Labas… iš kart pasakau, kad esu naujokė.Tiesiog dar vienas jaunas žmogus, turintis daug problemų, bent jau man taip atrodo.
Paskaitinėjus šitą forumą pagalvojau, kad čia lankosi visai padorūs žmonės, kurie galbūt man patars kažką arba bent jau perskaitys ir leptels kokią mintį, kas rodys, kad jie atkreipė į mane dėmesį.
Turbūt jau iš pirmų mano sakinių aišku, kokia as irzlesnė ir kokia beviltiška. Net nežinau nuo ko pradėti… Esu jauna, man 20 metų, sudijuoju… ir jaučiuosi labia nelaiminga, kažkia nepilnavertė. Man pastaruoju metu labai trūksta pasitikėjimo savimi, viskas pradėjo nervint ir atrodo tai viena iš nepasitikejimo savimi formų. Gyvenu bendrabutyje su kambarioke kurios pradėjau nekest net nezinau tikslios priežasties kodėl. Tiesiog aš kažkokia šalta apatiška viskam ir atrodo, kad niekas manęs nesupranta. Amžinai bandau visiems įtikt, kad tik neatkreipt į save dėmesio, kartais galvoju, kad nemoku bendrauti.. Grupėj beveik neturiu draugų ir manau, kad pati esu dėl to kalta. Menkinu žmones ir apkalbu juos. Žinau, kad db galvojat kad tai nustok pogalais juos menkint, pasižiūrėk į save kompleksuotas žmogau! Bet aš nesuprantu jau kaip pakeist į viską požiūrį. Manau kad net tikrų draugų neturiu, jaučiuos kaip užburtam rate. Rėkiu bet nieks manęs negirdi. Jei išsiliečiau savo bene draugėm, taip kaip dabar čia išsilieju turbūt ilgai juoktūsi, nes nesu iš tų atvirų žmonių, kurie laisvai lieja savo emocijas.
Blyn net dabar rašydama čia galvoju kaip jum įtikt, gi rašau lietuviškom raidėm, bandau aiškiai dėstyt mintis.. kaip viskas atsibodo. Noriu keist savo gyvenimą iš pamatų. Man reikia spyrio į užpakalį ir žodžio, kuris paaiškintų nuo ko pradėt keistis.. Daug prisiskaičiau visokių strapsnių, kad reikia keisti mastymą, galvot apie kitus gerai, mylėt save, bet POGALAIS kaip tai padaryt??? Atsisėst ir galvot? Jėė kokia aš graži. Bet as iš tikrųjų jaučiuosi graži. Bet manau purvinas mano vidus. Aš nesijaučiu gerai apkalbėdama kitus, žvairuodama į juos, bet ir niekaip negaliuu to pakeist. Noriu visada šypsotis, apskritai nemau, kad esu blogas žmogus. Bet kartais skaudinu net savo šeimą, būnu susiraukus be jokios priežasties, mano sese manes nekencia, “draugės” sako kad esu visada pikta arba šiaip niurzga. Manau jau didelis žingsnis kad visą tai pripažįstu ir LABAI noriu pakeisti!
Jei tau jau atsibodo skaityt gali nustot, nes ir toliau verkšlensiu kokia esu nelaiminga. Bet kaip būti laiminga? Aš turiu viską esu sveika, išvaizda padori, bet kodėl aš nelaiminga? Ir net žinau kodėl. Nes man trūksta bendravimo, dalykų kurie mano pasaulį padarytų spalvingesnį, man reikia geresnių draugų. Bet kaip tai gauti? Nuo ko pradėti???
LABAI NORĖČIAU gauti patarimų iš žmonių, kurie buvo su tuo susidūrę, ir kaip Jūs tai pekeitėt PRAKTIŠKAI?? Juk nelaukėt kol viskas pasikeis savaime aš irgi nenoriu laukt. Noriu būti aktyvi ir atvira, bet neišstengiu. “Spirkit man gerai į užpakalį!!!!!!”
Na jeigu nesusidomėjote mano bėdom vis tiek ačiū už dėmesį, nes man jau geriau vien dėl to kad viską parašiau )
15 thoughts on “Spirk man į užpakalį!!!”
Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Tu gyveni uzdaram rate. Tu nekenti zmoniu, jie nemegsta taves, tada tu ju vel nekenti, nes jie nemegsta taves, o jie ir vel taves nemegsta.
Noredama kazka keisti visad pradek nuo saves. Sypsokis, bendrauk, neapkalbek ar nezemink kito. Buk laisva, rami, laiminga, patenkinta gyvenimu. Bus nelengva, nes esi jau sugriovus savo ivaizdi, bet jei noresi viskas bus gerai 🙂
P.S. Kaip tau atrodo kada ir kodel tai prasidejo? Ar visad tokia buvai?
Aciu Tau, tikrai teigiamai nuteikia, kai kazkas tave padrasina. 🙂
ne visada taip buvo, turejau draugiu geru, mane mokykloj vadino linkmsmiausia. Bet dabar toks metas, kad viskas susikaupe, kad atrodo atejo gyvenime tas luzis, kai reikia viska keisti, kai reikia ieskoti savo gyvenimo prasmes, nes tai ka dabar turiu VISAI NETENKINA.
Is vis tas nepilnavertiskumo jausmas atejo jau is vaikyste, nes galima sakyt be mamos gyvenau, todel sunku atsivert kazkam. Del to lyg issilieju ant kitu zmoniu. Suprantu, kad jie nera kalti del mano problemu, bet jei neissilieju ant ju, viska laikau viduj ir vistiek bunu susiraukus. O kaip tu ir sakei, jie man atsako tuo paciu: pyksciu. Del to ir neturiu tiek draugu kiek noreciau… gal siandien pasistenksiu buti geresne ir sau ir kitiems, o ryt turbut vel viska pamrsiu ir busiu tokia kaip ankciau. Reik labai veiksmingu priemoniu, kad viska pradeciau nuo nulio. Bet kaip vistike neaisku??
Gyvenime turi tai ka pati susikurei. O jei taves tai netenkina tai niekas kitas nera kaltas tik tu.
Anam poste norejau rasyt apie mama, taip ir supratau. Cia tipinis pozymis. Bet tai jau praeityje ir dabar turi kurti savo gyvenima, o nesiguosti, kad del to kalta mama.
Nereikia issilieti ant draugu, ant zmoniu. Jei neturi kur issilieti tai uzsiimk kokiu sportu, bet kokiu, kad ir pabegiok, pamatysi kai iskrausi visa pykti. Pyksti, nes, itariu, neturi kuo uzsiimti, jei nuolat turetum ka veikti nebutu kada pykciui kauptis. Tad rask sau laiko, skirk ji uzsiemimams ir mieliems dalykams.
Issilieti ant zmoniu negalima ir nedera. Nuo to nebus geriau nei tau, nei jiems. Tai labai prastas sprendimas.
NERA vaistu jokiu. Niekas nenubrauks tavo gyvenimo ant nulio. Jau turi ka susikurei, dabar jei nori ka keisti turi tai daryti DABAR. Niekas uz tave nepadarys, niekas neistrins zmoniu pykcio ant taves, nes tu pati susikurei tai. Eisi, klupsi, stosies ir vel eisi kol pasieksi to ko nori 🙂
Pati veiksmingiausia priemone tau turi buti apsizvalgyti aplink ir suvokti ar tu nori ir toliau gyventi tokiame sude?
Manau vien tai, kad cia rasau atsako i tavo klausima paskutini. TAIP as noriu keistis, TAIP zinau kad negerai darau, bet as nezinau kaip pasikeist…
Noriu buti kitoka. Gal tikrai pradeti sportuoti…
Siandien padariau kaip patarei, atsikeliau anksciau ir padariau kambariokei kavos 😀 buvo patenkinta.
man reikia tokiu parktisku patarimu, nes tos teorijos kad visos problemos kyla is manes, kad as del to kalta, kad reikia keisti mastyma ir taip zinau ir man zinojimas nepadeda.
Pradek nuo to, kad darysi kasdien kam nors gera.
Tau darbu sarasas 🙂
Svarbiausia, noret keistis ir nesedet ranku sudejus. Pradziai geru patarimu gavai, sekmes!
Ir negalvok, kad viskas greitai pasikeis, nes kai uzsikelsi per didele kartele,tai po to nusivilsi. Kantrybes. 🙂
Kokie geri Pinky patarimai ..galvoju ir as gal ka panaudosiu 🙂
Kad tik padetu 🙂
As irgi pritariu geri patarimai paciai pasikeitimo pradziai. Aciu 😀
Sekmes 🙂
Kažkada ir aš neturėjau vilties pasikeisti, galvojau nėra prasmės gyventi, bet kažkas iš aukščiau man ištiesė pagalbos ranką. Ir aš atsitiesiau, pradėjau pasitikėti savimi. Juk nesižudysi dėl kažkokių kvailių, kurie iš manęs tyčiojasi. Svarbiausias tau patarimas: būk stipri dvasiškai, pagalvok dėl ko gyveni ir kam gyveni tik nesėdėk sudėjus rankas: bendrauk, su žmonėmis, keliauk, mokykis, pildyk savo svajones.
Jop,buk laisvesne..Nekreipk demesio,ka kiti galvoja,daryk tai,kas tau patinka,kaip tau patinka ir t.t. ..
Cia tavo gyvenimas ir niekas kitas uz tave jo nesutvarkys,nors nematau labai ka cia ir tvarkyti,vidine pusiausvyra nebent. 🙂
Sekmes!
P.S. Susirasti simpatija,manau,padetu!
Man tai nelabai patinka, kai žmonės man priekaištauja, manęs nepažinodami. Tau tas netinka, anas, keisk charakterį. Pasikeiti blemba nutolsta nuo manęs. Tai kur čia pagarba, draugystė, bendri siekiai, svajonės, laisvalaikis kartu. 🙁 Būsiu tokia, kokia iš tikrųjų esu. Neapsimoka, net keistis dėl kažkokio briedžio. Kuris nepatenkintas kažkuo, nenori taikiai ir oriai draugauti, neįvertina mano pastangų.
pažystama situacija. skaitydama net prisiminiau tuos laikus kai taip jaučiausi. aišku, ir dabar užplaukia tokios nuotaikos bet tik užplaukia ir tai naturalu, o buvo taip, kad visada taip jaučiausi. Ką aš dariau? Pasitelkiau stiprų tikėjimą ne tik Dievu bet ir savimi. Ankščiau labai kreipdavau dėmesį į aplinkinių nuomonę, kuri mane atrodo dar labiau versdavo užsisklęsti. Tuomet irgi visiems būdavau gera, atlaidi, vos ne "darykit su manim ka norit". Pasakiau sau užteks, tu esi nuostabi, pasižiūrėk iš šono kokia esi laiminga kad esi sveika, protinga, graži, turi nuostabią šeimą, drauges (kurios tuomet irgi atrodydavo ne draugės o ateiviai ) . Nuo to ir pradėjau keist požiūrį. Kartojau mintyse : turi viską dėl ko daugelis tau pavydėtų. Nežinau kas čia suveikė, ar saviitaiga ar kažkas stipriau, bet po kiek laiko neatpažystu savęs. Galbūt pakeitė ir nauja aplinka, nauji žmonės, pasitikėjimo dar daugiau atsirado. Kai nepaitikėjau savim mintyse dažnai kartodavau "kvaiša tu, esi geriausia!mažiau žliumk ir eik į trasą,bendrauk, šypsokis" Ir dar, niekada nesižvalgau į praeitį, gyvenu šia diena ir stengiuosi džiaugtis kiekviena smulkmena. o jei kad liūdno nutinka-priimu tai kaip būtinumą, juk žmogus turi pereiti viską. Dabar nebijau garsiai išrėkti kitiems savo nuomonės, ar ginčytis jei reikia, taip pat atsirenku žmones su kuriais galiu bendraut. o tie kiti manęs nedomina ir nesistengiu jiems įtikt, lai eina velniop,neverti mano dėmesio. Gal nuskamba kiek paipūtėliškai bet šito bruožo mums reikia norint išgyvent šitoj visuomenej 🙂
Dabar suprantu kaip žmonės manipuliuoja gerais žmonių darbais ir jausmais. Tiesiog nebendrauja. Tokie geri žmonės ir pasilieka vieniši. Manau šioje mūsų visuomenėje yra ta problema, kad mes nesuprantam vienas kito. Jaučiam neapykantą, pavydą, o už nugaros meluojam vienas kitam. Kodėl vienas gali turėti savo gyvenimą, o kitas turi sėdėt sudėjęs rankas ir mirti iš pavydo. Juk reikia kažką daryti mūsų visuomenėje, kodėl mes negalim geri žmones džiaugtis laisve už kurią kovojo mūsų proseneliai, seneliai bei tėvai. Dabar mes kovojam už ją laisvoj nepriklausomoje Lietuvoje. Net baisu darosi kokie mes esam svetimi vienas kitam. Už štai protingi žmonės bėga iš runkelių šalies. Kurioje net patys negali būti laimingi. 🙁