Kodėl žiurkėnas gali būti geriausia pradžia
Jei kada nors galvojai apie augintinį, bet gyvenimo tempas, butas ar biudžetas trukdo įsigyti šunį ar katę – žiurkėnas gali būti tas atsakymas, kurio ieškoji. Maži, žavūs, aktyvūs ir, kas svarbiausia, tikrai protingesni nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Daugelis žmonių žiurkėnus vis dar laiko „vaikišku” augintinį, tačiau tai labai klaidinga nuomonė. Šie gyvūnėliai gali atpažinti savo šeimininką, išmokti paprastų komandų, o kai kurie net reaguoja į savo vardą taip pat tiksliai kaip šuo.
Žiurkėnai gyvena vidutiniškai 2–3 metus, kai kurios rūšys – iki 4 metų. Tai nėra labai ilgas laikotarpis, bet per tą laiką galima sukurti tikrą ryšį. Jie nepretenzingi, nereikalauja kasdienių pasivaikščiojimų, nekelia triukšmo kaimynams ir nekainuoja tiek, kiek kiti augintiniai. Bet tai nereiškia, kad jų priežiūra yra triviali. Kaip ir su bet kuriuo gyvūnu, čia reikia žinių, laiko ir atsakomybės.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie viską, ką reikia žinoti prieš įsigyjant žiurkėną ir jau jį turėjus namuose – nuo narvelio pasirinkimo iki mitybos subtilybių ir elgesio supratimo.
Rūšys, kurias verta žinoti: ne visi žiurkėnai vienodi
Parduotuvėje pamatęs mažą pūkuotą kamuoliuką, gali net negalvoti apie tai, kokios rūšies tas gyvūnas. Bet tai iš tiesų svarbu, nes skirtingos žiurkėnų rūšys turi labai skirtingus charakterius, poreikius ir elgesio modelius.
Siriečių žiurkėnas (dar vadinamas auksiniu) – tai klasika. Jis didžiausias iš dažniausiai laikomų rūšių, pasiekia 15–18 cm ilgį. Siriečiai yra vienišiai – jų negalima laikyti poromis ar grupėmis, nes jie kovos iki mirties. Tai ne metafora. Gamtoje suaugę siriečiai gyvena vieni ir gina savo teritoriją labai agresyviai. Tačiau su žmonėmis jie dažnai būna nuostabiai draugiški ir prisijaukinti.
Džiungariniai žiurkėnai – mažesni, apie 7–10 cm, ir gali gyventi poromis ar net grupėmis, jei suvedami nuo mažens. Jie greiti, judrus, kartais sunkiau prisijaukinti, bet labai žavūs. Egzistuoja kelios džiungarinių porūšiai: Campbello, Sibiro (dar vadinamas žiemojančiu) ir Roborovskio. Roborovskio žiurkėnai yra patys mažiausi ir patys greičiausi – jie labiau skirti stebėjimui nei glostymui.
Kiniečiai žiurkėnai – rečiau sutinkami, ilgesni ir plonesnio kūno sudėjimo, su ilgesne uodega nei kiti žiurkėnai. Jie gana švelnūs, bet parduotuvėse randami rečiau.
Jei tai pirmas žiurkėnas ir nori gyvūno, su kuriuo galėtum bendrauti, liesti, žaisti – siriečių žiurkėnas yra geriausias pasirinkimas. Jei patinka idėja stebėti mažų gyvūnų gyvenimą ir nereikia, kad jis sėdėtų ant rankos – džiungariniai ar Roborovskio bus įdomesni.
Narvelis: čia gyvens tavo augintinis, tad nesigailėk erdvės
Viena dažniausių klaidų – per mažas narvelis. Parduotuvėse parduodami „žiurkėnų narveliai” dažnai yra juokingai maži ir visiškai neatitinka gyvūno poreikių. Žiurkėnas gamtoje per naktį nubėga iki 10 kilometrų. Dešimt. Tai nėra klaida. Todėl erdvė ir fizinis aktyvumas yra kritiškai svarbūs.
Minimalus rekomenduojamas narvelio dydis siriečiui – 80×50 cm grindų plotas, ir tai tikrai minimumas, ne idealas. Džiungariniams – bent 60×40 cm, nors daugiau visada geriau. Aukštis taip pat svarbus, ypač jei planuoji dėti kelis aukštus ar lentynėles.
Narvelio tipas gali būti:
- Metalinis grotelinis – gera ventiliacija, lengva valyti, bet žiurkėnas gali kramtyti groteles ir kartais pabėgti pro per plačias spragas. Grotelių tarpas neturėtų viršyti 1 cm siriečiams ir 0,5–0,7 cm džiungariniams.
- Stiklinis terariumo tipo – puikiai tinka, nes leidžia pilti gilų patalą (labai svarbu!), nėra skersvėjų, bet ventiliacija turi būti užtikrinta per viršų.
- Plastikiniai „moduliniai” narveliai – dažnai parduodami kaip žiurkėnų namai, bet dažniausiai per maži ir sunkiai valomi. Geriau jų vengti.
Patalas – tai, ko daugelis nesitiki, bet kas yra vienas svarbiausių dalykų. Žiurkėnai kasasi. Tai instinktas, kurio neišrausi. Idealus patalo gylis – bent 20–30 cm, o kai kurie entuziastai pilą ir 40 cm. Tinkamos patalų medžiagos: kanapių pluoštas, medienos drožlės (ne kedro ar pušies – jos kenkia kvėpavimo takams), linų pluoštas. Vengti vatos tipo patalų – žiurkėnas gali ją suvalgyti ar įsipainioti.
Ratai, žaislai ir praturtinimas: nuobodulys kenkia
Bėgimo ratas – ne prabanga, o būtinybė. Ir čia taip pat yra dažna klaida: per mažas ratas. Siriečiui reikia bent 28 cm skersmens rato, džiungariniams – bent 20–22 cm. Ratas turi būti kieto paviršiaus (ne grotelinis, nes žiurkėnas gali susižeisti kojas) ir tylus. Plastikinis kieto paviršiaus ratas su guoliu – geras pasirinkimas. Populiarios markės kaip „Silent Spinner” ar „Niteangel” yra patikimos.
Be rato, žiurkėnui reikia ir kitokio praturtinimo. Tai reiškia – aplinkos, kuri skatina natūralų elgesį:
- Kasimasis – gilaus patalo pakanka, bet galima pridėti ir smėlio vonelę (tam puikiai tinka smulkus kinų smėlis ar chinchilų smėlis).
- Slėptuvės – mediniai nameliai, kokoso kiauto pusės, keraminiai puodai. Žiurkėnas turi turėti vietą, kur jaustis saugus.
- Kramtymo objektai – mediniai žaislai, nendrių lazdelės, neapdorotos medienos gabalėliai. Tai būtina dantų sveikatai.
- Tuneliai ir vamzdžiai – žiurkėnai mėgsta slankioti siauromis erdvėmis, tai primena jų natūralias urvų sistemas.
Labirinto tipo žaislai, dėlionės su maistu viduje, paprasti „foraging” žaislai (kai maistą reikia rasti ar ištraukti) – visa tai stimuliuoja protą. Žiurkėnas, kuris turi ką veikti, yra laimingesnis ir sveikas ilgiau. Nuobodulys sukelia stresą, o stresas – ligas.
Mityba: ne tik saulėgrąžų sėklos
Jei manai, kad žiurkėnas valgo tik sėklas – tai vienas iš labiausiai paplitusių mitų. Sėklų mišiniai, kurie parduodami kaip „žiurkėnų maistas”, dažnai yra per riebūs, per daug vienpusiški ir nesveiki kaip vienintelis maisto šaltinis. Žiurkėnai gamtoje yra visaėdžiai – jie valgo sėklas, vaisius, daržoves, vabzdžius, kartais net mažus gyvūnus.
Geras mitybos pagrindas – kokybiškas granulių mišinys (pellet tipo maistas), kuris užtikrina subalansuotą mitybą. Tokios markės kaip „Oxbow Hamster & Gerbil Food” ar „Supreme Science Selective” yra gerai vertinamos. Granulės geriau nei sėklų mišiniai, nes žiurkėnas negali „rinkti” tik mėgstamiausių dalių ir ignoruoti sveikesnių.
Papildomai galima duoti:
- Daržovių: brokoliai, agurkai, morkos, paprika, špinatai (nedideliais kiekiais). Vengti svogūnų, česnakų, pomidorų lapų.
- Vaisių: obuoliai (be sėklų!), kriaušės, uogos – bet retai ir mažais kiekiais dėl cukraus kiekio.
- Baltymų: virti kiaušiniai, virti vištienos gabalėliai, džiovinti vabzdžiai (pvz., mealworms). Ypač svarbu nėščioms ar jaunoms patelėms.
Vanduo turi būti šviežias ir prieinamas visą laiką. Geriamasis buteliukas su siurbtuku yra higieniškesnis nei dubenėlis, nes vanduo nesiteršia patalais. Tačiau kai kurie žiurkėnai nemoka gerti iš buteliuko – tokiu atveju reikia švaraus, sunkaus keraminio dubenėlio.
Svarbu žinoti: džiungariniams žiurkėnams yra genetinis polinkis į diabetą. Jiems cukringi vaisiai ir saldūs skanėstai yra ypač žalingi. Jei turi džiungarinį – cukraus kiekis maiste turi būti minimalus.
Prisijaukinimas: kantrybė čia yra viskas
Naujai namo atvežtas žiurkėnas yra išsigandęs. Visiškai naujas kvapas, garsai, aplinka – tai stresinga patirtis. Pirmąsias 1–2 savaites reikia leisti jam apsiprasti, nekišti rankų į narvelį, nekeldinti, nekalbinti per garsiai. Tiesiog leisti egzistuoti ir stebėti aplinką.
Po to prasideda lėtas prisijaukinimo procesas:
- Pradėk dėdamas ranką į narvelį ir tiesiog leisk žiurkėnui ją uostyti. Nejudink, nespaudinėk.
- Kai žiurkėnas pats ateis uostyti – geras ženklas. Galima pradėti siūlyti skanėstą iš rankos.
- Kai jis ima skanėstą iš rankos – galima bandyti švelniai pakelti, bet tik tada, kai jis pats ateina ant delno.
- Niekada negriebi iš viršaus – tai plėšrūno judesys. Visada pakelk iš apačios, delnu po pilvu.
Kiekvienas žiurkėnas yra individualus. Vienas per savaitę taps draugiškas, kitas – per mėnesį. Yra ir tokių, kurie visą gyvenimą bus atsargesni. Tai nereiškia, kad jis „blogas” – tiesiog toks charakteris. Niekada nereikia versti žiurkėno bendrauti prieš jo valią. Tai tik sukels stresą ir sugriovs pasitikėjimą.
Vaikai ir žiurkėnai – atskirai reikia paminėti. Žiurkėnai nėra idealūs augintiniai labai mažiems vaikams (iki 6–7 metų), nes reikalauja švelnumo ir supratimo. Jei vaikas per greitai judins, per stipriai spaus – žiurkėnas gali įkąsti. Ne iš piktumo, o iš baimės. Tad suaugusiojo priežiūra ir mokymas yra būtini.
Sveikata ir veterinarija: ką reikia žinoti
Žiurkėnai slepia ligų simptomus labai gerai – tai evoliucinis instinktas, nes silpnas gyvūnas gamtoje tampa lengvu grobiu. Todėl reikia mokėti pastebėti subtilius pokyčius.
Sveiko žiurkėno požymiai:
- Blizgantis, švelnus kailis be plikų vietų
- Šviesios, blizgančios akys be išskyros
- Aktyvus naktį, miega dieną (tai normalu!)
- Valgo, geria, naudoja tualetą reguliariai
- Taisyklinga eisena, be pasvirimų
Dažniausios problemos, kurias reikia žinoti:
Šlapias uodegos sindromas (wet tail) – viena pavojingiausių žiurkėnų ligų. Tai bakterinė infekcija, kuri sukelia sunkų viduriavimą. Simptomai: drėgna, sutepusi uodegos sritis, letargija, sulenkta laikysena. Tai skubus veterinarinis atvejis – be gydymo žiurkėnas gali mirti per 24–48 valandas.
Kvėpavimo takų infekcijos – čiaudulys, švokštimas, nosies išskyros. Gali būti bakterinės ar alerginės kilmės (pvz., reakcija į netinkamą patalą).
Dantų problemos – per ilgi dantys (malokluzija) gali trukdyti valgyti. Reikia reguliariai tikrinti dantis ir užtikrinti kramtymo objektų prieinamumą.
Navikai – deja, žiurkėnai yra linkę į navikus, ypač vyresnio amžiaus. Siriečiai dažnai susiduria su odos navikais, džiungariniai – su vidaus organų problemomis.
Svarbu iš anksto surasti veterinarą, kuris specializuojasi egzotiniuose gyvūnuose arba bent jau turi patirties su graužikais. Ne visi veterinarai vienodai gerai išmano žiurkėnų anatomiją ir ligas. Geriau pasiteirauti iš anksto, nei ieškoti skubiai.
Kai žiurkėnas tampa šeimos nariu: kasdienybė ir ryšys
Žiurkėnai – naktiniai gyvūnai. Tai reiškia, kad dieną jie miega, o aktyviausi būna vakare ir naktį. Jei bandysi žadinti žiurkėną dieną, kad pažaistum – jis bus susierzinęs, gali įkąsti, ir tai visiškai suprantama. Geriausia sąveika – vakarais, kai jis natūraliai aktyvus.
Narvelio valymas – bent kartą per savaitę dalinis valymas (pašalinti nešvarius patalo plotus, papildyti šviežiu), pilnas valymas – kartą per 2–4 savaites. Svarbu: neišmesti visų senų patalų iš karto, nes žiurkėnas atpažįsta savo kvapą ir tai jam suteikia saugumo jausmą. Palik truputį senų patalų po naujo sluoksniu.
Leidimas vaikščioti ne narvelyje – tai gera idėja, bet reikia užtikrinti saugią erdvę. Žiurkėnai kramto viską – laido, baldų kampus, sienas. Todėl „žiurkėno saugus” kambarys ar specialus žaidimų plotas su aptvaru yra geriausia. Niekada nepalik žiurkėno be priežiūros atvirame kambaryje.
Vienas dalykas, kuris nustebina daugelį naujų šeimininkų – žiurkėnas tikrai gali atpažinti tave. Jis atpažįsta tavo kvapą, balsą, judesius. Kai kurių žiurkėnų šeimininkai pasakoja, kad gyvūnėlis atbėga prie narvelio durų, kai jie grįžta namo, arba raminasi ant rankų. Tai ne fantazija – tai tikras ryšys, kurį galima užmegzti, jei skirti laiko ir kantrybės.
Žiurkėnas gyvena trumpai. Tai skausminga tiesa, kurią reikia priimti. Tačiau per tuos 2–3 metus galima patirti tikrą draugystę su mažu, smalsiu ir protingu gyvūnu. Tinkama priežiūra – tai ne tik taisyklių laikymasis, bet ir supratimas, kad šis mažas kamuoliukas turi savo poreikius, charakterį ir jausmus. Kai tai supranti, žiurkėno priežiūra nustoja būti pareiga ir tampa malonumu.
