Kodėl pirmieji mėnesiai nulemia viską
Jei kada nors teko stebėti šuniuką, kuris išsigąsta nuo paprasčiausio plastikinio maišelio šnarėjimo arba sustingsta išvydęs nepažįstamą žmogų – greičiausiai kažkas kažkada praleido labai svarbų langą. Šuniukų socializacija nėra koks nors modernus išradimas ar madinga tendencija – tai biologiškai užprogramuotas procesas, kuris vyksta nepriklausomai nuo to, ar mes jame dalyvaujame, ar ne. Skirtumas tik tas, kad jei nedalyvaujame – rezultatai gali būti labai nenuspėjami.
Šuniukų socializacijos langas – tai laikotarpis nuo maždaug 3 iki 14-16 savaičių amžiaus. Per šį laiką šuniuko smegenys yra nepaprastai imlios naujoms patirtims. Viskas, ką jis patiria (arba nepatiria) šiuo metu, formuoja jo požiūrį į pasaulį visam gyvenimui. Neurologiškai kalbant, šiuo laikotarpiu formuojasi nerviniai ryšiai, kurie vėliau tampa savotiškais „filtrais” – per juos šuo interpretuoja, kas yra saugu, o kas kelia grėsmę.
Ir čia slypi didžiausia problema: daugelis naujų šuniukų savininkų gauna savo augintinį kaip tik tada, kai šis langas jau artėja prie pabaigos. 8 savaičių šuniukas ateina į naujus namus, o savininkai pirmiausia galvoja apie skiepus, maitinimą, miegą – ir visiškai pamiršta, kad kiekviena diena be socializacijos yra prarastas galimybių langas.
Kas iš tikrųjų reiškia „socializuoti” šuniuką
Dažnai žmonės galvoja, kad socializacija – tai tiesiog leisti šuniukui pabendrauti su kitais šunimis. Iš dalies taip, bet tai tik maža dalis viso paveikslo. Tikroji socializacija apima kur kas platesnį spektrą patirčių.
Visų pirma – žmonės. Ir ne tik vienas tipas žmonių. Šuniukas turi pamatyti vyrus su barzdomis, moteris su skrybėlėmis, vaikus, kurie bėgioja ir rėkia, senelius, kurie juda lėčiau, žmones su lazdomis ar vežimėliais, žmones su akiniais, žmones įvairiomis uniformomis. Jei šuniukas vaikystėje matė tik jaunas moteris, vėliau gali reaguoti su baime ar agresija į vyrus – tiesiog todėl, kad jie atrodo „kitaip” nei tai, prie ko buvo įprastas.
Antra – aplinkos ir garsai. Miesto triukšmas, automobiliai, motociklai, autobusai, liftai, laiptai, skirtingos grindų dangos (vėl dažna problema – šunys, kurie atsisako eiti ant parketo ar plytelių). Dulkių siurblys, griaustinis, fejerverkai – visa tai turėtų būti pristatoma palaipsniui ir su teigiamomis asociacijomis.
Trečia – kiti gyvūnai. Ne tik šunys. Katės, paukščiai, triušiai – jei šuniukas su jais susidurs vėliau gyvenime, ankstyvos patirtys nulems, kaip jis į juos reaguos.
Ketvirta – manipuliacijos su kūnu. Tai ypač svarbu ir dažnai pamirštama. Šuniukas turi priprasti, kad jam liečia letenas, ausis, burną, uodegą. Veterinariniai apsilankymai, kirpyklos vizitai, nagų karpymas – visa tai vėliau bus daug lengviau, jei šuniukas nuo mažens buvo mokomas, kad žmonių rankos – tai saugu ir malonu.
Skiepai prieš socializaciją – amžinas ginčas
Čia daugelis savininkų susiduria su dilema, kurią veterinarai ir elgesio specialistai sprendžia jau dešimtmečius. Tradiciškai veterinarai sakydavo: „Kol šuniukas negavo visų skiepų – neleiskite jo laukan, neliesk kitų šunų.” Ir tai turėjo savo logiką – parvovirusas, distemperis ir kitos ligos gali būti mirtinos.
Tačiau elgesio specialistai į tai žiūri kitaip. Amerikos veterinarinės elgsenos draugija (AVSAB) jau seniai paskelbė poziciją, kad socializacijos rizika yra mažesnė nei elgesio problemų, kurios išsivysto dėl jos nebuvimo, rizika. Elgesio problemos – baimė, agresija – yra pagrindinė priežastis, kodėl šunys atsiduoda prieglaudose. Ir tai yra mirtinas pavojus, tik kitokio pobūdžio.
Praktinis sprendimas yra toks: nereikia laukti visų skiepų, bet reikia būti protingam. Venkite vietų, kur lankosi daug nepažįstamų šunų su nežinoma skiepijimo istorija (pvz., viešų šunų aikštelių). Tačiau organizuoti šuniukų socializacijos grupes, kur visi dalyviai yra skiepyti – puikus ir saugus pasirinkimas. Leisti šuniukui vaikščioti ant rankų ar nešioti jį – taip pat leidžia patirti pasaulį be žemės lygio pavojų.
Pasitarkite su savo veterinaru ir raskite balansą. Geras veterinaras supras šią dilemą ir padės rasti sprendimą, kuris apsaugos tiek sveikatą, tiek psichologinę gerovę.
Kaip tai padaryti teisingai – praktinis vadovas
Teorija – gerai, bet ką konkrečiai daryti? Štai keletas principų, kurie iš tikrųjų veikia:
Taisyklė „teigiama asociacija visada”. Kiekviena nauja patirtis turi būti susieta su kažkuo maloniu. Skanėstai – geriausias įrankis. Šuniukas išgirdo griaustinį? Duokite skanėstą. Pamatė žmogų su skrybėle? Skanėstas. Atsistojo ant metalinių grotelių? Skanėstas. Tikslas – kad šuniuko smegenys automatiškai susietų „keistas dalykas = kažkas gero nutiks”.
Niekada nespauskite. Jei šuniukas bijo kažko – neverčiamas artintis. Tai vadinama „flooding” technika ir ji gali tik sustiprinti baimę. Leiskite šuniukui pačiam nuspręsti, kada jis pasiruošęs artintis. Jūsų užduotis – sukurti saugią aplinką ir laukti.
Kiekybė su kokybe. Socializacijos specialistai rekomenduoja, kad šuniukas per pirmąsias 12 gyvenimo savaičių susipažintų su bent 100 skirtingų žmonių. Tai skamba daug, bet jei kasdien sutinkate 7-10 naujų žmonių – per mėnesį tai pasiekiama. Svarbiausia – kad kiekvienas susitikimas būtų teigiamas.
Šuniukų klasės. Tai vienas geriausių sprendimų. Profesionaliai vedamos šuniukų socializacijos grupės suteikia kontroliuojamą aplinką, kur šuniukai mokosi bendrauti su kitais šunimis, o savininkai gauna profesionalių patarimų. Ieškokite instruktoriaus, kuris naudoja teigiamo pastiprinimo metodus – jokių bausmių, jokio prievartos.
Kasdienybės ritualai. Nereikia specialių išvykų – socializacija vyksta ir kasdieniniame gyvenime. Kavinės lauko terasos, turgūs, parkai, draugų namai – visa tai yra galimybės. Pasiimkite šuniuką į automobilį, leiskite jam sėdėti ir stebėti gatvės judėjimą. Net tai yra naudinga patirtis.
Kai socializacija buvo praleista – ar dar galima ką nors padaryti
Tarkime, gavote suaugusį šunį iš prieglaudos arba tiesiog praleido tą svarbų langą. Ar viskas prarasta? Ne. Bet reikia būti sąžiningam – tai bus sunkiau ir ilgiau.
Suaugusio šuns smegenys nėra tokios plastiškos kaip šuniuko, tačiau jos vis tiek gali keistis. Tai vadinama neuroplastiškumu, ir nors jis su amžiumi mažėja, visiškai neišnyksta. Šunys gali mokytis visą gyvenimą – tiesiog tam reikia daugiau laiko ir kantrybės.
Desensitizacija ir kontrsąlyginimas – tai du pagrindiniai metodai, naudojami darbui su baimingais ar reaktyviais šunimis. Desensitizacija reiškia labai lėtą, laipsnišką priartinimą prie baimę keliančio dirgiklio, pradedant nuo tokio atstumo ar intensyvumo, kuris šuns nesujaudina. Kontrsąlyginimas – tai teigiamų asociacijų kūrimas su tuo, ko šuo bijo.
Jei jūsų šuo turi rimtų baimės ar agresijos problemų – kreipkitės į profesionalą. Ne į bet kokį „dresūros meistrą”, o į sertifikuotą šunų elgesio specialistą (CPDT-KA, IAABC ar panašūs sertifikatai). Internete pilna patarimų, bet rimtos elgesio problemos reikalauja individualaus vertinimo.
Svarbu ir tai – nereikia tikėtis stebuklų. Kai kurie šunys, ypač turintys genetinį polinkį į baimingumą, niekada netaps visiškai atsipalaidavusiais socialiais gyvūnais. Ir tai gerai. Tikslas nėra „ištaisyti” šunį, o padėti jam gyventi kuo patogesnį gyvenimą ir valdyti situacijas, kurios jam sunkios.
Veislė, genetika ir socializacija – kaip tai susiję
Čia reikia pakalbėti apie dalykus, kurie kartais nepatinka girdėti. Socializacija yra labai svarbi, bet ji nėra visagalė. Genetika taip pat vaidina vaidmenį.
Skirtingos veislės buvo selektyviai auginamos skirtingoms savybėms. Aviganiai buvo auginami budrumo ir reaktyvumo atžvilgiu – jie turi reaguoti į judėjimą. Terjerai – su dideliu medžioklės instinktu. Apsauginės veislės – su natūraliu nepasitikėjimu nepažįstamaisiais. Tai nėra „blogos” savybės – jos buvo naudingos tam tikram tikslui. Tačiau šiuolaikiniame miesto gyvenime jos gali tapti iššūkiu.
Tai nereiškia, kad šių veislių šunys negali būti puikūs kompanionai. Reiškia tik tai, kad socializacija jiems yra dar svarbesnė, ir kad reikia turėti realistiškus lūkesčius. Rottweileris, kuris buvo puikiai socializuotas, vis tiek gali būti atsargesnis su nepažįstamaisiais nei labradoras – ir tai yra normalu.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į veisėją. Šuniuko pirmosios 3-8 savaitės praleidžiamos pas veisėją, ir tai, ką veisėjas daro (arba nedaro) šiuo laikotarpiu, turi milžinišką reikšmę. Geras veisėjas pradeda socializaciją dar prieš šuniukams atsimerkiant – per prisilietimą, švelnų ranklingą. Vėliau – skirtingi paviršiai, garsai, žmonės. Jei veisėjas laiko šuniukus izoliuotai, be žmonių kontakto, be stimuliacijos – tai jau yra problema, kurią naujam savininkui bus sunku kompensuoti.
Šuniuko socializacija ir vaikai namuose
Šeimos su vaikais turi ypatingą atsakomybę – ir ypatingą galimybę. Vaikai ir šunys gali augti kartu ir formuoti nuostabius ryšius, bet tam reikia sąmoningo darbo iš abiejų pusių.
Šuniukas turi išmokti, kad vaikai yra saugūs ir malonūs – net kai jie bėgioja, rėkia, staiga judina rankas. Tuo pačiu metu vaikai turi išmokti, kaip elgtis su šuniuku. Ir čia yra didžiausia klaida, kurią daro tėvai – jie moko šuniuką toleruoti vaikus, bet nemoko vaikų gerbti šunį.
Šunys nekanda be priežasties. Beveik kiekvienas šuns įkandimas vaikui buvo prieš tai signalizuotas – šuo rodė diskomfortą, baimę, norą pasitraukti. Problema ta, kad suaugusieji dažnai nemato tų signalų arba nekreipia į juos dėmesio. Šuo atitraukia galvą – ignoruojama. Šuo laižosi lūpas – ignoruojama. Šuo bando pasitraukti – sulaikomas. Galiausiai šuo randa vienintelį likusį būdą pasakyti „stop” – ir tada visi stebisi, kad šuo „be priežasties” įkando.
Mokykite vaikus: niekada netrukdyti šuniui, kai jis valgo ar miega. Niekada netraukti šuniuko už ausų ar uodegos. Visada leisti šuniukui pasitraukti, jei jis to nori. Šuniuko guolis – tai jo saugus kampelis, į kurį vaikams nedera brautis.
Ir dar vienas svarbus dalykas – niekada nepalikite mažo vaiko ir šuniuko vieno be suaugusiojo priežiūros. Net ir pačio draugiškiausio šuniuko. Net ir trumpam. Tai nėra nepasitikėjimas šuniuku – tai tiesiog atsakingas elgesys.
Kai šuniukas tampa šunimi – socializacijos tąsa visą gyvenimą
Daugelis savininkų intensyviai socializuoja šuniuką, o paskui, kai jis suauga, nustoja. „Na, jis jau suaugęs, viskas gerai.” Ir tada stebisi, kodėl 3 metų šuo pradeda reaguoti į dalykus, kurie anksčiau jo nejaudino.
Socializacija nėra projektas, kurį galima „užbaigti”. Tai yra nuolatinis procesas. Šunys, kurie nebeturi reguliarių teigiamų patirčių su įvairiais žmonėmis, gyvūnais ir aplinkos dirgikliais, gali pamažu „atsitraukti” – tai, kas buvo normalu, vėl tampa keista ir potencialiai grėsminga.
Ypač tai aktualu po didelių gyvenimo pokyčių – persikėlimo, šeimos pokyčių, ilgesnio laikotarpio, kai šuo mažai bendravo su pasauliu (pvz., po ligos ar operacijos). Tokiais atvejais reikia sąmoningai grįžti prie socializacijos principų ir iš naujo „atnaujinti” šuns patirtis.
Reguliarūs apsilankymai pas veterinarą – ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl to, kad klinika liktų „normali” vieta, o ne kažkas baisaus. Reguliarūs susitikimai su draugų šunimis. Nauji maršrutai pasivaikščiojimų metu. Naujos aplinkos. Visa tai – tai investicija į šuns psichologinę sveikatą.
Ir galiausiai – nepamirškite, kad socializacija yra abipusis procesas. Kuo daugiau laiko praleidžiate su savo šunimi įvairiose situacijose, tuo geriau jį pažįstate. Žinote, kas jam sunku, kas malonu, kaip jis reaguoja į stresą. Tai leidžia jums būti geresniu advokatu savo šuniui – pastebėti, kai jam sunku, ir padėti jam, o ne tiesiog reikalauti, kad jis „elgtųsi”.
Draugystė, kuri prasideda nuo pirmų dienų
Šuniuko socializacija – tai ne tik apie tai, kad jūsų šuo būtų „patogus” kitiems žmonėms. Tai pirmiausia apie jūsų šuns laimę ir gerovę. Gerai socializuotas šuo gyvena be nuolatinės baimės ir streso. Jis gali mėgautis pasivaikščiojimais, nesibaidydamas kiekvieno praeivio. Gali ramiai gulėti kavinėje, kol jūs geriate kavą. Gali draugiškai pasveikinti svečius, o ne slėptis po lova.
Tai nėra prabanga – tai yra kokybiškas gyvenimas. Ir jūs galite jį suteikti savo šuniui, jei skirsite tam laiko ir dėmesio nuo pat pirmų dienų.
Žinoma, ne viskas visada eina pagal planą. Kartais šuniukas turi sunkią genetiką. Kartais praleistas svarbus langas. Kartais gyvenimas tiesiog trukdo. Ir tai yra gerai – tobulumas čia nereikalingas. Svarbu daryti tai, ką galite, su tuo, ką turite. Kiekviena teigiama patirtis skaičiuojasi. Kiekvienas skanėstas, duotas tinkamu momentu, kuria pasitikėjimą. Kiekvienas kantriai praleistas momentas, kai šuniukas bijo, bet jūs liekate ramūs ir palaikantys – tai yra ryšio kūrimas.
Šunys neturi daug – jie turi mus. Ir tai, kaip mes juos supažindiname su pasauliu, nulemia, ar tas pasaulis jiems atrodo kaip vieta, pilna galimybių ir draugų, ar kaip vieta, kurios reikia bijoti. Pasirinkimas, dažniausiai, yra mūsų rankose.
