Šiandieninis ekspromtas. 11-10-2008
Absurdiškumo viršūnė.
Tamsiai rudas virtuvės stalas. Keturios kėdės. Dvi juodos lėkštutės su juodais arbatos puodeliais. Spindi. Juos apšviečia lempa, kabanti virš. Lempa beveik balta, rusvo atspalvio, padaryta iš stalinės lempos gaubto, apversto aukštyn kojomis. Keista, bet visai tinka ir atrodo stilingai. Prie stalo sėdi du žmonės. Moteris ir vyras. Jiedu kalbasi apie kažką nereikšminga. Bute ganėtinai tylu. Dienos metas. Saulė skverbiasi pro medžius, esančius už virtuvės lango. Šalia esančiame bute pasigirsta šeimos barniai. Tėvas šaukia ant dukros, motina – ant tėvo, o dukra žliumbia. Be viso to, dar girdėti šuns lojimas. „Pragaras“, – pamanė moteris ir vyras. Jiedu ramiai sėdi, geria kavą, stengiasi mėgautis tyla, tačiau kažkas, esantis šalia, drįsta jiems drumsti gražią dienos popietę. Moteris užsimena, jog norėtų nuosavo namo, kur kaimynai negalėtų trukdyti gerti kavos. Vyras šyptelna, bet greit nuliūsta. Abu jie dirba ne itin gerai apmokamą darbą ir mintys apie nuosavą namą ar bent nuošalesnę gyvenamą vietą truputėlį pilkina šviesią dieną. Šitaip gyvena dauguma ramių šeimų, šalia turėdamos triukšmingus kaimynus, kuriems problemų irgi per akis. Šitaip gyvena visi, kurie gyvena daugiabučiuose namuose. Absurdas, bet ne veltui čia absurdo pasaulis. Kaip ir knygoje „Svetimas“ pagal Alberą Kamiu. Absurdas ten pristatomas, kaip normalus dalykas, esantis visur ir visada. Svetimumas viskam, nes viskas absurdiška ir nelogiška. Galbūt ir tyla, kurią sudrumstė triukšmas iš šalia esančio buto, buvo absurdiška vien dėl to, kad ją neužilgo kažkas pavertė triukšmu. Ir keturios virtuvinio stalo kėdės dviejų žmonių gyvenamame bute yra absurdiška. Ir juodi spindintys indai ant gražaus, brangaus medžio virtuvinio stalo yra absurdiška, žinant, kad gyveni daugiabutyje su triukšmingais kaimynais. Ir galbūt triukšmingiems kaimynams yra absurdiška pyktis dėl absurdiškų situacijų, absurdiška nesipykti dėl absurdiškų priežasčių, kurios dukrą gali paveikti ateityje – galbūt ji irgi taps dar viena absurdiška bei nelogiška asmenybe.
Kapinių šunelis
Einu per tiltą. Po truputį artėju prie savo pamėgtos vietos – parko kapinaičių. Kapinaitės ne senovinės, bet kažkuo ypatingai mane traukia ten pasinerti į rūpesčius ir svajones.
Kaip visada prieš įžengdama apsidairau, ar kas neina iš paskos ir nespokso. Šiais laikais žmonės labai įtartinai žiūri į žmogeliukus, einančius kapinių link, į jas žengiančius, jose būnančius… Gaila. Bet jie patys daug praranda, apeidami kapines ir jų vengdami.
Įžengusi pro savo kapinaičių vartus, pajaučiu kito pasaulio kvapą. Iškart sugrįžta patys mieliausi prisiminimai, jausmai ir ateities spinduliai. Atgimsta slapčiausi norai, apima įkvėpimas. Neretai prasiveria burna ir iš jos ima sklisti plona, aukšto tembro balso linija. Tetrūksta tik smuiko.
Mano skruostu staiga pradeda slinkti ašara. „Čia dabar kas?“ – pagalvojau aš. „Ko man verkti?“
„Emocijų lietus – štai kas.“ – Nusprendžiau aš.
Nusivaliau akis. Bet lietus neatrodė norintis liautis. Daugiau nebesišluosčiau. Leidau ramiai savo upelei tekėti mano nelygia oda ir įsivaizduoti, kad jos tekėjimas turi prasmę.
Staiga pajutau, kad kažkas mane stebi. Apsidairiusi aplink, labai nustebau. Šalia manęs, prie mano kojų, stovėjo liežuvį iškišęs, mažas šunytis. Jis pasirodė labai mielas ir gerai nusiteikęs. Jis žiūrėjo į mane pilnomis smalsumo akimis. Nusprendžiau, kad jis nori būti paglostytas. Paglosčiau, bet šunyčio žvilgsnis nepasikeitė. Bandžiau spėlioti. Deja, man sekėsi ne itin gerai. Vaikystėje niekada neturėjau augintinio – šitaip bandžiau pateisinti savo nesugebėjimą suprasti šunyčio noro.
Kažkodėl į galvą net neatėjo, kad šunytis gali ieškoti savo šeimininko. Atrodė prižiūrėtas, kailis blizgantis, bet nebuvo jokio antkaklio, rodančio jo vardą ar adresą, kur galima būtų jį nunešti pabėgimo atveju.
Šunytis nė negalvojo susirasti kitos vietos. Jis vis žiūrėjo į mane. „Negi jis tikisi, kad parsinešiu jį namo?“ – pamaniau. Bet būtų naivu šitaip manyti. Matyt, jis tik nori paėsti, o po to vėl grįš ten, iš kur atėjo.
Nors ir susidomėjau šunyčiu ir mąsčiau apie ėjimą kažkur jo pamaitinti, dar nenorėjau palikti savojo pasaulio. Per daug jį mylėjau. Tikiuosi, kad mano pasaulis neišgąsdins šunyčio. Paėmiau jį į rankas ir atsisėdusi pasitupdžiau tarp savo sukryžiuotų kojų. Jis minkštai susirangė ir užsimerkė. Įdomu, ką jis mąstė.
Maždaug po dešimties minučių jis staiga pakilo ir, išsinėręs iš mano rankų, pradėjo lakstyti aplink, lyg kaulą gavęs, sukti ratus. Atrodė dar linksmesnis. Hm.
Nusprendžiau, kad laikas jį pavalgydinti. Vis vien neperprasiu jo psichologijos ir neišsiaiškinsiu, ką savo elgesiu jis man nori pasakyti.
Uždariusi kapinaičių vartus paskui save ir tvirtai laikydama šunelį rankose, po truputėlį žingsniavau artimiausios parduotuvėlės link. Nenorėjau neštis jo į namus, nes namai ne mano. Ten gyvena tėvai. Tėvai nemėgsta gyvūnų ir nesupranta žmonių, kurie laiko gyvūnus. Jei parsineščiau, tik nuliūsčiau išgirdusi tėvų priekaištus, o šuniukas pasijaustų nelaukiamas.
Įėjau į pirmą pasitaikiusią parduotuvę ir iškart priėjusi prie pardavėjos paklausiau, ar neturi kokio skanėsto šiam gražuoliukui. Pardavėja neatrodė draugiškai nusiteikusi. Nežinau, ar nepatikau aš, ar nepatiko mano šypsena, skirta šuneliui. Pardavėjos veide matėsi raukšlės ir nuovargio kupinos akys. Ji lėtai ir nerangiai nužingsniavo prie lentynos, skirtos gyvūnėlių maistui. Pakišo man brangiausią iš ten esančių. Aš, suprasdama, kad geriau nesiginčyti su liūdna ir pikta pardavėja, nupirkau tą skanėstą.
Išeidama iš parduotuvės, mandagiai atsisveikinau. Pardavėjos atsakymo, kaip galima buvo tikėtis, neišgirdau. Bent jau pati jaučiausi atlikusi mandagios pilietės pareigą. Be jokio pykčio pardavėjai nužingsniavau tolyn.
Galvojau, kur eiti. Kur dėti šunelį. Žinojau, kad į namus neštis jį beprasmiška. Tėvas iškart jį išmestų lauk pro duris. To aš nenoriu. Keista, bet per tokį trumpą laiką spėjau prisirišti prie šio mažyčio šunelio.
Eidama pastebėjau, kad artėju draugės namo link. Nusprendžiau, kad būtų korektiška kartu pasidžiaugti šuneliu ir pamąstyti, ką su juo daryti. Galbūt jos tėvai nebus tokie žiaurūs. Nors čia irgi neaišku. Jos tėvai, pirmą kartą pamatę mane, pagalvojo, kad aš iš dangaus nukritusi. Keistuolė mat.
Paskambinusi į jos duris ir po kelių sekundžių pamačiusi jos mamos keistas klausiančias akis, greitai išpyškinau tai, ko atėjau. Šunelio neminėjau dėl atsargos. Nors esu įsitikinusi, kad ji nuspėjo, apie ką kalbėsiu su jos dukra. Juk matė tą mielą, mažytį šuniuką, vis dar žvelgiantį į mane tuo džiaugsmą keliančiomis akimis.
Kai mane įleido vidun, greitai nusiaviau batus ir nepaleisdama šunyčio nubėgau į draugės kambarį. Ji žaidė su savo kate. Mielas vaizdelis. Išties.
Papasakojusi šiandienos istoriją apie tai, kaip mano rankose atsirado šis padarėlis, atsipūčiau ir žvelgiau į draugę su nekantrumu laukdama atsako. Draugė paėmė šunelį iš manęs, paglostė jį, pamąstė, atsipūtė.
– Na, ką galiu pasakyti. Kad tėvai neleis jo laikyti, esu įsitikinusi. Tuo labiau, kad katės su šunimis – ne itin geri draugai viename bute.
Šitokio atsakymo buvo galima tikėtis. Bet ši tęsė toliau:
– Dar būtų galima jį nunešti į prieglaudos namus. Bet nežinia, kaip ten su juo elgtųsi. Gali būti, kad neužilgo jam sumaitintų mirties miltelių. Svarbiausia surasti jam pastogę ir ieškoti naujų namų. Galbūt reiktų atspausdinti porą skelbimų ir pakabinti kur nors netoli tos vietos, kur su juo susitikai.
Kaip ir galima buvo tikėtis, jos mintys man nieko naujo nepasakė. Ne, tai neturėjo nuskambėti, kaip blogos draugės įvaizdžio elementas.
Beliko tik sugalvoti, kur jis apsistos. Šito mes nežinojome. Vienintelė ir patogiausia išeitis būtų nusinešti jį į „savo“ namus ir ten palaikyti tol, kol surasime naujus šeimininkus. Deja, tai tikriausiai neįmanoma, kad ir kaip to trokščiau. Kadangi nieko protingesnio dar nesugalvojome, o vakaras jau artėjo, beliko bandyti savo tėvų nervus.
Atsisveikinau su Živile ir išėjau namo. Šunytis vis dar žvelgė mielomis akytėmis, bet jau buvo pavargęs. Jaučiau, kad nori susirangyti man ant kelių ir užmigti. Tačiau iki namų dar buvo likę keli kilometrai pėsčiomis.
Pasiekę tikslą, nedrąsiai įslinkome į mano tėvų butą. Šįkart besiaudama batus, neišlaikiau šunelio ir jis, nieko nelaukęs ir man nepranešęs, nubėgo į virtuvę. Išsigandau, kas bus.
– Čia dabar kas!!? Ką čia parsinešei? Juk sakiau, kad mums nereikia gyvūnų! Negi nesupranti lietuviškai?
Jau norėjau sakyti, kad paaiškintų vokiškai, bet susilaikiau. Stengiausi susidėlioti savo mintis ir pasikalbėti ramiu, bet įtikinančiu tonu.
– Paklausyk. Vaikščiojau parke ir staiga jis atbėgo prie manęs. Nuo to laiko nesitraukė. Daugiau žmonių aplink nebuvo, todėl nusprendžiau, kad pasiklydo. Argi negalėtume jo palaikyti bent iki tol, kol rasiu naujus namus jam? Aš įsitikinusi, kad kažkas jį augino ir jis tiesiog pasimetė.
– Na, nežinau. Nežinau. Tėvas nesutiks. Nenoriu su juo pyktis. Bet reikia pagalvoti, kur jį galima būtų nunešti. Gal tavo draugė galėtų jį priimti?
– Ne, kaip tik iš jos grįžtu. Juk žinai, ji turi katę – tėvai jai neleistų pasiimti šunyčio, net ir trumpam laikui.
– Suprantama. Hm… Tėvo šiandien nėra. Grįš po keturių dienų. Iki to laiko galima jį bus čia palaikyti, bet reikia iškart nuo rytojaus pakabinti skelbimų!
– Taip, taip, žinoma.
– Dabar eik surask švarų rankšluostį, paimk mūsų miško krepšį, gražiai patiesk jame ir surask ką nors jam apkloti. Po to nepamiršk nueiti į parduotuvę jam maisto. Duosiu porą monetų.
– Gerai! Ačiū, mama!
Buvau be galo laiminga. Pasirodo, mama „nemėgo“ gyvūnų tik dėl to, kad nenorėjo pyktis su tėčiu. Gera žinoti, kad ji ne tokia žiauri kaip tėvas. Ir kaip galima nemylėti šių mielų padarėlių?
Surentusi jam šiltą ir minkštą lovelę krepšelyje, nuskubėjau į parduotuvę, kol neužsidarė. Gerai, kad neteko eiti toli. Vėlais vakarais nedrąsu eiti laukan.
Rytas. Šunelis dar miega. Matyt, vakar buvo itin pavargęs. Nežadinsiu dar. Reikia sugalvoti tekstą ir atspausdinti porą skelbimų. Jam čia ilgai negalima užsilikti. O gaila.
Praėjo jau trys dienos, bet kol kas susidomėjusių šuneliu neatsirado. Rytoj grįžta tėtis. Mama susikrimtusi, aš – irgi. Nieko kito nelieka, kaip laukti grįžtančio tėčio ir jo skandalingos reakcijos.
Papietavusi, išvedžiau šunelį pasivaikščioti. Nusivedžiau jį į tą pačią vietą, kur jis mane aptiko. Pasėdėjome. Po to jis lakstė. Aš mąsčiau apie kvailą pasaulio dėsnį.. Kaskart jis man pasitvirtindavo, vis labiau nekęsdavau gyvenimo. Jei ko nors nori arba turi, kas nors būtinai tai iš tavęs atims. Staiga pribėgęs prie manęs šunelis aplaižė man skruostą, šitaip nuvydamas blogas mintis apie tėvą šalin. Beveik su gera nuotaika grįžau namo.
Rytojus. Dešimtą vakaro pasigirsta raktų girgždesys spynoje. Tai tėtis. Lemiamas momentas. Šunelis ramus. Pavydėjau jam to ramumo. Prie durų tėvą pasitinka mama. Apkabina, pabučiuoja. Netrukus jiedu nueina į svetainę pasišnekėti apie tai, kaip jam sekėsi. Aš sėdžiu savo kambaryje ir nerimstu. Nežinia, kada tėtis prisimins mane ir ateis pasisveikinti. Tikiuosi, kuo vėliau. Bet vis vien ta akimirka ateis. Neišvengiamai. Et..
Net nepajutau kaip prasivėrė durys ir įėjo mama su tėčiu. Iš pradžių jis nepastebėjo šunelio, kuris tupėjo susirangęs prie šilto radiatoriaus. Paklausė, kaip man sekasi ir ar pasiilgau jo. Žinoma, sakiau, kad pasiilgau ir kad sekasi gerai. Dar bandė man pasakoti apie savo kelionę, nors tikriausiai žinojo, kad man visiškai neįdomūs jo reikalai. Jau maniau, kad išeis, taip ir nepastebėjęs, kokių svečių yra kambaryje. Jis, deja, pamatė. Jo veidas po truputį raukėsi.
– Kieno jis?
– Radau jį parke prieš kelias dienas. Nenorėjau palikti jo vieno, todėl parsinešiau. Kabinau skelbimus, kad rastas šunelis, bet niekas neatsiliepė iki šiol.
– Deja, mes jau kalbėjome kartą apie naminius gyvūnus. Aš nenusiteikęs jų laikyti. Jie nešvarūs, smirda ir jais reikia rūpintis.
Buvau nustebusi, kad jis nerėkė ir kitais žodžiais manęs nevadino. Tikriausiai buvo per daug pavargęs. Atleistina. Netikėtai įsiterpė mama:
– Brangusis, nereikia šitaip grubiai. Ji padarė gerai, kad jo nepaliko. Aš irgi nenoriu laikyti gyvūnų, bet juk neišmesime jo tiesiai į gatvę. Jis sušals, išalks ir numirs.
Jis valandėlę mąstė. Atsidusęs ištarė:
– Aš pavargęs ir neturiu noro ginčytis. Rytoj pažiūrėsime, ką daryti. Galbūt ištversiu jo buvimą. Dabar laikas miegoti.
Mama su tėčiu netrukus išėjo. Aš pavalgydinau šunelį, po to užmigdžiau. Atsiguliau į lovą pati ir dar kurį laiką mąsčiau apie keistą tėvo elgesį.
Sekančios dienos vakarą, grįžus tėčiui, pratęsėme pokalbį. Jis pareiškė nenorįs laikyti to šunėko ir besistengsiąs kam nors jį kuo greičiau įsiūlyti. Liepė man pašnekėti su klasės draugais. Ir vėlgi buvau nustebusi jo ramiu tonu. Keista. Tikėjausi karštakošiškesnės tėvo reakcijos ir noro jį tuoj pat mesti lauk pro duris. Kita vertus, labai džiaugiuosi.
Praėjo jau savaitė, o šunyčio niekas nenorėjo. Aš jį maitindavau, vedžiodavau. Kartais mama jį pasiimdavo ant kelių ir glostydavo. Tėvas retkarčiais numesdavo piktą žvilgsnį į jį, bet nieko nesakydavo. Keista atmosfera tvyrojo namuose. Džiugi, bet kartu nerami. Galbūt vis dar bijojau tėvo – juk pažįstu jį. Netikiu jo ramia reakcija. Tai maskuotė. Kas žino, gal jis laukia to momento, kai manęs nebus namie.
Šiandien, praėjus dviem savaitėm po šunelio atsiradimo namuose, paskambino brandaus amžiaus moteris ir pasiteiravo, ar šunelis vis dar pas mus. Atsakiau teigiamai. Ji pareiškė, kad neseniai dingo jos šuo, buvęs mažas, juodos spalvos, baltu snukučiu (šitai kažką man priminė..) ir kad tik dabar rado skelbimą prie parko. Ji paklausė, kada galėtų ateiti ir pažiūrėti, ar tai tas pats šuo. Pasakiau, kad rytoj vakare, kai tėvai bus namuose. Padiktavau adresą ir padėjau ragelį. Nuliūdau. Jau maniau, kad niekam jo neprireiks.. Kita vertus, nebūtų buvęs ramus gyvenimas su tokiu tėvo požiūriu į gyvūnus. Ir taip reikia džiaugtis, kad iškart neišvijo.
Grįžus tėvams, pranešiau apie skambutį. Tėvo veide stypsojo šypsena. Mamos reakcijos taip ir nesupratau.
Paskutinį vakarą, prieš ateinant galimai šuns savininkei, leidau su šuniuku rankose. Visur jį nešiojau su savimi. Iš mamos akių supratau, kad ji irgi truputėlį spėjo prie jo prisirišti. Tėvas buvo ramus kaip niekad. Man bus sunku, bet teks ištverti. Juk toks gyvenimo dėsnis.
Skambutis į duris. Štai ir toji moteris. Apsivilkusi raudonais kailiniais ir vilkinti ilgą juodą sijoną gracingai įeina į mūsų butą. Turtinga. Nenuostabu, kodėl šunelio kailis taip žvilga. Mandagiai pasisveikina ir iškart klausia, kur galėtų pamatyti šunelį. Pasisveikinu ir nuvedu į savo kambarį. Parodžiau į krepšelį ir stebėjau ją. Ji priėjo, šunytis pakėlė akis ir staigiai pribėgo prie jos. Viskas aišku. Tai ji. Moteris atsistojo ir patvirtino, kad tai jos šuo. Dar leido man su juo atsisveikinti. Tvardžiausi ir neparodžiau ašarų.
Jai išėjus, iškart pasijutau vieniša. Turėjau draugą. Nors buvo jis mažas ir kvailutis, bet šildė mano sielą. Nenorėdama rodyti tėvams ašarų, išėjau pasivaikščioti į kapinaites. Gal ten bus lengviau.
Atsisėdau ant jau įšalusios žemės, atsirėmiau į vieną iš pilkų paminklų ir nejudėdama žiūrėjau į vieną tašką. Sėdėdama vis tikėjausi, kad atbėgs šunelis ir aš vėl galėsiu jį paimti į rankas. Bent pasvajoti niekas nedraudžia.
Po šunelio „netekties“, namuose nebuvo nė vieno laimingo. Tėvas nebeturėjo objekto, į kurį galėtų žiūrėti piktai, mama pasiilgo šunelio žvilgsnio, o aš jaučiausi vieniša. O gal tiesiog visi jo ilgėjomės.
„It can change your soul“ (Cafe del Mar)
1 dalis.
Jūra. Brangus motorinis laivas „Charter“. Įspūdingas krantas. Naujoviško stiliaus namas ant kranto. Stilingos rudos kėdės, juodos virtuvės sienos. Raudona lempa. Dideli langai, iki žemės. Baltas balkonas su puikiu vaizdu į jūrą. Į balkono langus plieskia skaisti saulė. Poilsio kambaryje pilka kušetė su priešais esančiu mėlyno stiklo kavos staliuku. Ant staliuko padėtas baltas kavos puodelis. Skani kava. Firminė „Illy“. Itališka. Gurmaniška.
Ant minėtosios kušetės guli oficialiai apsirengusi namo savininkė. Raudona palaidinė, pilkas švarkelis. Tos pačios spalvos sijonas ir juodos pėdkelnės. Pilki „Gucci“ bateliai su raudonais puošiamaisiais kaspinėliais priekyje. Plaukuose pilka segė. Ryškių juodų rėmų akiniai.
Ji, matyt, ilsisi po itin sunkios darbo dienos biure. O gal šiaip sau, mąsto apie rytdieninį apsipirkimą „Versace“ parduotuvėje. Šitaip įprasta galvoti apie turtingas jaunas moteris.
Ji turtinga, ir tuo labai didžiuojasi. Verslą kūrė pati. Įsigijo svajonių namą. Turi naujutėlaitę mašiną ir leidžia pinigus laisvai. Žinoma, nepagaili skatiko ir vargšams. Ji nežiūri į juos iš aukšto. Juk kadaise buvo tokia pati valkata. Bet ji svajojo. Ne, ji ne tik svajojo, ji ėjo tiesiai link savo tikslo. Ji pasiekė jį. Ar ji dabar jau laiminga?
Taip, iš dalies. Ji pasiekė savo tikslą būdama dar visai jauna. Jai tik dvidešimt septyneri. Ji turi mylintį vyrą, bet apie vaikus dar negalvoja. Santykiai su vyru idealūs.
Poilsio kambaryje skamba laisvo pobūdžio muzika. Chill-out stiliaus. Atpalaiduojanti. Nunešanti mintis tolyn.. Leidžianti jaustis lyg gulint ant hamako.
Šiandien vyro nėra namuose. Išvykęs į komandiruotę darbo reikalais. „Eilinės darbo komandiruotės – kokia nuobodybė.“
Moteris, ilgai žiūrėjusi į vieną baltos kambario sienos tašką, staiga atsidūsta. Nusiima akinius ir juos padeda ant mėlynojo staliuko. Paima beveik tuščią kavos puodelį į rankas, pasižiūri į jį. Po to tėškia į sieną.
„Džžžergt!“
„Hm. Neblogai mečiau.“ – pagalvojo moteris.
„O ir kava gražiai nutekėjo siena..“ – vėl ištarė.
Taip ir neliko aišku, ar ji puodelį metė dėl to, kad norėjo pažiūrėti, kaip suduš, ar kažkas gilesnio slypėjo jos galvoje. Šito garsiai ji nepasakė.
Not to be continued.
Tikiuosi istiesu sulaukt kazko gilesnio jos galvoje.
Tikuosi tau, Aura, dar ilgai iki 27-eriu 😉
Someone rašė:
man cia per daug detaliu ir per mazai veiksmo.
lekkerbekje rašė:
Na, kūrinio pradžią norėjau sukurti tokią spalvotą ir neveiksmingą, atsipalaidavusią. Be to, manau, kad kada nors prisiruošiu visa tai pratęsti, tad veiksmas dar ateityje 🙂
Aura101 rašė:
lekkerbekje":3nlpnfmo] Aura101 rašė:
Reiks pabandyti.
Nieko nelazdavojant ir nesimaivant, as asmeniskai, bent jau vengciau tokiu visokiu "Gucci", "Versace"; kavos, lektuvu, malunsparniu pavadinimu, kurie dazniausiai niekam nieko neskako. Na ir ten yra daugiau visokiu "reikalu".
Kad veiksmo nera – ne beda, blogiau kad visoj sitoj detaliu lavinoj lieka niekas neaisku:
"Ispudingas krantas" ? ? ? – Na gerai patikesim, kad jis tikrai ispudingas.Tik labai smalsu kuo? Ir tai, labai tipine visam kuriniui vieta.
Labai tikiu, kad iki 27-to gimtadienio jau turesi viska ka ir tavo heroje, bet jei sieksi to plunksnos pagalba, tai reikes labai stipriai pasitempti 😉
RASYK !
ONYX rašė:
Manyčiau labai smulkiai ir labai trumpai/mažai parašyta. Jeigu ir toliau ketini rašyt tokiu stiliumi, rašliavos rezultatas turėtų būt įspūdingas savo apimtimi.
Ką gi, lauksim tęsinio…
truksta kazkokiu lyg palyginimu, jais butu galima pakeist paprastus epitetus ;]
em, su lakonisku sakiniu struktura reikia irgi moket zaist
ir siaip, buna, kad skaitant tam tikrus kurinius, jie pasidaro tokie artimi, lyg pradedi atrast kazkokiu panasumu, o vat sita visa pakrante, darboholikas vyras, prabanga, gucci, ganetinai svetimos tiek man, ir turbut tiek tau :} ko nors artimesnio sau paieskok
taip, anksciau kazkas minejo apie detaliu pertekliu. parasyta ne daug, bet kiek atskleista ? viskas pasakyta ;}
o pacios autores reziumavimas gale arba arba, keistas pasirinkimas 😉 butume patys turbut susiprate, jei pries tai nebutum piesusi idealaus gyvenimo :} ta prasme, tas "kazkas gilesnio", kaip is giedro dangaus zaibas
Aura101 rašė:
negalima sitaip nuteikineti
-imk, paragauk, bet zinok baisiai neskanu, as nevalgyciau :}
Na matai kiek nuomoniu.
As pvz, kaip kartas, pasigedau lakonisku, talpiu sakiniu. Nevisur ir nevisada reikalingu detaliu man pasirode tikrai perdaug. Galbut tiesiog reiketu kiek imanoma daugiau "spausti tarp eiluciu".Ten, deja, siaucia vejai uraganiniai 😉
Kitokios operos kurinuko irgi laukiam. Butu gerai, kad imestum ji pilna, nes pasak vieno zinomo personazo, tik pabaigdamas kurini, tu eini toliau ir tobuleji.
Neverta lygiuotis i Vejavaike, nes ten, bent jau as, turiu stipriu abejoniu. Arba jin istiesu turi siokia tokia dovana, katros pati nesuvokia, arba truputi maivosi.
Labai sveika pasidet rasini kokiai savaitei-kitai ir po to issitraukti, tuomet pats gali pazeti i viska "svetimom" akim.
Labai ačiū. Pabandysiu šįvakar užbaigti aną ir įdėti čia.
Perkėliau apsakymą apie mergaitę viršun.
Nu va, ir niekam neįdomu.
Bendra minti supratau. Sikart ,regis, gavosi "kazkas gilesnio". 😉
Aura101 rašė:
S1n1 rašė:
ONYX rašė:
Aura101 rašė:
ONYX rašė:
Kuo tamstai galeciau irodyti savo originaluma? Sitai isties rimtai uzsimojau padaryti, nes jusu zodziai man yra pernelyg uzgaulus.
Jei nesuvokciau savo gabumu, tai isvis nerasyciau.
Vėjavaikė, Vėjavaikė…
Vaikeliukas…
Sitiek prifloodinai svetimoj temoj ! 🙂
Ir aciu uz ivertinima. Pats vertinciau zymiai kukliau, nes labai jau "zalias" ekspromtas gavosi.
ONYX rašė:
Vėjavaikė rašė:
Turiu patarima: kai atnaujini savo kurinukus parasyk dar ir posta, gi kitaip tema rodo kaip sena, as ir beje kaip ONYX nepastebejau…
Vėjavaikė rašė:
OK. Tai dabar gal jau pakomentuosi? 😀
Del absurdo.
Labai maloniai paglostei uzsimindama, kad tau neSvetimas Kamiu 🙂
P.s. Avatare yra Brandonas Lee, kiek zinau, is filmo "The Crow".
Geriau pakomentuok, kodėl, tavo nuomone, reiketų keisti tas vietas? 😛
Padaryta 😉
Tavo PM man regis isjungtas.
ONYX rašė:
Įsijungiau, pakartok siuntimą…bo nežinau, ar atsiųs automatiškai.
Someone rašė:
Šitoj vietoj taip, viskas girdėta, bet būtent taip viskas ir tūri būt. Neįsivaizduoju kūrinio be šito sakinio ➡ Someone rašė:
Iš vienos pusės taip, bet svarbiau yra absurdas. Absurdas buvo šio teksto objektas, o trumputė istorija apie moterį ir vyrą – antraplanė.
Someone rašė:
-bent jau tai pakeisciau, skamba pernelyg pompastiskai ir netikrai.
Someone rašė:
– As viska puikiai supratau, taciau abi frazes cia yra perdaug arti viena kitos, todel is salies susidaro neteisingas ispudis, buktai (geras zodis 😉
Aš neskaitau knygų… Well, mokykloj per daug vertė, todėl kol kas visi protingi rašytojai manęs nedomina. 😀
Įdėsiu kai ką prieš porą minučių iškepto. Nežinau, ar šitame daikte yra pabaiga, ar nėra ir dar reiks prikurt, bet skaitykit tokį, koks yra.
Še.
Minčių nemirtingumas.
Tu lieki kažkur tarp šio pasaulio ir baltų durų ir vis vien nesustodamas galvoji. Ogi galima galvoti net apie baltas basutes, kurias turėjai būdama maža mergaitė ir netyčia suplėšei bebėgdama per gatvę. Arba galima galvoti apie fantastines dantukų fėjas ir kaip jos gyvena ten, tarp oro bangų.. Gali sėdėt net autobusų stotelėje, žinodamas, kad po minutės atvažiuos lauktasis išgelbėtojas, ir mąstyti apie kažką, kas toli nuo realybės ar kasdienybės apraiškų. Pavyzdžiui, šiandien sėdėdama traukinyje ir stebėdama mergaitę, kuri laižė ledus, mąsčiau apie tai, kaip gaminamas polietilenas ir kokios priežastys jam leidžia šitaip ilgai nesuirti. Arba gebėjimas matyti garsus ir girdėti spalvas.. Ne, aš ne apie narkotikus. Aš apie smegenų išsilaisvinimą iš informacijos globos. Kai jauti, kad čia yra kur kas daugiau nei matai ir/ar girdi. Mintys apie tai nenugalimos. Jos tave sudomina, verčia dvejoti, veda tave link nepažįstamų pojūčių ir staiga paleidžia nesuvokiamoje erdvėje, iš kurios taip paprastai neišlipsi. Tada dar pradedi galvoti, ar tai haliucinacija, ar realybė, ar dar koks velnias. Tuomet tavo minčių objektas vėl pasikeičia ir tu nebesprendi tos problemos, kuri galbūt kvaršino tau galvą prieš keletą sekundžių. Tiesa, yra atvejų, kada įmanoma mąstyti apie tą patį dalyką neįtikėtiną laiko tarpą. Pavyzdžiui, būnant tualete ir bandant išmesti iš savęs susikaupusių šiukšlių ritinėlį. Tada sutelki visą dėmesį į stenėjimą ir stūmimą. Nepakartojamas jausmas. Bet mintys vis vien nemirtingos. Jos tik sekundei sustoja paviešėti smirdančioje skylėje. Ir taip jos niekad nemiršta, nepalieka tavęs ramybėje. Bet tu ir pats jas kontroliuoji ir nesieki jų išmesti. Net jei nori išmesti kokį mylimą žmogų iš galvos, tu apie jį galvosi, o jei ir ne apie jį, tai apie ką nors kitą. Kad ir džinsų užtrauktuką.
Reikejo sukurti savo atskira tema, Voveriuk 😉
ONYX rašė:
Na as tikrai ne itin pastabus.
Dabar gal nekomentuosiu, nes biski pietauju,o ten pas tave yra tam tikru momentu… 😀
ONYX rašė:
Reikalauju demesio. Komentuokit!
As palauksiu kitu nuomoniu, nesinori "i vienus vartus pilt" (cia toks posakis 😉 ). Be to, komentarai is salies kartais privercia kitaip pazet i visa reikaliuka.
Tai pagrindine zinia, kuria mums nori perduoti siuo kurinuku yra tai, kad mes esame atsakingi uz savo mintis, ane?
Raiska gal ir gera, tik del to tuliko, abejoju ar ten labai tam procese galvoji kaip isstumti ar issteneti, cia veikiau refleksai. Galejai parasyti apie laikrasciu skaityma or smth 😀 kai tavo kunas automatiskai salina visoki slamsta, o tu isiaudrines skaitai kaip britney pasidare dar viena tatuiruote and subines…
Nea, man tokie dalykai kaip Britnės ar apskritai laikraščiai netinka. Aš dažnai kažką skaitydama, pradedu mąstyti apie antrą dalyką…labai dažnai nuklystu. Ir po to kartais prisimenu, ką perskaičiau, o kartais reik skaityt iš naujo 😀
Erm… Susilaikysiu gal nuo komentaru siuo atveju 😮
Plem, mergos, neposlinkit vakarelio 😀
Vėjavaikė rašė:
Nu jmj, o prie ko cia liezuvis dar mano ? 😀
Davai atklysk pas mane, kazkaip kuklinuosi savo rasliavas komentuot 8)
Su shuneliu visai nieko. Bet visgi ONYX gerai sake, kad shiek tiek naivoka, bet visgi grazu. Grazi kalba ir pan, trumpa glausta, spalvinga, leidzianti skaitytojuj greitai isijausti i kurini.
Su kavos puoduku, gal butu nieko, bet reiktu suzinoti daugiau detaliu apie tos moters psichologija, jos gyvenima ir tt. Tokiu budu tas kavos puoduko duzis galetu buti prasmingesnis kashkoks. Gal tai tiesiog simbolizuoja norejima pabegti nuo visko, nzn…
Kavos puoduką pamiršk, to daikto tęsinio nebus. Dėl šunelio – ačiū ❗
Tavo humoro jausmas vis dar ankstyvoj paauglystes stadijoj, Voveriuk 😉
ne, nu tyliu as 😥
Voveryte rašė:
Geras.. Man patiko.. Man tikrai TIKRAI patiko 😀 Taip smagu prisimint..
As dar va atsiminiau, kad mintims sitaip nerupestingai sokinejant, po kiek laiko bandydavau prisimint kokia seka viskas ejo, ir kaip cia taip, nuo minties apie Jonuka, nukrypavau ligi bandeles su dzemu.
O kiek tau dabar metų? (Maniau, kad mes bendraamžės…)
p.s. ačiū už įvertinimą 😉
ONYX, kažkaip tavo įvertinimo nematau.
Vėjavaike, kas pasidarė? Nebesuprantu tavęs.
Taigi sakiau 😀 Ar tu ne Add? Nieko nebesuprantu..
Smilga rašė:
Aš esu ta, kuri sukūrė šią temą PO GALAIS.
Na, man siek tiek perdaug realizmo antroj kurinelio pusej ir ne iki galo supratau pagrindine minti.
Voveryte rašė:
Mažytis nakties kūrinukas.
Pakoreguotas vienas sakinys.
Iliuzija
Ji užmigo. Sapnavo apie tai, kaip lipo į medį. Užlipusi pamatė mėnulį ir išsigando. Mėnulis buvo labai netikras. Stiklinis, permatomas, ir visiškai nederėjo
prie tamsaus dangaus. Tai ją gąsdino. Staiga, jai betūnant medžio viršunėje, ant peties nutūpė maža mergaitė. Ji nieko nesakė, tiesiog tylėjo. Jos skruos-tais vingiavo ašaros. Ji bandė mergaičiukės paklausti, kas nutiko, tačiau šioji nieko neatsakė. Šitaip jos stebėjo stiklinį mėnulį danguje.
Ji pabudo. Atmerkusi akis, pamatė spiginančią akis lempą, kuri kabėjo tiesiai virš jos, tyliai lingavo, tarsi netikėtai užklupta. Ji prisiminė mažą mergaičiukę iš sapno, kuri tupėjo ant josios peties, kuri tylėjo ir žiūrėjo kartu su ja į mėnulį. Į nejudantį mėnulį, kuris kabėjo lubose.
Voveryte rašė:
geriau eitum miegot, padrika labai jau. niftemu. na nebent tau kokia 14m. max, tada norm.dar..
Iš tavęs nieko teigiamo ir nesitikiu 🙂
Voveryte rašė:
matyt labai gerai mane pažįsti.ane
Uzkliuvo tik "dvieju metru atstumas" ir kelios smulkmenos. Mano manymu, sikart pasilypejai vienu laipteliu aukstyn 😉
Taip, aš dėl tų metrų irgi galvojau, kad truputėlį neįsipaišo.. Pakoreguosiu 🙂
Nors galbūt ir neverta rodyti (pagaliau sukurtos) šio kvailo kūrinio pabaigos, bet kad jau jis ten, viršuje, parodysiu jį dabar visą.
„It can change your soul“ (Cafe del Mar)
1 dalis.
Jūra. Brangus motorinis laivas „Charter“. Įspūdingas krantas. Naujoviško stiliaus namas ant kranto. Stilingos rudos kėdės, juodos virtuvės sienos. Raudona lempa. Dideli langai, iki žemės. Baltas balkonas su puikiu vaizdu į jūrą. Į balkono langus plieskia skaisti saulė. Poilsio kambaryje pilka kušetė su priešais esančiu mėlyno stiklo kavos staliuku. Ant staliuko padėtas baltas kavos puodelis. Skani kava. Firminė „Illy“. Itališka. Gurmaniška.
Ant minėtosios kušetės guli oficialiai apsirengusi namo savininkė. Raudona palaidinė, pilkas švarkelis. Tos pačios spalvos sijonas ir juodos pėdkelnės. Pilki „Gucci“ bateliai su raudonais puošiamaisiais kaspinėliais priekyje. Plaukuose pilka segė. Ryškių juodų rėmų akiniai.
Ji, matyt, ilsisi po itin sunkios darbo dienos biure. O gal šiaip sau, mąsto apie rytdieninį apsipirkimą „Versace“ parduotuvėje. Šitaip įprasta galvoti apie turtingas jaunas moteris.
Ji turtinga, ir tuo labai didžiuojasi. Verslą kūrė pati. Įsigijo svajonių namą. Turi naujutėlaitę mašiną ir leidžia pinigus laisvai. Žinoma, nepagaili skatiko ir vargšams. Ji nežiūri į juos iš aukšto. Juk kadaise buvo tokia pati valkata. Bet ji svajojo. Ne, ji ne tik svajojo, ji ėjo tiesiai link savo tikslo. Ji pasiekė jį. Ar ji dabar jau laiminga?
Taip, iš dalies. Ji pasiekė savo tikslą būdama dar visai jauna. Jai tik dvidešimt septyneri. Ji turi mylintį vyrą, bet apie vaikus dar negalvoja. Santykiai su vyru idealūs.
Poilsio kambaryje skamba laisvo pobūdžio muzika. Chill-out stiliaus. Atpalaiduojanti. Nunešanti mintis tolyn.. Leidžianti jaustis lyg gulint ant hamako.
Šiandien vyro nėra namuose. Išvykęs į komandiruotę darbo reikalais. „Eilinės darbo komandiruotės – kokia nuobodybė.“
Moteris, ilgai žiūrėjusi į vieną baltos kambario sienos tašką, staiga atsidūsta. Nusiima akinius ir juos padeda ant mėlynojo staliuko. Paima beveik tuščią kavos puodelį į rankas, pasižiūri į jį. Po to tėškia į sieną.
„Džžžergt!“
„Hm. Neblogai mečiau.“ – pagalvojo moteris.
„O ir kava gražiai nutekėjo siena..“ – vėl ištarė.
Taip ir neliko aišku, ar ji puodelį metė dėl to, kad norėjo pažiūrėti, kaip suduš, ar kažkas gilesnio slypėjo jos galvoje. Šito garsiai ji nepasakė.
2 dalis.
Ji to nepasakė garsiai, nes galbūt nemėgsta kalbėtis su savimi. Bet aš manau kitaip: jai tiesiog buvo gėda pripažinti. Gėda prisipažinti, esant išlepintai ir tuščiai personai. Ji metė puodelį, nes jai paprasčiausiai nebuvo jo gaila – juk ji turi tiek pinigų, kad gali įsigyti kitą, ir dar trečią, jei prireiks. Tikriausiai ji eilinį kartą norėjo prieš save pasimaivyti savo meniniais sugebėjimais, net jei tai kavos tirščiai ant jos namų sienų.
It can change your soul
Pabaiga.
kritikia mirtinai reikalingai tobulėjimui 🙂
PupaUoga rašė:
Realizmo pradininkė – Žemaitė, tai jos stilius. O šiaip tai auros svajonės išreikštos garsiai. nors būti turtingai ir neabsurdiškai labai paprasta. Nieko naujo, nieko įdomaus, vienu žodžiu, eiliniai svaičiojimai.
agarmis rašė:
Kadangi esu literatūriškai neišprusus, tai nežinau, kaip rašo Žemaitė, ir, tiesą sakant, man net neįdomu. 🙂 Tai tiesiog mano rašliavos, ir tiek.
Naujas gabalėlis…
Mane aplankė nepažįstama moteris.
Nuaidėjo čaižus, mane pykinantis, skambutis. Tačiau buvo įdomu, kas galėtų manęs ieškoti. Pro durų skylutę pamačiau moterį, kuri buvo apsivilkusi ilgą juodą paltą, bet skrybėlė buvo balta. Dar kai kas įstrigo – raudonų rėmų akiniai. Neįsivaizduoju, ko ji iš manęs galėjo norėti, tačiau jos akys buvo kupinos paslaptingumo ir troškimo pasakyti man tai, ką aš noriu girdėti. Smalsumas mane nugalėjo, ir atidariau nepažįstamajai moteriai duris.
Net nepastebėjau, kaip ji greitai įsmuko vidun. Akimirksniu nusiavė batus ir tiesiu taikymu ėmėsi kėsintis į mano fotelį. Na, ką gi, juk nebėgsi ir nesakysi, kad tai mano mėgstamiausias ir patogiausiasis Fotelis.
Ji įsitaisė, dešinę koją užkėlė ant kairiosios – lygiai taip, kaip aš. Smalsumas mane iš koto vertė. Tačiau, neskubėjau. Nesu pratusi nepažįstamiems iškart siūlyti kavos ar arbatos, todėl laukiau, kol ji prabils ir galbūt prisistatys.
Keista, bet ji tylėjo. Ji sėdėjo ir lyg apžvelginėjo mano būstą, mane, paveikslus, kabančius ant sienos, mano išleistuvių nuotrauką… Pradėjau nervintis. Turiu nepažįstamą žmogų bute, sėdintį ant mano Fotelio, ir tylintį!
Praėjo jau nemažai laiko, o ji, atrodė, net neketino praverti burnos. Kadangi nesumaniau, ką su ja daryti ir kaip kalbėtis, nusprendžiau elgtis taip, lyg jos čia nebūtų. Gal ignoravimas padės.
Nepadėjo.
Po šimtinio laikrodžio dūžio aš neištvėriau ir pasiūliau jai kavos. Ji, lyg niekur nieko, padėkojo ir pasakė, kad mėgsta espresso su pieno puta ir cinamonu. Ir vėl mane aplankė mintis, kad ji mėgsta tokią pat kavą, kaip ir aš… Nuėjusi į virtuvę daryti jai kavos, supratau, kad čia kažkas ne taip.
Kai ji baigė gerti kavą, pradėjau tikėtis pasiaiškinimo. Tačiau ji, nepratarusi nė žodžio, (net „ačiū“ nepasakė!) staiga pakilo autis batų. Jau po kelių sekundžių jos siluetas dingo man iš akių.
Visa susirūpinusi nuėjau į savo Fotelį pamąstyti. Atsisėdusi pajutau, kad ji vis dar čia. Ji neišnyko, kaip man sakė akys. Ji čia. Aš ją jaučiu. Man neramu, nejauku, bet gera.
Kaip vėliau supratau, jos vardas buvo Įkvėpimas.
Zemaite, jeigu manes nepaveda intelekto koeficientas, buvo pavaizduota kadais ant vieno lito banknotu.
Aura, paskaitysiu, kai nebusiu paxmielnas ir ka nors butinai parasysiu. Pazadu 😉
Gal jau laikas? Ar vis dar girtauji? 🙂
Pirmiausia, tu truputi perdaug pamatei per duru akute, kazkiek detaliu dar galima pasilikt isibrovimo metu arba po to, juk turit 20 min laiko. Beje, minuciu velgi nefiksuociau – praejus kuriam laikui, praejus dar kazkiek laiko arba panasiai.
Bendrai paemus, tikrai daug geriau uz pirmuosius bandymus.
Kurinelis fantastinio pobudzio? 🙂
Kažkas panašaus… Pati tiksliai nežinau. Tokia mintis parašyti apie staiga užsukusį įkvėpimą ir jį įvardinti, kaip moterį, atėjo darbe, rūšiuojant šakutes ir peilius 😉
Ačiū už komentarą.
Voveryte rašė:
Va man tik paskutinis sakinys padarė įspūdį. O visas pasakojimas parašytas labai jau nuvalkiotomis frazėmis. Ieškok originalesnių. 🙂
Voveryte rašė:
Jei butu profesionali rasytoja, tai jin cia nerasytu ir neklaustu sau visiskai nesvarbiu niku nuomones. Tiesiog pramoga – ji vaidina, kad raso, o mes vaidinam ach..jenus kritikus. Ir tiek.
Griauti yra labai lengva, labai greit pakyli virs minios, galbut net juros vandenys prasiskiria vien tik nuo tavo zvilgsnio juodo. Taciau netenki ramaus miego, idant peilis tavo nugarai yra nuolat galandamas i tuos pacius, kertinius pjedestalo akmenis.
agarmis rašė:
Visiskai absoliuciai totaliai nepritariu. Niekas negime mokedamas, visais atvejais blogas rasymas patampa pradine stadija gero rasymo.
agarmis rašė:
Taltentų talentas ir visako žinovas. Jei nepatinka mano rašliavos, tai ir neliįsk. Ko tau čia? Vėl žmona neduoda, kad į forumą grįžai pasikeikt?
Rašysiu, bet ne į šitą forumą – čia žmonės per daug atstumiantys.
Ate.
Visu pirma, paskutinis mano postas buvo skirtas ne tau.
Mano taisymai butu tokie (ir ju daugiau nei pirmineje versijoje):
Voveryte rašė:
Visai nesvarbu, kad frazes kartais gali skambeti banalokai ir "perdaug" paprastai – paprastumas visuomet pasiteisina, kai yra idomi ir vertinga mintis. Nereikia jokiu nereikalingu imantrybiu – nauju zodziu vistiek nesurasi, o visi esami, kazkam vistiek pasirodys nuvalkioti.As uz paprastuma ir minties aiskuma! 😉
Smilga rašė:
tai va būtent – dabar blogai rašo, bet gal po 5-10 metukų GAL ir bus geriau… o šiais laikasi "rašo" ir leidžia kas netingi, tačiau tai nereiškia, kad jie profai… O čia visiems aikčioti, kad OI kaip gražu, ACHkokia įspūdinga mintis, AK kaip nuostabu, tai juokinga///// nei čia originalu, nei įmanoma analizuoti, primityvu, aišku, vaikiška…
Agarmi, aš labai gerbiu išprususius žmones, bet tuo pačiu jaučiu didelį apmaudo ir užuojautos jausmą kuomet žinios nedraugauja su išmintimi.
Šitoks nesupratingumas ir neapykanta būdinga arba išties siauro mąstymo žmonėms (kažkuria prasme tai galima įvardinti kaip tavo labai nekenčiamą beraštiškumą), arba turintiems savy kažko daug juodo ir klampaus, kas neleidžia suvokti ir priimti fakto, kad visad rasis ir skurdesnį žinių bagažą turinčių žmonių (Pareto principas). Galbūt realybe tapti negalinčios svajonės, neišsipildę lūkesčiai, savy laikomos nuoskaudos daro tave tokiu, kuris, atrodo, apart savo išprusimo neturi daugiau niekuom kitu pasigirti ir visą nepasitenkinimą pila ant paprastų žmonių. Atleisk jeigu klystu ir atleisk jeigu įžeidžiau.
Į temą. Pons ONYX jau paminėjo, kad tai nėra rimtoji literatūra, tiesiog žmonės turi savy idėjų ir nori jas pateikti akistatai su kritika ar tiesiog gauti pagirimą už pastangas. Vieni sugeba daugiau, kiti mažiau, leiskime jiems tai parodyti, juk ne į būsimuoius visuomenės kultūros ugdytojus peršamąsi 😉
Joks as fakin ponas 😉
Be kritikos nebus geresnių darbų.
Nieks ir nesako, kad kritika blogai.
Agarmio pasisakymas nebuvo kritika. Tai buvo kitos rūšies.. 🙄