Kalba – tai ne muziejaus eksponatas po stiklu, kurį galima apžiūrėti ir palikti tokį, koks buvo. Ji gyvena, kvėpuoja, keičiasi kartu su žmonėmis, kurie ja kalba. Lietuvių kalba – viena seniausių indoeuropiečių kalbų, išlaikiusi neįtikėtiną archajiškumą, bet tai nereiškia, kad ji stovi vietoje. Priešingai – ji nuolat juda, ir šis judėjimas yra tiek įdomus, tiek kartais nerimą keliantis tiems, kurie myli kalbą tokią, kokia ji buvo.
Šiame straipsnyje pakalbėsime apie tai, kaip lietuvių kalba keitėsi per šimtmečius, kokie žodžiai išnyko, kokie atsirado, ir kodėl tai visiškai normalu – net jei kartais norisi sušukti „kalbėkite taisyklingai!”
Kodėl kalba keičiasi – ir tai nėra blogai
Pirmiausia reikia susitaikyti su viena tiesa: kalbos kitimas nėra gedimas. Tai ne klaida sistemoje, ne žmonių tinginystė ar neišprusimas. Tai natūralus procesas, kurį lemia daugybė veiksnių – migracija, technologijos, kultūriniai kontaktai, mada, net politika.
Pagalvokite štai kaip: jei šiandien paimtumėte XVI amžiaus lietuvišką tekstą – tarkime, Mažvydo „Katekizmą” – ir bandytumėte jį perskaityti be specialaus pasiruošimo, suprastumėte gal pusę žodžių. Kita pusė atrodytų kaip kita kalba. Ar tai reiškia, kad Mažvydas kalbėjo blogai? Žinoma, ne. Tiesiog kalba per tuos penkis šimtus metų nuėjo ilgą kelią.
Kalbininkai išskiria kelis pagrindinius kalbos kitimo variklius:
- Kontaktai su kitomis kalbomis – skoliniai ateina natūraliai, kai žmonės bendrauja
- Vidinė kalbos logika – kai kurios formos supaprastėja, nes taip patogiau
- Socialiniai pokyčiai – nauji dalykai reikalauja naujų žodžių
- Kartų kaita – jaunimas visada kalba šiek tiek kitaip nei tėvai
Ir štai čia prasideda įdomiausia dalis – stebėti, kaip visa tai veikia konkrečiai lietuvių kalboje.
Žodžiai, kurie išnyko iš kasdienės kalbos
Lietuvių kalboje yra daugybė žodžių, kurie kadaise buvo visiškai įprasti, o dabar juos žino tik kalbininkai ir entuziastai. Tokie žodžiai vadinami archaizmais, ir jie – tarsi fosilijos – leidžia pažvelgti į tai, kaip kalbėjo mūsų proseneliai.
Štai keletas pavyzdžių, kurie gali nustebinti:
Žodis „brolis” – atrodytų, visiškai paprastas ir šiuolaikiškas. Bet senovėje lietuviai turėjo daug tikslesnę giminystės terminologiją. Buvo skiriamas „brolis” (bendras terminas) ir atskiri žodžiai priklausomai nuo to, ar esi vyresnis, ar jaunesnis. Dabar ši skirtis išnykusi.
Žodis „šešuras” – vyro tėvas. Šis žodis vis dar egzistuoja žodynuose, bet kasdienėje kalboje beveik niekas jo nevartoja. Visi sako „uošvis”, nors iš tiesų „uošvis” tradiciškai reiškė žmonos tėvą. Abi reikšmės susiliejusios.
Žodis „diemedis” – tai rūta. Taip, ta pati rūta iš liaudies dainų. Bet „diemedis” kaip pavadinimas praktiškai išnyko iš vartosenos, nors botanikos žodynuose dar sutinkamas.
Archaizmai – tai ne vien seni žodžiai. Tai ir senos gramatinės formos. Pavyzdžiui, senoji lietuvių kalba turėjo dviskaitą – specialią formą, kai kalbama apie du daiktus. Dabar dviskaitą išlaikę tik kai kurie tarmių fragmentai ir posakiai kaip „rankų darbas” (vietoj „rankos darbas”).
Kaip atsirado naujieji žodžiai – ir kas juos kuria
Jei archaizmai – tai kalba, kuri traukiasi, tai neologizmai – tai kalba, kuri plečiasi. Ir lietuvių kalboje šis procesas yra ypač įdomus, nes čia susikerta dvi jėgos: natūralus kalbos augimas ir sąmoningas kalbos planavimas.
Lietuvių kalba turi ilgą tradiciją kurti savus žodžius vietoj skolinių. Tai vadinama purizmu, ir lietuvių kalbos atveju jis turi labai konkretų istorinį pagrindą – kalba buvo slopinama caro laikais, vėliau sovietmečiu, tad jos gynimas tapo tautinio identiteto dalimi.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija – tai institucija, kuri oficialiai rekomenduoja, kaip vadinti naujus dalykus. Ir kartais jos sprendimai sukelia tikras diskusijas. Pavyzdžiui:
„Kompiuteris” – šis žodis buvo priimtas kaip skolinys, nors buvo siūloma „skaičiuotuvas” ar „skaičiavimo mašina”. Galiausiai laimėjo tarptautinis variantas, nes jis jau buvo įsitvirtinęs.
„Internetas” – vėlgi, tarptautinis žodis, kuriam alternatyvų beveik ir nebuvo siūloma. Bet „naršyti” – tai jau grynas lietuviškas žodis, kurį sukūrė kalbininkai, ir jis puikiai prigijo.
„Savivartis” – tai sunkvežimis, kuris pats išverčia krovinį. Puikus lietuviškas darinys, bet daugelis vis tiek sako „samosvolas” iš rusų kalbos. Štai čia ir matosi, kaip oficiali rekomendacija ir gyva kalba ne visada sutampa.
Žodžių kūrimo procesas lietuvių kalboje dažniausiai remiasi savais darybos modeliais – priešdėliais, priesagomis, dūriniais. „Skrydis”, „eismas”, „ryšys” – visi šie žodžiai sukurti pagal lietuviškus modelius ir šiandien atrodo visiškai natūraliai.
Tarmės – gyva kalbos istorija
Jei norite suprasti, kaip lietuvių kalba keitėsi, tarmės – tai geriausias šaltinis. Jos tarsi laiko kapsulės, kuriose išlikę seni žodžiai, senos formos, sena tartis.
Lietuvių kalbos tarmės skirstomos į dvi dideles grupes – aukštaičių ir žemaičių. Bet tai labai supaprastintas skirstymas. Iš tiesų tarmių yra daug daugiau, ir jos skiriasi ne tik žodžiais, bet ir gramatika, intonacija, net pasaulėžiūra, kuri atsispindi kalboje.
Žemaičiai, pavyzdžiui, išlaikė kai kurias labai archaiškas formas, kurių bendrinėje kalboje jau nėra. Dzūkai – pietų Lietuvos gyventojai – vartoja „dz” ten, kur bendrinėje kalboje yra „z” ar „dž”. Tai ne klaida, tai fonetinis archaizmas, kuris egzistavo senojoje lietuvių kalboje.
Problema ta, kad tarmės nyksta. Ir tai – rimta problema, ne tik kalbininkams, bet ir kultūrai apskritai. Urbanizacija, standartizuotas švietimas, žiniasklaida – visa tai daro tarmines kalbėsenas mažiau prestižinėmis. Jaunimas, atvykęs į miestą, dažnai sąmoningai atsisako tarmės, nes nenori atrodyti „kaip iš kaimo”.
Praktinis patarimas tiems, kurie domisi kalba: jei turite senelių ar giminaičių, kalbančių tarme – įrašykite juos. Rimtai. Tai neįkainojamas paveldas, kuris gali išnykti per vieną kartą.
Anglų kalbos įtaka – grėsmė ar praturtėjimas?
Šiandien didžiausia diskusijų tema lietuvių kalbos kontekste – anglų kalbos įtaka. Ji yra visur: reklamose, socialiniuose tinkluose, darbo aplinkoje, jaunimo šnekamojoje kalboje.
„Okei”, „kūlas”, „čilinti”, „laikas”, „feikai” – šie žodžiai skamba lietuviškose pokalbių grupėse kasdien. Ir čia vėl susiduria dvi stovyklos: tie, kurie mato tai kaip grėsmę, ir tie, kurie sako – taip visada buvo, kalba visada skolinosi.
Tiesa, kaip dažniausiai būna, yra kažkur per vidurį. Skoliniai yra normalus reiškinys. Lietuvių kalba visada skolinosi – iš slavų kalbų, iš vokiečių, iš lotynų. Dabar skolinasi iš anglų. Klausimas ne ar skolintis, bet kaip.
Yra keletas skirtingų scenarijų:
Geras skolinimasis – kai skolinamas žodis užpildo tikrą spragą. „Internetas”, „kompiuteris”, „pikselas” – šie žodžiai atėjo su naujomis sąvokomis, kurioms lietuvių kalboje tiesiog nebuvo žodžių.
Problematiškas skolinimasis – kai skolinamas žodis stumia lauk jau egzistuojantį lietuvišką. „Laikas” vietoj „atsipalaiduoti”, „čilinti” vietoj „tinginiuoti” – čia jau kyla klausimų.
Kalbos maišymas – kai sakinyje lietuviški ir angliški žodžiai maišomi be aiškios priežasties. „Aš einu į miting’ą” – tai jau ne skolinimasis, tai kalbos degradacija.
Bet reikia ir suprasti jaunimą: jie kalba taip, kaip kalba jų aplinka. Jei visi kolegos darbe sako „deadline”, sunku vienam sakyti „galutinis terminas”. Socialinis spaudimas kalboje yra labai realus.
Sovietmečio palikimas kalboje
Apie anglų kalbos įtaką kalbame daug, bet dažnai pamirštame kitą svarbų sluoksnį – sovietmečio palikimą lietuvių kalboje. Penkiasdešimt metų intensyvaus kontakto su rusų kalba paliko pėdsakus, kurie jaučiami iki šiol.
Kai kurie rusicizmai taip giliai įsišakniję, kad žmonės net nesupranta, jog tai – ne lietuviški žodžiai. Pavyzdžiui:
„Savijauta” – šis žodis atrodo visiškai lietuviškas, bet iš tiesų jis yra vertinys iš rusų „самочувствие”. Tiesa, dabar jis jau taip įsitvirtinęs, kad niekas jo neginčija.
„Vairuoti” – žodis atėjo iš vokiečių per rusų kalbą. Bet jis taip organiškai įsiliejo į lietuvių kalbą, kad šiandien niekas jo nelaiko svetimu.
Kita vertus, sovietmečiu buvo ir sąmoningų bandymų keisti lietuvių kalbą – primesti rusiškus terminus, rusiškus darybos modelius. Dalis jų prigijo, dalis – ne. Po nepriklausomybės atgavimo vyko aktyvus „kalbos valymas”, kai kurie rusicizmai buvo pakeisti lietuviškais žodžiais.
Įdomu tai, kad kai kurie žmonės, ypač vyresnės kartos, vis dar vartoja sovietmečio terminus – ne iš nostalgijai, o tiesiog todėl, kad taip išmoko. Kalba – tai ir atminties forma.
Skaitmeninis amžius ir naujoji lietuvių kalba
Internetas pakeitė kalbą greičiau nei bet kuri kita technologija istorijoje. Ir lietuvių kalba čia nėra išimtis. Socialiniai tinklai, žaidimų bendruomenės, podkastai, YouTube – visa tai sukūrė naujus kalbos vartojimo kontekstus.
Rašytinė šnekamoji kalba – tai visiškai naujas reiškinys. Žmonės rašo taip, kaip kalba. Trumpiniai, emocijukai, didžiosios raidės kaip šauksmas – visa tai yra nauja kalbinė sistema, kuri turi savo logiką.
„ačiū” tampa „ačiū” arba tiesiog „ač”. „Labas” tampa „lb” arba „lbs”. „Nesąmonė” tampa „nesąm”. Tai ne tinginystė – tai adaptacija prie greito komunikacijos tempo.
Bet yra ir kita pusė. Internetas leido lietuvių kalbai pasiekti lietuvius visame pasaulyje. Emigrantai Airijoje, Anglijoje, Norvegijoje gali skaityti lietuviškus portalus, žiūrėti lietuviškus YouTube kanalus, bendrauti su draugais Lietuvoje. Tai padeda išlaikyti kalbą net ir toli nuo gimtinės.
Taip pat internetas sukūrė naujus lietuviškus žodžius, kurie atsirado organiškai, be jokio kalbininkų įsikišimo. „Trollinti”, „memukas”, „postinti” – šie žodžiai atsirado iš poreikio ir greitai paplito. Kalbos komisija vėliau tik konstatuoja faktą.
Kai kalba tampa gyvenimo dalimi – ką galime padaryti
Visa ši kelionė per lietuvių kalbos raidą veda prie vieno klausimo: o ką mes, paprasti kalbos vartotojai, galime daryti? Ne kalbininkai, ne komisijų nariai – tiesiog žmonės, kurie kasdien kalba lietuviškai.
Pirmiausia – atsipalaiduoti nuo kalbos policininko vaidmens. Žmonės, kurie nuolat taiso kitus, dažniausiai pasiekia priešingą efektą – žmogus tiesiog nustoja norėti kalbėti. Kalba geriau perduodama per pavyzdį, ne per priekaištus.
Antra – domėtis. Jei skaitote šį straipsnį, jau esate tame kelyje. Lietuvių kalbos istorija yra nuostabi – ji sena, ji sudėtinga, ji pilna netikėtų ryšių su kitomis kalbomis. Knygos kaip Zigmo Zinkevičiaus „Lietuvių kalbos istorija” – tai ne sausas akademinis tekstas, o tikras detektyvinis romanas apie žodžius.
Trečia – vartoti tarmę, jei ją mokate. Nebijoti jos. Tarmė nėra ženklas, kad esate neišsilavinę – tai ženklas, kad turite šaknis. Ir šiandien tarmė tampa net madinga – tai autentiškumo ženklas.
Ketvirta – skaityti lietuvišką literatūrą. Ne tik klasiką, bet ir šiuolaikinę. Autoriai kaip Kristina Sabaliauskaitė, Renatas Šerelis, Undinė Radzevičiūtė rodo, kaip lietuvių kalba gali būti lanksti, turtinga, šiuolaikiška.
Ir galiausiai – priimti tai, kad kalba keičiasi, ir tai gerai. Lietuvių kalba, kuri išgyveno carinę cenzūrą, sovietinę okupaciją, masinę emigraciją – ji tikrai išgyvens ir anglų kalbos įtaką, ir interneto erą. Ji prisitaikys, kaip visada darė. Svarbiausia – kad žmonės ja kalbėtų. Su klaidomis, su skoliniais, su tarmės prieskoniu – bet kalbėtų. Nes gyva kalba su klaidomis visada geriau nei tobula kalba, kuria niekas nekalba.
Lietuvių kalba – tai ne muziejaus eksponatas. Ji yra gyva. Ir kol mes ją kalbame, ji gyvuos.
