Kai sodas tampa dažų fabriku
Kažkada močiutės negalvodavo apie tai kaip apie kažką ypatinga – tiesiog žinojo, kad iš svogūnų lukštų gaunasi gražus auksinis atspalvis, kad mėlynės nudažo pirštus taip, kad neišsiplauna kelias dienas, o dilgėlės duoda keistą žalsvą toną. Šios žinios buvo perduodamos natūraliai, kaip receptai ar dainos. Paskui kažkur dingo. Parduotuvėse atsirado sintetiniai dažai, pigūs, ryškūs, patogūs – ir visa ta sena išmintis atsidūrė kažkur užkampyje, tarp pamirštos informacijos.
Dabar viskas grįžta. Žmonės vėl domisi natūraliais dažais – ne iš nostalgijos, o iš tikro susidomėjimo. Gal todėl, kad sintetiniai dažai neretai sukelia alergines reakcijas. Gal todėl, kad natūralūs atspalviai turi tą ypatingą gylį ir šilumą, kurios dirbtiniai tiesiog negali atkartoti. O gal tiesiog todėl, kad tai smagu – pats surinkti, pats paruošti, pats nudažyti.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kaip rinkti augalinę medžiagą dažymui, kaip ją ruošti, ir kokias spalvas galima gauti iš to, kas auga visai šalia – sode, miške, pievoje.
Ką rinkti ir kada – laiko klausimas nėra smulkmena
Natūralių dažų gamyba prasideda daug anksčiau nei pats dažymas. Prasideda ji tada, kai išeini į lauką su krepšeliu ir žinai, ko ieškai. Ir čia pirmoji svarbi taisyklė: laikas rinkimui yra esminis. Ne visi augalai visą sezoną turi vienodą dažomąją galią.
Pavyzdžiui, beržo lapai – jei nori gauti gražų geltoną atspalvį, rink juos birželio pradžioje, kai lapai dar jauni, bet jau visiškai išsiskleidę. Vėliau, rugpjūtį, lapai jau bus praradę dalį savo dažomosios galios. Panašiai su dilgėlėmis – jaunos pavasarinės dilgėlės duoda intensyvesnį toną nei tos, kurios jau žydėjo.
Keletas konkrečių rekomendacijų, ką ir kada rinkti:
- Pavasaris (kovas–gegužė): jaunos dilgėlės (žalsvai geltoni tonai), beržo žievė (geltonas), pušų spygliai (pilkšvai žalias)
- Vasara (birželis–rugpjūtis): ramunėlės (geltona), jonažolės (rausvai geltona), medetkos (oranžinė), varnalėšų šaknys (ruda)
- Ruduo (rugsėjis–spalis): svogūnų lukštai (auksinis, oranžinis), šermukšnio uogos (rausvas), ąžuolo žievė (ruda), juodieji serbentai (violetiniai tonai)
- Žiema (lapkritis–vasaris): ąžuolo žievė, alksnio spurgai (juodas ir pilkas), pušų žievė
Rinkdamas augalus, stenkis tai daryti sausą dieną, geriausia rytą, kai rasa jau nudžiūvusi. Drėgna medžiaga greičiau pūva ir gali sugadinti visą partiją. Ir dar vienas dalykas – nerink per daug iš vienos vietos. Tai ne tik ekologiškai protinga, bet ir praktiška: augalai, kurių per daug nuskinta, kitais metais gali nebeaugti toje pačioje vietoje.
Ruošinių džiovinimas ir laikymas – čia nereikia laboratorijos
Surinkta medžiaga retai naudojama iš karto. Dažniausiai ją reikia išdžiovinti ir laikyti iki tol, kol prireiks. Ir čia daugelis daro klaidą – galvoja, kad džiovinimas yra kažkas sudėtingo, reikalaujančio specialios įrangos. Iš tikrųjų viskas paprasčiau.
Lapus ir žiedus tiesiog paskleisk ant švaraus popieriaus ar medinio paviršiaus gerai vėdinamoje vietoje. Nereikia tiesioginės saulės – ji gali sunaikinti dalį dažomųjų medžiagų. Geriausia – šešėlis, bet su oro cirkuliacija. Palėpė, veranda, garažas – puikiai tinka. Džiovinimo laikas priklauso nuo augalo: ploni lapai išdžiūsta per kelias dienas, storesnės šaknys ar žievė – per kelias savaites.
Šaknims ir žievei galima naudoti ir šiek tiek kitokį metodą: supjaustyti smulkiau ir džiovinti žemesnėje temperatūroje orkaitėje (apie 40–50 laipsnių), palikus dureles šiek tiek praviras. Tai pagreitina procesą, bet reikia stebėti, kad neperkaistų.
Išdžiovintą medžiagą laikyk tamsiose, sausose vietose – stikliniuose indeliuose arba popierinėse maišeliuose. Plastikinis maišelis – blogas pasirinkimas, nes jame kaupiasi drėgmė ir medžiaga gali supelėti. Tinkamai laikoma džiovinta medžiaga išsilaiko 1–2 metus neprarasdama dažomosios galios.
Svogūnų lukštai – atskiras atvejis. Juos galima rinkti ištisus metus, tiesiog kiekvieną kartą pjaudamas svogūnus, lukštus meskite ne į šiukšliadėžę, o į atskirą dėžutę. Per žiemą susirinksite nemažą kiekį, o tai – vienas iš galingiausių natūralių dažų, kuriuos galima gauti be jokių pastangų.
Mordentas – žodis, kurį verta įsiminti
Čia prasideda ta dalis, kuri daugeliui atrodo paslaptinga. Mordentas (angl. mordant) – tai medžiaga, kuri padeda dažams „įsikibti” į audinį ar siūlus. Be mordento dauguma natūralių dažų tiesiog išsiplauna po pirmojo skalbimo. Su mordentu – spalva išsilaiko metų metus.
Tradiciškai naudoti mordenai buvo įvairūs – kai kurie gana toksiški (chromo druskos, alavo acetatas). Šiandien namų sąlygomis dažniausiai rekomenduojami du saugiausi variantai:
Alūnas (kalio aliuminio sulfatas) – labiausiai paplitęs, lengvai prieinamas (galima rasti vaistinėse ar specializuotose parduotuvėse), saugus naudoti. Suteikia ryškesnes, šiltesnes spalvas. Naudojamas maždaug 15–20% nuo audinio svorio.
Geležies sulfatas – suteikia tamsesnius, šaltesnius tonus. Tas pats geltonas dažas su alūnu duos šiltą geltoną, o su geležies sulfatu – pilkšvai žalią. Tai vadinama „geležies modifikavimu” ir yra labai įdomus būdas gauti skirtingus atspalvius iš to paties augalo.
Yra ir visiškai natūralių mordentų alternatyvų. Ąžuolo žievė, galo riešutai ir kai kurie kiti augalai patys turi rūgštingų medžiagų, kurios veikia kaip mordentas. Rūgštus obuolių actas taip pat gali šiek tiek pagerinti dažų išsilaikymą, nors jo veikimas silpnesnis nei mineralinių mordentų.
Mordentavimo procesas paprastas: ištirpink mordentą šiltame vandenyje, įdėk sudrėkintą audinį ar siūlus, palaipsniui kaitink iki maždaug 80 laipsnių ir palik valandą. Tada išimk, neskalbi, ir galima dažyti.
Dažų vonios ruošimas – nuo augalo iki skysčio
Dažų vonios ruošimas – tai iš esmės virimas. Augalinę medžiagą reikia išvirti vandenyje, kad dažomosios medžiagos išsiskirtų į skystį. Paskui audinys ar siūlai mirko šiame skystyje ir absorbuoja spalvą.
Keletas praktinių patarimų šiam etapui:
Pirma, naudok atskirus puodus, skirtus tik dažymui. Metaliniai puodai gali reaguoti su dažais ir keisti spalvą – tai kartais naudinga (geležinis puodas veikia kaip mordentas), bet kartais gali sugadinti rezultatą. Emaliuoti puodai – saugiausi pasirinkimas.
Antra, augalinės medžiagos kiekis priklauso nuo to, kokio intensyvumo spalvos nori. Bendra taisyklė – augalinės medžiagos turėtų būti maždaug tiek pat, kiek audinio svorio, arba daugiau. Jei nori intensyvios spalvos – dėk daugiau.
Trečia, virkite lėtai. Greitas virimas gali sunaikinti dalis dažomųjų medžiagų. Geriausia – lėtas kaistimas per 30–40 minučių, tada palaikyti žemoje temperatūroje dar valandą ar dvi. Paskui leisti atvėsti natūraliai.
Ketvirtai, išvirę augalinę medžiagą, procesą – išfiltruokite skystį. Galima naudoti seną marlę ar tankų sietelį. Gautas skystis – tai jūsų dažų vonia. Į ją ir dėsite mordentavotą audinį.
Dažymo trukmė skiriasi. Kai kurie dažai veikia per valandą, kiti reikalauja kelių valandų ar net nakties mirkymo. Geriausia eksperimentuoti ir tikrinti spalvos intensyvumą periodiškai išimant audinį ir leidžiant jam šiek tiek išdžiūti (šlapias audinys visada atrodo tamsesnis nei sausas).
Spalvų žemėlapis – kas iš ko gaunasi
Vienas iš labiausiai žavinčių dalykų natūraliame dažyme – tai, kad rezultatai ne visada tokie, kokių tikėjaisi. Tas pats augalas skirtingose sąlygose, su skirtingais mordentais ar skirtingame vandenyje (kietas ar minkštas vanduo taip pat daro įtaką) gali duoti visiškai skirtingus atspalvius. Bet yra tam tikri patikimi orientyrai:
Geltonų ir auksinių atspalvių šaltiniai: svogūnų lukštai (intensyvus auksinis), ramunėlės (švelnus geltona), beržo lapai (šiltas geltona), jonažolės (rausvai geltona), rezeda (klasikinis geltonas dažas, naudotas šimtmečius).
Rudų ir žemės tonų šaltiniai: ąžuolo žievė ir gilės (nuo šviesiai rudos iki tamsiai rudos), varnalėšų šaknys (šiltas rudas), graikinio riešuto žaliosios lukštos (labai intensyvus tamsiai rudas, beveik juodas – atsargiai, nudažo ir rankas).
Žalių atspalvių šaltiniai: čia sudėtingiau, nes gryna žalia iš augalų gaunama retai. Dažniausiai žalią gauname kombinuodami – pirmiausia dažome geltonais dažais, paskui naudojame geležies modifikavimą. Dilgėlės su alūno mordentu duoda švelną žalsvai geltoną.
Rausvų ir violetinių atspalvių šaltiniai: mėlynės ir juodieji serbentai (violetinis, bet nelabai stabilus), šermukšnio uogos (rausvas), avietės (rausvas, taip pat nelabai stabilus). Svarbu žinoti – uogų dažai dažnai yra mažiau atsparūs šviesai nei žievės ar šaknų dažai.
Tamsių ir juodų atspalvių šaltiniai: alksnio spurgai su geležies mordentu (pilkšvai juodas), graikinio riešuto lukštos (tamsiai rudas, beveik juodas), ąžuolo žievė su geležies modifikavimu.
Ant ko dažyti – ne visi audiniai vienodi
Natūralūs dažai geriausiai „imasi” ant natūralių audinių. Tai nėra atsitiktinumas – cheminė sudėtis lemia, kaip dažai sąveikauja su pluoštu. Geriausiai dažosi:
Vilna – tikriausiai geriausias pasirinkimas pradedantiesiems. Vilna labai gerai absorbuoja dažus, spalvos gaunasi intensyvios ir išliekančios. Vilnoniai siūlai – puikus eksperimentavimo objektas.
Šilkas – taip pat puikiai dažosi, spalvos gaunasi labai ryškios ir sodriai. Bet šilkas yra brangesnis, tad pradedantiesiems geriau pradėti nuo vilnos.
Linas ir medvilnė – dažosi sunkiau. Augaliniai pluoštai reikalauja papildomo mordentavimo ir dažnai spalvos gaunasi švelnesnės. Tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma – tiesiog reikia daugiau kantrybės ir kartais pakartotinio dažymo.
Sintetiniai audiniai – polesteris, nailonas – natūraliais dažais praktiškai nedažosi. Jei bandysite, gausite labai blyškų, greitai išsiplausiančią spalvą arba visai nieko.
Prieš dažant, audinį ar siūlus būtinai išplauk, kad pašalintum bet kokias apretūras ar gamybos likučius. Tada sudrėkink – sausas audinys dažosi netolygiai.
Kai eksperimentas tampa tradicija
Natūralus dažymas – tai ne tik technika. Tai tam tikras santykis su aplinka, su medžiagomis, su laiku. Čia negalima skubėti. Negalima tiksliai nuspėti rezultato. Ir tai, paradoksaliai, yra vienas iš didžiausių šio užsiėmimo žavesių.
Pradedantiesiems rekomenduočiau pradėti nuo svogūnų lukštų ir vilnonių siūlų su alūno mordentu. Tai beveik garantuotas sėkmingas rezultatas – gražus auksinis ar oranžinis atspalvis, kuris išliks ilgai. Tai suteiks pasitikėjimo ir noro eksperimentuoti toliau.
Vėliau galima pereiti prie sudėtingesnių kombinacijų – bandyti skirtingus mordentus su tuo pačiu augalu, maišyti dažų vonias, daryti vadinamąjį „atsparos dažymą” (kai dalis audinio surišama ar uždengta, kad liktų nedažyta). Kiekvienas eksperimentas moko kažko naujo.
Svarbu vesti užrašus. Tai gali atrodyti pedantiška, bet po metų, kai norėsite pakartoti tą nuostabų žalsvai rudą atspalvį, kurį gavote praėjusį rudenį, būsite labai dėkingi sau už tai, kad užrašėte: koks augalas, koks mordentas, kiek laiko virta, koks vanduo, koks audinys. Natūralus dažymas turi daug kintamųjų, ir atmintis čia nepatikimas pagalbininkas.
Galiausiai – tai veikla, kuri jungia. Žmonės, kurie domisi natūraliais dažais, dažnai susiburia į bendruomenes, keičiasi augaliniais ruošiniais, dalinasi receptais. Lietuvoje tokių žmonių nėra labai daug, bet jie yra – ir jų rasti nėra sunku, jei pradedi ieškoti. Kartais geriausia žinių šaltinis yra ne knyga ar internetas, o kažkas, kas tai daro jau dešimt metų ir mielai pasidalins tuo, ką išmoko per bandymus ir klaidas.
Taigi – išeik į lauką, pasižiūrėk, kas auga šalia, ir pagalvok: o kas čia galėtų nudažyti? Atsakymas dažnai nustebina.
