Kai standartiniai sprendimai nebedirba
Kiekvienas, kuris bent kiek laiko praleido versle – nesvarbu, ar vadovauja didelei įmonei, ar tik pradeda savo pirmą smulkų verslą – žino tą jausmą. Sėdi prie stalo, žiūri į problemą, kuri atrodo neišsprendžiama, ir galvoji: „Na, jau tikrai ne pirmas kartas, kai kažkas tokį iššūkį matė. Turi būti koks nors atsakymas.” Ir tada pradedi ieškoti. Google, konsultantai, verslo knygos, YouTube paskaitėlės. Ir dažnai randi tą patį – tuos pačius penkis žingsnius, tą pačią matricą, tą pačią formulę.
Problema ta, kad verslo iššūkiai retai kada telpa į standartines schemas. Realybė yra daug netvarkingesnė, daug labiau priklausoma nuo konteksto, nuo žmonių, nuo momento. Ir štai čia prasideda tikroji istorija apie tai, kaip kūrybinis mąstymas versle nėra koks nors prabangos dalykas ar madinga frazė iš vadybos vadovėlio – tai yra praktinis įrankis, kurio daugelis verslininkų tiesiog neišmoko naudoti.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kaip iš tikrųjų veikia problemų sprendimas versle, kai standartiniai keliai nebeveikia. Ne teoriškai. Kiek įmanoma – konkrečiai.
Kodėl mes taip mėgstame tas pačias schemas
Žmogaus smegenys yra tingios. Tai ne įžeidimas – tai biologija. Mūsų neurologinė sistema yra sukurta taip, kad kuo mažiau energijos išleistume sprendimams, tuo geriau. Todėl mes kuriame šablonus, rutinas, automatizmus. Ir tai puikiai veikia kasdieniniame gyvenime – nereikia kiekvieną rytą iš naujo galvoti, kaip užsirišti batus.
Versle tas pats mechanizmas veikia, bet kartais tampa kliūtimi. Kai susiduri su problema, pirmas impulsas – ieškoti panašios situacijos, kurią jau matei ar girdėjai, ir pritaikyti tą patį sprendimą. Tai vadinama analoginiu mąstymu, ir jis nėra blogas. Jis tiesiog turi ribas.
Štai paprastas pavyzdys. Įmonė praranda klientus. Standartinis atsakymas: pagerink klientų aptarnavimą, sumažink kainas arba padidink marketingo biudžetą. Bet kas, jei problema visai ne ten? Kas, jei klientai išeina ne dėl kainos ar aptarnavimo, o dėl to, kad produktas tiesiog nebeatitinka jų gyvenimo tempo? Kas, jei rinka pasikeitė, o įmonė to dar nepastebėjo?
Standartinis sprendimas tokiu atveju ne tik nepadės – jis gali dar labiau pabloginti situaciją, nes bus švaistomi resursai į netinkamą kryptį. Ir čia prasideda kūrybinio mąstymo svarba – ne kaip kažko egzotiško, o kaip gebėjimo pamatyti problemą iš naujos perspektyvos.
Pirmiausia – tikroji problema, ne simptomas
Vienas didžiausių klaidų, kurią daro verslininkai spręsdami problemas, yra tai, kad jie sprendžia simptomus, o ne priežastis. Tai tarsi gerti skausmą malšinančias tabletes nuo galvos skausmo kiekvieną dieną, bet niekada nesusimąstyti, kodėl ta galva skauda.
Japonų inžinieriai turi metodą, vadinamą „5 kodėl” (Five Whys). Idėja paprasta: kai susiduri su problema, klausk „kodėl” penkis kartus iš eilės. Kiekvienas atsakymas veda prie gilesnės priežasties. Pavyzdžiui:
- Problema: Pardavimai krito 20%.
- Kodėl? Nes klientai nebeperka pakartotinai.
- Kodėl? Nes jie nespatenkinti produktu.
- Kodėl? Nes produkto kokybė pablogėjo.
- Kodėl? Nes tiekėjas pakeitė žaliavą.
- Kodėl? Nes niekas tiekėjo sutartyje nenurodė kokybės standartų.
Matai? Tikroji problema čia yra sutarties trūkumas, ne pardavimų strategija. Jei būtum pradėjęs nuo marketingo kampanijos, būtum švaistęs pinigus ir laiką.
Praktinis patarimas: Prieš pradėdamas ieškoti sprendimo, skirkite bent 30 minučių tik problemos apibrėžimui. Parašykite ją ant popieriaus. Paklauskite savęs: „Ar tai tikroji problema, ar tik jos pasekmė?” Kalbėkitės su žmonėmis, kurie yra arčiausiai problemos – dažnai jie mato tai, ko vadovai nemato iš savo kabineto.
Kūrybinis mąstymas – tai ne talento reikalas
Daugelis žmonių mano, kad kūrybingumas yra kažkas, su kuo gimstama. Arba turi, arba ne. Ši nuomonė yra ne tik klaidinga – ji yra žalinga, nes atima iš žmonių norą net bandyti.
Kūrybinis mąstymas versle yra įgūdis. Jis lavinamas. Ir jis turi labai konkrečias technikas, kurios veikia net tada, kai jaučiesi visiškai „nekūrybingas”.
Viena efektyviausių technikų yra lateralinis mąstymas – sąvoka, kurią išpopuliarino Edwardas de Bono. Esmė ta, kad vietoj to, kad eitum tiesiai į priekį (vertikalinis mąstymas), bandai žiūrėti į problemą iš šono. Klausi neįprastų klausimų. Pavyzdžiui: „Kaip mūsų konkurentas, kuris visiškai nesupranta šios industrijos, spręstų šią problemą?” arba „Kaip vaikas žiūrėtų į šią situaciją?”
Kita technika – analogijų naudojimas iš visiškai kitų sričių. Tai nėra nauja idėja – daugelis verslo inovacijų kilo iš gamtos, medicinos, sporto ar net karinės strategijos. Amazonas savo logistikos sistemą kūrė stebėdamas, kaip veikia skruzdžių kolonijos. Tai nėra metafora – tai buvo realus tyrimas.
Praktinis patarimas: Kai susiduri su verslo problema, pabandyk tokį pratimą: surask tris analogijas iš visiškai skirtingų sričių. Kaip šią problemą sprendžia gamta? Kaip ją sprendžia sporto komanda? Kaip ją sprendžia restoranas? Atsakymai gali būti netikėtai naudingi.
Komandos vaidmuo – kai vienos galvos neužtenka
Yra toks mitas apie verslą, kad geriausius sprendimus priima vienas genialus lyderis. Stevas Džobsas, Ilonas Maskas, Džekas Ma – visi jie vaizduojami kaip vienišiai vizionieriai, kurie vieni mato tai, ko kiti nemato. Realybė, žinoma, yra daug sudėtingesnė, ir šis mitas daro didelę žalą, nes verčia verslininkus manyti, kad jie turi viską išspręsti patys.
Kūrybinių sprendimų paieška komandoje veikia visiškai kitaip nei individualus mąstymas. Ir ne todėl, kad „daugiau galvų – daugiau idėjų” (nors ir tai tiesa). O todėl, kad skirtingi žmonės turi skirtingus kognitinius stilius, skirtingą patirtį, skirtingus akluosius taškus.
Tačiau čia yra vienas labai svarbus niuansas: tradicinis brainstormingas neveikia taip gerai, kaip manome. Tyrimai rodo, kad žmonės grupėje dažnai generuoja mažiau idėjų nei tie patys žmonės dirbdami atskirai. Kodėl? Nes grupėje veikia socialiniai mechanizmai – žmonės bijo kritikos, prisitaiko prie dominuojančios nuomonės, nedrįsta sakyti „kvailo” dalyko.
Efektyvesnis metodas yra brainwriting – kiekvienas komandos narys pirmiausia individualiai užrašo savo idėjas, o tik tada jos aptariamos grupėje. Taip išvengiama grupinio mąstymo ir kiekvienas turi galimybę išreikšti savo perspektyvą.
Praktinis patarimas: Jei vadovaujate komandai ir sprendžiate sudėtingą problemą, išbandykite tokį formatą: duokite kiekvienam 10 minučių parašyti idėjas individualiai (be diskusijų), tada surinkite visus lapus ir tik tada pradėkite grupinę diskusiją. Rezultatai dažnai nustebina.
Apribojimai kaip kūrybinis variklis
Čia yra vienas iš labiausiai kontraintuityvių dalykų apie kūrybinį mąstymą versle: apribojimai dažnai skatina kūrybiškumą, o ne jį slopina. Tai skamba paradoksaliai, bet yra gerai dokumentuota psichologinė realybė.
Kai turi neribotus resursus, neribotą laiką ir neribotą biudžetą, galimybių yra tiek daug, kad sunku net pradėti. Tai vadinama pasirinkimo paradoksu – per daug laisvės paralyžiuoja. Bet kai sakai: „Turime 500 eurų ir dvi savaites” – staiga smegenys pradeda dirbti visai kitaip. Ima ieškoti nestandartinių kelių, kombinuoti tai, kas jau yra, galvoti apie partnerystes, apie tai, ką galima padaryti be pinigų.
Daugelis žinomų verslo istorijų prasidėjo kaip apribojimų sprendimai. „Airbnb” atsirado ne todėl, kad įkūrėjai turėjo daug pinigų ir galvojo: „Kaip mes galime sukurti naują apsistojimo industriją?” Jie tiesiog neturėjo pinigų nuomai ir sugalvojo išnuomoti savo buto grindis su oro čiužiniu. Apribojimas sukūrė sprendimą.
Praktinis patarimas: Kai kitą kartą stovėsi prieš verslo problemą, pabandyk dirbtinai įvesti apribojimus. Klausk: „Kaip išspręstume šią problemą, jei turėtume tik 10% dabartinio biudžeto?” arba „Kaip tai padarytume per savaitę, o ne per mėnesį?” Šie klausimai dažnai atveria visiškai naujus kelius.
Nesėkmė kaip duomenų šaltinis, ne kaip katastrofa
Kalbėti apie kūrybinius sprendimus versle neįmanoma nekalbant apie nesėkmę. Nes kūrybinis procesas neatsiejamas nuo bandymų ir klaidų. Ir čia daugelis verslininkų – ypač Lietuvos kontekste, kur nesėkmė vis dar dažnai suvokiama kaip gėda – susiduria su rimta psichologine kliūtimi.
Silicio slėnio kultūra išpopuliarino frazę „fail fast” – nepavykti greitai. Bet ši frazė dažnai suprantama neteisingai. Ji nereiškia, kad reikia siekti nesėkmės. Ji reiškia, kad reikia greitai sužinoti, kas neveikia, kad galėtum pereiti prie to, kas veikia. Tai yra mokslinis metodas, pritaikytas verslui.
Praktiškai tai reiškia: vietoj to, kad pusę metų kurtum tobulą produktą ar sprendimą, sukurk mažiausią įmanomą versiją, išbandyk ją su realiais klientais ar situacijomis, ir sužinok, ar esi tinkamoje kryptyje. Jei ne – koreguok. Tai vadinama iteraciniu procesu, ir jis veikia ne tik technologijų startuoliuose, bet ir tradiciniame versle.
Pavyzdžiui, jei galvoji apie naują paslaugą ar produktą, nereikia iš karto investuoti didelių sumų. Galima pradėti nuo to, kad tiesiog pasiūlai šią paslaugą keliems klientams rankiniu būdu, be jokios automatizacijos ar infrastruktūros. Jei jie nori mokėti – yra pagrindas toliau investuoti. Jei ne – sužinojai tai pigiai.
Praktinis patarimas: Kiekvieną kartą, kai kažkas nepavyksta, skirkite 15 minučių ne savikritikai, o analizei. Užrašykite: kas nepavyko, kodėl manote, kad taip nutiko, ir ką sužinojote, ko nežinojote anksčiau. Laikui bėgant šie užrašai tampa vertingiausiu jūsų verslo žinynu.
Kai kūrybingumas tampa kultūra, o ne projektu
Vienas dalykas yra išspręsti vieną konkrečią problemą kūrybiškai. Visai kitas dalykas – sukurti aplinką, kurioje kūrybinis mąstymas tampa kasdiene norma, o ne išimtimi. Ir čia mes kalbame apie organizacinę kultūrą, kuri yra galbūt pats svarbiausias, bet ir pats sunkiausiai apčiuopiamas verslo elementas.
Organizacijos, kuriose kūrybinis problemų sprendimas veikia gerai, turi keletą bendrų bruožų. Pirma, jose klausimai vertinami labiau nei atsakymai. Vadovai ne tik leidžia darbuotojams klausti – jie aktyviai skatina tai daryti. Antra, jose yra psichologinis saugumas – žmonės nesijaučia rizikuojantys savo darbu ar reputacija, kai siūlo nestandartines idėjas. Trečia, jose yra laiko ir erdvės eksperimentams – ne kiekvieną dieną, bet reguliariai.
Google kadaise turėjo taisyklę, kad darbuotojai 20% savo darbo laiko gali skirti savo projektams. Iš to atsirado Gmail ir Google Maps. 3M turėjo panašią politiką – iš jos atsirado Post-it lipdukai. Tai nėra atsitiktinumas.
Bet čia svarbu būti realistiškam. Nedidelė Lietuvos įmonė su dešimčia darbuotojų negali tiesiog nukopijuoti Google politikos. Bet principas gali būti pritaikytas. Gal tai yra mėnesinis „idėjų pietų” susitikimas. Gal tai yra ketvirčio „problemų maratonas”, kur komanda kartu sprendžia vieną sudėtingą iššūkį. Gal tai tiesiog vadovo įprotis kiekvieną savaitę paklausti: „Kas jums atrodo keista ar nelogiška mūsų darbo procese?”
Maži gestai kuria kultūrą. Ir kultūra yra tai, kas lemia, ar jūsų verslas gebės prisitaikyti prie pokyčių, ar ne.
Kūrybingumas nėra prabanga – tai išgyvenimo klausimas
Grįžkime prie pradžios. Prie to jausmo, kai sėdi prie stalo ir problema atrodo neišsprendžiama. Tikiuosi, kad po viso šio straipsnio tas jausmas šiek tiek pasikeitė – ne todėl, kad problemos tapo lengvesnės, o todėl, kad įrankių dėžė šiek tiek pasipildė.
Verslas šiandien keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau. Technologijos, rinkos, klientų lūkesčiai, geopolitika – viskas juda. Ir įmonės, kurios išgyvens ir klestės, nebus tos, kurios turės geriausias schemas ar daugiausia pinigų. Jos bus tos, kurios mokės greitai ir kūrybiškai reaguoti į tai, ko dar niekada nebuvo.
Tai reiškia mokytis klausti geresnių klausimų, o ne tik ieškoti greitų atsakymų. Tai reiškia kurti komandas, kuriose skirtingos perspektyvos yra privalumas, o ne problema. Tai reiškia priimti nesėkmę kaip mokymosi procesą, o ne kaip galutinį nuosprendį. Ir tai reiškia suprasti, kad kūrybinis mąstymas nėra kažkas, kas atsitinka kartą per metus strateginiame susitikime – tai yra kasdienė praktika, kurią galima lavinti, stiprinti ir perduoti kitiems.
Jei iš viso šio straipsnio išsinešite tik vieną dalyką, tegul tai būna šis: kitą kartą, kai susidursite su problema, kuriai neturite atsakymo, nesustokite prie pirmo „negalima”. Klauskite toliau. Žiūrėkite iš šono. Paklauskite žmogaus, kuris nieko nežino apie jūsų industriją. Kartais geriausias atsakymas ateina iš ten, kur mažiausiai tikėjotės.
