Kodėl vienas plius vienas ne visada lygu du
Turbūt visi esame girdėję tą patarlę apie tai, kad kartu esame stipresni. Bet ar tikrai suprantame, ką tai reiškia praktikoje? Komandinis darbas – tai ne tiesiog keletas žmonių, sėdinčių viename kambaryje ir dirbančių savo užduotis. Tai kažkas daug gilesnio ir sudėtingesnio.
Prisimenu, kaip pirmą kartą tikrai pajutau komandinio darbo galią. Buvau įsitraukęs į projektą, kuris atrodė neįmanomas – per trumpą laiką reikėjo sukurti kažką visiškai naujo. Vienas tikrai nebūčiau įveikęs, bet su komanda… Na, pasakysiu taip: rezultatas pranoko visų mūsų individualių gebėjimų sumą. Ir čia slypi ta magija.
Komandinis darbas veikia pagal principą, kurį matematikai vadintų sinerginiu efektu. Paprastai tariant, kai žmonės dirba kartu teisingai, jų bendra produktyvumas tampa didesnis nei paprasčiausiai sudėjus kiekvieno individualų įnašą. Bet čia yra svarbus žodelis – „teisingai”. Nes blogai organizuota komanda gali pasiekti priešingą efektą.
Pasitikėjimas kaip pagrindas
Jei manote, kad komandinio darbo pagrindas yra aiškūs tikslai ar gerai apibrėžtos rolės, turiu jus nuvilioti. Visa tai svarbu, bet be vieno elemento visa konstrukcija griūva kaip kortų namelis. Tas elementas – pasitikėjimas.
Komandoje, kurioje žmonės nepasitiki vieni kitais, vyksta keisti dalykai. Žmonės slepia klaidas, bijo prisiimti atsakomybę, nenori dalintis informacija. Kiekvienas stengiasi apsaugoti save, o ne prisidėti prie bendro tikslo. Esu matęs komandas, kuriose formaliai viskas atrodė tvarkingai – buvo procesai, susitikimai, dokumentacija. Bet realybėje žmonės dirbo izoliuotai, bijodami parodyti bet kokią silpnybę.
Kaip kuriamas pasitikėjimas? Pirmiausia, reikia laiko. Negalima tikėtis, kad žmonės pradės pasitikėti vieni kitais po pirmojo susitikimo ar komandos formavimo treniruotės. Pasitikėjimas auga iš mažų dalykų: kai kas nors prisipažįsta padaręs klaidą ir niekas jo už tai nežudo; kai paprašai pagalbos ir tikrai ją gauni; kai matai, kad kiti daro tai, ką žada.
Vienas paprastas būdas pradėti kurti pasitikėjimą – būti pažeidžiamam. Skamba keistai, tiesa? Bet kai komandos lyderis ar narys prisipažįsta nežinąs kažko ar padaręs klaidą, tai duoda leidimą kitiems elgtis taip pat. Ir staiga žmonės pradeda kalbėti apie tikrąsias problemas, o ne apsimesti, kad viskas puiku.
Konstruktyvūs konfliktai – taip, jie egzistuoja
Daugelis žmonių mano, kad geroje komandoje neturėtų būti jokių konfliktų. Visi turėtų sutarti, šypsotis ir linksmai dirbti. Realybė visai kitokia – komandose be konfliktų paprastai nieko įdomaus nevyksta.
Bet čia svarbu suprasti skirtumą tarp konstruktyvaus ir destruktyvaus konflikto. Destruktyvus konfliktas – tai kai žmonės puola vieni kitus asmeniškai, kai ego tampa svarbesnė už tikslą, kai ginčas virsta karu. Konstruktyvus konfliktas – tai kai žmonės ginčijasi dėl idėjų, sprendimų, požiūrių, bet daro tai gerbdami vieni kitus.
Geriausi sprendimai dažnai gimsta iš tokių konstruktyvių susidūrimų. Kai kas nors iškelia idėją, kitas ją kritikuoja, trečias siūlo alternatyvą, ir galiausiai išeina kažkas, ko niekas iš pradžių nebuvo sugalvojęs. Tai ir yra ta sinerginė magija.
Kaip skatinti konstruktyvius konfliktus? Pirmiausia, reikia sukurti aplinką, kurioje nesutikimas yra ne tik leistinas, bet ir skatinamas. Kai kas nors sako „aš nesutinku”, tai turėtų būti girdima kaip „man rūpi šis projektas ir noriu, kad pasiektume geriausią rezultatą”. Antra, reikia mokėti atskirti idėjas nuo žmonių. Kritikuoti idėją – ne tas pats, kas kritikuoti žmogų, kuris ją pasiūlė.
Aiškumas ir atskaitomybė be biurokratijos
Viena didžiausių komandinio darbo spąstų – neaiškumas. Kas už ką atsakingas? Kas ką turėtų daryti? Kokie tikslai? Kai žmonės neturi aiškumo, jie pradeda daryti prielaidas. O prielaidos retai kada sutampa su realybe.
Bet čia svarbu nerasti į kitą kraštutinumą – biurokratiją. Esu matęs organizacijų, kuriose kiekvienas mažiausias veiksmas reikalauja trijų susitikimų, penkių patvirtinimų ir dešimties dokumentų. Tai ne aiškumas – tai paralyžius.
Tikras aiškumas reiškia, kad kiekvienas komandos narys žino: kokie yra bendri tikslai, koks jo asmeninis indėlis į tuos tikslus, už ką jis asmeniškai atsakingas, ir kaip bus matuojama sėkmė. Tai turėtų tilpti į vieną puslapį, o dar geriau – į kelias pastraipas.
Atskaitomybė taip pat neturėtų būti bausmės mechanizmas. Geroje komandoje žmonės patys nori būti atskaitingi, nes jiems rūpi rezultatas. Jie patys informuoja kitus apie pažangą, patys prašo pagalbos, kai kažkas nevyksta, patys prisipažįsta, kai suklydo. Tai vėlgi grįžta prie pasitikėjimo – kai žmonės pasitiki vieni kitais, atskaitomybė tampa natūralia dalimi darbo, o ne priverstine procedūra.
Komunikacija: kalbėti ir girdėti
Paklauskit bet kurio vadovo, kas yra didžiausia problema komandose, ir devyni iš dešimties atsakys – komunikacija. Ir jie bus teisūs. Bet problema ne ta, kad žmonės nekalba. Problema ta, kad jie nekalba teisingai ir negirdi vienas kito.
Yra skirtumas tarp informacijos perdavimo ir tikros komunikacijos. Galite siųsti šimtą el. laiškų per dieną ir vis tiek turėti komunikacijos problemų. Nes tikra komunikacija – tai ne tik tai, ką sakote, bet ir kaip sakote, kada sakote, ir ar kitas žmogus tikrai supranta, ką norite pasakyti.
Vienas dalykas, kurį pastebėjau dirbdamas skirtingose komandose – geriausia komunikacija vyksta ne per oficialius kanalus. Žinoma, reikia ir susitikimų, ir el. laiškų, ir dokumentacijos. Bet tikri proveržiai dažnai vyksta per neformaliuosius pokalbius – prie kavos aparato, pietų metu, atsitiktiniame pokalbyje koridoriuje.
Kodėl taip yra? Nes tokiose situacijose žmonės yra atsipalaidavę, mažiau apsaugoti, labiau atviri. Jie gali pasakyti, kas tikrai jų galvoje, o ne tai, ką mano turėtų pasakyti. Todėl protingos komandos sąmoningai kuria erdvę tokiai neformaliai komunikacijai.
Dar vienas svarbus aspektas – mokėjimas klausyti. Ne tiesiog laukti savo eilės kalbėti, bet tikrai klausyti. Tai reiškia sutelkti dėmesį į tai, ką sako kitas žmogus, bandyti suprasti ne tik žodžius, bet ir emocinį kontekstą, užduoti klausimus, patvirtinti, kad supratai. Skamba paprastai, bet praktikoje tai vienas sunkiausių dalykų.
Įvairovė kaip stiprybė
Lengviausia būtų suburti komandą iš žmonių, kurie visi panašūs – panašus išsilavinimas, panašus mąstymas, panašus požiūris. Ir tikrai, tokioje komandoje būtų mažiau trinties. Bet ji taip pat būtų daug mažiau efektyvi.
Įvairovė komandoje – tai ne tik apie skirtingas demografines charakteristikas (nors ir tai svarbu). Tai apie skirtingus požiūrius, patirtis, mąstymo būdus. Kai komandoje yra žmogus, kuris mąsto labai analitiškai, ir kitas, kuris labiau intuityviai; vienas, kuris mato detalę, ir kitas, kuris mato bendrą vaizdą – tai sukuria daug turtingesnę diskusiją ir geresnius sprendimus.
Žinoma, įvairovė kelia iššūkių. Skirtingi žmonės gali nesusikalbėti, nesuprati vienas kito, konfliktuoti. Bet jei komanda sugeba įveikti šiuos iššūkius (ir vėlgi grįžtame prie pasitikėjimo ir komunikacijos), rezultatas būna vertas pastangų.
Kaip išnaudoti įvairovę? Pirmiausia, pripažinti ir vertinti skirtingus požiūrius. Kai kas nors siūlo idėją, kuri atrodo keista ar neįprasta, neatsimesti jos iš karto. Antra, sąmoningai ieškoti skirtingų perspektyvų. Kai priimate sprendimą, paklauskite žmogaus, kuris paprastai mąsto kitaip nei jūs. Trečia, sukurti aplinką, kurioje visi jaučiasi saugūs išreikšti savo nuomonę, net jei ji skiriasi nuo daugumos.
Adaptyvumas ir lankstumas
Vienas dalykas, kuris skiria gerai veikiančias komandas nuo vidutiniškų – gebėjimas prisitaikyti. Planai keičiasi, iškyla netikėtų problemų, aplinkybės evoliucionuoja. Komanda, kuri laikosi savo pradinio plano bet kokia kaina, paprastai žlunga.
Bet adaptyvumas nereiškia chaoso. Tai nereiškia, kad nereikia turėti plano ar strategijos. Tai reiškia, kad reikia būti pasiruošusiems keisti planą, kai realybė to reikalauja. Ir čia vėlgi svarbu pasitikėjimas – kai žmonės pasitiki vieni kitais ir procesu, jiems lengviau priimti pokyčius.
Lankstumas taip pat reiškia gebėjimą eksperimentuoti. Geriausiose komandose, kuriose teko dirbti, buvo kultūra, kuri leido bandyti naujus dalykus, net jei nebuvo garantijos, kad jie pavyks. Žinoma, ne visi eksperimentai turėjo būti dideli ar rizikingi. Kartais tai buvo maži dalykai – naujas būdas organizuoti susitikimus, nauja priemonė komunikacijai, naujas požiūris į problemą.
Svarbu sukurti aplinką, kurioje nesėkmė nėra katastrofa. Jei žmonės bijo klysti, jie niekada nebandys nieko naujo. O jei nebandys nieko naujo, komanda stagnuos. Todėl geriausi lyderiai švenčia ne tik sėkmes, bet ir „protingas nesėkmes” – tas, iš kurių komanda ko nors išmoko.
Kai viskas susideda į vieną paveikslą
Žinote, kas įdomiausia komandiniame darbe? Kad visi šie principai – pasitikėjimas, konstruktyvūs konfliktai, aiškumas, komunikacija, įvairovė, adaptyvumas – yra tarpusavyje susiję. Negalite turėti vieno be kito. Pasitikėjimas leidžia konstruktyvius konfliktus, kurie veda prie geresnių sprendimų. Gera komunikacija kuria aiškumą, kuris padeda žmonėms būti atsakingiems. Įvairovė reikalauja pasitikėjimo ir geros komunikacijos, bet duoda geresnę adaptyvumą.
Tai kaip sudėtinga ekosistema – visos dalys priklauso viena nuo kitos. Ir štai kodėl komandinio darbo negalima „įdiegti” kaip programinės įrangos. Tai organiškas procesas, kuris reikalauja laiko, pastangų ir nuolatinio dėmesio.
Praktiškai tai reiškia, kad nereikėtų tikėtis greitų rezultatų. Jei tik suformavote komandą ar bandote pagerinti esamą, duokite jai laiko. Pradėkite nuo mažų dalykų – galbūt nuo paprastų pratimų, kurie padeda žmonėms geriau pažinti vieni kitus. Arba nuo atviesnių diskusijų apie tai, kas veikia ir kas ne. Arba nuo aiškesnio tikslų apibrėžimo.
Ir būkite kantrūs su savimi. Komandinio darbo įgūdžiai – tai tikrai įgūdžiai, kuriuos galima išmokti ir tobulinti. Jei esate lyderis, pripažinkite savo klaidas ir mokykitės iš jų. Jei esate komandos narys, imkitės iniciatyvos ten, kur galite – galbūt pradėkite nuo geresnės komunikacijos ar pasiūlykite būdų, kaip komanda galėtų veikti efektyviau.
Galiausiai, prisiminkite, kad komandinis darbas – tai apie žmones. Ne apie procesus, sistemas ar įrankius (nors jie ir padeda). Apie žmones, kurie dirba kartu link bendro tikslo. Ir kai tai veikia gerai, kai tikrai pajuntate tą sinergiją, kai matote, kaip kartu pasiekiate kažko, ko niekas individualiai nebūtų pasiekęs – tai vienas geriausių jausmų profesiniame gyvenime. Ir tai verta visų pastangų.
