Kodėl vardai dingsta iš galvos greičiau nei kiti dalykai
Turbūt kiekvienas esame patyrę tą nepatogią akimirką – susitinki žmogų, kurį matei prieš pusmetį, jis šypsosi, tiesia ranką, o tu stovi ir desperatiškai bandai prisiminti, kaip jis vadinasi. Nieko. Tuštuma. Ir tada seka ta gėdinga frazė: „Atsiprašau, primink savo vardą…” Arba dar blogiau – bandai išsisukti visu pokalbiu nepaminėjęs vardo nė karto.
Bet kodėl taip nutinka? Juk vardai – tai ne kažkokia sudėtinga informacija. Tai paprasčiausiai žodžiai. Vis dėlto mūsų smegenys su vardais elgiasi kitaip nei su kita informacija. Neuromokslininkai tai vadina „Baker/baker paradoksu”. Jei tau pasakysiu, kad žmogus yra kepėjas (baker), tu tai prisimins lengviau nei jei pasakysiu, kad jo pavardė yra Baker. Kodėl? Nes žodis „kepėjas” sukelia asociacijų lavinos – kvapas, duona, kepykla, šiluma. O pavardė Baker – tiesiog tuščias garsas, prikabintas prie veido.
Vardai yra abstraktūs. Jie neturi prasmės kontekste. Tomas gali būti bet kas – aukštas, žemas, linksmas, rimtas. Vardas pats savaime nepasakoja nieko apie žmogų, todėl smegenims jį „prikabinti” prie veido yra tikras iššūkis. Dar pridėk prie to, kad susipažinimo momentu dažniausiai esame išsiblaškę, nervingi arba tiesiog per daug susirūpinę tuo, ką patys sakysime, kad tikrai išgirstume kito vardą.
Pirmasis žingsnis: iš tikrųjų išgirsti vardą
Skamba banaliai, bet tai – rimčiausia problema. Dauguma žmonių vardą „praleidžia” pro ausis jau susipažinimo momentu. Tu tiesiai ranką, šypsaisi, sakai savo vardą ir… kito vardo neišgirsti, nes esi užsiėmęs savuoju. Arba išgirsti, bet smegenys jo neapdoroja, nes dėmesys jau šokinėja toliau.
Pirmas ir svarbiausias praktinis patarimas – sustok ir tikrai klausyk. Kai žmogus sako savo vardą, tą sekundę negalvok apie nieką kitą. Tai skamba paprastai, bet reikalauja sąmoningo pastangos. Galima net sau mintyse pasakyti: „Dabar aš klausau vardo.”
Jei vardas buvo neaiškus – klausk iš karto. Tai nėra nepagarbu. Priešingai – tai rodo, kad tau rūpi. Galima sakyti: „Atsiprašau, triukšminga čia – kaip sakei, tavo vardas?” Žmonės mieliau pakartoja vardą nei vėliau girdi, kad tu jo neprisimeni. Ir dar vienas triukas – kai išgirsti vardą, iš karto jį pakartok garsiai: „Malonu susipažinti, Gintare.” Tai ne tik padeda įtvirtinti vardą atmintyje, bet ir daro gerą įspūdį pašnekovui.
Asociacijų metodas: vardas tampa paveikslu
Štai čia prasideda tikras žaidimas. Asociacijų metodas – viena seniausių ir efektyviausių atminties technikų, žinomų dar nuo senovės Graikijos laikų. Idėja paprasta: kadangi smegenys prastai prisimena abstrakčius dalykus, bet puikiai prisimena vaizdus, garsus ir emocijas – paversk vardą kažkuo konkrečiu.
Kaip tai veikia praktiškai? Kai išgirsti vardą, iš karto ieškoki asociacijos. Štai keletas pavyzdžių:
- Tomas – gal prisimeni kokį žinomą Tomą? Tomas Hanksas? Arba gal vaikystės draugas Tomas? Prikabink šią asociaciją prie naujo žmogaus veido.
- Rasa – rytinė rasa ant žolės. Įsivaizduok šį žmogų stovintį rasotoje pievoje anksti ryte.
- Mindaugas – karalius Mindaugas. Gal šis žmogus turi kažką karališko – laikysena, balsas, apranga?
Kuo absurdiškesnė asociacija, tuo geriau. Smegenys myli neįprastus, ryškius, net šiek tiek juokingus vaizdus. Jei Mindaugas turi didelę nosį, įsivaizduok jį su karūna ant tos nosies. Absurdas? Taip. Bet po savaitės, kai pamatysi tą žmogų, ta karūna ant nosies iššoks iš atminties pirmiausia.
Dar vienas būdas – ieškoti ryšio tarp vardo ir žmogaus išvaizdos ar charakterio. Jei Giedrius šypsosi labai atvirai ir linksmai – gal jo vardas tau primena žodį „giedras”, kaip giedras dangus? Prikabink šią mintį prie jo šypsenos. Kitą kartą pamatęs tą šypseną – prisiminsi giedrą dangų, o iš ten – vardą.
Vietos metodas ir veido skaitymas
Senovės graikai naudojo metodą, kurį šiandien vadiname loci metodu arba „atminties rūmais”. Klasikinė versija – tai mintyse keliauti per gerai žinomą vietą ir kiekvienoje vietoje „palikti” informaciją, kurią nori prisiminti. Su vardais tai veikia šiek tiek kitaip, bet principas panašus.
Vietoj to, kad vardą „padėtum” į kambario kampą, tu jį „padedi” ant žmogaus veido. Tai vadinama veido skaitymo technika. Idėja tokia: kiekvienas veidas turi kažką unikalaus – ypatingas antakiai, charakteringa šypsena, didelis kaktas, ryškios akys. Randi tą unikalų bruožą ir su juo susieti vardą.
Pavyzdžiui, sutinki Algirdą, kuris turi labai ryškias, storas antakis. Algirdas – gal tau tai primena žodį „alga”? Įsivaizduok, kad tie stori antakiai yra pilni pinigų, nes jis gauna didelę algą. Absurdas, bet veikia. Kitą kartą pamatęs tuos antakius – prisiminsi algą, o iš ten – Algirdą.
Svarbu rasti bruožą, kuris tikrai išsiskiria. Ne kiekvienas veidas turi akivaizdų skiriamąjį ženklą, bet jei ieškai – rasi. Gal tai būdas judinti rankomis kalbant. Gal specifinis balso tembras. Gal tai, kaip žmogus stovi. Asociaciją galima prikabinti ne tik prie fizinės išvaizdos, bet ir prie elgesio.
Pokalbio metu: kaip naudoti vardą natūraliai
Yra toks pardavėjų triukas – naudoti pirkėjo vardą kuo dažniau pokalbyje. „Žinote, Jonai, ši prekė jums tikrai tiks. Ką manote, Jonai?” Tai skamba dirbtinai ir manipuliatyviai. Bet yra vidurys tarp to ir vardo nenaudojimo visai.
Optimalus variantas – vardą pavartoti du ar tris kartus per pokalbį: susipažįstant, kažkuriame svarbiame pokalbio momente ir atsisveikant. „Malonu susipažinti, Rūta. […] Rūta, tai įdomus požiūris. […] Iki, Rūta, buvo malonu pasikalbėti.” Tai natūralu, neįkyru ir padeda vardą įtvirtinti atmintyje.
Dar vienas praktinis patarimas – jei pokalbyje dalyvauja keli žmonės, pristatyk naują žmogų kitiems. „Beje, ar pažįstate Gintautą?” Tai priverčia tave ištarti vardą, o kartu ir įtvirtina jį atmintyje. Dviguba nauda.
Po pokalbio – ir tai labai svarbu – skirkite trisdešimt sekundžių ir mintyse pakartokite: „Tas žmogus vadinosi Gintautas. Jis dirba architektūros biure. Turėjo mėlyną švarką ir kalbėjo apie Ispaniją.” Kuo daugiau detalių susiesi su vardu, tuo stipresnis bus atminties pėdsakas.
Skaitmeniniai pagalbininkai ir užrašai: kada technologijos padeda
Kai kurie žmonės jaučiasi kaltai naudodami technologijas atminčiai palaikyti – tarsi tai būtų apgaulė. Bet tai nesąmonė. Jei susitinkai daug žmonių darbo aplinkoje, visiškai normalu turėti sistemą.
Paprasčiausias būdas – po susitikimo ar renginio užsirašyk vardus ir po kiekvieno vardo – vieną ar dvi detales. Ne tik „Jonas Petraitis”, bet „Jonas Petraitis – dirba „Maximos” logistikoje, turi du vaikus, kalbėjome apie kalnų žygius.” Kai kitą kartą susitiksi Joną, prieš tai peržvelgęs užrašus, galėsi ne tik pasisveikinti vardu, bet ir paklausti: „Kaip tie kalnų žygiai?” Žmogus bus maloniai nustebintas.
LinkedIn ir kiti socialiniai tinklai čia taip pat labai padeda. Po susitikimo rask žmogų LinkedIn, prisijunk ir parašyk trumpą žinutę. Tai ir ryšį palaiko, ir veidą su vardu susieja, nes profilyje bus nuotrauka.
Kai kurie žmonės naudoja CRM sistemas (santykių valdymo programėles) net asmeniniams kontaktams. Tai gali atrodyti pernelyg formaliai, bet jei esi žmogus, kuris daug bendrauja profesionaliai – tai visiškai prasminga. Yra programėlių kaip „Contacts+” ar net paprasta „Google Contacts” su pastabų lauku, kur gali rašyti viską, ką nori.
Kai atminties technikų neužtenka: ką daryti, kai vardas vis tiek išslysta
Gerai. Padarei viską teisingai – klausei, kartojosi, kūrei asociacijas. Ir vis tiek po savaitės – nieko. Tai normalu. Atminties technikų tikslas nėra padaryti tave tobulu, o pagerinti statistiką. Jei anksčiau prisiminei 30% vardų, o dabar prisimenate 70% – tai milžiniškas pažangumas.
Bet ką daryti su tais likusiais 30%? Pirmiausia – nebijok klausti. Daugelis žmonių labiau vertina nuoširdumą nei apsimetimą. Galima sakyti: „Atsiprašau, turiu blogą atmintį vardams – primink, kaip tave vadina?” Tai žmoniška ir suprantama. Kur kas blogiau – visą pokalbį apsimetinėti, kad prisimeni, o paskui žmogus sužinos, kad ne.
Yra ir subtilesnių triukų. Jei esi su draugu, kuris pažįsta tą žmogų – galima paprašyti draugo pristatyti save, tikintis, kad kitas irgi prisistatys. Arba galima pasakyti: „Beje, kaip rašomas tavo vardas?” – net jei vardas paprastas, žmogus paprastai neįsižeidžia, o tu gauni laiko ir informacijos.
Socialiniuose tinkluose – dar paprasčiau. Jei žmogus yra tavo draugas Facebook ar LinkedIn, tiesiog pažiūrėk prieš susitikimą. Tai ne apgaulė – tai pasiruošimas.
Kai vardai tampa ryšiais: kodėl tai daugiau nei tik atminties pratimas
Visa ši atminties technikų istorija su vardais iš tikrųjų yra apie kažką gilesnio. Dale Carnegie prieš šimtą metų rašė, kad žmogaus vardas jam yra mieliausias ir svarbiausias garsas bet kuria kalba. Tai nepasikeitė. Kai kažkas prisimena tavo vardą – ypač po ilgo laiko ar vienkartinio susitikimo – tu jauti, kad esi svarbus. Kad buvai pastebėtas. Kad kažkam rūpėjai.
Ir čia yra tikroji atminties technikų vertė – ne tik praktinis patogumas, bet ir santykių kūrimas. Žmonės, kurie gerai prisimena vardus, dažniausiai yra ir geriau vertinami kolektyvuose, turi daugiau draugų, lengviau kuria profesinius ryšius. Ne todėl, kad jie gudresni ar šiaip ypatingi – o todėl, kad žmonės jaučia, jog jiems rūpi.
Taigi, jei pradėsi praktikuoti šias technikas – asociacijas, veido skaitymą, vardų kartojimą pokalbyje, užrašų vedimą – po kelių mėnesių pastebėsi, kad ne tik geriau prisimenate vardus, bet ir apskritai atidžiau klausaisi žmonių. Nes atminties technikų praktikavimas iš esmės yra dėmesio praktikavimas. O dėmesys – tai pagarba. Ir žmonės tą jaučia.
Pradėk nuo mažo – kitame susitikime tiesiog sutelk visą dėmesį į vardo išgirdimą. Tik tiek. Tada palaipsniui pridėk asociacijas, veido skaitymo techniką, užrašus. Nereikia iš karto tapti atminties čempionu – reikia tik šiek tiek labiau rūpintis žmonėmis, su kuriais susitinki. Likusį darbą padarys smegenys.
