Kodėl akvarelė yra tokia ypatinga (ir kodėl ji gąsdina)?
Jei kada nors laikei rankose akvarelines dažų plytelę ir teptuką, tikriausiai žinai tą jausmą – pusiau susižavėjimo, pusiau panikos. Akvarelė yra viena iš tų menų, kurie atrodo lengvi iš šalies, bet kai tik pradedi, supranti, kad vanduo gyvena savo gyvenimą, o dažai keliauja ten, kur nori, ne ten, kur tu nori. Ir tai, tiesą sakant, yra ir jos kerai, ir jos iššūkis.
Skirtingai nuo aliejinių ar akrilinių dažų, akvarelė neatleidžia klaidų taip lengvai. Negali tiesiog uždažyti viršaus ir pradėti iš naujo. Bet tai nereiškia, kad ji skirta tik profesionalams ar tiems, kurie gimė su teptuku rankoje. Akvarelė yra demokratiška – ji priima visus, kurie nori išmokti jos taisykles ir, svarbiausia, išmokti jas laužyti.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kaip pradėti. Nuo pirmojo teptuko brūkšnio iki sudėtingesnių technikų, kurios atvers visiškai naują spalvų ir vandens pasaulį. Jokio akademinio žargono, jokių sudėtingų teorijų – tik praktika, patarimai ir šiek tiek drąsos.
Reikmenys: kuo mažiau, tuo geriau pradžioje
Viena didžiausių klaidų, kurią daro pradedantieji, – jie perka viską iš karto. Eina į meno reikmenų parduotuvę ir grįžta su dvidešimt teptukų, šimtu spalvų ir penkių rūšių popieriumi. Po savaitės viskas guli stalčiuje, nes nežino, nuo ko pradėti.
Pradėk paprastai. Štai kas tau tikrai reikia:
- Popierius. Tai svarbiausia. Akvarelinis popierius turi būti bent 200 g/m², idealiai – 300 g/m². Pigesnis popierius raukšlėsis kaip akordeonas, kai tik ant jo uždėsi vandens. Rekomenduoju Fabriano Artistico arba Canson Montval pradedantiesiems – geras kokybės ir kainos santykis.
- Dažai. Nereikia pirkti 48 spalvų rinkinio. Pradžiai pakanka 12 spalvų. Jei nori investuoti šiek tiek daugiau – Winsor & Newton Cotman serija yra puiki pradžia. Jei biudžetas ribotas – Van Gogh ar Schmincke Akademie irgi tiks.
- Teptukai. Tau reikia trijų: vieno didelio plokščio (flat brush), vieno vidutinio apvalaus (round brush, maždaug Nr. 8-10) ir vieno smulkaus detalėms (Nr. 2-4). Sintetiniai teptukai pradedantiesiems yra visiškai tinkami.
- Du indeliai vandens. Vienas – teptuką skalauti, kitas – švariam vandeniui. Tai ne kaprizas, o būtinybė.
- Paletė. Gali būti ir paprasta balta lėkštutė.
Tiek. Viskas kita – vėliau, kai suprasi, ko tau trūksta.
Vanduo yra tavo partneris, ne priešas
Jei yra vienas dalykas, kurį reikia suprasti apie akvarelę, tai šis: vanduo valdo viską. Ne tu. Vanduo. Ir kuo greičiau tai priimsi, tuo greičiau pradėsi džiaugtis procesu, o ne kovoti su juo.
Akvarelėje vanduo atlieka kelias funkcijas vienu metu. Jis skiedžia dažus, kontroliuoja jų intensyvumą, leidžia spalvoms tekėti ir maišytis, ir, svarbiausia, nustato, kiek laiko turi dirbti, kol dažai pradės džiūti.
Yra du pagrindiniai akvarelės darbo principai, kuriuos turi žinoti nuo pat pradžių:
Šlapias ant šlapio (wet-on-wet). Pirma sudrėkini popierių vandeniu, tada uždedi dažus. Dažai plinta, teka, maišosi – ir tai yra tas magiškas efektas, kurį matai akvareliniuose peizažuose, kur dangus pereina į debesis be jokio aiškaus krašto. Ši technika reikalauja greitumo ir drąsos, nes negalima kontroliuoti kiekvieno dažo lašo. Bet būtent dėl to ji tokia graži.
Sausas ant sauso (dry-on-dry). Darbas ant sauso popieriaus sauso teptuku. Gaunasi aiškūs, ryškūs kraštai, tikslios linijos. Ši technika suteikia daugiau kontrolės ir tinka detalėms, architektūrai, botaniniams piešiniams.
Dažniausiai viename darbe naudoji abi – pradedi šlapiu ant šlapio foną, o kai jis išdžiūsta, sausu ant sauso pridedi detales. Tai klasikinė kombinacija, kuri veikia beveik visada.
Praktinis patarimas: Prieš pradedant darbą, išbandyk dažų ir vandens santykį ant atskiro popieriaus lapo. Pažiūrėk, kaip dažai elgiasi su skirtingais vandens kiekiais. Tai ne laiko gaišimas – tai mokymasis.
Pirmieji pratybų pratimai, kurie iš tikrųjų moko
Daugelis pradedančiųjų iš karto nori piešti gėlę, jūrą ar portretą. Ir tai suprantama – nori matyti rezultatą. Bet kaip ir mokantis groti gitara, pirma reikia išmokti akordus, o tik tada – dainas.
Štai keli pratybų pratimai, kurie iš tikrųjų padės:
Spalvų gradientas (wash). Paimk vieną spalvą ir pabandyk nupiešti tolygų perėjimą nuo intensyvios spalvos iki beveik skaidraus. Tai vadinasi flat wash arba graded wash. Skamba paprastai, bet reikalauja rankos stabilumo ir supratimo, kiek vandens reikia kiekvienam brūkšniui. Kartok tol, kol perėjimas bus tolygus.
Spalvų perėjimas. Tas pats, bet vietoj vienos spalvos – dvi. Pradedi nuo mėlynos, o pabaigoje ji pereina į geltoną. Šlapiame popieriuje jos susitiks viduryje ir sukurs žalią – ir tai yra vienas iš tų momentų, kai supranti, kodėl akvarelė yra tokia ypatinga.
Tekstūros eksperimentai. Kol dažai dar šlapi, pabandyk: įberk druskos (ji sugers drėgmę ir sukurs sniego ar žvaigždžių efektą), uždėk plastikinio maišelio gabalėlį (sukurs įdomias raukšles), papūsk per šiaudelį (dažai tekės ir sukurs šakas ar venas). Tai ne triukai – tai technikos, kurias naudoja profesionalai.
Negatyvus piešimas. Vietoj to, kad dažytum objektą, dažyk aplink jį. Lapas lieka baltas, o fonas – spalvotas. Tai viena iš fundamentalių akvarelės technikų, nes baltas popierius yra tavo šviesa, ir jos negalima atgauti, kai ji uždažyta.
Spalvų teorija be galvos skausmo
Nereikia baigti dailės akademijos, kad suprastum, kaip spalvos veikia kartu. Bet keletas bazinių dalykų tikrai padės.
Akvarelėje yra trys pagrindinės spalvos: geltona, raudona ir mėlyna. Iš jų galima sumaišyti beveik viską. Bet čia yra subtilybė – ne visos geltonos, raudonos ir mėlynos yra vienodos. Vienos yra „šiltesnės”, kitos – „šaltesnės”, ir tai lemia, kokias antrines spalvas gausite.
Pavyzdžiui, jei nori ryškios žalios – imk geltoną, kuri linksta į žalią pusę (pvz., Hansa Yellow) ir mėlyną, kuri irgi linksta į žalią (pvz., Phthalo Blue). Jei imsi šiltą geltoną ir šiltą mėlyną – gausis purvinesnė, duslesnė žalia. Tai nėra blogai – tiesiog skirtingas efektas.
Keletas praktinių spalvų patarimų:
- Nemaišyk per daug spalvų. Trijų spalvų mišinys jau gali tapti purvinas. Du – dažniausiai idealu.
- Komplementarios spalvos (priešingos spalvų rate) susilpnina viena kitą. Jei nori prislopinti per ryškią spalvą – pridėk šiek tiek jos komplementarios. Pvz., per ryški oranžinė – šiek tiek mėlynos.
- Šešėliams nenaudok juodos. Juoda akvarelėje dažnai atrodo negyva. Vietoj to maišyk tamsiai mėlyną su tamsiai ruda (Burnt Umber + Ultramarine Blue = puikus tamsus tonas).
- Balta akvarelė – tai popierius. Skirtingai nuo guašo ar aliejinių, akvarelėje baltos spalvos beveik nenaudoji. Baltos vietos planuoji iš anksto ir palieki neuždažytas.
Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti
Klaidos yra normali mokymosi dalis. Bet kai kurias galima išvengti iš karto, jei žinai, ko tikėtis.
Raukšlėtas popierius. Jei popierius raukšlėjasi, tai reiškia vieną iš dviejų dalykų: arba popierius per plonas, arba per daug vandens. Sprendimas – geresnis popierius ir/arba popieriaus tempimas prieš darbą. Tempimas – tai procesas, kai popierių sudrėkini, priklijuoji prie lentos specialia juosta ir leidi išdžiūti. Kai pradedi dažyti, jis neberaukšlėsis.
Dažai nuteka ten, kur nenori. Tai atsitinka, kai ant pusiau išdžiūvusio dažo uždedi šlapesnį. Susidaro vadinamasis „bloomer” arba „cauliflower” efektas – dažai išsiskleidžia kaip gėlė. Kartais tai yra norimas efektas, bet jei ne – reikia arba palaukti, kol viskas visiškai išdžiūs, arba dirbti greitai, kol viskas dar šlapia.
Spalvos atrodo blyškios. Dažniausiai tai reiškia per daug vandens. Akvarelė džiūdama visada šviesėja – tai normalu. Todėl dažant reikia dėti intensyvesnę spalvą, nei nori gauti galutiniame rezultate.
Noras perdažyti viską. Tai klasikinė pradedančiojo klaida. Matai, kad kažkas negerai, ir pradedi dažyti vieną sluoksnį ant kito, ant kito… Ir galiausiai gauni purviną rudą masę. Akvarelėje mažiau yra daugiau. Geriau sustoti anksčiau, nei vėliau.
Netinkamas teptuko laikymas. Jei laikai teptuką kaip rašiklį – pirštais prie pat šerių – gausite mažai kontrolės ir greitai pavargsite. Laikyk teptuką toliau nuo galo, atpalaiduok ranką. Tai leidžia teptuką judėti laisviau.
Kaip kurti savo darbus: nuo eskizo iki baigto paveikslo
Kai jau išmoksi bazines technikas, ateis laikas kurti. Ir čia daugelis vėl sustoja – nežino, nuo ko pradėti, kaip planuoti, kaip nesugadinti darbo pačioje pradžioje.
Štai paprastas procesas, kuris veikia:
Pirma – eskizas. Lengvai, beveik nematomai nupiešk kompoziciją paprastu pieštuku (H arba 2H – jie palieka mažiau pėdsakų). Nereikia detalių – tik pagrindinės formos ir proporcijos. Svarbu: pieštuko linijų negalima trinti, kai ant jų jau yra dažų – sugadinsi popierių.
Antra – planuok šviesą. Nuspręsk, kur bus šviesiausios vietos ir palieki jas baltus. Tai gali būti saulės atspindys vandenyje, baltas gėlės žiedlapis ar šviesus dangaus plotas. Šias vietas galima apsaugoti specialiu maskavimo skysčiu (masking fluid) – jis uždedamas prieš dažymą, o po džiūvimo lengvai nutrinama.
Trečia – pradėk nuo fono. Akvarelėje visada dirbi nuo šviesaus prie tamso, nuo didelio prie mažo. Pirma – fonas ir dideli plotai, paskui – detalės. Tai ne taisyklė, kurią visada reikia laikytis, bet pradedantiesiems ji labai padeda.
Ketvirta – sluoksniai. Akvarelė kuria gylį per sluoksnius. Pirmas sluoksnis – lengvas, skaidrus. Kai išdžiūsta – antras, šiek tiek tamsesnis. Ir taip toliau. Kiekvienas sluoksnis turi visiškai išdžiūti prieš dedant kitą (nebent nori wet-on-wet efekto).
Penkta – žinok, kada sustoti. Tai sunkiausia dalis. Akvarelė dažnai atrodo geriau, kai ji „nebaigta” – kai yra kvėpavimo erdvės, kai ne viskas užpildyta. Jei abejoji – sustok.
Kai vanduo ir spalvos tampa tavo kalba
Akvarelė yra vienas iš tų menų, kurie neišmokstami per savaitę ar mėnesį. Bet tai nereiškia, kad reikia laukti metų, kol pradėsi džiaugtis procesu. Džiaugsmas ateina daug anksčiau – kartais jau pirmame darbe, kai matai, kaip dvi spalvos susitinka šlapiame popieriuje ir sukuria kažką, ko net neplanovai.
Svarbiausia, ką reikia prisiminti: akvarelė yra pokalbis. Tu siūlai – vanduo ir dažai atsako. Kartais jie sutinka su tavo planais, kartais – ne. Ir kai išmoksti klausytis to atsakymo, o ne su juo kovoti, viskas pasikeičia.
Praktiškai tai reiškia: dažyk reguliariai, net jei tik 15-20 minučių per dieną. Eksperimentuok su technikomis, net jei nesitiki gražaus rezultato. Saugok savo darbus – net tuos, kurie tau atrodo nesėkmingi. Po kelių mėnesių pažiūrėsi į juos ir pamatysi, kaip toli nuėjai.
Ieškokite įkvėpimo – ne tam, kad kopijuotumėte, o tam, kad matytumėte, kas įmanoma. Instagram, YouTube, knygos – yra daugybė akvarelės menininkų, kurie dalinasi savo procesu. Žiūrėkite, kaip jie dirba, kaip laiko teptuką, kaip maišo spalvas. Tai geriau nei bet koks vadovėlis.
Ir paskutinis dalykas: nebijokite sugadintų darbų. Kiekvienas „sugadintas” lapas yra pamoka. Akvarelė moko kantrybės, priėmimo ir gebėjimo rasti grožį ten, kur jo neplanovai. O tai, tiesą sakant, yra įgūdžiai, kurie praverčia ne tik prie dažų.
