Kai muziejus tampa daugiau nei tik salė su paveikslais
Daugelis žmonių muziejų įsivaizduoja kaip vietą, kur reikia tyliai vaikščioti, žiūrėti į daiktus po stiklu ir stengtis neužmigti prie trečio iš eilės senovinio indo. Ir, tiesą sakant, kartais taip ir būna. Bet tai tik vienas muziejaus veidas – tas, kurį matome. O po juo slypi visiškai kitas pasaulis, apie kurį dauguma lankytojų net neįtaria.
Pasirodo, tai, ką mes matome muziejaus salėse, dažniausiai sudaro vos 2–5 procentus viso rinkinio. Likusi dalis – saugyklose, archyvuose, restauravimo dirbtuvėse. Kai kuriuose muziejuose eksponuojama dar mažiau. Londono Britanijos muziejus turi apie 8 milijonus eksponatų, o rodo vos apie 80 000. Tai lyg turėti namą su šimtu kambarių ir svečius priimti tik virtuvėje.
Šis straipsnis – apie tai, kas slepiasi už tų uždarų durų, kodėl muziejai kaupia tiek daug ir kaip jūs, paprastas lankytojas, galite iš muziejaus išsinešti kur kas daugiau nei tik nuotrauką prie garsaus paveikslo.
Saugyklos – tikrasis muziejaus širdis
Įsivaizduokite didžiulę, gerai klimatizuotą patalpą, kur ant lentynų eilėmis stovi dėžės, vokeliai, dėklai. Kur paveikslai kabo ant specialių slankiojančių sijų, o skulptūros guli ant minkštų paklotų. Tai muziejaus saugykla – vieta, kur tikroji kolekcija gyvena savo ramų, nuo visuomenės paslėptą gyvenimą.
Kodėl tiek daug dalykų lieka neeksponuojama? Priežasčių yra kelios, ir jos visai logiškos, kai pagalvoji:
- Fizinė erdvė – muziejai tiesiog neturi pakankamai sienų ir vitrinos vietos viskam parodyti.
- Teminė logika – ekspozicija turi pasakoti istoriją, o ne tiesiog rodyti viską iš eilės.
- Konservavimas – kai kurie eksponatai yra tokie trapūs, kad nuolatinis apšvietimas ar oro poveikis juos greitai sugadintų.
- Paskolos – dalis eksponatų nuolat keliauja į kitus muziejus, dalyvauja parodose.
Bet štai kas įdomu – daugelis muziejų dabar pradeda atverti saugyklas lankytojams. Tai vadinama „open storage” arba matomų saugyklų koncepcija. Amsterdamo Rijksmuseum turi tokią zoną, kur galite matyti tūkstančius eksponatų tiesiog lentynose – be didingų rėmų, be dramatinio apšvietimo, tiesiog daiktai, kaip jie gyvena. Tai visiškai kitokia patirtis, ir ji labai rekomenduotina tiems, kurie nori pajusti muziejų „iš vidaus”.
Praktinis patarimas: prieš lankydami muziejų, pasitikrinkite jų svetainėje, ar jie siūlo saugyklų ekskursijas. Dalis muziejų jas organizuoja reguliariai, dalis – tik pagal išankstinį prašymą. Lietuvoje, pavyzdžiui, Nacionalinis muziejus kartais organizuoja tokias „užkulisių” ekskursijas, ir jos paprastai greitai išsipardavinėja.
Kaip eksponatas patenka į muziejų – ir kodėl tai nėra taip paprasta
Žmonės dažnai galvoja, kad muziejus nusipirko paveikslą, pakabino ant sienos – ir viskas. Bet iš tikrųjų eksponato kelias į muziejų gali trukti metus, o kartais ir dešimtmečius.
Pirmiausia, muziejai turi labai griežtus kriterijus, ką jie apskritai priima į kolekciją. Kiekvienas muziejus turi savo kolekcijų politiką – dokumentą, kuriame aprašyta, kokio tipo objektus jie renka, iš kokio laikotarpio, kokios geografinės kilmės. Jei jums kiltų mintis padovanoti muziejui savo senelės porceliano servizą, tikėtina, kad muziejus mandagiai atsisakys – nebent tas servisas atitinka jų profilį ir yra tikrai išskirtinis.
Antra, kiekvienas objektas turi turėti aiškią provenienciją – tai yra, žinomą kilmės istoriją. Ypač tai svarbu po Antrojo pasaulinio karo, kai naciai masiškai plėšė meno kūrinius iš žydų šeimų. Šiandien muziejai privalo patikrinti, ar eksponatas nebuvo pavogtas ar neteisėtai įgytas. Tai ne biurokratija dėl biurokratijos – tai etinė būtinybė.
Trečia, yra restauravimas. Dažnai eksponatas, kol pasiekia salę, praleidžia mėnesius restauratoriaus rankose. Jie valo, konservuoja, kartais atkuria prarastas dalis. Ir čia prasideda tikrai įdomūs klausimai – kiek galima atkurti, kol objektas nustoja būti autentiškas? Ar geriau palikti suplyšusį audinį toks, koks yra, ar jį papildyti? Šie debatai muziejų pasaulyje vyksta nuolat ir neturi vienareikšmio atsakymo.
Lobiai, apie kuriuos niekas nekalba
Kiekvienas muziejus turi savo „šlovės salę” – tuos eksponatus, dėl kurių žmonės ir ateina. Luvras – Mona Liza. Britų muziejus – Rozetos akmuo. Nacionalinis Lietuvos muziejus – Valdovų rūmų radiniai. Bet būtent tie garsiausieji eksponatai dažnai ir yra mažiausiai įdomūs – aplink juos tiek daug triukšmo, tiek žmonių, tiek komercinės atributikos, kad pati patirtis tampa tuščia.
Tikri lobiai slypi kitur. Štai keletas pavyzdžių, kurie iliustruoja, ką turiu omenyje:
Smulkūs kasdienio gyvenimo objektai. Romėnų stalo įrankiai, viduramžių batai, XVII amžiaus receptų knyga. Šie daiktai pasakoja apie žmones daug daugiau nei karo trofėjai ar valdovų portretai. Kai žiūri į 2000 metų senumo romėnišką šaukštą ir suvoki, kad jis beveik identiškas tam, kurį naudoji kasdien – tai tikras laiko sulaikymo momentas.
Nebaigti kūriniai. Kai kuriuose muziejuose saugomi dailininkų eskizai, pirminiai piešiniai, nebaigtos drobės. Jie leidžia pamatyti kūrybos procesą iš vidaus – kaip menininkas galvojo, ką taisė, nuo ko pradėjo. Tai kur kas intymesnė patirtis nei žiūrėti į tobulą galutinį rezultatą.
Dokumentai ir laiškai. Archyvuose saugomi laiškai, dienoraščiai, sutartys. Jei turite galimybę pamatyti tikrą istorinį laišką – ne faksimilę, ne skaitmeninę kopiją, o tikrą, ranka rašytą – tai patirtis, kurią sunku aprašyti žodžiais. Rašysena, dėmės, popieriaus faktūra – visa tai tampa gyva istorija.
Praktinis patarimas: kai lankotės muziejuje, sąmoningai praeikite pro garsiausius eksponatus ir skirkite laiko mažiau žinomiems. Pažiūrėkite į tai, kas kabo kampe, kas stovi paskutinėje salėje. Dažnai būtent ten rasite tai, kas tikrai paliks įspūdį.
Muziejų skaitmeninės kolekcijos – lobiai, kuriuos galite rasti iš namų
Čia yra vienas iš labiausiai neįvertintų dalykų šiuolaikiniame muziejų pasaulyje. Per pastaruosius dešimt metų didžioji dalis pasaulio muziejų ėmėsi masyvių skaitmeninimo projektų – ir dabar internete prieinama tai, ko anksčiau negalėjai pamatyti net ir atvykęs į patį muziejų.
Metropoliteno meno muziejus Niujorke į viešą prieigą išleido daugiau nei 400 000 aukštos raiškos vaizdų – be autorių teisių, nemokamai, atsisiųsti ir naudoti kaip nori. Rijksmuseum Amsterdame padarė tą patį su šimtais tūkstančių eksponatų. Smithsonian institucija Vašingtone skaitmenino milijonus objektų.
Bet skaitmeninimas – tai ne tik nuotraukos. Kai kurie muziejai kuria 3D modelius eksponatų, kuriuos galite sukioti ekrane iš visų pusių. Tai ypač vertinga skulptūroms ar archeologiniams radiniams – galite pamatyti detales, kurių gyvo eksponato atveju niekada nepamatytumėte, nes jis stovi per toli arba per aukštai.
Lietuvoje situacija taip pat gerėja. Lietuvos nacionalinio muziejaus e-kolekcija, Martyno Mažvydo bibliotekos skaitmeniniai archyvai, Kultūros paveldo departamento duomenų bazės – visa tai prieinama internete ir yra tikrai vertingas šaltinis tiek tiems, kurie domisi istorija, tiek tiems, kurie tiesiog nori pažinti savo šalį geriau.
Keletas konkrečių resursų, kuriuos verta žinoti:
- Google Arts & Culture – agreguoja šimtus muziejų kolekcijų, leidžia virtualiai vaikščioti po sales.
- Europeana – Europos kultūros paveldo platforma, kurioje galima rasti ir lietuviškų eksponatų.
- e-paveldas.lt – Lietuvos kultūros paveldo skaitmeninimo portalas.
- Rijksstudio – Rijksmuseum platforma, kur galite ne tik žiūrėti, bet ir kurti savo kolekcijas.
Restauratoriai – muziejų nematomieji herojai
Jei muziejus yra scena, tai restauratoriai – tie žmonės, kurie dirba užkulisiuose ir užtikrina, kad spektaklis apskritai galėtų vykti. Jų darbas yra vienas iš labiausiai specializuotų ir mažiausiai viešai žinomų.
Restauratorius turi būti vienu metu chemikas, istorikas, dailininkas ir detektyvas. Jis tiria eksponato sudėtį, nustato, kokie dažai buvo naudoti, kokia technika, kada ir kaip objektas buvo pažeistas. Tada priima sprendimus – ką galima pataisyti, ką geriau palikti, ką reikia stabilizuoti, kad nesiblogintų.
Vienas iš įdomiausių restauravimo aspektų – tai, ką jie atranda proceso metu. Pavyzdžiui, rentgeno nuotraukos dažnai atskleidžia, kad po matomu paveikslu slypi kitas – menininkas perdažė ankstesnę kompoziciją. Kai kuriuose Rembrandto paveiksluose tokiu būdu buvo atrasti visiškai kiti veidai, kitos scenos. Tai tarsi laiko mašina, veikianti be jokio judėjimo.
Arba štai: 2019 metais restauruojant Velázquezo paveikslą Madride buvo atrastas anksčiau nežinomas portretas po viršutiniu dažų sluoksniu. Toks atradimas iš karto tampa tarptautinėmis naujienomis – ir tai suprantama, nes tai tikrai yra kaip rasti paslėptą laišką iš praeities.
Jei jums kada nors pasitaikys galimybė apsilankyti muziejaus restauravimo dirbtuvėse – nepraleiskite. Kai kurie muziejai leidžia lankytojams stebėti restauratorių darbą pro stiklinę sieną. Tai viena iš tų patirčių, kurios keičia tai, kaip žiūrite į meno kūrinius – nuo to momento jie tampa ne tik gražiais objektais, bet ir gyvomis būtybėmis, kurias kažkas prižiūri ir saugo.
Kaip muziejai sprendžia etines dilemas – ir kodėl tai svarbu mums visiems
Muziejai nėra neutralios vietos. Jie yra institucijos su istorija, ir ta istorija ne visada yra graži. Daugelis didžiųjų Vakarų muziejų savo kolekcijas kūrė kolonijinės eros metu – kai eksponatai buvo ne perkami, o tiesiog imami iš užkariautų tautų.
Šiandien šis klausimas yra vienas karščiausių muziejų pasaulyje. Graikija jau dešimtmečius reikalauja grąžinti Partenono skulptūras iš Britų muziejaus. Benino bronzos – garsūs Vakarų Afrikos meno kūriniai – buvo išgrobstytos 1897 metais ir dabar saugomos įvairiuose Europos muziejuose. Egiptas nori atgauti Nefertitės biustą iš Berlyno.
Muziejai į šiuos reikalavimus reaguoja skirtingai. Vieni atsisako grąžinti, teigdami, kad jie geriau prižiūri eksponatus arba kad jie yra „pasaulio paveldas”. Kiti – ir tai vis dažniau – sutinka grąžinti arba bent jau ieško kompromisų: ilgalaikių paskolų, bendrų parodų, skaitmeninių kopijų.
Šis klausimas yra svarbus ne tik politiškai. Jis keičia tai, kaip mes suprantame muziejų paskirtį. Ar muziejus yra vieta, kur saugomi geriausiai išlikę objektai, nepriklausomai nuo to, kaip jie ten pateko? Ar jis yra kultūrinės atminties saugotojas, kuris privalo gerbti tų kultūrų valią? Nėra lengvų atsakymų, bet klausimus užduoti verta.
Lietuvos kontekste šis klausimas taip pat nėra tolimas. Sovietmečiu iš Lietuvos buvo išvežta nemažai kultūros vertybių. Dalis jų grįžo po nepriklausomybės atkūrimo, dalis – ne. Tai primena, kad paveldas nėra abstrakti sąvoka – tai konkretūs objektai, turintys konkrečią kilmę ir konkrečius žmones, kuriems jie reiškia kažką svarbaus.
Muziejus kaip gyvenimo būdas, o ne vienkartiné patirtis
Geriausias būdas patirti muziejų – tai ne atėjimas vieną kartą ir bandymas pamatyti viską. Tai reguliarūs apsilankymai, kiekvieną kartą skiriant laiko tik vienai salei, vienam laikotarpiui, vienam klausimui.
Paryžiaus gyventojai, kurie lanko Luvrą reguliariai, pasakoja, kad kiekvieną kartą atranda kažką naujo – ne todėl, kad muziejus keičiasi (nors ir keičiasi), bet todėl, kad jie patys keičiasi. Tas pats paveikslas, kurį matėte prieš penkerius metus, šiandien gali pasakyti visiškai ką kita, nes jūs esate kitokie.
Keletas praktinių patarimų, kaip iš muziejaus išsinešti daugiau:
- Ateikite be plano. Arba su labai mažu planu. Leiskite sau klaidžioti ir sustoti ten, kur sustojate – ne ten, kur „reikia”.
- Skirkite laiko vienam eksponatui. Atsisėskite prieš jį (jei galima), žiūrėkite penkias minutes. Pastebėsite dalykus, kurių nematytumėte praeidami pro šalį.
- Skaitykite etiketes – bet ne iš karto. Pirma pažiūrėkite į objektą be konteksto. Susiformuokite savo nuomonę. Tada skaitykite.
- Klauskite muziejininkų. Jie žino daugiau, nei parašyta etiketėse, ir dažniausiai mielai pasidalija.
- Grįžkite. Tas pats muziejus, lankytas skirtingais gyvenimo momentais, yra skirtingi muziejai.
Muziejai – tai ne tik praeities saugyklos. Tai vietos, kur praeitis ir dabartis susitinka, kur galite užduoti klausimus apie tai, kas esate ir iš kur atėjote. Ir tai, kad didžioji dalis jų kolekcijų slypi saugyklose, neturėtų liūdinti – tai tik primena, kad visada yra daugiau, ko dar nepažinote. O tai, tiesą sakant, yra vienas geriausių dalykų, kurie gali nutikti žmogui.
