Kaip viskas prasideda: pavasario žiedai ir pirmieji skrydžiai
Kai tik pavasario saulė pradeda šildyti orą ir pirmieji žiedai atsiveria, bitės pabunda iš žiemos snaudulio. Tai ne tik gražus gamtos reiškinys – tai tikra simfonija, kurioje kiekviena bitė žino savo partiją. Stebėjau neseniai, kaip mano kaimynas bitynas atsigavo po žiemos, ir tai buvo tarsi matyti visą miestą, kuris staiga atgyja po ilgos miglos.
Pirmosios išskridusios bitės – tai žvalgai. Jos ieško maisto šaltinių ir grįžta į avilį su informacija. Ir čia prasideda vienas įdomiausių gamtos fenomenų: bitės šoka! Taip, tikrai šoka. Tai vadinamasis „bitės šokis” – sudėtingas judesių rinkinys, kuriuo bitė praneša kitoms, kur yra geriausios žiedų pievos. Jei maistas arti, šokis apskritas, jei toli – aštuntuko formos, o šokio kampas rodo kryptį saulės atžvilgiu.
Pavasarį bitės lanko viskuo, kas žydi: vyšnias, obelis, žibuoklius, pienės. Jos nėra išrankios, bet turi aiškias preferencijas. Pavyzdžiui, mėlynos ir geltonos spalvos žiedus mato geriau nei raudonus. Todėl jei norite pritraukti bites į savo sodą, sodinkite lavendą, rugiagėles ar saulėgrąžas.
Avilio hierarchija: kas čia vadovauja?
Bitės šeima – tai ne chaosas, o griežtai organizuota visuomenė. Daugelis mano, kad karalienė valdo avilį kaip monarchė, bet realybė šiek tiek kitokia. Karalienė yra daugiau kaip reprodukcijos mašina – ji gali padėti iki 2000 kiaušinių per dieną! Įsivaizduokite tokį našumą.
Avyje gyvena trys bitių kastos: karalienė, darbininkės ir tranai. Darbininkės – tai visos tos bitės, kurias matome skraidančias prie žiedų. Jos yra patelės, bet niekada nepadeda kiaušinių. Jų gyvenimas trumpas – vasarą vos 5-6 savaitės, nes jos tiesiog nusidirba. Tranai – tai patinai, kurių vienintelė funkcija yra apvaisinti karalienę. Po to jie… na, tiesiai pasakius, miršta arba būna išvaryti iš avilio. Gamta žiauri, bet efektyvi.
Įdomiausia, kad darbininkės bitės per savo gyvenimą keičia profesijas. Pirmas dvi savaites jos prižiūri lervutes, valo avilį. Paskui pradeda gaminti vašką ir statyti korių. Vėliau tampa sargybinėmis prie įėjimo. Ir tik paskutines savo gyvenimo savaites skraido rinkti nektaro ir žiedadulkių. Tai tarsi karjeros laipteliai, tik atvirkščiai – prasidedi viduje ir baigi lauke.
Nektaro medžioklė: kaip bitės dirba lauke
Stebėti bites darbe – tai meditacija. Jos neskuba, bet ir nešvaisto laiko. Viena bitė per dieną gali aplankyti iki 1000 žiedų! Ir kiekviename žiede ji praleidžia vos kelias sekundes. Bitė nusėda ant žiedo, jos kūnelis padengiamas žiedadulkėmis, o ilgas liežuvis siurbia saldų nektarą.
Žiedadulkės kaupiamos specialiuose krepšeliuose ant užpakalinių kojyčių. Matėte kada bites su tokiais oranžiniais ar geltonais kamuoliukais ant kojų? Tai ir yra žiedadulkės. Viename tokiame krepšelyje gali būti iki 500 000 žiedadulkių grūdelių! Nektaras kaupiamas specialiame skrandyje – medaus pūslėje. Bitė gali nunešti nektaro tiek, kiek pati sveria.
Bet štai ko daugelis nežino: bitės turi puikią atmintį. Jos atsimena, kurie žiedai duoda daugiau nektaro, kokiu paros metu jie produktyviausi, ir net kaip grįžti namo po kelių kilometrų skrydžio. Mokslininkai nustatė, kad bitės gali atpažinti žmogaus veidus! Taigi jei jums atrodo, kad ta pati bitė vis sugrįžta prie jūsų kavos puodelio terasoje – galbūt ji tikrai jus atpažįsta.
Alchemija avyje: kaip nektaras tampa medum
Grįžusi į avilį bitė netiesiog išpila nektarą į korį ir eina atgal. Prasideda sudėtingas procesas, kuris trunka kelias dienas. Pirmiausia, lauko bitė perduoda nektarą avilio bitei – iš burnos į burną. Skamba keistai, bet taip yra. Šio perdavimo metu į nektarą patenka fermentų, kurie pradeda skaidyti sudėtingus cukrus į paprastesnius.
Tada avilio bitės ima „kramtyti” šį nektarą – jos jį laiko savo burnoje, maišo su fermentais ir vėl išspjauna į korį. Šis procesas kartojamas daug kartų. Tuo pačiu metu jos mosto sparneliais, kad išgarintų vandenį iš nektaro. Šviežiame nektare gali būti iki 70% vandens, o meduje – tik apie 18%.
Kai medus pasiekia reikiamą konsistenciją, bitės užantspauduoja korį vaškiniu dangteliu. Tai tarsi konservavimas – toks medus gali išsilaikyti amžinai. Archeologai rado senovės Egipto kapuose medaus, kuriam buvo per 3000 metų, ir jis vis dar buvo valgomas!
Vienas kilogramas medaus – tai maždaug 4 milijonų žiedų nektaras. Vienai bitei reikėtų skristi aplink Žemę 3 kartus, kad surinktų pakankamai nektaro vienam kilogramui medaus. Todėl kai kitą kartą tepsite medų ant duonos, pagalvokite apie tą neįtikėtiną darbą.
Vaškas, propolis ir kiti bitių stebuklai
Medus – tai tik vienas iš bitių produktų. Vaškas, kuriuo jos stato korius, išsiskiria iš specialių liaukų bitės pilvelyje. Jaunos bitės valgo daug medaus, ir jų kūnas paverčia jį vašku. Iš vieno kilogramo medaus gaunama tik 100 gramų vaško, todėl bitės labai taupiai jį naudoja.
Koriai statomi šešiakampių formos – tai ne atsitiktinumas. Šešiakampis yra efektyviausias būdas padalinti erdvę, naudojant mažiausiai medžiagų. Bitės tai žino instinktyviai, nors matematikai šį principą įrodė tik prieš kelis šimtmečius. Kiekviena korių akutė gali būti naudojama medui, žiedadulkėms ar lervučių auginimui.
Propolis – tai dar vienas stebuklingas produktas. Bitės renka medžių saką ir maišo ją su savo seilėmis. Šia lipnia mase jos užteplioja visas plyšeles avyje, dezinfekuoja paviršius ir net mumifikuoja įsibrovusius graužikus, kurių negali išnešti lauk. Propolis turi galingų antibakterinių savybių – todėl avyje praktiškai nėra ligų, nors ten gyvena dešimtys tūkstančių individų tankioje erdvėje.
Žiedadulkės bitėms yra kaip baltymai mums. Jos jas sumaišo su šiek tiek medaus ir fermentuoja – gaunasi „bitės duona”. Ja maitinamos lervutės ir jaunos bitės. Žmonės taip pat ima vartoti žiedadulkes kaip maisto papildą, nors jų skonis tikrai specifinis.
Karalienės gimimas: kaip atsiranda nauja valdovė
Karalienė nėra gimusi karaliene – ji tokia tampa. Bet kuri lervutė gali tapti karaliene, jei ją maitins specialiu maistu – bičių pieneliui. Tai baltas, kreminis sekretas, kurį gamina darbininkės bitės. Paprastai lervutės gauna šio pienelio tik pirmas tris dienas, bet būsimoji karalienė juo maitinama visą likusį laiką.
Karalienės korys yra didesnis ir kabo vertikaliai, o ne horizontaliai kaip paprastų darbininkių. Kai avyje reikia naujos karalienės (senoji numirė arba avilys tapo per didelis ir ruošiamasi spiečiui), bitės parenka kelias lervutes ir pradeda jas maitinti kaip karalienės kandidates.
Pirmoji išsiritusi karalienė turi misiją – sunaikinti konkurentes. Ji vaikšto po avilį ir duria savo geluoniu kitas dar neišsiritusias karalienės lervutes. Jei dvi karalienės išsirita vienu metu, jos kaunasi iki mirties. Gali būti tik viena karalienė avyje – tai negailestinga taisyklė.
Po kelių dienų jauna karalienė išskrenda į poravimosi skrydį. Ji susiporuoja su keliais tranais ore (taip, ore!), surenka pakankamai spermos visam gyvenimui ir grįžta į avilį. Po to ji jau niekada nebeišskris, išskyrus atvejį, kai vedžios naują spiečių. Karalienė gali gyventi iki 5 metų, nors dauguma gyvena 2-3 metus.
Žiema ir išlikimas: kaip bitės išgyvena šaltį
Kai temperatūra krenta žemiau 10 laipsnių, bitės nebeskraido. Jos susirenka į tankų kamuolį avilio viduryje – tai vadinama žiemos klasteriu. Viduje šio kamuolio jos palaiko temperatūrą apie 35 laipsnius, net jei lauke yra -30! Kaip? Jos virpa raumenimis, bet nejudina sparnų – tarsi bėgioja vietoje.
Bitės nuolat keičiasi vietomis – kurios buvo išorėje ir atšalo, pereina į vidų šiltis, o šiltos išeina į kraštus. Tai nepertraukiamas procesas, kuris tęsiasi visą žiemą. Jos valgo savo sukauptą medų ir laukia pavasario. Geras bitynas žiemai bitėms palieka pakankamai medaus – apie 20-25 kilogramus vienam aviliui.
Žiemą karalienė nustoja dėti kiaušinius, todėl bitių skaičius avyje sumažėja. Tranai dar rudenį būna išvaryti – jie tik vartoja maistą ir nebereikalingi iki pavasario. Tai gali atrodyti žiauriai, bet avilys turi išgyventi, o ištekliai riboti.
Modernūs bitininkai padeda bitėms žiemoti – jie apšiltina avilius, palieka pakankamai medaus arba papildomai maitina cukraus sirupu. Bet laukinės bitės išgyvena be jokios pagalbos, jei tik randa gerą vietą – drevę, urvą ar kitą apsaugotą erdvę.
Kas nutinka, kai nuskynėme medų: bitės ir žmonės
Bitininkystė – vienas seniausių žmogaus užsiėmimų. Uolose Ispanijoje yra 8000 metų senumo piešiniai, vaizduojantys žmones, renkančius medų iš laukinių bičių lizdų. Šiuolaikinė bitininkystė daug švelnesnė bitėms, nors jos vis tiek turi dirbti papildomai, kad atstatytų tai, ką paėmėme.
Geras bitininkas niekada nepaima viso medaus. Jis palieka pakankamai, kad bitės galėtų išgyventi žiemą ir turėti atsargų netikėtumams. Paprastai iš vieno avilio per sezoną galima gauti 20-40 kilogramų medaus, priklausomai nuo medingų augalų gausos ir oro sąlygų.
Kai bitininkas atidaro avilį, jis naudoja rūkytuvą. Dūmai sukelia bitėse instinktą – jos mano, kad prasidėjo gaisras, ir skuba pripildyti savo skrandžius medum, kad galėtų evakuotis. Pilnos medaus bitės yra ramesnes ir mažiau linkusios gelti. Tai protingas būdas dirbti su jomis be didelio streso abiem pusėms.
Šiuolaikiniai aviliai su judančiomis rėmeliais leidžia paimti medų nepažeidžiant viso avilio struktūros. Bitininkas ištraukia rėmelį, nupjauna vaškinius dangtelius, išsuka medų centrifugoje ir grąžina tuščią korį atgal. Bitės neturi statyti visko iš naujo – jos tiesiog vėl pripildo korių.
Bet čia slypi ir problema: intensyvi bitininkystė gali nusilpninti bites. Jei per daug paimi medaus ir maitin cukrumi, bitės negauna visų reikalingų maistinių medžiagų. Tai kaip gyventi vien iš greitojo maisto – galima išgyventi, bet sveikata kenčia.
Ką galime padaryti bitėms ir sau patiems
Bitės šiandien susiduria su daugybe problemų: pesticidai, ligos, erkės, buveinių praradimas, klimato kaita. Pasaulyje bitių populiacijos mažėja, o tai rimta problema ne tik bitininkams. Apie trečdalis viso mūsų maisto priklauso nuo apdulkinimo, ir bitės yra pagrindinės apdulkintojos.
Bet kiekvienas iš mūsų gali padėti. Pirma, sodinkite bičių mėgstamus augalus. Lavendas, čiobreliai, mėtos, žibuokliai, saulėgrąžos – visa tai puikus pasirinkimas. Net balkoniniame vazone galite užsiauginti kažką naudingo bitėms. Svarbu turėti augalų, kurie žydi skirtingu metu – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
Antra, atsisakykite pesticidų savo sode. Taip, galbūt turėsite daugiau amarų ant rožių, bet bitės (ir kiti naudingi vabzdžiai) jums padėkos. Jei jau būtina naudoti kokias nors chemikalijas, darykite tai vakare, kai bitės jau grįžo į avilius, ir rinkitės mažiausiai toksiškus variantus.
Trečia, palikite savo sode šiek tiek „netvarkos”. Seni medžių kelmai, žolės krūveliai, nesutvarkyta sodo kampas – visa tai gali būti namai laukinėms bitėms. Taip, ne visos bitės gyvena avilyje! Yra šimtai rūšių vienišų bičių, kurios gyvena žemėje, tuščiose šiaudeliuose ar medžio skylutėse.
Ketvirta, pirkite vietinį medų. Tai palaiko vietos bitininkus ir skatina tvarią bitininkystę. Tikras medus kristalizuojasi – jei jūsų medus lieka skystas mėnesius, jis tikriausiai buvo kaitintas arba sumaišytas su sirupu. Geras medus turėtų būti iš konkrečios vietos, su bitininko kontaktais ant etiketės.
Penkta, jei matote pavargusią bitę ant žemės, galite jai padėti. Sumaišykite pusę arbatinio šaukštelio cukraus su šaukšteliu vandens ir laštelį uždėkite šalia bitės. Ji gali būti tiesiog išsekusi ir reikia energijos grįžti namo. Tik niekada nemaitinkite bičių grynu medum – jis gali perduoti ligas tarp skirtingų bičių šeimų.
Bitės nėra tik medaus gamintojos. Jos yra ekosistemos pagrindas, be kurio subyrėtų daug to, ką laikome savaime suprantamu. Kiekvieną kartą, kai matote bitę skraidančią prie žiedo, stebite milijonų metų evoliucijos rezultatą – tobulą mechanizmą, kuris jungia augalus, vabzdžius ir mus pačius į vieną sudėtingą, gražų tinklą. Ir gal būt verta stabtelėti akimirkai ir pagalvoti, kaip mes galime būti geresniais kaimynais šiems mažiems, bet neįtikėtinai svarbiems kūriniams. Ne dėl romantiškų idėjų apie gamtą, o tiesiog todėl, kad mūsų ateitis tikrai priklauso nuo jų ateities.
