Yra tokių dalykų, kurie egzistuoja tarsi oras – visi jais kvėpuoja, bet niekas ypatingai nesusimąsto, iš kur jis atsiranda. Lietuvių tautosaka – dainos, pasakos, patarlės, mįslės, padavimai – ilgą laiką buvo būtent tokia: neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis, perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, be jokio specialaus saugojimo ar fiksavimo. Ir būtent dėl to ji vos neišnyko. Laimė, atsirado žmonių, kurie suprato, kad tai, kas atrodo amžina, gali dingti per vieną ar dvi kartas.
Kai žodžiai dar nebuvo rašomi
Prieš pradedant kalbėti apie rinkimo tradicijas, verta stabtelėti ir pagalvoti, kaip apskritai veikė tautosaka tais laikais, kai niekas jos nerašė. Tai buvo gyvas organizmas – nuolat kintantis, prisitaikantis, augantis. Daina, kurią dainavo Žemaitijoje, galėjo skirtis nuo tos pačios dainos Aukštaitijoje. Pasaka apie velnią ir dievą viename kaime turėjo vieną pabaigą, kitame – visiškai kitą. Tai nebuvo klaida ar netobulumas – tai buvo pati tautosakos prigimtis.
Žmonės, kurie nešiojo šiuos tekstus savyje, dažnai net nesuvokė, kad jie yra kažko svarbaus saugotojai. Senolė, mokanti šimtą dainų, tiesiog dainavo – vestuvėse, laukuose, prie lopšio. Ji nemanė esanti archyvas. Ji tiesiog gyveno. Ir būtent čia slypi didžiausias paradoksas: tautosaka buvo gyvybinga tol, kol nebuvo sąmoningai saugoma, bet kai tik gyvenimo būdas pradėjo keistis, jos išlikimui reikėjo sąmoningo įsikišimo.
Urbanizacija, industrializacija, bažnyčios įtaka, o vėliau – politiniai sukrėtimai – visa tai keitė kaimų gyvenimą greičiau, nei žmonės spėjo suvokti. Jaunimas traukė į miestus. Senosios apeigos buvo draudžiamos arba tiesiog nebereikalingos. Ir su kiekvienu mirusiu seniu išeidavo dalis to, kas buvo sukaupta per šimtmečius.
Pirmieji entuziastai: romantizmo epochos palikimas
XIX amžius Europoje buvo romantizmo amžius, o romantizmas mylėjo liaudį – arba bent jau savo įsivaizdavimą apie liaudį. Vokietijoje broliai Grimai rinko pasakas, Suomijoje Elias Lönnrotas sudarė Kalevalą, Latvijoje Krišjānis Barons dešimtmečius rinko dainas. Lietuva nebuvo išimtis, nors čia viskas vyko sunkesnėmis sąlygomis – carinės Rusijos valdžia, spaudos draudimas, nuolatinė politinė įtampa.
Pirmieji rimti bandymai fiksuoti lietuvių tautosaką siejami su Liudviku Rėza, kuris 1825 metais išleido lietuvių liaudies dainų rinkinį. Tai buvo svarbus žingsnis, bet dar toli gražu ne sistema. Rėza dirbo kaip entuziastas, o ne kaip mokslininkas metodininkas. Jis rinko, ką galėjo, iš tų, kuriuos galėjo pasiekti.
Po jo atėjo Simonas Daukantas – žmogus, kurio indėlis į lietuvių kultūrą sunkiai pervertinamas. Jis ne tik rinko tautosaką, bet ir suprato jos reikšmę tautos tapatybei. Daukantas tikėjo, kad liaudies kūryba yra tautos dvasios atspindys, kad ji saugo tai, ko jokia knyga nesaugo. Šis požiūris buvo revoliucingas savo laiku ir tapo pamatu visai vėlesnei tautosakos rinkimo tradicijai.
Svarbu suprasti, kad šie pirmieji rinkėjai dirbo be jokios metodologijos, be finansavimo, dažnai rizikuodami savo reputacija ar net laisve. Jie keliaudavo į kaimus, kalbindavo žmones, rašydavo ranka, o paskui bandydavo visa tai kaip nors išleisti ar bent jau išsaugoti. Tai buvo meilės darbas pačia tikriausia to žodžio prasme.
Metodai, kurie iš tiesų veikė
Tautosakos rinkimas – tai ne tik klausymas ir rašymas. Tai menas užmegzti ryšį su žmogumi, kuris gali turėti brangių žinių, bet ne visada nori jomis dalintis su svetimu. Patyrę rinkėjai žinojo: negalima ateiti į kaimą su bloknotas ir reikalauti dainų. Reikia apsigyventi, reikia tapti savų, reikia laukti.
Vienas efektyviausių metodų buvo vadinamasis „natūralus stebėjimas” – rinkėjas tiesiog dalyvaudavo kaimo gyvenime: vestuvėse, laidotuvėse, talkomis, šventėse. Čia tautosaka skambėdavo natūraliai, be jokio dirbtinumo. Žmonės dainuodavo ne todėl, kad jų prašė, o todėl, kad taip reikėjo pagal tradiciją. Ir rinkėjas sėdėdavo šalia, klausydavosi, o vėliau, vakare, rašydavo viską, ką prisiminė.
Kitas metodas – tiesioginis interviu, bet labai atsargiai vykdomas. Geriausi rinkėjai mokėjo klausti taip, kad žmogus net nesuprastų, jog yra klausinėjamas. Pokalbis tekėdavo natūraliai, ir tik po kurio laiko paaiškėdavo, kad iš jo buvo išgauta dešimtys dainų, kelios pasakos ir krūva patarlių.
Labai svarbus buvo ir tinklų kūrimas. Rinkėjai ieškodavo vietinių „tarpininkų” – mokytojų, kunigų, valsčiaus raštininkų – kurie žinodavo, kas kaime yra geriausias pasakorius, kas moka daugiausia dainų. Šie tarpininkai tapdavo neįkainojamais pagalbininkais, nes jiems žmonės pasitikėdavo labiau nei nepažįstamam miestietiui.
Praktinis patarimas tiems, kurie domisi šia tema: jei kada nors norėsite patys pabandyti fiksuoti senolių prisiminimus ar dainas, atminkite – pirmasis vizitas visada yra tik pažintis. Nieko nerašykite, nieko neįrašinėkite. Tiesiog kalbėkitės. Antrą kartą jau galite paprašyti leidimo įrašyti. Trečią kartą žmogus pats pasiūlys, ką dar gali papasakoti.
Didžiosios ekspedicijos: kai rinkimas tapo mokslu
XX amžiaus pradžia atnešė naują etapą – tautosakos rinkimas tapo organizuota, moksliškai pagrįsta veikla. 1935 metais įkurtas Tautosakos archyvas (vėliau tapęs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu) pakeitė viską. Dabar tai nebūvo pavienių entuziastų veikla – tai buvo valstybės remiamas projektas su aiškiais tikslais, metodais ir standartais.
Ekspedicijos tapo pagrindiniu rinkimo įrankiu. Grupės tyrėjų, dažnai kartu su studentais, išvykdavo į atokius Lietuvos kampelius ir per kelias savaites surinkdavo tūkstančius tekstų. Tai buvo intensyvus, fiziškai sunkus darbas – kelionės blogais keliais, nakvynės pas nepažįstamus žmones, nuolatinis rašymas, o vėliau ir garso įrašymas.
Garso įrašymo atsiradimas buvo tikra revoliucija. Pirmieji įrašai buvo daromi ant vaško volelių – nepatogi, trapi technologija, bet ji leido išsaugoti ne tik žodžius, bet ir melodiją, intonaciją, balsą. Tai buvo neįkainojama, nes dainos tekstas be melodijos – tai tik pusė dainos. Šiandien Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvuose saugoma dešimtys tūkstančių garso įrašų, ir dalis jų yra vieninteliai tam tikrų melodijų ar atlikimo tradicijų liudininkai.
Sovietinis laikotarpis atnešė ir naujų iššūkių, ir keistų galimybių. Viena vertus, ideologiniai apribojimai reiškė, kad dalis tautosakos – ypač susijusios su religija ar tautine savimonė – buvo sunkiau prieinama ar tiesiog ignoruojama. Kita vertus, ekspedicijos buvo finansuojamos valstybės, o tai reiškė, kad rinkimas vyko sistemingai ir plačiai. Tyrėjai pasiekė kaimus, į kuriuos anksčiau niekas nebūtų nuvykęs.
Žmonės, kurie nešė šį lobį
Kalbant apie tautosakos rinkimą, lengva pamiršti, kad svarbiausi šioje istorijoje yra ne rinkėjai, o tie, iš kurių buvo renkama. Vadinamieji „pateikėjai” – žmonės, kurie saugojo tradicijas savo atmintyje – buvo tikri gyvi archyvai. Ir jų istorijos dažnai yra ne mažiau įdomios nei pačios dainos.
Viena žinomiausių pateikėjų buvo Uršulė Tamošiūnaitė iš Rokiškio rajono, kuri mokėjo šimtus dainų ir sugebėjo jas dainuoti valandų valandas. Arba Petras Zalanauskas iš Dzūkijos, kurio pasakų repertuaras buvo toks turtingas, kad tyrėjai pas jį grįždavo kelis kartus per metus. Šie žmonės dažnai patys nesuprasdavo, kodėl jų prašo dainuoti ar pasakoti – jiems tai atrodė visiškai natūralu, kaip kvėpavimas.
Įdomu tai, kad geriausi pateikėjai dažnai buvo žmonės, kurie daug keliavo arba, priešingai, visą gyvenimą praleido viename kaime. Keliavę žmonės surinkdavo tradicijas iš skirtingų vietų, o sėslieji – išsaugodavo vietinę tradiciją nepaprastai grynai, be jokių svetimų įtakų. Abiejų tipų pateikėjai buvo vertingi, tik skirtingais būdais.
Yra ir liūdna šios istorijos pusė. Daugelis pateikėjų mirė nespėję perduoti visko, ką žinojo. Tyrėjai tiesiog nespėdavo – archyvai buvo per maži, ekspedicijų per mažai, o laikas bėgo. Kiekvienas miręs senis buvo tarsi sudegęs archyvas. Šis jausmas – kad visada vėluoji, kad visada kažkas dingsta – lydėjo tautosakos rinkėjus per visą šios veiklos istoriją.
Skaitmeninė era: naujos galimybės ir nauji pavojai
Šiandien tautosakos rinkimas atrodo visiškai kitaip nei prieš šimtą metų. Telefonai įrašo kokybišką garsą ir vaizdo įrašus. Duomenų bazės leidžia saugoti ir ieškoti tekstų akimirksniu. Internetas leidžia dalintis medžiaga su visu pasauliu. Atrodytų – viskas puiku, problema išspręsta.
Bet taip nėra. Skaitmeninė era atnešė naujų problemų, apie kurias anksčiau niekas negalvojo. Pirma – formatų problema. Kas garantuos, kad šiandien sukurti skaitmeniniai failai bus prieinami po penkiasdešimt metų? Technologijos keičiasi taip greitai, kad archyvai nuolat turi konvertuoti medžiagą į naujus formatus, o tai kainuoja ir laiko, ir pinigų. Antra – kokybės problema. Kiekybė nebūtinai reiškia kokybę. Dabar kiekvienas gali įrašyti ką nori, bet ar tie įrašai bus tinkamai aprašyti, sukatalogizuoti, kontekstualizuoti?
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skaitmeninė biblioteka šiandien yra vienas rimčiausių tokio pobūdžio projektų regione. Joje galima rasti tūkstančius tekstų, garso įrašų, fotografijų. Tai neįkainojamas išteklius – ir mokslui, ir kiekvienam, kuris nori geriau pažinti savo kultūrą.
Tačiau yra ir kita skaitmeninės eros pusė – demokratizacija. Dabar nebereikia būti profesionaliu tyrėju, kad galėtum prisidėti prie tautosakos išsaugojimo. Yra projektų, kurie kviečia paprastus žmones įrašyti savo senelių dainas, pasakoti šeimos tradicijas, dokumentuoti vietines šventes. Tai – crowdsourcing’as tautosakos pasaulyje, ir jis veikia.
Jei norite prisidėti: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas turi programas, kuriose gali dalyvauti savanoriai. Taip pat verta pasitikrinti, ar jūsų rajone nėra vietinių etnokultūros centrų – jie dažnai ieško pagalbininkų. O paprasčiausias dalykas, kurį galite padaryti jau šiandien – pasikalbėkite su savo seneliais ar senais kaimynais ir įrašykite pokalbį. Net jei niekada niekur to neperduosite, tai bus jūsų šeimos lobis.
Tautosaka gyvena – jei leidžiame jai gyventi
Čia norisi sustoti ir paklausti kažko, kas galbūt atrodo provokuojančiai: ar tautosaka, saugoma archyvuose, dar yra gyva tautosaka? Ar ji netampa tiesiog muziejine eksponatu – įdomiu, vertingu, bet jau negyvu?
Šis klausimas neduoda ramybės etnologams jau kelis dešimtmečius. Viena mokykla sako: svarbiausia išsaugoti tekstą, melodiją, faktą. Kita sako: tautosaka be konteksto, be gyvos tradicijos, be bendruomenės – tai tik šešėlis. Tiesa, kaip dažnai būna, yra kažkur per vidurį.
Archyvai yra būtini – be jų daug kas jau būtų dingę amžiams. Bet archyvai patys savaime neužtenka. Reikia, kad tautosaka grįžtų į gyvenimą – per mokyklas, per festivalius, per šeimas, per menininkus, kurie ją interpretuoja ir perteikia naujoms kartoms. Ir čia svarbu nepersistengti su „muziejiškumu” – tautosaka nėra relikvija, kurią reikia saugoti po stiklu. Ji yra gyvas medžiagos, kurią galima ir reikia interpretuoti, keisti, pritaikyti.
Puikus pavyzdys – šiuolaikiniai lietuvių muzikantai, kurie naudoja tautosakos melodijas ir tekstus savo kūryboje. Jie neatkartoja senų įrašų – jie kuria kažką nauja, bet su senomis šaknimis. Tai ir yra gyvoji tradicija. Tai ir yra tai, ko norėjo visi tie žmonės, kurie šimtmečius rinko, saugojo ir fiksavo lietuvių liaudies kūrybą.
Tautosakos rinkimo tradicija – tai ne tik mokslinis projektas ar kultūrinė pareiga. Tai – pokalbis tarp kartų, kuris niekada neturėtų nutrūkti. Kiekvienas užrašytas tekstas, kiekvienas įrašytas balsas, kiekviena išmokta daina – tai tiltas tarp to, kas buvo, ir to, kas bus. O tiltai, kaip žinome, reikalauja priežiūros. Ir žmonių, kurie jais nori eiti.
