Kodėl mūsų augintiniai kartais elgiasi keistai
Turbūt kiekvienas šuns ar katės šeimininkas yra pagalvojęs: „Ką gi jis dabar sugalvojo?” Mūsų keturkojiai draugai gali būti nuostabūs, bet kartais jų elgesys atrodo visiškai nesuprantamas. Šuo loja į tuščią sieną, katė bėga per namus vidury nakties, triušis staiga pradeda kasti kilimą – visa tai turi savo priežastis, tiesiog mes ne visada jas suprantame.
Naminių gyvūnų psichologija nėra koks nors ezoterinių žinių rinkinys. Tai paprasčiausiai gebėjimas pažvelgti į pasaulį jų akimis, suprasti, kaip jie mąsto, ko bijo, kas juos džiugina. Ir žinokite ką – kai pradedi gilintis į šią temą, gyvenimas su augintiniu tampa daug lengvesnis ir malonesnis. Mažiau streso abiem pusėms, daugiau supratimo ir ryšio.
Dažniausiai mes žiūrime į gyvūnus per savo, žmogiškąjį prizmę. Manome, kad jie keršija, tyčiojasi ar elgiasi blogai tyčia. Bet realybė visai kitokia – gyvūnai gyvena daug paprasčiau nei mes. Jie reaguoja į aplinką, instinktus, ankstesnes patirtis. Jų elgesys visada turi priežastį, net jei ji mums iš pirmo žvilgsnio neakivaizdi.
Šunų pasaulis: kas vyksta tose pūkuotose galvose
Šunys yra socialūs gyvūnai, kurie evoliucijos dėka išmoko gyventi šalia žmonių. Tačiau jų protėviai buvo vilkai, o tai reiškia, kad daugelis jų elgesio modelių kyla iš gaujos dinamikos. Šuo jūsų šeimą mato kaip savo gaują, ir tai labai svarbu suprasti.
Kai šuo šokinėja ant svečių – jis nesielgia blogai tyčia. Tiesiog taip jis sveikina gaujos narius, bando pasiekti veidą (kaip daro šuniukai su suaugusiais šunimis), parodyti džiaugsmą. Kai šuo tempia pavadėlį – jis nori vadovauti, nes niekas jam nepaaiškino, kad čia ne jo darbas. Kai šuo neša jums žaislą – jis kviečia žaisti, bet kartu ir siūlo jums „grobį”, nes taip elgiasi gaujos nariai.
Vienas įdomiausių dalykų apie šunis – jų gebėjimas skaityti mūsų emocijas. Tyrimai rodo, kad šunys gali atpažinti žmonių veido išraiškas, suprasti intonacijas, net užuosti streso hormonus. Jie tikrai jaučia, kai jums blogai. Tad jei jūsų šuo staiga tampa lipšnesnis ar apsaugesnis – galbūt jis tiesiog reaguoja į jūsų emocinę būseną.
Bet šunys taip pat turi savo stresą ir nerimą. Žiovavimas ne visada reiškia, kad šuo pavargęs – tai gali būti streso signalas. Lėtas mirksėjimas, atsigręžimas, lūpų laižymas – visa tai gali būti „raminamieji signalai”, kuriuos šunys naudoja, kai jaučiasi nepatogiai. Išmokus juos atpažinti, galite daug geriau suprasti, kaip jūsų augintinis jaučiasi.
Katės – nepriklausomi filosofai su savo taisyklėmis
Jei šunys yra kaip atviri knygos, tai katės – kaip užšifruoti rankraščiai. Jos nebuvo prijaukintos taip seniai kaip šunys, ir jų santykis su žmonėmis yra kitoks. Katė su jumis gyvena greičiau kaip partnerė, o ne kaip gaujos narė.
Katės yra teritoriniai gyvūnai, ir tai paaiškina daug jų elgesio. Kai katė trinasi apie jūsų kojas – ji ne tik rodo meilę, bet ir žymi jus savo kvapu. Kai katė braižo baldus – ji ne tyčiojasi iš jūsų, o palieka vizualius ir kvapnius ženklus savo teritorijoje. Supratę tai, galite ne kovoti su šiuo elgesiu, o nukreipti jį tinkama linkme – įsigyti gerą draskyklę ir pastatyti ją tinkamoje vietoje.
Katės mėgsta kontrolę ir nuspėjamumą. Staigūs rutinos pokyčiai, nauji baldai, nauji kvapai – visa tai gali jas stresinti. Todėl katės kartais šlapinasi ne ten, kur reikia, ne iš keršto, o iš streso. Jei jūsų katė pradėjo taip elgtis – pirma patikrinkite sveikatą veterinarijos klinikoje, o paskui pagalvokite, kas pasikeitė jos aplinkoje.
Dar vienas dažnas klausimas – kodėl katė atneša negyvas peles ar paukščius? Ne, ji nebando jūsų įbauginti. Iš tikrųjų tai komplimentas – katė mano, kad jūs esate prasta medžiotoja ir bando jus pamaitinti arba išmokyti medžioti. Motinos katės taip elgiasi su savo jaunikliais.
Kūno kalba – raktas į supratimą
Gyvūnai bendrauja ne žodžiais, o kūno kalba, garsais, pozomis. Išmokti šį „kalbą” nėra taip sunku, kaip atrodo.
Šunų uodega – tai emocijų barometras, bet ne toks paprastas, kaip daugelis mano. Besisupanti uodega ne visada reiškia laimingą šunį. Svarbu žiūrėti į visą kūno kalbą: ausų padėtį, kūno įtampą, akių išraišką. Šuo gali supti uodega net būdamas įtemptas ar agresyvus. Greitas, trumpas supimas aukštai pakeltos uodegos – tai dažnai įtampa, o ne džiaugsmas. O štai platus, lėtas supimas su atsipalaidavusiu kūnu – tai tikrai laimingas šuo.
Katės uodega taip pat daug pasako. Vertikaliai pakeltas uodega su sulenktu galiuku – draugiškas pasisveikinimas. Pūkuota, išsipūtusi uodega – baimė ar agresija. Nervingai plakanti uodega – dirginimas ar koncentracija. Kai katė lėtai juda uodega stebėdama ką nors – ji medžioja ar žaidžia.
Ausys taip pat daug pasako. Šunų ausys, nukreiptos į priekį – dėmesys ir susidomėjimas. Ausys atgal – baimė ar nuolankumas. Katės su ausimis į šonus ar atgal – susierzinusios ar išsigandusios. Ausys į priekį – ramus, susidomėjęs gyvūnas.
Kaip elgesio problemos atsiranda ir kaip jų išvengti
Dauguma elgesio problemų kyla ne iš to, kad gyvūnas „blogas”, o iš nesupratimo, streso, nuobodulio ar netinkamo ankstesnio patyrimo.
Šunų atveju dažnai problemų šaltinis – nepakankamas fizinis ir protinis krūvis. Šuo, kuris neišleidžia energijos, ras būdų tai padaryti pats – ir jums gali nepatikti jo pasirinkimai. Sudraskyta sofa, iškasinėtas daržas, nuolatinis lojimas – tai dažnai nuobodulio ir perteklinės energijos požymiai. Sprendimas paprastas: daugiau pasivaikščiojimų, žaidimų, treniruočių.
Katėms dažniau problema būna stresas ir nepakankama aplinkos stimuliacija. Katė, kuri gyvena bute be galimybių laipioti, slėptis, medžioti (nors ir žaislus), gali tapti nerimastinga, agresyvia ar pradėti elgtis destruktyviai. Katėms reikia vertikalios erdvės – lentynų, bokštų, vietos prie lango. Joms reikia žaisti bent 15-20 minučių per dieną, naudojant žaislus, kurie imituoja grobį.
Labai svarbu suprasti, kad bausmė dažniausiai neveikia taip, kaip tikimės. Šunys ir katės nesieja bausmės su tuo, ką padarė prieš kelias minutes. Jei grįžote namo ir radote sudraskytą pagalvę, o paskui šaukiate ant šuns – jis nesupras, už ką gauna pylos. Jis tik išmoks, kad jūsų grįžimas kartais reiškia baisų dalyką, ir taps nerimastingas.
Socializacija ir ankstyvos patirtys – kodėl tai svarbu
Pirmieji gyvenimo mėnesiai formuoja gyvūno elgesį visam gyvenimui. Šuniukai turi kritinį socializacijos periodą nuo 3 iki 14 savaičių, katės – nuo 2 iki 7 savaičių. Šiuo metu jie turi susipažinti su įvairiais žmonėmis, garsais, aplinkos, kitais gyvūnais.
Šuniukas, kuris šiuo periodu nebuvo tinkamai socializuotas, gali augti baikštus, agresyvus ar pernelyg reaktyvus. Katė, kuri neturėjo teigiamų kontaktų su žmonėmis ankstyvame amžiuje, gali visą gyvenimą būti laukinis ar baikštus.
Bet tai nereiškia, kad suaugusio gyvūno elgesio pakeisti negalima. Tiesiog reikia daugiau kantrybės, laiko ir tinkamų metodų. Suaugęs šuo ar katė gali išmokti pasitikėti, adaptuotis prie naujų situacijų, pakeisti elgesį. Tik tam reikia sistemingo, kantro darbo.
Jei įsigyjate gyvūną iš prieglaudos, kuris turi elgesio problemų – nesibaiminkite. Dažnai šios problemos kyla iš streso, netikrumo, ankstesnių traumų. Su laiku, kantrybe ir nuoseklumu daugelis šių problemų išnyksta arba tampa valdomomis. Svarbu suprasti gyvūno istoriją ir neturėti nerealių lūkesčių.
Praktiniai patarimai kasdieniam gyvenimui
Gerai, teorija teorija, bet ką daryti praktiškai? Štai keletas konkrečių patarimų, kurie padės geriau suprasti ir bendrauti su savo augintiniu.
**Stebėkite ir užsirašykite.** Jei pastebite keistą elgesį, užsirašykite, kada tai įvyko, kas vyko prieš tai, kaip gyvūnas reagavo. Po kelių dienų galbūt pamatysite modelį. Gal šuo loja visada, kai pro langą praeina kitas šuo? Gal katė tampa agresyvi po veterinaro vizito? Šie įžvalgos padės rasti sprendimus.
**Sukurkite rutinas.** Gyvūnai mėgsta nuspėjamumą. Maitinimas, pasivaikščiojimai, žaidimai maždaug tuo pačiu metu padeda jiems jaustis saugiau ir ramiau. Tai ypač svarbu nervingiems ar baikštiems gyvūnams.
**Mokykitės skaityti streso ženklus.** Šunims: žiovavimas, lūpų laižymas, ausų atgręžimas, atsigręžimas, sustingimas. Katėms: uodegos plakimas, ausų padėtis, vyzdžių plėtimasis, kūno įtampa. Pastebėję šiuos ženklus, galite pašalinti streso šaltinį arba nuraminti gyvūną.
**Naudokite teigiamą sustiprinimą.** Kai gyvūnas elgiasi taip, kaip norite – apdovanokite. Skanėstas, pagyrimas, žaidimas – visa tai sustiprina norimą elgesį. Tai veikia daug geriau nei bausmė už netinkamą elgesį.
**Suteikite pasirinkimų.** Gyvūnai, kurie jaučia tam tikrą kontrolę, yra laimingesni. Leiskite katei pačiai nuspręsti, ar ji nori būti glamonėjama. Leiskite šuniui pasirinkti, kuria kryptimi eiti pasivaikščiojimo metu (bent kartais). Šie maži dalykai stiprina pasitikėjimą ir gerovę.
**Investuokite į aplinką.** Šunims – įvairūs žaislai, galvosūkiai, užsiėmimai. Katėms – laipiojimo vietos, slėptuvės, draskyklės, žaislai, vietos prie langų. Turtinga aplinka mažina nuobodulį ir su juo susijusias problemas.
Kada kreiptis į specialistus
Kartais mūsų pastangų nepakanka, ir tai visiškai normalu. Gyvūnų elgesio specialistai, veterinariniai elgesio konsultantai, profesionalūs treneriai – jie egzistuoja ne veltui.
Jei gyvūnas yra agresyvus – sau, kitiems gyvūnams ar žmonėms – būtinai kreipkitės į specialistą. Agresija retai išnyksta savaime ir gali būti pavojinga. Be to, už agresija dažnai slypi baimė, skausmas ar kitos problemos, kurias reikia spręsti profesionaliai.
Jei gyvūnas turi intensyvių fobijų – pavyzdžiui, paniškai bijo perkūnijos, fejerverkų, automobilių – tai taip pat situacija, kai reikia pagalbos. Šios fobijos gali labai sumažinti gyvenimo kokybę ir progresuoti.
Jei pastebite staigius elgesio pokyčius – ramūs gyvūnas tampa agresyvus, aktyvus tampa apatiškus – pirmiausia eikite pas veterinarą. Daugelis elgesio problemų turi medicininę priežastį: skausmą, hormonų disbalansą, neurologines problemas.
Nebijokite prašyti pagalbos. Tai nereiškia, kad esate blogas šeimininkas. Priešingai – tai rodo, kad jums rūpi savo augintinio gerovė ir norite jam padėti.
Kai viskas susidėlioja į vietas
Supratimas – tai raktas į laimingą gyvenimą su augintiniu. Kai pradedi matyti pasaulį jų akimis, kai išmoksti skaityti jų signalus, kai supranti, kodėl jie elgiasi taip, o ne kitaip – viskas pasikeičia. Mažiau frustracijų, daugiau kantrybės, gilesnis ryšys.
Mūsų augintiniai nėra maži žmonės kailiniais. Jie turi savo poreikius, instinktus, būdus suvokti pasaulį. Ir tai nuostabu. Mums nereikia jų keisti ar versti elgtis kaip žmonėms – mums reikia juos suprasti ir prisitaikyti.
Kiekvienas šuo, katė, triušis ar kitas augintinis yra individualybė. Tai, kas veikia vienam, gali neveikti kitam. Stebėjimas, kantrybė, noras mokytis – štai kas iš tikrųjų svarbu. Ir žinokite – klaidos yra normalios. Visi mes kartais nesuprantame savo augintinių, visi kartais reaguojame ne taip, kaip reikėtų. Svarbu mokytis iš tų klaidų ir stengtis geriau.
Galiausiai, ryšys su gyvūnu – tai kelionė, o ne tikslas. Kiekvieną dieną sužinosite kažką naujo apie savo keturkojį draugą. Kiekvieną dieną jūsų supratimas gilės. Ir tai, ką gaunate mainais – besąlygiška meilė, ištikimybė, džiaugsmas – yra verta visų pastangų. Gyvūnai daro mus geresnius žmones, jei tik leisime jiems ir pastengsimės juos suprasti.
