Kodėl mes taip bijome leisti vaikams klysti
Prisimenu, kaip mano kaimynė stovėjo prie smėlio dėžės ir kiekvieną kartą, kai jos trejų metų sūnus bandė pats užlipti ant nedidelės kopėtėlės, ji jau buvo pasiruošusi pagauti. Vaikas dar nebuvo net pajudėjęs, o mama jau buvo ten – rankos išskėstos, akys įsmeigtos į jį tarsi radaro. Tas vaikas, beje, dabar jam jau dešimt, vis dar bijo bandyti naujų dalykų mokykloje. Sutapimas? Vargu.
Mes, tėvai, turime vieną labai keistą savybę – mes norime apsaugoti savo vaikus nuo visko, kas gali skaudėti, gąsdinti ar sukelti nusivylimą. Ir tai visiškai suprantama. Bet problema ta, kad gyvenimas yra pilnas skausmingų, gąsdinančių ir nusivylimą keliančių momentų, ir jei vaikas niekada neišmoksta su jais susidoroti, mes jam nepadarome paslaugos – mes jam padarome meškos paslaugą.
Savarankiškumo ugdymas nėra apie tai, kad tiesiog „paleidi” vaiką ir žiūri, kas bus. Tai subtilus menas – žinoti, kada laikyti ranką, o kada ją atsitraukti. Ir dauguma iš mūsų to neišmoko, nes mūsų tėvai taip pat to nežinojo.
Ką iš tikrųjų reiškia savarankiškumas vaikui
Čia reikia iš karto išsklaidyti vieną mitą. Savarankiškumas nereiškia, kad vaikas vienas sprendžia viską. Tai nereiškia, kad penkiametis pats nusprendžia, ką valgyti pusryčiams kiekvieną dieną, arba kad dvylikos metų paauglys pats planuoja savo mokymosi grafiką be jokio tėvų įsikišimo. Savarankiškumas – tai gebėjimas atlikti tam tikrus veiksmus, priimti tam tikrus sprendimus ir susidoroti su tam tikromis situacijomis be nuolatinės išorinės pagalbos.
Psichologai šį procesą dažnai vadina autonomijos jausmo ugdymu. Tai vienas iš trijų pagrindinių psichologinių poreikių, kurį aprašė Edwardas Deci ir Richardas Ryanas savo savęs determinacijos teorijoje. Jie nustatė, kad žmonės – ir vaikai, ir suaugusieji – jaučiasi laimingesni, motyvuotesni ir psichiškai sveikesni, kai turi galimybę patirti autonomiją, kompetenciją ir ryšį su kitais.
Praktiškai tai reiškia štai ką: kai vaikas pats parenka knygą, kurią nori skaityti, pats nusprendžia, kaip sutvarkyti savo kambarį (net jei tai neatitinka jūsų standartų), pats išsprendžia konfliktą su draugu – jis ugdo tą vidinę jėgą, kuri vėliau leis jam susidoroti su daug sudėtingesniais gyvenimo iššūkiais.
Ir dar vienas svarbus dalykas, kurį dažnai pamirštame: savarankiškumas ugdomas laipsniškai. Tai nėra jungiklis, kurį vieną dieną tiesiog įjungi. Tai procesas, kuris prasideda nuo pirmų gyvenimo mėnesių ir tęsiasi per visą vaikystę.
Amžiaus tarpsniai ir tai, ką vaikas gali pats
Viena iš dažniausių klaidų, kurias daro tėvai – jie arba per daug reikalauja iš vaiko pagal jo amžių, arba per mažai jam leidžia. Abiem atvejais rezultatas panašus – vaikas nesugeba išsiugdyti tinkamų savarankiškumo įgūdžių.
Štai apytiksliai, ko galima tikėtis ir ko leisti skirtingais amžiaus tarpsniais:
2–3 metai. Šiame amžiuje vaikai pradeda sakyti „aš pats” ir tai yra puikus ženklas. Leiskite jiems patiems apsirengti (net jei tai užtrunka dvidešimt minučių ir kojinės bus išvirkščios). Leiskite pasirinkti tarp dviejų maisto variantų. Leiskite patiems išplauti rankas, patiems pasiimti žaislą nuo lentynos. Šie maži momentai yra didžiuliai jų savivertei.
4–6 metai. Vaikas jau gali pats susidėti žaislus, padėti nustatyti stalą, pasirinkti, ką norėtų veikti laisvalaikiu. Taip pat gali pats spręsti paprastus konfliktus su bendraamžiais – žinoma, su jūsų pagalba iš šono, bet ne su jūsų tiesiogine intervencija.
7–10 metai. Čia jau galima leisti vaikui pačiam planuoti savo namų darbus, pačiam nuspręsti, kokia tvarka juos daryti. Gali pats eiti į parduotuvę, jei ji šalia. Gali pats susitarti su draugais dėl žaidimo. Gali turėti savo kišenpinigius ir mokytis jais disponuoti.
11–14 metai. Paauglystės pradžia – tai laikas, kai savarankiškumas tampa ypač svarbus. Vaikas gali pats tvarkyti savo mokymosi grafiką, pats spręsti, kaip leisti laisvalaikį (su tam tikromis ribomis), pats rinktis pomėgius ir draugus. Tėvų vaidmuo čia – ne kontroliuoti, o būti prieinamu resursui, kai reikia pagalbos.
Žinoma, kiekvienas vaikas yra skirtingas. Vienas šešiametis gali drąsiai eiti į kaimynų namą vienas, kitas tame pačiame amžiuje dar nėra tam pasiruošęs. Ir tai normalu. Svarbiausia – stebėti konkretų savo vaiką, o ne vadovautis vien tik amžiaus lentelėmis.
Sraigtasparnių tėvai ir jų palikimas
Terminas „helicopter parents” – sraigtasparnių tėvai – atsirado ne šiaip sau. Tai tėvai, kurie nuolat skraido virš savo vaiko, stebi kiekvieną jo žingsnį, skuba išspręsti kiekvieną problemą dar prieš tai, kol vaikas pats spėja su ja susidoroti. Ir tai nėra tik amerikiečių reiškinys – tai globalus fenomenas, kurį puikiai pažįstame ir Lietuvoje.
Problema ta, kad sraigtasparnių tėvystė kyla iš geros vietos – iš meilės ir noro apsaugoti. Bet tyrimai rodo, kad jos pasekmės vaikui yra gana rimtos. 2018 metais atliktas tyrimas, publikuotas žurnale Developmental Psychology, parodė, kad vaikai, kurių tėvai buvo pernelyg kontroliuojantys, sulaukę pilnametystės dažniau kentėjo nuo depresijos, nerimo, turėjo sunkumų priimant sprendimus ir reguliuojant savo emocijas.
Tai logiška. Jei vaikas niekada nepatyrė nesėkmės, jis nežino, kaip su ja susidoroti. Jei kiekvieną kartą, kai jam buvo sunku, kažkas atėjo ir išsprendė problemą už jį – jis niekada neišsiugdė tų vidinių įrankių, kurie reikalingi gyvenime.
Yra ir kita kraštutinybė – tėvai, kurie visiškai nesikiša ir palieka vaiką vienas su visomis jo problemomis. Tai taip pat nėra savarankiškumo ugdymas – tai apleidimas. Tikrasis savarankiškumo ugdymas vyksta kažkur per vidurį: kai tėvas ar mama yra šalia, yra prieinami, bet ne nuolat įsikišantys.
Kaip praktiškai leisti vaikui rinktis – be chaoso
Gerai, teorija aišku. Bet kaip tai atrodo praktiškai? Kaip leisti vaikui rinktis pačiam, neprarandant proto ir nepaverčiant namų anarchijos zona?
Pirma taisyklė – siūlykite pasirinkimus, o ne begalinę laisvę. Ypač mažiems vaikams. Vietoj „ką nori valgyti?” klauskite „ar nori košės, ar kiaušinienės?”. Vietoj „ką nori veikti?” klauskite „ar nori piešti, ar žaisti lauke?”. Tai suteikia vaikui autonomijos jausmą, bet kartu išlaiko struktūrą, kurios jam reikia.
Antra taisyklė – leiskite patirti natūralias pasekmes. Jei vaikas nenori apsirengti šiltai ir lauke šalta – leiskite jam pajusti, ką reiškia šalti. Žinoma, ne iki hipotermiją, bet vienas šaltas rytas daro daugiau nei šimtas jūsų paaiškinimų. Jei vaikas pamiršo pasiimti pietų dėžutę – neskubėkite jos atvežti į mokyklą. Viena alkana diena nieko nesugadins, bet išmokys daug.
Trečia taisyklė – nekomentuokite kiekvieno jų sprendimo. Jei vaikas pasirinko megztinį, kuris jums atrodo bjaurus – tylėkite. Jei jis nusprendė sutvarkyti kambarį savo būdu, o ne jūsų – tylėkite. Kiekvienas jūsų komentaras „bet ar tu tikras?” arba „gal geriau būtų…” siunčia žinutę: „aš nepasitikiu tavo sprendimais”. O tai tiesiogiai kenkia jo savivertei ir pasitikėjimui savimi.
Ketvirta taisyklė – klauskite, o ne spręskite. Kai vaikas ateina su problema, pirmasis instinktas – pasakyti, ką daryti. Vietoj to pabandykite klausti: „O ką tu manai galėtum padaryti?” arba „Kaip tu norėtum tai išspręsti?”. Tai ne tik ugdo jo problemų sprendimo įgūdžius, bet ir parodo, kad jūs tikite jo gebėjimu rasti sprendimą.
Penkta taisyklė – leiskite jiems patirti nesėkmę saugioje aplinkoje. Namie, su jūsų palaikymu, yra geriausia vieta išmokti, kad nesėkmė nėra katastrofa. Kai vaikas pralaimi stalo žaidimą, kai jo piešinys nepavyksta, kai draugas nenori žaisti jo pasiūlyto žaidimo – tai visi maži treniruočiai gyvenimui. Jūsų vaidmuo – ne apsaugoti nuo šių jausmų, o padėti juos išgyventi ir iš jų pasimokyti.
Kada vis dėlto reikia įsikišti
Čia yra labai svarbus niuansas, kurio negalima praleisti. Savarankiškumo ugdymas nereiškia, kad jūs tiesiog stebite iš tolo ir niekada nesikišate. Yra situacijų, kai įsikišti būtina – ir tai nėra silpnumas ar savarankiškumo ugdymo žlugdymas.
Įsikišti reikia, kai yra fizinis pavojus. Tai akivaizdu. Bet taip pat reikia įsikišti, kai vaikas yra emociškai priblokštas ir negali pats susidoroti su situacija. Kai jis yra patyčių auka. Kai jis susiduria su problema, kuri yra tiesiog per didelė jo amžiui.
Skirtumas tarp sveiko įsikišimo ir per didelės globos yra toks: sveiko įsikišimo tikslas yra padėti vaikui susidoroti su situacija ir išmokti iš jos. Per didelės globos tikslas – pašalinti problemą, kad vaikas jos nematytų ir nejaustų. Pirmuoju atveju jūs esate šalia, padedate, bet vaikas vis tiek yra proceso dalyvis. Antruoju – jūs tiesiog perimiate kontrolę.
Pavyzdžiui, jei vaikas konfliktuoja su draugu – sveika pagalba yra pasėdėti su juo, pakalbėti apie tai, kas nutiko, padėti jam suformuluoti, ką jis nori pasakyti draugui. Nesveika pagalba – paskambinti draugo tėvams ir patiems išspręsti konfliktą.
Jei vaikas sunkiai sekasi matematika – sveika pagalba yra kartu padirbėti, paaiškinti, galbūt rasti korepetitorių. Nesveika pagalba – daryti namų darbus už jį, kad tik jo pažymiai būtų geri.
Ką daryti, kai vaikas nenori būti savarankiškas
Tai dažna situacija, apie kurią mažai kalbama. Ne visi vaikai veržiasi į savarankiškumą – kai kurie, priešingai, nori, kad viskas būtų padaryta už juos. Ir dažnai tai yra tiesioginė per didelės globos pasekmė: vaikas tiesiog išmoko, kad jei palauks, kažkas padarys už jį.
Jei esate tokioje situacijoje, pirmas žingsnis – nustokite daryti tai, ką vaikas gali padaryti pats. Skamba paprastai, bet praktiškai tai gali būti labai sunku, ypač jei esate įpratę viską tvarkyti. Pradėkite nuo mažų dalykų. Vietoj to, kad pats paduotumėte vaikui stiklinę vandens, pasakykite: „Vanduo yra virtuvėje, gali pats pasiimti.” Ir laikykitės to.
Antra, nekritikuokite, kaip jis tai padaro. Jei vaikas pagaliau nusprendė pats susidėti daiktus, bet sudėjo „neteisingai” – nekomentuokite. Jei pradėsite taisyti kiekvieną jo veiksmą, jis greitai supras, kad geriau nieko nedaryti, nes vis tiek bus „blogai”.
Trečia, atkreipkite dėmesį į tai, ką jis padarė pats, o ne į tai, ko nepadarė. „Oho, tu pats užsirišai batus! Tai tikrai nebuvo lengva” – tokia reakcija skatina tęsti. „Na, bet kojinės vis tiek išvirkščios” – tokia reakcija atima norą bandyti.
Ir galiausiai – kantrybė. Jei vaikas buvo globojamas kelerius metus, jis neišmoks savarankiškumo per savaitę. Tai procesas, kuris reikalauja laiko ir nuoseklumo iš jūsų pusės.
Kai savarankiškumas tampa gyvenimo pamatu
Yra vienas klausimas, kurį verta užduoti sau kaip tėvui ar mamai: kokio suaugusiojo aš noriu, kad mano vaikas taptų? Ir tada – ar tai, ką aš darau dabar, veda link to?
Jei norite, kad jūsų vaikas užaugęs būtų drąsus, gebantis priimti sprendimus, atspariai reaguojantis į nesėkmes ir pasitikintis savimi – tada savarankiškumo ugdymas nėra pasirinkimas. Tai būtinybė. Ir ji prasideda ne tada, kai vaikui sukanka aštuoniolika, o dabar, šiandien, tame mažame kasdieniame sprendime – ar pats susirišti batą, ar leisti jam tai padaryti.
Mokslininkai, dirbantys su atsparumo (angl. resilience) tema, nuolat pabrėžia vieną dalyką: vaikai, kurie užauga su savarankiškumo jausmu, yra atsparesni gyvenimo sunkumams. Jie greičiau atsigauna po nesėkmių, rečiau kenčia nuo nerimo ir depresijos, geriau susitvarko su santykiais ir profesiniais iššūkiais. Tai nėra atsitiktinumas – tai tiesioginė jų vaikystės patirties pasekmė.
Savarankiškumo ugdymas nėra apie tai, kad vaikas būtų tobulas ar viską mokėtų. Tai apie tai, kad jis žinotų – jis gali bandyti. Jis gali klysti. Jis gali atsikelti. Ir kad jūs, jo tėvai, tikite tuo. Nes galiausiai, stipriausias dalykas, kurį galite padaryti savo vaikui – tai ne apsaugoti jį nuo gyvenimo, o parodyti, kad jis pajėgus jame gyventi.
