Kodėl puodo medžiaga iš tikrųjų svarbi
Kai stoviu parduotuvėje prieš lentynų lentynomis įvairiausių puodų, visada prisimenu savo pirmąjį bandymą pasigaminti risotto. Nusipirkau pigučiausią aliumininį puodą, manydamas, kad juk visi puodai vienodi. Na, galiu pasakyti – tas risotto prigo taip, kad teko mirkyt puodą dvi dienas. Tada supratau, kad puodo medžiaga nėra tik marketingo triukas ar dizainerių užgaida.
Skirtingos medžiagos elgiasi visiškai kitaip. Vienos greitai įkaista, kitos lėtai, bet ilgai išlaiko šilumą. Kai kurios puikiai tinka greitam kepsniukų apkepinimui, o kitos – ilgam troškiniui ant mažos ugnies. Ir čia nėra vieno teisingo atsakymo – kiekviena medžiaga turi savo vietą virtuvėje. Svarbiausia suprasti, kas kam skirta ir kaip tą išnaudoti.
Nerūdijantis plienas – darbo arklys jūsų virtuvėje
Nerūdijantis plienas yra tas patikimas draugas, kuris niekada nenuvilia. Jei turėčiau rinktis vieną vienintelį puodą visam gyvenimui, tikriausiai būtų būtent nerūdijančio plieno. Kodėl? Nes jis atlaikys beveik viską, ką į jį įmesi.
Pirmiausia, šie puodai neveikia su maistu jokių keistų cheminių reakcijų. Gali virti pomidorų padažą, raugintus kopūstus ar bet ką rūgštaus – puodas liks toks pat, o maistas neįgis keisto metalo prieskonio. Tai ypač svarbu, kai gamini patiekalus su vynu, citrinomis ar actu.
Šiluma pasiskirsto gana tolygiai, nors ne taip greitai kaip aliuminio puoduose. Bet tai net gerai – mažesnė tikimybė, kad maistas pridegs. Nerūdijantis plienas puikiai tinka sriuboms, košėms, makaronams virti. Taip pat galima drąsiai kepti mėsą, nors reikia žinoti vieną triuką: puodas turi būti gerai įkaitęs, o mėsa – ne tiesiai iš šaldytuvo. Tada ji neprilips.
Priežiūra? Paprasta kaip du kart du. Galima plauti indaplovėje, trint šiurkščiomis kempinėmis, naudoti metalines menteles. Nerūdijantis plienas tai pakelia. Tiesa, laikui bėgant gali atsirasti rudų dėmių ar nuspalvinimų, bet tai tik kosmetinis dalykas – funkcionalumui neįtakoja.
Vienintelis minusas – puodai būna gana sunkūs, ypač didesni. Ir jei nori tikrai kokybišką, su storu dugnu ir gerais rankenėliais, teks išleisti nemažai pinigų. Bet investicija atsiperkanti – toks puodas tarnauja dešimtmečius.
Lietas geležis – senovinis, bet nepralenkiamas
Mano močiutė turėjo lietinį puodą, kuriame gamindavo bulvinius blynus. Tas puodas buvo senesnis už mane, tamsiai juodas, šiek tiek nelygus, bet maistas jame išeidavo nuostabus. Dabar suprantu kodėl – lieta geležis turi savybių, kurių šiuolaikinės medžiagos tiesiog negali pakartoti.
Pirmiausia, šilumos išlaikymas. Kai lietinis puodas įkaista, jis lieka karštas ilgai. Labai ilgai. Tai puiku troškiniams, troškintiems patiekalams, lėtam gaminimui. Uždedi puodą ant krosnelės, įkaisi, įdedi produktus ir gali sumažinti ugnį iki minimumo – puodas pats toliau gamins.
Lietiniai puodai puikiai tinka kepimui orkaitėje. Galima pradėti ant viryklės, o paskui įkišti visą puodą į orkaite – rankenėliai atlaikys bet kokią temperatūrą. Tai ypač patogu, kai gamini mėsą, kurią reikia pirmiau apkepinti, o paskui ilgai troškinti.
Dar vienas dalykas – kai lietinis puodas tinkamai prižiūrimas (apie tai truputį vėliau), jis tampa natūraliai nepridegantis. Susidaro tokia riebalinė danga, kuri veikia panašiai kaip teflonas, tik natūraliai ir be jokių cheminių dangų.
Bet yra ir iššūkių. Lietiniai puodai sunkūs – tikrai sunkūs. Pilnas didesnio puodo gali sveri keliolika kilogramų. Taip pat jie reikalauja specialios priežiūros: negalima plauti indaplovėje, negalima palikti drėgnų (surūdija), reikia periodiškai tepti aliejumi. Ir jokių rūgščių produktų – pomidorai ar citrinų sultys gali sugadinti tą apsauginę dangą.
Aliuminis ir jo šiuolaikinės versijos
Grynasis aliuminis šiais laikais retai naudojamas puodams, bet jo patobulintos versijos – anodizuotas aliuminis ar aliuminis su nepridegančia danga – labai populiarios. Ir ne be reikalo.
Aliuminis yra šilumos laidininkas numeris vienas. Jis įkaista greitai ir tolygiai. Tai puiku, kai reikia greito rezultato – virti makaronus, paruošti greitą sriubą, apkepinti daržoves. Šiluma pasiskirsto vienodai po visą dugną, todėl maistas gaminama tolygiai.
Anodizuotas aliuminis – tai chemiškai apdorotas aliuminis, kuris tampa kietesnis ir atsparesnis. Jis neveikia su rūgščiais produktais, nespalvina maisto ir yra gana atsparus įbrėžimams. Tai gera alternatyva, jei nori aliuminio privalumų be jo trūkumų.
Aliumininiai puodai su nepridegančia danga – tai jau visai kita istorija. Tokius puodus galima naudoti su minimaliu kiekiu riebalų, maistas neprilimpa, lengva valyti. Bet atsargiai su ta danga – ji gali nusibraižyti ar nusidėvėti. Niekada nenaudok metalinių įrankių, netrink šiurkščiomis kempinėmis ir stenkis nekaitinti tuščio puodo per aukštoje temperatūroje.
Aliumininiai puodai lengvi – tai didelis pliusas, ypač jei reikia dažnai kelti ir nešioti. Ir paprastai nebrangūs, nors kokybiškas anodizuotas aliuminis gali kainuoti pristojančiai.
Keramika ir emalis – grįžimas prie tradicijų
Keramikos ir emaliuoti puodai išgyvena tikrą renesansą. Ir suprantu kodėl – jie ne tik funkcionalūs, bet ir gražūs. Toks emaliuotas lietinis puodas gali būti tikras virtuvės akcentas.
Emaliuoti puodai – tai dažniausiai lietinė ar plieninė bazė, padengta stikliniu emaliu. Gauni lietinės geležies ar plieno privalumus (gerą šilumos paskirstymą ir išlaikymą) be jų trūkumų (nereikia specialios priežiūros, nesurūdija). Emalis apsaugo metalą ir sukuria nepridegantį paviršių.
Tokiuose puoduose puikiai gaminti troškiniuose, sriubose, košėse. Galima naudoti orkaitėje, jei rankenėliai tai leidžia. Emalis neveikia su maistu, todėl galima drąsiai gaminti rūgščius patiekalus. Ir atrodo jie tikrai gražiai – būna įvairiausių spalvų.
Keramikos puodai – tai jau kiek kitoks žvėris. Jie lėtai įkaista, bet puikiai išlaiko šilumą. Idealūs lėtam gaminimui, troškiniams, patiekalams, kuriuos reikia ilgai laikyti šiltus. Kai kurie keramikos puodai skirti naudoti tik orkaitėje, o kiti tinka ir viryklei.
Bet būk atsargus – ir emalis, ir keramika gali įskilti nuo staigių temperatūros pokyčių. Niekada nepilk šalto vandens į karštą puodą ir atvirkščiai. Taip pat jie gana trapūs – nukritęs puodas greičiausiai subyrės ar įskils. Ir sunkūs – ypač emaliuoti lietiniai puodai.
Varis ir jo draugai – kai virtuvė tampa menu
Variniai puodai – tai jau tikras profesionalų pasirinkimas. Jei kada lankėisi profesionalioje virtuvėje, tikriausiai matei blizgančius varinius puodus, kabančius ant sienų. Jie ten ne tik grožiui.
Varis laido šilumą dar geriau nei aliuminis. Tai reiškia tikslų temperatūros kontrolę ir greitą reakciją į ugnies pakeitimus. Sumažini ugnį – puodas atvėsta beveik akimirksniu. Padidini – įkaista iš karto. Tai neįkainojama, kai gamini jautrius patiekalus kaip padažus, karamelę ar kitus dalykus, kuriems reikia tikslios temperatūros.
Bet variniai puodai turi vieną didelę problemą – varis veikia su maistu. Todėl visi šiuolaikiniai variniai puodai viduje turi dangą – paprastai alavo arba nerūdijančio plieno. Ši danga apsaugo maistą nuo kontakto su variu.
Alavo danga tradicinė, bet ji minkšta ir gali nusidėvėti. Plieno danga patvaresnė, bet šiek tiek prastesnė šilumos laidumui. Bet kuriuo atveju, variniai puodai reikalauja priežiūros – jie tamsėja, todėl reikia periodiškai poliruoti, jei nori išlaikyti tą blizgesį.
Ir kaina… na, variniai puodai nėra pigūs. Tikras, kokybiškas varinis puodas gali kainuoti kaip kelios algos. Bet jei virtuvė tau ne tik maisto gaminimo vieta, o tikra aistra, tai gali būti verta investicija.
Stiklas – neįvertinta alternatyva
Stikliniai puodai dažnai lieka nuošalyje, bet jie turi savo vietą virtuvėje. Tiesa, dažniausiai kalbame ne apie puodus tradicine prasme, o apie indus, tinkančius orkaitei ir kartais viryklei.
Didžiausias stiklo privalumas – jis visiškai inertiškas. Neveikia su jokiais produktais, neįsigeria kvapų, nespalvina maisto. Gali gaminti ką nori – nuo pomidorų padažo iki žuvies – ir indas liks toks pat.
Stiklas taip pat leidžia matyti, kas vyksta viduje. Tai patogu, kai gamini sluoksniuotus patiekalus ar tiesiog nori patikrinti, kaip sekasi, nepakeldamas dangčio.
Bet stiklas blogai laido šilumą, todėl įkaista nelygiai ir lėtai. Jis labiau tinkamas orkaitei nei viryklei. Ir, žinoma, trapus – nukritęs stiklinis indas tikrai subyrės.
Šiuolaikiniai atsparūs karščiui stikliniai indai gana patvarūs ir tinka kasdieniam naudojimui. Jie nebrangūs, lengvai valomi (galima plauti indaplovėje), ir mato, kas viduje. Gera alternatyva, kai reikia orkaitei tinkamo indo.
Kaip išsirinkti tai, ko tau tikrai reikia
Dabar, kai žinai apie pagrindines medžiagas, kyla klausimas – ką gi pirkti? Tiesa ta, kad ideali virtuvė turi kelių tipų puodus. Bet jei pradedi nuo nulio ar nori atnaujinti savo arsenalą, štai keletas praktinių minčių.
Pirmasis puodas turėtų būti vidutinio dydžio (apie 3-4 litrus) nerūdijančio plieno puodas su storu dugnu ir dangčiu. Jis bus tavo darbo arklys – tiks sriuboms, makaronams, košėms, nedideliems troškiniams. Rinkis su dviem rankenėliais, ne viena ilga rankena – patogiau kelti ir dėti į spintą.
Antrasis – didelis puodas (6-8 litrai) taip pat iš nerūdijančio plieno. Jame virsi makaronus svečiams, dideles sriubas, gal net konservuosi. Čia gali rinktis ir paprastesnį, be super storo dugno – vis tiek dažniausiai naudosi su daug skysčio.
Trečiasis – mažesnis (1.5-2 litrai) puodas padažams, košėms, nedideliems kiekiams. Čia gali eksperimentuoti – gal aliuminis su nepridegančia danga, gal emaliuotas. Rinkis pagal tai, ką dažniausiai gamini.
Jei mėgsti troškinti, verčiau investuoti į gerą lietinį ar emaliuotą lietinį puodą. Jis bus brangesnis, bet skirtumas, kurį pajusi troškiniuose, vertos tų pinigų. Pradėk nuo vidutinio dydžio – apie 4-5 litrus.
Nepamiršk ir kitų dalykų: dangčiai turi gerai užsidaryti, rankenėliai – būti patogūs ir gerai pritvirtinti, dugnas – storas ir lygus. Pigus puodas su plonu dugnu pridegs maistą, o su blogais rankenėliais bus nepatogus naudoti.
Ir dar vienas patarimas – nebijok pirkti naudotų puodų, ypač lietinių ar kokybišką nerūdijančio plieno. Jie tarnauja amžinai, o naudoti gali būti daug pigesni. Tiesiog patikrink, ar nėra įskilimų, ar rankenėliai tvirtai laikosi, ar dugnas nelinkęs.
Kai puodas tampa dalimi recepto
Žinai, kas įdomiausia? Kai pradedi suprasti puodų medžiagas, pradedi kitaip galvoti apie gaminimą. Ne tik „ką gaminsiu”, bet ir „kame gaminsiu”. Ir tai iš tikrųjų keičia rezultatą.
Pavyzdžiui, dabar žinau, kad mano mėgstamam lėtam jautienos troškiniui reikia lietinio puodo. Nerūdijantis plienas irgi veiks, bet rezultatas bus kitoks – mėsa nebus tokia minkšta, padažas – toks turtingas. O greitam daržovių sote idealus aliuminis su nepridegančia danga – greitai įkaista, nieko neprilimpa, lengva valyti.
Kartais net keičiu receptus pagal tai, kokius puodus turiu. Jei norėčiau gaminti kažką lietiniame puode, bet jo neturiu, galiu pritaikyti receptą nerūdijančiam plienui – gal šiek tiek pakeisti temperatūrą, laiką, skysčio kiekį.
Ir tai nėra perdėtas smulkmenų ieškojimas. Tai tiesiog supratimas, kad įrankiai svarbūs. Kaip dailininkui svarbūs teptukų, taip virėjui svarbūs puodai. Geras puodas nepadarys tavęs geru virėju, bet tikrai palengvins kelią link geresnio maisto.
Taigi, kai kitą kartą stovėsi parduotuvėje prieš lentynomis puodų, nebežiūrėk tik į kainą ar išvaizdą. Pagalvok, ką gamini, kaip gamini, ko tau tikrai reikia. Ir rinkis ne madingą ar pigų, o tinkamą. Nes geras puodas – tai ne prabanga, o investicija į skanesnius pietus, malonesnius vakarus virtuvėje ir mažiau streso prie viryklės. O tai, manau, verta kur kas daugiau nei kelios dešimtys eurų.
