dirbti be pietų pertraukos, nefiksuoti darbo laiko, dirbti pavojingomis sąlygomis be apsaugos priemonių ar net pažeisti įstatymus.
Jei darbdavys reikalauja, kad dirbtum be pertraukų, tai pažeidimas. Darbo kodeksas aiškiai nurodo, kad jei darbo diena ilgesnė nei 6 valandos, privalai turėti bent 30 minučių pertrauką pietums. Tai ne pasiūlymas, o reikalavimas.
Jei prašo falsifikuoti dokumentus, meluoti klientams ar daryti bet ką neteisėta – čia jau ne tik darbo teisės, bet ir baudžiamosios teisės sritis. Ir tu ne tik gali, bet ir privalai atsisakyti. Jokia darbo sutartis neįpareigoja tavęs pažeisti įstatymų.
Dėl darbo saugos – jei darbo vieta yra nesaugi, o darbdavys nesiima priemonių tai pakeisti, turi teisę atsisakyti dirbti. Tai yra įtvirtinta įstatymuose. Negali reikalauti, kad dirbtum rizikuodamas sveikata ar gyvybe.
Ir dar – jei darbdavys reikalauja dirbti neformaliai, be sutarties, „į vokelį” ar kitais neteisėtais būdais – tai ne tik jo problema, bet ir tavo. Nes vėliau gali likti be jokių garantijų, pensijos įskaitymo ar teisių.
Mobingas ir psichologinis spaudimas
Dabar palieskime jautresnę temą – psichologinį spaudimą darbe. Tai ne visada akivaizdūs dalykai kaip rėkimas ar įžeidinėjimai. Kartais tai subtilūs dalykai: nuolatinis kritikavimas, ignoravimas, tyčinis išskyrimas iš komandos, gandų skleidimas.
Lietuvos darbo teisė nėra tokia išsami šiuo klausimu kaip norėtųsi, bet tam tikros apsaugos yra. Darbo kodeksas numato, kad darbdavys privalo užtikrinti saugią ir sveiką darbo aplinką – ir tai apima ne tik fizinę, bet ir psichologinę saugą.
Jei esi mobinamas, turi teisę kreiptis į darbdavį su skundu. Jei darbdavys yra mobingo šaltinis – gali kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją ar net teismą. Taip, tai sudėtinga, reikia įrodymų, bet tai įmanoma.
Svarbu dokumentuoti viską – el. laiškus, žinutes, liudytojus. Jei viršininkas nuolat žemina, kritikuoja be pagrindo ar kuria toksišką aplinką, tai nėra „tiesiog griežtas vadovas”. Tai pažeidimas.
Ir tu gali pasakyti „ne” tokiai aplinkai. Gali ieškoti kito darbo, gali kovoti už savo teises. Niekas neturi teisės tavęs žeminti ar daryti psichologinę žalą, net jei moka atlyginimą.
Atleidimas ir grasinimas juo
Vienas dažniausių būdų, kaip darbdaviai bando priversti darbuotojus sutikti su bet kokiomis sąlygomis – grasinimas atleidimu. „Jei nepatinka, gali eiti”, „Čia ne tik tu nori dirbti”, „Nesutinki – rasim kitą”. Skamba pažįstamai?
Bet štai ko daugelis nežino – Lietuvoje darbuotojas yra gana gerai apsaugotas nuo savavališko atleidimo. Darbdavys negali tiesiog pasakyti „esi atleistas” be pagrįstos priežasties.
Jei esi atleistas dėl to, kad atsisakei dirbti viršvalandžius be kompensacijos, atsisakei dirbti ne pagal pareigas ar pasinaudojai savo teisėmis – tai neteisėtas atleidimas. Ir gali kreiptis į teismą, kuris greičiausiai pripažins atleidimą neteisėtu ir priteistų kompensaciją.
Darbdavys gali atleisti tik dėl konkrečių priežasčių: darbo pareigų pažeidimo, etatų mažinimo, įmonės likvidavimo ir panašiai. Ir net tada turi būti laikomasi procedūrų – įspėjimas raštu, galimybė paaiškinti, tam tikras terminas.
Taigi jei darbdavys grasina atleidimu už tai, kad gini savo teises – tai tuščias grasinimas. Žinoma, gyvenime viskas sudėtingiau, ir kartais darbdaviai randa būdų „teisėtai” atsikratyti nepatogių darbuotojų. Bet bent jau žinok, kad teoriškai esi apsaugotas.
Kai sutartis prieštarauja įstatymams
Dar viena svarbi tema – darbo sutartys, kuriose įrašytos sąlygos, prieštaraujančios Darbo kodeksui. Pavyzdžiui, sutartyje gali būti parašyta, kad viršvalandžiai nekompensuojami, kad atostogų trukmė 10 dienų ar kad gali būti atleistas be įspėjimo.
Čia svarbu žinoti vieną dalyką: jokia sutartis negali pažeisti įstatymų. Net jei pasirašei sutartį su tokiomis sąlygomis, jos yra negaliojančios. Darbo kodeksas yra aukščiau už bet kokią sutartį.
Tai reiškia, kad jei sutartyje parašyta, kad tau priklauso tik 10 dienų atostogų, realybėje vis tiek turi teisę į 20. Jei parašyta, kad viršvalandžiai nekompensuojami – vis tiek turi teisę į kompensaciją. Sutartis šiuo atveju tiesiog neteisėta.
Problema ta, kad daugelis žmonių, pasirašę tokią sutartį, mano, kad dabar jau nieko nepakeisi. Bet tai ne tiesa. Gali kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją, ir ji priverstų darbdavį laikytis įstatymų.
Žinoma, idealiu atveju reikėtų atidžiai skaityti sutartį prieš pasirašant ir iš karto kelti klausimus dėl įtartinų punktų. Bet jei jau pasirašei – dar ne pabaiga. Teisė yra tavo pusėje.
Ką daryti, kai pasakei „ne” ir prasidėjo problemos
Gerai, pasakei „ne”. Atsisakei dirbti neteisėtomis sąlygomis, pasinaudojai savo teisėmis. O dabar darbdavys pradeda keršyti – mažina atlyginimą, duoda blogesnes užduotis, kuria nepalankią atmosferą. Kas dabar?
Pirmas žingsnis – dokumentuok viską. Visos žinutės, el. laiškai, įsakymai raštu – visa tai gali praversti vėliau. Jei darbdavys duoda nurodymus žodžiu, prašyk patvirtinti raštu. Jei atsisako – pats užsirašyk datą, laiką ir esmę.
Antras žingsnis – kreipkis į darbdavį oficialiai. Parašyk skundą ar prašymą raštu, aprašydamas situaciją. Svarbu, kad būtų dokumentas, jog bandei spręsti problemą viduje.
Trečias žingsnis – jei nieko nesikeičia, kreipkis į Valstybinę darbo inspekciją. Tai institucija, kuri prižiūri, kaip laikomasi darbo teisės. Gali pateikti skundą dėl bet kokių pažeidimų – nuo neapmokėtų viršvalandžių iki mobingo.
Ketvirtas žingsnis – jei ir tai nepadeda, lieka teismas. Taip, tai ilgas ir kartais brangus procesas, bet daugeliu atvejų darbuotojai laimi bylas prieš darbdavius. Ypač jei yra aiškūs įstatymų pažeidimai.
Ir paskutinis dalykas – nesijaudink dėl „juodųjų sąrašų” ar panašių mitų. Lietuvoje nėra jokio oficialaus sąrašo „probleminių” darbuotojų. Taip, darbdaviai kartais bendrauja tarpusavyje, bet jei gynei savo teises teisėtais būdais, tai tik parodo, kad esi sąmoningas darbuotojas. O normalūs darbdaviai tokių ir ieško.
Kai „ne” tampa „taip” tavo karjerai
Dabar pabandykime pažvelgti į viską plačiau. Gali atrodyti, kad nuolatinis „ne” sakymas darbdaviui kenkia karjerai. Bet iš tikrųjų dažnai būna atvirkščiai.
Kai mokaisi ginti savo ribas, tampa aišku, kas esi ir ko verta. Darbdaviai, kurie vertina darbuotojus, gerbia tuos, kurie žino savo teises ir nebijo jų ginti. Tai rodo brandą ir savivertę.
Žinoma, yra skirtumas tarp teisių gynimo ir tiesiog konfliktiškumo. Jei atsisakai dirbti viršvalandžius be kompensacijos – tai teisių gynimas. Jei atsisakai bet kokio papildomo darbo iš principo – tai jau kita istorija.
Svarbiausia rasti balansą. Būti lankstam ir komandos žaidėju, bet kartu žinoti, kur yra riba. Ir kai ta riba peržengta, drąsiai pasakyti „ne”.
Daugelis žmonių, kurie išmoko tai daryti, pastebi, kad jų karjera iš tikrųjų pagerėja. Nes pradeda dirbti vietose, kur jų vertina, kur laikomasi įstatymų, kur nereikia nuolat kovoti už elementarias teises. O tokiose vietose ir dirbti maloniau, ir karjera klostosi geriau.
Taigi nebijokim pasakyti „ne”, kai tai būtina. Darbo teisė egzistuoja ne be priežasties – ji skirta apsaugoti darbuotojus nuo išnaudojimo. Ir jei ja naudojamės, ne tik sau padedame, bet ir prisidedame prie sveikesnės darbo kultūros kūrimo. Nes kuo daugiau žmonių žinos savo teises ir jomis naudosis, tuo sunkiau darbdaviams bus jas pažeidinėti. Ir galbūt kada nors tokių straipsnių net nereikės – visi žinos, kas jiems priklauso, ir niekas nebandys to paneigti.
