Kodėl mes taip lengvai tikime tuo, kuo neturėtume?
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus draugas man išsiuntė žinutę su straipsniu apie tai, kad mokslininkai atrado, jog kavos gėrimas sukelia vėžį. Perskaitęs antraštę iš karto pajutau tą šiurpuliuką – o aš juk geriu kavą kasdien! Bet tada sustojau ir pagalvojau: palaukite, tai jau trečias kartas per metus, kai kava tai sukelia, tai gydo vėžį. Kas čia vyksta?
Tai labai žmogiška reakcija – pirmiausia pajusti, o tik paskui pagalvoti. Mūsų smegenys evoliuciškai yra sukurtos greitai reaguoti į grėsmes, priimti sprendimus be ilgų svarstymų, pasikliauti tuo, ką sako kiti – ypač jei tie kiti atrodo autoritetingi. Problema ta, kad šis mechanizmas, kuris kadaise gelbėjo gyvybę nuo plėšrūnų, šiandien mus padaro itin pažeidžiamus informaciniame triukšme.
Kritinis mąstymas – tai ne koks nors akademinis terminas, skirtas filosofijos studentams. Tai kasdieninis įgūdis, kurio dėka galite atskirti, kas yra tiesa, kas yra manipuliacija, o kas – tiesiog klaida. Ir geriausia žinia: šio įgūdžio galima išmokti. Jis nėra įgimtas.
Kas iš tikrųjų yra kritinis mąstymas – ir ko jis nėra
Čia reikia iš karto išsklaidyti vieną didelį nesusipratimą. Kritinis mąstymas nereiškia, kad reikia viskuo abejoti ir nieko nepriimti. Tai nėra cinizmas, ne nihilizmas ir tikrai ne tas erzinantis žmogus vakarėlyje, kuris ginčijasi dėl visko vien dėl principo.
Kritinis mąstymas – tai gebėjimas sistemingai ir sąžiningai vertinti informaciją, argumentus ir įrodymus, prieš priimant sprendimą ar formuojant nuomonę. Tai reiškia klausti tinkamų klausimų, atpažinti loginius klaidingus samprotavimus, suprasti, iš kur ateina informacija ir kokios gali būti jos autorių paskatos.
Svarbu suprasti ir tai, kad kritinis mąstymas apima ir savikritišką žvilgsnį. Tai gal net svarbiausia jo dalis. Nes lengva pastebėti, kai kiti klysta ar manipuliuoja. Daug sunkiau – pripažinti, kad pats esi šališki, kad tavo nuomonę formuoja ne faktai, o emocijos ar aplinka, kurioje užaugai.
Filosofai šį gebėjimą vadina epistemologiniu nuolankumu – žinojimu, kad tavo žinojimas turi ribas. Ir tai nėra silpnybė. Tai vienas stipriausių intelektinių bruožų.
Kasdieniai spąstai: kaip mūsų smegenys mus apgaudinėja
Kognityviniai iškraipymai – tai sisteminės mąstymo klaidos, kurias daro praktiškai visi žmonės. Jų yra dešimtys, bet keli iš jų yra ypač dažni ir ypač pavojingi.
Patvirtinimo šališkumas – tai tendencija ieškoti ir priimti tik tą informaciją, kuri patvirtina tai, kuo jau tikime. Jei manote, kad vakcinos yra pavojingos, jūs pastebėsite kiekvieną neigiamą straipsnį apie jas ir ignoruosite šimtus teigiamų. Jei manote, kad tam tikra politinė partija yra bloga, kiekvienas jos žingsnis jums atrodys kaip dar vienas įrodymas. Tai veikia automatiškai, dažnai net nesuvokiant.
Autoriteto klaida – tikėjimas, kad kažkas yra tiesa vien todėl, kad tai pasakė kažkas žymus ar turintis titulą. Gydytojas gali klysti. Profesorius gali turėti šališkumą. Žymus žmogus socialiniuose tinkluose gali tiesiog kartoti tai, ką perskaitė kitur. Autoritetas yra vienas iš įrodymų, bet ne pats įrodymas.
Anekdotinis įrodymas – tai kai vienas konkretus pavyzdys tampa pagrindu visuotinei išvadai. „Mano dėdė rūkė visą gyvenimą ir gyveno iki 95 metų, vadinasi, rūkymas nekenkia.” Tai klasika. Vienas atvejis negali paneigti statistikos.
Bandwagon efektas – tikėjimas, kad kažkas yra tiesa ar gera vien todėl, kad daugelis taip mano. „Visi taip sako” – tai ne argumentas. Istorijoje buvo daugybė atvejų, kai „visi” klydo.
Žinoti šiuos iškraipymus – jau pusė darbo. Kai kitą kartą pajusite, kad kažkokia informacija jus iš karto „įtikina”, sustokite ir paklauskite savęs: ar čia nėra vienas iš šių mechanizmų?
Klausimų menas: kaip išmokti klausti taip, kad gautumėte atsakymus
Vienas geriausių kritinio mąstymo įrankių yra teisingi klausimai. Ir tai tikrai yra menas – nes neteisingas klausimas gali nukreipti jus visiškai klaidinga kryptimi.
Kai susiduriate su kokia nors informacija – nesvarbu, ar tai žinių straipsnis, ar draugo pasidalintas įrašas socialiniuose tinkluose, ar reklama – pabandykite sau užduoti šiuos klausimus:
Kas tai pasakė ir kodėl? Koks yra šaltinis? Ar jis turi kokį nors interesą skleisti būtent šią informaciją? Farmacijos kompanija, reklamuojanti savo vaistą, turi finansinį suinteresuotumą. Politikas, kalbantis prieš rinkimus, turi politinį suinteresuotumą. Tai nereiškia, kad jie meluoja – bet tai reiškia, kad reikia papildomų šaltinių.
Kokie yra įrodymai? Ar yra konkrečių duomenų, tyrimų, faktų? Ar tai tik teiginiai be pagrindo? Ar tyrimai buvo atlikti nepriklausomų institucijų? Ar jie buvo recenzuoti? Kiek žmonių buvo tiriama?
Ar yra alternatyvių paaiškinimų? Tai labai svarbus klausimas. Jei matote koreliaciją tarp dviejų dalykų, tai dar nereiškia priežastingumo. Pavyzdžiui, šalyse, kuriose žmonės valgo daug šokolado, yra daugiau Nobelio premijų laureatų. Ar šokoladas padeda laimėti Nobelį? Žinoma, ne – tiesiog turtingesnėse šalyse žmonės valgo daugiau šokolado ir turi geresnį mokslą.
Ko čia trūksta? Kartais svarbiausia yra tai, kas nepasakyta. Straipsnis gali būti techniškai teisingas, bet pateikti tik dalį paveikslo. Statistika gali būti tiksli, bet kontekstas – klaidinantis.
Informacijos šaltinių vertinimas: nuo socialinių tinklų iki mokslinių žurnalų
Šiandien informacijos yra daugiau nei bet kada istorijoje. Problema ta, kad jos kokybė labai skiriasi, o išoriškai jos dažnai atrodo vienodai. Profesionaliai sukurtas melagingų naujienų puslapis gali atrodyti patikimiau nei tikras žurnalistinis leidinys.
Štai keletas praktinių patarimų, kaip vertinti šaltinius:
Patikrinkite, kas yra autorius. Ar jis turi atitinkamą išsilavinimą ar patirtį? Ar jis rašo apie savo srities dalykus? Medicinos gydytojas, kalbantis apie klimato kaitą, nėra automatiškai patikimas šaltinis – tai ne jo sritis.
Pažiūrėkite į leidinio istoriją. Ar leidinys turi redakcinę politiką? Ar jis taiso klaidas, kai jos aptinkamos? Ar jis skaidrus dėl savo finansavimo? Gerbiami leidiniai – tokie kaip BBC, Reuters, AP – turi aiškias redakcines gaires ir atsako už savo turinį.
Ieškokite pirminių šaltinių. Kai žiniasklaida rašo apie tyrimą, pabandykite rasti patį tyrimą. Dažnai žurnalistai supaprastina ar net iškraipo mokslininkų išvadas. Tai ne visada tyčia – tiesiog mokslinė kalba yra sudėtinga, o antraštės turi būti įdomios.
Naudokite faktų tikrinimo svetaines. Yra keletas gerų tarptautinių platformų – Snopes, FactCheck.org, Politifact. Lietuvoje veikia Demaskuok.lt. Tai ne visagaliai įrankiai, bet labai naudingi pradedant tikrinti.
Patikrinkite datą. Tai skamba trivialiai, bet labai dažnai senos naujienos recirkuliuoja kaip naujos. Kažkas pasidalina straipsniu iš 2015 metų, lyg tai būtų šiandieninė aktualija.
Socialiniai tinklai ir informacinis burbulas: kaip ištrūkti iš savo echo chamber
Socialiniai tinklai yra galbūt didžiausias iššūkis kritiniam mąstymui šiandien – ne todėl, kad jie blogi, bet todėl, kad jie yra sukurti taip, kad laikytų jus kuo ilgiau. O geriausias būdas laikyti žmogų – rodyti jam tai, kas jam patinka ir kas jį emociškai suaktyvina.
Algoritmai mokosi, ką jūs mėgstate, ir rodo daugiau to paties. Jei jūs reagavote į straipsnius, kritikuojančius tam tikrą politiką, algoritmas rodys daugiau tokių straipsnių. Po kurio laiko jūsų informacinis laukas tampa labai siauras – jūs matote tik vienos pusės argumentus, tik vienos krypties nuomones. Ir pradeda atrodyti, kad „visi” taip galvoja.
Tai vadinama echo chamber – atgarsio kamera. Jūsų nuomonės atsispindi atgal ir sustiprėja, bet niekada nėra tikrai išbandomos.
Ką galima daryti? Keletas konkrečių veiksmų:
Sąmoningai sekite žmones ir leidinius, kurių nuomonės skiriasi nuo jūsų. Tai nemalonu – bet tai būtina. Jei esate kairiųjų pažiūrų, skaitykite dešiniųjų argumentus. Jei tikite X, ieškokite, ką sako tie, kurie tiki priešingai. Tai nereiškia, kad turite pakeisti nuomonę – bet turite suprasti, kaip mąsto kita pusė.
Prieš pasidalindami kažkuo socialiniuose tinkluose, perskaitykite visą straipsnį, ne tik antraštę. Tyrimai rodo, kad dauguma žmonių dalinasi turiniu, perskaitę tik antraštę. Tai labai pavojinga praktika.
Darykite pauzes. Kai kažkas jus labai emociškai suaktyvina – supykdo, išgąsdina, sukelia pasipiktinimą – tai dažnai yra ženklas, kad reikia sustoti ir pagalvoti, o ne iš karto reaguoti.
Kritinis mąstymas pokalbiuose: kaip nesipykti ir vis tiek ieškoti tiesos
Vienas sunkiausių kritinio mąstymo aspektų – kaip jį taikyti realiuose pokalbiuose su realiais žmonėmis, nepavirtus į tą nemalonų žmogų, kuris visada ginčijasi ir niekada nesutinka.
Pirma, svarbu suprasti, kad žmonės retai keičia nuomonę dėl to, kad kažkas juos „nugalėjo” argumente. Psichologiniai tyrimai rodo priešingai – kai žmogus jaučia, kad yra puolamas, jis dar labiau įsitvirtina savo pozicijoje. Tai vadinama backfire efektu.
Geriau veikia sokratinis metodas – klausimų užduodavimas. Vietoj to, kad sakytumėte „tu klysti, nes…”, paklauskite: „Įdomu, o iš kur gavai šią informaciją?” arba „Kaip manai, kas galėtų paneigti šią teoriją?” Tokie klausimai skatina žmogų pačiam kritiškai pažiūrėti į savo įsitikinimus.
Taip pat svarbu pripažinti, kai pats neturi atsakymo. „Nežinau, bet galime patikrinti” – tai vienas galingiausių sakinių pokalbyje. Jis parodo, kad jums rūpi tiesa, o ne pergalė.
Ir dar vienas dalykas: pasirinkite savo mūšius. Ne kiekvienas pokalbis reikalauja kritinio mąstymo intervencijos. Jei dėdė per Kalėdas sako, kad šiemet žiema šaltesnė nei anksčiau, gal nereikia pradėti diskusijos apie klimato duomenis. Kritinis mąstymas – tai įrankis, o ne ginklas.
Kai tiesos paieška tampa gyvenimo būdu
Kritinis mąstymas nėra kažkas, ką išmokstate per savaitę ir tada turite visam laikui. Tai nuolatinis procesas, nuolatinis pratimas. Ir, tiesą sakant, kuo daugiau jį praktikuojate, tuo labiau suprantate, kiek daug dar nežinote ir kiek daug dalykų yra sudėtingiau, nei atrodė.
Tai gali būti nemalonu. Daug patogiau gyventi su paprastais atsakymais, aiškiais priešais ir nesudėtingais pasakojimais. Kritinis mąstymas reikalauja toleruoti neapibrėžtumą – gebėti pasakyti „dar nežinau” ir jaustis su tuo gerai.
Bet ilgainiui tai atsiperka. Žmonės, kurie mąsto kritiškai, rečiau tampa finansinių sukčių aukomis. Jie rečiau priima sprendimus, kurių vėliau gailisi. Jie geriau supranta sudėtingus pasaulio reiškinius. Ir, paradoksaliai, jie dažnai yra atviresni ir mažiau dogmatiški nei tie, kurie nesvarstydami priima viską, ką išgirsta.
Pradėkite nuo mažų dalykų. Kitą kartą, kai pamatysite kažką įdomaus internete, prieš pasidalindami – sustokite ir skirkite dvi minutes patikrinti. Kitą kartą, kai kažkas jus labai supykins ar išgąsdins, paklauskite savęs: ar mano reakcija grindžiama faktais, ar emocijomis? Kitą kartą, kai manote, kad esate šimtu procentų teisūs, ieškokite argumentų prieš save.
Tiesos paieška niekada nebūna baigta. Bet tai pati įdomiausia kelionė, kurią galite pradėti – ir ji prasideda nuo vieno paprasto klausimo: „O iš kur aš tai žinau?”
