Kodėl šeimos laikas tampa vis retesne prabanga
Prisimenu, kaip viena pažįstama mama pasakojo, kad per visą savaitę su savo vaikais bendrauja gal kokias dvi valandas – ir tai skaičiuojant rytinę sumaištį prieš mokyklą bei vakarienę prie telefono. Tai nėra kažkokia išskirtinė situacija. Tai – mūsų laikų realybė, apie kurią kalbame tarpusavyje, bet retai ką nors iš tikrųjų keičiame.
Šiuolaikinis gyvenimo tempas yra toks, kad šeimos laikas nebeatsiranda savaime. Jis turi būti suplanuotas, sąmoningai pasirinktas ir apsaugotas nuo visų kitų reikalų, kurie nuolat beldžiasi į duris. Darbas, mokykla, būreliai, socialiniai įsipareigojimai – visa tai puikiai sugeba užpildyti kiekvieną laisvą minutę, jei tik leisi.
Ir čia atsiranda paradoksas: mes visi žinome, kad šeimos laikas yra svarbus. Tyrimai tai patvirtina, psichologai apie tai kalba, seneliai primena. Bet žinojimas ir darymas – tai du skirtingi dalykai. Tad kaip iš tikrųjų planuoti šeimos laisvalaikį taip, kad jis netaptų dar viena prievole kalendoriuje, o tikrai jungtų žmones?
Planavimas – tai ne tvarkaraštis, o susitarimas
Daugelis žmonių, išgirdę žodį „planavimas”, įsivaizduoja Excel lentelę arba spalvotą kalendorių ant šaldytuvo. Ir nors tokie įrankiai tikrai gali padėti, jie nėra esmė. Esmė – tai šeimos susitarimas, kad bendras laikas yra prioritetas, o ne likutis po visko kito.
Praktiškai tai reiškia štai ką: prieš planuojant bet kokią veiklą, verta susėsti – ir tai reiškia visus, net mažiausius šeimos narius – ir pakalbėti apie tai, ko kiekvienas iš tikrųjų nori. Nes dažnai nutinka taip, kad tėvai planuoja „šeimos dieną”, kuri iš tikrųjų atitinka tik jų pačių idėją apie gerą laiką, o vaikai sėdi ir kenčia.
Keletas praktinių patarimų, kaip šis pokalbis galėtų atrodyti:
- Klauskite atvirų klausimų. Ne „ar nori važiuoti į muziejų?”, o „ką norėtum veikti kartu šį savaitgalį?”
- Leiskite kiekvienam turėti savo „eilę”. Vienas savaitgalis – vieno šeimos nario pasirinkimas, kitas – kito. Tai moko ir kompromiso, ir pagarbos.
- Nebijokite „nieko neveikimo”. Kartais geriausias šeimos laikas yra tiesiog kartu gulėti ant sofos ir žiūrėti filmą. Tai irgi jungia.
Svarbu atsiminti, kad planavimas neturi būti sudėtingas. Jei jis tampa dar vienu streso šaltiniu – kažkas negerai. Geras planas yra toks, kuris palieka vietos spontaniškumui ir nesijaudina, jei kas nors nepavyksta taip, kaip buvo sumanyta.
Amžius keičia viską – ir tai reikia priimti
Viena iš dažniausių klaidų, kurią daro šeimos, yra ta, kad bando naudoti tuos pačius laisvalaikio modelius, kurie veikė prieš penkerius metus. Bet vaikai auga, ir tai, kas džiugino šešiametį, šešiolikmečiui gali atrodyti kaip bausmė.
Mažų vaikų (iki 7 metų) laisvalaikis paprastai yra paprastesnis – jiems reikia judėjimo, žaidimo, kūrybiškumo ir tėvų dėmesio. Jie nesvarsto, ar veikla yra „įdomi” – jiems svarbu, kad mama ar tėtis yra šalia ir dalyvauja. Šiame amžiuje net paprastas kepimas virtuvėje kartu gali tapti nuotykiu.
Paaugliai – tai visiškai kita istorija. Jiems reikia erdvės, tačiau tuo pačiu jie labiau nei bet kada nori jausti, kad yra svarbūs šeimoje. Čia labai gerai veikia veiklos, kuriose jie gali parodyti savo kompetenciją – pavyzdžiui, jei paauglys domisi fotografija, leiskite jam vadovauti šeimos išvykai ir dokumentuoti ją. Jei mėgsta gaminti – tegul jis planuoja ir gamina šeimos vakarienę.
Praktinė rekomendacija: kartą per metus (gal rugsėjį, kai prasideda naujas sezonas) atsisėskite ir peržiūrėkite, ar jūsų šeimos laisvalaikio įpročiai vis dar atitinka tai, kur dabar yra jūsų vaikai. Kas pasikeitė? Ko reikia daugiau, ko mažiau?
Biudžetas ir laisvalaikis – kaip rasti balansą
Čia reikia kalbėti atvirai, nes daugelis šeimų jaučia spaudimą, kad „geras” laisvalaikis turi kainuoti. Socialiniai tinklai pilni nuotraukų iš egzotiškų atostogų, pramogų parkų, brangių restoranų. Ir nejučia susidaro įspūdis, kad jei negali to sau leisti – kažkaip esi prastesnis tėvas ar mama.
Tai – melas. Ir gana kenksmingas.
Tyrimai rodo, kad vaikai, užaugę, dažniausiai prisimena ne brangias keliones, o kasdienius momentus: kaip tėtis skaitydavo pasakas, kaip mama mokė kepti blynus, kaip visa šeima žaisdavo stalo žaidimus. Šie prisiminimai nekainuoja nieko arba labai mažai.
Štai keletas idėjų šeimos laisvalaikiui, kurios nekainuoja daug arba visai nieko:
- Gamtos išvykos. Miškas, ežeras, parkas – tai prieinami visiems ir suteikia tikrą atsipalaidavimą. Galima rinkti grybus, stebėti paukščius, tiesiog vaikščioti ir kalbėtis.
- Kūrybiniai vakarai namuose. Piešimas, lipdymas, stalo žaidimai, filmų maratonai su namų gamybos popcornu – tai gali būti tikra šventė.
- Bendruomeniniai renginiai. Daugelyje miestų vyksta nemokamos parodos, koncertai, festivaliai. Verta sekti vietinių kultūros centrų ar savivaldybių naujienas.
- Mokymo momentai. Kartu apsilankyti bibliotekoje, pasiskolinti knygų ir vėliau aptarti – tai ir laisvalaikis, ir ugdymas.
Jei biudžetas leidžia daugiau – puiku. Bet jei ne – tai tikrai nėra priežastis jaustis kaltu. Svarbiausia yra kokybė ir dėmesys, o ne suma ant kvite.
Technologijos šeimos laisvalaikyje – priešas ar sąjungininkas?
Šis klausimas kelia daug diskusijų, ir dažniausiai jis formuluojamas kaip „telefonai – taip ar ne?”. Bet realybė yra sudėtingesnė nei paprastas draudimas ar leidimas.
Technologijos gali būti puikus šeimos laisvalaikio įrankis, jei jos naudojamos sąmoningai. Kartu žaisti vaizdo žaidimus, žiūrėti dokumentinius filmus, kurti šeimos video – tai visai kitoks technologijų naudojimas nei kiekvienas savo kambaryje su savo ekranu.
Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio verta susitarti labai aiškiai: tam tikri momentai yra be telefonų. Vakarienė, bendros išvykos, žaidimai – šiose situacijose telefonai gali tiesiog palaukti. Ne todėl, kad technologijos blogos, o todėl, kad kai kurie momentai reikalauja visiško dėmesio.
Praktinis patarimas: vietoj to, kad drausti telefonus, sukurkite „telefono dėžutę”. Tai tiesiog dėžutė ar krepšys, į kurį visi (ir tėvai!) padeda telefonus bendros veiklos metu. Tai veikia geriau nei draudimai, nes yra sąžininga visiems ir nėra nukreipta prieš vaikus.
Taip pat verta žinoti, kad paaugliai ypač jautriai reaguoja į dvigubus standartus. Jei tėvai reikalauja padėti telefoną, bet patys nuolat tikrina žinutes – tai kuria ne taisykles, o pasipiktinimą.
Tradicijos – mažos, bet galingos
Vienas iš galingiausių šeimos laisvalaikio planavimo įrankių yra tradicijos. Jos gali būti visiškai paprastos – net absurdiškos – bet jų galia yra milžiniška, nes jos kuria šeimos tapatybę ir priklausomybės jausmą.
Tradicija nebūtinai turi būti kažkas didelio. Tai gali būti:
- Kiekvieną penktadienį vakarą – pica ir filmas (ir kiekvienas pasirenka po vieną filmą eilės tvarka)
- Kiekvieną vasarą – viena diena, kai visa šeima eina į tą pačią vietą, kurioje buvo prieš metus, ir lygina, kas pasikeitė
- Gimtadieniai su specialiu „gimtadienio žmogaus” ritualu – jis renkasi visą dienos programą
- Metų pabaigos „geriausių akimirkų” vakaras, kai kiekvienas pasakoja savo mėgstamiausią metų momentą
Tradicijų grožis yra tas, kad jos tampa laukiamais momentais. Vaikai apie jas kalba, jų laukia, vėliau prisimena. Ir net jei kažkuriais metais tradicija nepavyksta idealiai – tai irgi tampa istorija, apie kurią juokiamasi.
Kaip sukurti tradiciją? Paprastai – tiesiog pradėkite ką nors daryti reguliariai ir pavadinkite tai tradicija. Vaikai labai greitai priima ir vertina tokias struktūras.
Kai planai žlunga – ir tai gerai
Reikia pakalbėti ir apie tai, nes tobulas planavimas neegzistuoja. Vaikas suserga. Oras sugadina išvyką. Kažkas susipyksta. Automobilis genda pakeliui. Gyvenimas nutinka.
Ir čia yra labai svarbus momentas: kaip šeima reaguoja į žlugančius planus – tai irgi dalis laisvalaikio ir ugdymo. Jei tėvai sugeba su humoru priimti tai, kad diena nepavyko taip, kaip buvo sumanyta, ir improvizuoti – tai vaikai mokosi lankstumo ir optimizmo.
Viena šeima pasakojo, kaip jų kruizas buvo atšauktas paskutinę minutę. Vietoj to jie apsistojo viešbutyje savo mieste, užsisakė maisto į kambarį ir žaidė stalo žaidimus visą savaitgalį. Vaikai iki šiol sako, kad tai buvo vienos geriausių „atostogų” jų gyvenime.
Praktinis patarimas: turėkite „B planą” – ne detalų, o tiesiog idėjų sąrašą, ką galima daryti, jei pagrindiniai planai žlunga. Tai sumažina stresą ir leidžia greičiau pereiti prie alternatyvos, o ne gaišti laiką nusivylimui.
Laikas, kuris lieka širdyje
Galiausiai, visa esmė yra labai paprasta, nors ir sunku ją įgyvendinti kasdienybėje: vaikai neatsimena, kiek pinigų buvo išleista ar kiek veiklų buvo suplanuota. Jie atsimena, kaip jautėsi. Ar jautėsi matomi, girdimi, svarbūs. Ar tėvai tikrai buvo šalia – ne tik fiziškai, bet ir mintimis.
Šeimos laisvalaikio planavimas nėra apie tobulą tvarkaraštį ar brangias keliones. Tai apie sąmoningą sprendimą kiekvieną savaitę, kiekvieną mėnesį atsukti dėmesį vienas į kitą. Kartais tai bus didelė išvyka, kartais – tiesiog kartu išvirtas kakavos puodelis ir pokalbis apie nieką.
Pradėkite nuo mažo. Pasirinkite vieną dalyką – vieną reguliarų momentą per savaitę, kuris priklausys tik šeimai. Apsaugokite jį. Ir stebėkite, kaip laikui bėgant šie maži momentai susideda į kažką, kas vėliau vadinsis šeimos istorija.
Nes laikas, praleistas kartu, niekur nedingsta. Jis lieka – vaikų prisiminimuose, šeimos juokuose, tradicijose, kurias jie vieną dieną perduos savo vaikams. Ir tai, ko gero, yra geriausia investicija, kurią galima padaryti.
