Kai šuo nustoja būti tiesiog šunimi
Kiekvienas šuns savininkas bent kartą yra pagalvojęs: „Ar tai normalu?” Šuo loja be sustojimo, griaužia baldus, puola svečius arba tiesiog atsisako išeiti iš namų. Kartais tai atrodo kaip smulkmena, kurią galima ignoruoti. Kartais – kaip kažkas, kas kasdien gadina gyvenimą ir jums, ir gyvūnui. Problema ta, kad daugelis žmonių arba per ilgai laukia, kol kreipsis pagalbos, arba visai nesuvokia, kad tai, ką jie laiko „charakteriu”, iš tikrųjų yra elgesio sutrikimas.
Šis straipsnis nėra apie tai, kaip padaryti šunį tobulą. Tobulų šunų nėra, kaip nėra ir tobulų žmonių. Bet yra skirtumas tarp šuns, kuris kartais elgiasi išdykusiai, ir šuns, kurio elgesys kelia realią problemą – jam pačiam, jums ar aplinkiniams. Ir tą skirtumą verta suprasti.
Normalus elgesys prieš probleminį – riba, kuri dažnai nematoma
Pradėkime nuo pagrindų, nes čia dažniausiai ir prasideda painiava. Šunys loja. Šunys kramto. Šunys kartais šokinėja ant žmonių. Tai yra visiškai natūralūs šunų elgesio elementai, ir jei tikitės, kad jūsų šuo niekada to nedarys, tuomet problema yra ne šuns elgesys, o jūsų lūkesčiai.
Tačiau yra momentas, kai normalus elgesys tampa probleminiu. Tas momentas paprastai ateina tada, kai:
- Elgesys kartojasi nekontroliuojamai ir intensyviai
- Šuo negali nusiraminti net tada, kai grėsmės ar dirgiklio nebėra
- Elgesys kelia pavojų – šuniui, žmonėms ar kitiems gyvūnams
- Jūs nebegalite valdyti situacijos jokiomis priemonėmis
- Šuo pats kenčia – matosi nerimas, baimė, stresas
Pavyzdžiui, šuo, kuris suloja į nepažįstamą žmogų prie durų ir po minutės nurimo – tai normalus elgesys. Šuo, kuris loja valandą po to, kai svečias jau seniai išėjo, ir negali nusiraminti – tai jau signalas, kad kažkas negerai. Skirtumas ne visada akivaizdus iš pirmo žvilgsnio, bet jį pajusite.
Dažniausiai pasitaikančios elgsenos problemos ir ką jos iš tikrųjų reiškia
Kalbant apie konkrečias problemas, verta žinoti, kad dažniausiai tai, ką matome paviršiuje, yra tik simptomas. Tikroji priežastis slepiasi giliau – baimėje, nesaugumo jausme, nepakankamoje socializacijoje ar net fiziniame skausme.
Agresija yra viena iš labiausiai gąsdinančių problemų, su kuria susiduria šunų savininkai. Ji gali pasireikšti kaip urzgimas, dantų rodimas, kandimas. Svarbu suprasti – agresija beveik niekada neatsiranda „iš niekur”. Šunys paprastai duoda signalus gerokai anksčiau, ir jei tie signalai ignoruojami (arba žmonės jų tiesiog nemoka atpažinti), situacija eskaluojasi. Agresija gali būti grįsta baime, teritoriškumu, skausmu ar išteklių saugojimu. Kiekviena iš šių priežasčių reikalauja skirtingo požiūrio.
Atskyrimo nerimas – tai problema, apie kurią pastaruoju metu kalbama vis daugiau, ypač po pandemijos, kai daugelis šunų priprato prie nuolatinio šeimininko buvimo namuose. Šuo, kenčiantis nuo atskyrimo nerimo, gali griaužti baldus, loti be perstojo, šlapintis namuose arba net susižeisti bandydamas ištrūkti. Tai nėra kerštavimas, kaip kartais galvoja savininkai. Tai panikos priepuolis. Šuo tiesiog nesugeba susidoroti su vienatve.
Kompulsiniai elgesiai – tai tokie dalykai kaip be perstojo uodegos vijimasis, kojų laižymas iki žaizdų, nuolatinis sukiojimasis ratu. Šie elgesiai dažnai prasideda kaip streso atsakas, bet laikui bėgant tampa automatiniais ir labai sunkiai kontroliuojamais. Jei pastebite, kad šuo atlieka kokį nors veiksmą vėl ir vėl, ir atrodo, kad jis negali sustoti net norėdamas – tai rimtas signalas.
Pernelyg didelis reaktyvumas – šuo, kuris „sprogsta” nuo menkiausio dirgiklio. Pamatė kitą šunį gatvėje ir tiesiog išprotėjo – loja, traukia pavadį, šokinėja. Tai labai dažna problema, ir daugelis savininkų su tuo gyvena metų metus, manydami, kad „toks jau jų šuo”. Bet reaktyvumas paprastai yra baimės arba frustriacijos išraiška, ir jis gali būti labai sėkmingai koreguojamas.
Kada tikrai laikas kreiptis pagalbos – ir į ką
Čia daugelis žmonių sustoja ir pradeda svarstyti. „Gal dar palaukiu.” „Gal pats išsispręs.” „Gal aš per daug dramatizuoju.” Suprantu tą jausmą. Bet yra keletas situacijų, kai pagalbos kreiptis reikia nedelsiant, be jokių svarstymų.
Jei šuo kandžiojo žmogų ar kitą gyvūną – eikite pas specialistą. Ne rytoj, o kuo greičiau. Tai nėra klausimas, kurį galima atidėti. Kandimas yra rimtas įvykis, ir be profesionalios pagalbos situacija beveik garantuotai pasikartOs.
Jei šuo kenčia – matosi, kad jam blogai, jis nuolat nervingas, baimingas, negali atsipalaiduoti – tai taip pat reikalauja pagalbos. Šunys negali mums pasakyti, kad jiems skauda ar baisu. Jie mums tai parodo elgesiu.
Jei elgesys blogėja nepaisant jūsų pastangų – jei bandėte įvairius metodus, žiūrėjote vaizdo įrašus, skaitėte straipsnius, bet situacija tik prastėja – tai ženklas, kad jums reikia kažko daugiau nei savamokslio požiūrio.
Dabar apie tai, į ką kreiptis. Čia svarbu nesusipainioti, nes rinka pilna įvairių specialistų, ir ne visi jie yra vienodai kompetentingi:
- Veterinarijos gydytojas – pirmas žingsnis visada. Prieš kalbant apie elgesio korekciją, reikia atmesti fizines priežastis. Skausmas, hormoniniai sutrikimai, neurologinės problemos – visa tai gali pasireikšti kaip elgesio pokyčiai.
- Veterinarijos elgesio specialistas – tai gydytojas, turintis papildomą specializaciją elgesio srityje. Jis gali skirti vaistus, jei reikia, ir dirbti su sudėtingais atvejais.
- Sertifikuotas šunų elgesio konsultantas – tinka daugumai elgesio problemų. Svarbu patikrinti kvalifikacijas – ieškokite IAABC, CCPDT ar panašių organizacijų sertifikatų.
- Šunų treneris – tinka baziniam mokymui ir prevencijai, bet sudėtingoms elgesio problemoms, ypač agresijai ar nerimo sutrikimams, reikia daugiau nei trenerio.
Ir labai svarbus patarimas: vengkite specialistų, kurie naudoja bausmę, skausmą ar baimę kaip mokymo metodus. Mokslas jau seniai parodė, kad tokie metodai ne tik neveikia ilgalaikėje perspektyvoje, bet ir dažnai pablogina situaciją.
Ką galite padaryti patys – ir ko tikrai nereikėtų daryti
Prieš kreipiantis į specialistą arba lygiagrečiai su tuo, yra keletas dalykų, kuriuos galite daryti namuose. Bet taip pat yra klaidų, kurių reikia vengti kaip ugnies.
Pradėkime nuo to, kas padeda. Rutina – tai vienas galingiausių įrankių, kurį turite. Šunys klesti nuspėjamoje aplinkoje. Jei šuo žino, kada vaikštinėjimas, kada maitinimas, kada poilsio laikas – jo nerimo lygis paprastai sumažėja. Chaotiška aplinka, kur niekas nevyksta tuo pačiu laiku, šuniui sukuria nuolatinę įtampą.
Fizinis aktyvumas ir mentalinė stimuliacija – neįvertinamas dalykas. Daugelis elgesio problemų tiesiog išnyksta arba labai sumažėja, kai šuo gauna pakankamai fizinio krūvio ir galvosūkių. Šuo, kuris griaužia baldus, dažnai tiesiog yra nuobodžiaujantis šuo. Tai nėra paaiškinimas visoms problemoms, bet tai tikrai vienas iš veiksnių, kurį verta patikrinti pirmiausia.
Teigiamas stiprinimas – tai reiškia, kad atlyginote šunį už teisingą elgesį, o ne baudžiate už neteisingą. Tai skamba paprastai, bet praktikoje daugelis žmonių daro priešingai – ignoruoja gerą elgesį ir reaguoja tik tada, kai šuo kažką padaro ne taip. Šuniui tai siunčia labai painiavą keliančią žinutę.
Dabar apie tai, ko nereikėtų daryti. Neignoruokite problemų tikėdamiesi, kad praeis. Kai kurios problemos iš tikrųjų prarandamos su laiku, bet dauguma – ne. Agresija, nerimas, kompulsiniai elgesiai be intervencijos paprastai tik stiprėja.
Nebandykite „dominuoti” šuns. Ši teorija, populiari prieš dešimtmečius, yra moksliškai paneigta. Šunys nėra nuolat bandantys užimti alfa poziciją. Jei elgiatės su šunimi kaip su priešu, kurį reikia nugalėti, jūs tik kuriate baimę ir nepasitikėjimą – o tai yra tiksliai priešinga tam, ko reikia.
Nesitikėkite greito sprendimo. Elgesio korekcija užtrunka. Savaitės, kartais mėnesiai. Jei kažkas žada, kad per tris sesijas išspręs rimtą agresijos problemą – tai raudona vėliavėlė.
Kaip aplinka formuoja šuns elgesį – daugiau nei manote
Vienas dalykas, kurį žmonės dažnai neįvertina – tai aplinkos vaidmuo. Mes linkę galvoti apie elgesio problemas kaip apie kažką, kas yra „šuns viduje” – jo charakteris, jo genetika, jo praeitis. Ir tai tikrai svarbūs veiksniai. Bet aplinka, kurioje šuo gyvena dabar, turi milžinišką įtaką.
Triukšminga, chaotiška aplinka su daug nenuspėjamų dirgiklių – tai stresas šuniui. Maža erdvė be galimybės pabėgti nuo to, kas gąsdina – tai stresas. Šeimoje vykstantys konfliktai, įtampa tarp žmonių – šunys tai jaučia ir reaguoja. Jie yra nepaprastai jautrūs socialinei atmosferai.
Praktiškai tai reiškia: pažiūrėkite į savo namus šuns akimis. Ar yra vieta, kur jis gali pabėgti ir pailsėti, kai jam per daug? Ar jis turi savo saugią erdvę – guolį, vietą, kur niekas jo netrikdo? Ar namuose yra nuspėjama rutina? Ar šuo gauna pakankamai miego – taip, šunims reikia daug miego, ir nuolatinis trūkumas sukelia elgesio problemas.
Taip pat verta pagalvoti apie socialinius kontaktus. Šuo, kuris per mažai bendrauja su kitais šunimis ir žmonėmis, gali tapti pernelyg reaktyvus ir baimingas. Bet šuo, kuris verčiamas bendrauti prieš savo valią – tai taip pat problema. Socializacija turi būti teigiama patirtis, ne traumuojanti.
Šeimininko vaidmuo – nepatogu, bet svarbu
Čia reikia kalbėti apie dalykus, apie kuriuos ne visi nori girdėti. Daugeliu atvejų šuns elgesio problemos yra bent iš dalies susijusios su šeimininko elgesiu. Ne todėl, kad savininkai blogi žmonės – paprastai jie labai myli savo šunis. Bet meilė ir teisingas elgesys su šunimi – tai du skirtingi dalykai.
Pavyzdžiui, žmogus, kuris nuolat guodžia nervinantį šunį, glostydamas jį ir sakydamas „viskas gerai, viskas gerai” – iš tikrųjų sustiprina nerimo elgesį. Šuo interpretuoja tą dėmesį kaip patvirtinimą, kad jo baimė yra pagrįsta. Tai nėra intuityvu, bet tai yra tiesa.
Arba žmogus, kuris niekada nenustato ribų, leidžia šuniui viską – ir tada stebisi, kodėl šuo elgiasi kaip nori. Šunims reikia struktūros. Tai nėra žiaurumas – tai saugumas. Šuo, kuris žino, ko iš jo tikimasi, yra ramesnis ir laimingesnis nei šuo, kuris gyvena be jokių taisyklių.
Svarbu ir tai, kaip reaguojate į probleminį elgesį. Jei šuo loja ir jūs rėkiate „TYLĖK!” – šuniui tai atrodo kaip jūs lojate kartu. Jūs sustiprinate elgesį, kurį norite sustabdyti. Suprantu, kad tai sunku – kai šuo loja trečią valandą nakties, sunku išlikti ramiam. Bet reakcija į elgesį yra labai svarbi dalis to, kaip tas elgesys vystosi.
Kai viskas sudėliojama į vietą
Gyventi su šunimi, kurio elgesys kelia problemų, yra išsekinama. Tai gali gadinti santykius, riboti kasdienį gyvenimą, kelti nuolatinę įtampą. Ir labai dažnai žmonės su tuo gyvena metų metus, nes nežino, kad yra kitaip, arba bijo, kad pagalba nepadės.
Bet štai ką verta žinoti: didžioji dauguma elgesio problemų yra sprendžiamos. Ne visos – kai kurios reikalauja ilgalaikio valdymo, o ne „išgydymo”. Bet net ir tokiais atvejais gyvenimas gali tapti žymiai lengvesnis – ir jums, ir šuniui.
Svarbiausia – nepalaukite, kol situacija taps kriziška. Kuo anksčiau kreipiatės pagalbos, tuo lengviau ir greičiau pavyksta pasiekti pokyčių. Elgesio problemos, kaip ir daugelis kitų dalykų, laikui bėgant be intervencijos paprastai tik gilėja.
Ir dar vienas dalykas, kurį norisi pasakyti: jei jūsų šuo turi elgesio problemų, tai nereiškia, kad jūs esate blogas šeimininkas. Tai reiškia, kad jūsų šuniui reikia pagalbos, kurios jūs vienas negalite suteikti. Ir tai yra visiškai normalu. Kreiptis pagalbos – tai ne silpnumo ženklas. Tai yra atsakingo šeimininko sprendimas.
Šunys negali mums pasakyti, kas jiems negerai. Bet jie mums tai parodo kiekvieną dieną – savo elgesiu, kūno kalba, reakcijomis. Mūsų užduotis – išmokti klausytis.
