Kodėl pirmieji mėnesiai lemia viską
Jei kada nors stebėjote kačiuką, kuris drąsiai tyrinėja kiekvieną kampelį, nebijoją nei dulkių siurblio, nei nepažįstamų žmonių, tikriausiai pagalvojote – na, tiesiog laimingas charakteris. Bet iš tikrųjų tai nėra tik atsitiktinumas ar genetika. Tai darbas. Dažniausiai – ankstyvojo socializacijos laikotarpio rezultatas, kuris prasideda dar tada, kai kačiukas vos atidaro akis.
Kačiukų charakteris formuojasi stebėtinai greitai. Mokslininkai, tiriantys felinologiją – mokslo šaką, nagrinėjančią kates – nustatė, kad kritinis socializacijos langas trunka maždaug nuo 2 iki 7 savaičių amžiaus. Tai nereiškia, kad po to nieko nebegalima pakeisti, bet reiškia, kad šiuo laikotarpiu įgyti įspūdžiai ir patirtys įsirėžia giliai. Labai giliai.
Ir čia atsiranda viena didelė problema: dauguma žmonių kačiukus gauna jau sulaukusius 8–10 savaičių. Vadinasi, kritinis langas jau beveik uždarytas. Bet tai nereiškia, kad rankos nuleistos – tiesiog reikia žinoti, ką daryti toliau ir kaip dirbti su tuo, ką turite.
Socializacija – tai ne tik „apipratimas prie žmonių”
Daugelis žmonių galvoja, kad socializuoti kačiuką reiškia tiesiog dažnai jį liesti ir nešioti ant rankų. Tai svarbu, bet tai tik viena dėlionės dalis. Tikroji socializacija apima daug platesnį spektrą.
Visų pirma – garsai. Kačiukas, kuris nuo mažumės girdėjo dulkių siurblį, skalbimo mašiną, televizorių, vaikus, šunis, gatvės triukšmą – visiškai kitaip reaguos į šiuos dirgiklius suaugęs. Jis nesislėps po lova kiekvieną kartą, kai kažkas numeta šaukštą ant grindų.
Antra – faktūros ir paviršiai. Skamba keistai, bet kačiukas, kuris vaikščiojo tik ant minkšto kilimo, gali labai nervintis ant šaltų plytelių ar medinio parketo. Kuo daugiau skirtingų paviršių jis pažins anksti, tuo adaptyvesnis bus vėliau.
Trečia – žmonės. Ir čia svarbu ne tik kiekis, bet ir įvairovė. Vyrai ir moterys skirtingai kvepia, skirtingai juda, skirtingai kalba. Vaikai juda staigiai ir triukšmingai. Pagyvenę žmonės – lėčiau. Kačiukas turi pažinti visus šiuos variantus, kad suaugęs nesibaidytų kiekvieno nepažįstamojo.
Praktinis patarimas: Jei turite galimybę, prieš pasiimant kačiuką iš veisėjo ar prieglaudos, paklauskite, kokioje aplinkoje jis augo. Ar buvo triukšmingas namas? Ar buvo kiti gyvūnai? Ar žmonės jį dažnai liesdavo? Šie atsakymai daug pasakys apie tai, su kuo teks dirbti.
Bausmė – kelias į baimę, ne į paklusnumą
Čia reikia kalbėti atvirai, nes ši tema vis dar sukelia daug diskusijų. Kai kurie žmonės vis dar mano, kad katę galima „išmokyti” elgtis tinkamais būdais – šūktelint, patapšnojant per nosį, purškiant vandeniu. Ir taip, trumpuoju laikotarpiu tai gali atrodyti veiksminga. Kačiukas nustoja daryti tai, ko nenorite. Bet kodėl?
Ne todėl, kad suprato, jog elgėsi blogai. O todėl, kad išsigando. Ir tas išgąstis kaupiasi. Kačiukas pradeda sieti jus su nemaloniais pojūčiais. Pradeda vengti. Pradeda gintis. O po metų stebite, kad jūsų katė yra nervingas, agresyvus ar visiškai užsidaręs gyvūnas – ir nesuprantate, kodėl.
Kačių elgesio specialistai vieningai sutaria: bausmė kačių auklėjime neveikia taip, kaip mes įsivaizduojame. Katės nėra socialinės hierarchinės gyvūnų rūšys kaip šunys. Jos nesupranta dominacijos logikos. Jos supranta saugumą ir nesaugumą. Malonumą ir nemalonumą.
Tai reiškia, kad vienintelis tikrai veikiantis metodas yra pozityvus stiprinimas. Kačiukas padarė tai, ko norite? Skanėstas, pagyrimas, žaidimas. Padarė tai, ko nenorite? Ignoravimas arba aplinkos modifikavimas – ne bausmė.
Pavyzdys: Kačiukas draskosi į sofą. Daugelis reaguoja šūktelėdami arba purškdami vandeniu. Veiksmingiau – pastatyti draskyklę šalia sofos, kiekvieną kartą, kai kačiukas ją naudoja, duoti skanėstą. Sofa tampa neįdomi, draskyklė – labai įdomi. Problema išspręsta be jokio streso.
Žaidimas – tai ne pramoga, o ugdymas
Labai dažnai žmonės žiūri į žaidimą su kačiuku kaip į kažką mielą ir smagų, bet ne ypač svarbų. Tarsi tai būtų papildoma veikla, kai yra laiko. Iš tikrųjų žaidimas yra vienas svarbiausių charakterio formavimo įrankių.
Kačiukai per žaidimą mokosi valdyti savo impulsus. Mokosi, kad nagai ir dantys gali skaudėti. Mokosi nusivylimo tolerancijos – kai žaislas pabėga ir jo nepagauni. Mokosi, kaip sąveikauti su aplinka. Ir labai svarbu – mokosi pasitikėjimo savimi. Kačiukas, kuris reguliariai „medžioja” ir „gaudo”, jaučiasi kompetentingas. O kompetentingas kačiukas yra ramesnis, mažiau agresyvus ir mažiau nervingas.
Tačiau žaidimas turi būti tinkamas. Štai keletas dalykų, kurie daro skirtumą:
- Niekada nežaiskite rankomis ar kojomis. Tai viena dažniausių klaidų. Kačiukas išmoksta, kad žmogaus kūnas yra žaislas. Suaugęs – tai skausminga problema.
- Naudokite interaktyvius žaislus – plunksnas ant lazdos, pelytes ant virvelės. Leiskite kačiukui iš tikrųjų „pagauti” grobį. Žaidimas be pergalės kaupia frustraciją.
- Žaiskite reguliariai, ne tik tada, kai turite nuotaikos. Kačiukai gerai reaguoja į nuspėjamumą. Žaidimo sesija prieš maitinimą – puiki rutina.
- Stebėkite kūno kalbą. Jei kačiukas pradeda žaisti per agresyviai – sustokite. Ne bausdami, o tiesiog nutraukdami žaidimą. Jis išmoks, kad per didelė agresija baigia linksmybę.
Rutina – kačiuko psichologinio saugumo pagrindas
Katės yra gyvūnai, kurie labai vertina nuspėjamumą. Tai evoliucinis dalykas – laukinėje gamtoje nuspėjama aplinka reiškia saugią aplinką. Namas, kuriame viskas vyksta chaotiškai, kur maitinimas tai anksti, tai vėlai, kur žmonės tai triukšmingi, tai tylūs be jokios logikos – toks namas kačiukui yra streso šaltinis.
Ir čia slypi vienas iš labiausiai neįvertintų auklėjimo aspektų: rutinos kūrimas. Tai nereiškia, kad turite gyventi pagal griežtą tvarkaraštį. Bet reiškia, kad tam tikri dalykai turėtų vykti panašiu laiku ir panašiai.
Maitinimas tuo pačiu metu – kačiukas žino, kada laukti maisto, ir nesijaudina. Žaidimas prieš miegą – kačiukas išleidžia energiją ir ramiau miega. Rytas su trumpu glostymų ritualu – kačiukas žino, ko tikėtis iš jūsų.
Kitas svarbus rutinos elementas – erdvė. Kačiukas turi turėti savo vietas. Lovą, kur jaučiasi saugus. Draskyklę. Aukštą vietą, kur gali stebėti aplinką. Slėptuvę, kur gali pabėgti, kai per daug dirgiklių. Šios vietos neturėtų būti pažeidinėjamos – net jei kačiukas jose slepiasi nuo svečių, leiskite jam tai daryti. Priverstinis socialinis kontaktas tik stiprina nerimą.
Veterinaras, kirpykla ir kiti nemalonūs dalykai
Vienas iš labiausiai praktiškai svarbių auklėjimo aspektų, apie kurį retai kalbama – tai paruošimas procedūroms. Veterinariniai vizitai, nagų kirpimas, šukavimas, ausų valymas – visa tai gali tapti tikru košmaru tiek jums, tiek kačiukui, jei jis nebuvo paruoštas.
Gera žinia: tai visiškai išvengiama problema, jei pradedama anksti.
Nuo pirmų dienų namuose pradėkite liesti kačiuko letenas. Švelniai. Po truputį. Duokite skanėstą. Lieskite ausis. Atidarykite burną. Žiūrėkite į dantis. Visas šias manipuliacijas sieskite su maloniais dalykais. Kačiukas išmoks, kad žmogaus rankos, liečiančios jo kūną, nėra grėsmė.
Nešiojamą dėžę palikite atvirą namuose – ne tik tada, kai reikia vykti pas veterinarą. Įdėkite į ją minkštą antklodę, kartais meskite skanėstą. Kačiukas turi suvokti dėžę kaip saugią vietą, o ne kaip spąstus.
Pirmąjį veterinaro vizitą, jei įmanoma, organizuokite ne dėl skausmingos procedūros, o tiesiog susipažinimui. Leiskite veterinarui pašerti kačiuką, paglostykite, padarykite keletą neutralių patikrinimų. Tokia pirmoji patirtis nustato toną visiems būsimiems vizitams.
Keli mitai, kuriuos reikia išsklaidyti
Kalbant apie kačiukų auklėjimą, cirkuliuoja nemažai klaidingų įsitikinimų, kurie ne tik nepadeda, bet kartais aktyviai kenkia.
Mitas pirmas: „Katės neišmokstamos.” Tai tiesiog netiesa. Katės puikiai mokosi – tiesiog ne tais pačiais metodais kaip šunys. Jos nemotyvuojamos noru įtikti šeimininkui. Jos motyvuojamos asmenine nauda. Supraskite šį skirtumą – ir atrasite, kad katę galima išmokyti labai daug dalykų: eiti paskui, sėdėti, duoti letą, eiti į tualetą tam tikroje vietoje, net kai kuriems pavyksta išmokyti atlikti sudėtingesnius triukus.
Mitas antras: „Katė turi būti laisva ir nepriklausoma, jos nereikia auklėti.” Laisvė ir auklėjimas nėra priešingybės. Kačiukas, kuris žino ribas, kuris yra socializuotas, kuris pasitiki žmonėmis – yra laimingesnė katė. Ne labiau suvaržyta, o labiau saugi.
Mitas trečias: „Jei katė agresyvi, tai jos charakteris, nieko nepadarysi.” Agresija beveik visada turi priežastį. Baimė, skausmas, per didelis stimuliavimas, bloga socializacija. Tai ne charakterio nuosprendis – tai signalas, kad kažkas negerai ir reikia ieškoti priežasties.
Mitas ketvirtas: „Sterilizacija pakeis katės charakterį į blogąją pusę.” Sterilizacija gali sumažinti tam tikrus hormonų valdomus elgesio modelius – žymėjimą, klajonę, agresyvumą rują. Bet ji nekeičia pagrindinių asmenybės bruožų. Draugiškas kačiukas liks draugiškas. Žaismingas – žaismingas.
Kai kačiukas užauga tavo bendražygiu, o ne kambario dekoracija
Visa tai, apie ką kalbėjome, veda prie vieno pagrindinio dalyko – santykio. Kačiukų auklėjimas nėra apie tai, kad turėtumėte „gerai besielgiantį gyvūną”. Tai apie tai, kad sukurtumėte ryšį, kuris bus abipusiškai praturtinantis dešimtmečius.
Katė, kuri buvo tinkamai socializuota, kuri išmoko pasitikėti žmonėmis, kuri žino ribas ir jaučiasi saugi – tokia katė tampa tikru namų nariu. Ji ateis pas jus, kai jums bus liūdna. Ji miegos šalia. Ji domėsis tuo, ką darote. Ji bus drąsi ir smalsiai tyrinės pasaulį, o ne slėpsis po lova.
Ir tai nėra atsitiktinumas. Tai jūsų investicija – laiko, dėmesio, kantrybės. Pirmieji mėnesiai su kačiuku yra intensyvūs. Reikia stebėti, reaguoti, mokytis, kartais klysti ir taisytis. Bet tai vienas geriausių laiko investavimų, kuriuos galite padaryti, jei nusprendėte, kad katė bus jūsų gyvenimo dalis.
Pradėkite nuo mažų dalykų: sukurkite rutiną, žaiskite kiekvieną dieną, lieskite letenas ir ausis, niekada nenaudokite rankų kaip žaislų, ignoruokite nepageidaujamą elgesį vietoj bausmės, apdovanokite tai, kas jums patinka. Šie paprasti principai, nuosekliai taikomi, per kelis mėnesius transformuos nervingą, besidraskantį kačiuką į ramų, pasitikintį ir mylintį kompanioną.
O kai po metų ar dvejų sėdėsite ant sofos ir jūsų katė atsiguls šalia, murkdama be jokios priežasties – žinosite, kad tai nebuvo atsitiktinumas. Tai buvo jūsų darbas. Ir jis tikrai buvo vertas pastangų.
