Kodėl bitininkystė ir mažas sklypas – visai suderinama pora
Daugelis žmonių galvoja, kad bitininkystė – tai kažkas, kas tinka tik tiems, kurie turi didelius ūkius, plačius laukus ir gal dar kokį senelio palikimą kaime. Bet iš tikrųjų taip nėra. Šiandien bitininkai sėkmingai laiko avilius ir miestų pakraščiuose, ir nedideliuose soduose, ir net ant daugiabučių stogų – tai jau atskira tema, bet faktas lieka faktu: bitėms nereikia daug vietos. Joms reikia gėlių, vandens ir ramybės. O tai gali pasiūlyti net ir šimto kvadratinių metrų sklypelis.
Žinoma, prieš pradedant reikia suprasti, kad bitininkystė – tai ne hobis tipo „nupirkau, pastatiau, pamiršau”. Tai gyvas reikalas, pažodžiui. Bičių šeima yra gyvas organizmas, kuris reaguoja į orą, sezoną, aplinkos pokyčius ir netgi į tai, kaip tu prie jų prieini. Bet jei esi pasiruošęs skirti laiko, dėmesio ir šiek tiek kantrybės, atlygis bus ne tik medus – tai ir ryšys su gamta, kurio šiandien daugeliui labai trūksta.
Kiek avilių reikia pradedančiajam ir kur juos statyti
Pradedantiesiems dažnai rekomenduojama pradėti nuo dviejų avilių, ne vieno. Kodėl? Nes turėdamas du avilius gali lyginti šeimas tarpusavyje – matyti, kuri stipresnė, kuri silpnesnė, kuri elgiasi neįprastai. Vienas avilis neduoda jokio atskaitos taško. Be to, jei viena šeima susilpnėja ar praranda motinėlę, gali padėti jai iš antros šeimos. Tai savotiškas saugos tinklas.
Dėl vietos – čia yra keletas dalykų, kuriuos tikrai verta apgalvoti:
- Kryptis: Avilių angos turėtų būti nukreiptos į pietus arba pietryčius. Taip bitės anksti ryte gauna saulės, greičiau sušyla ir anksčiau pradeda darbą.
- Vėjas: Jei sklype pučia šiaurės vėjai, aviliai turėtų būti apsaugoti – gyvatvorė, tvora ar medžiai gali labai padėti.
- Aukštis: Geriausia, kai aviliai stovi ant stovų ar specialių pakylos, apie 30–50 cm nuo žemės. Taip apsaugoma nuo drėgmės ir pelių.
- Kaimynai: Tai jautrus klausimas. Jei kaimynai gyvena arti, verta pagalvoti apie aukštą tvorą ar gyvatvorę prie avilių – bitės tada kyla aukštyn ir skrenda virš žmonių, o ne per jų kiemus.
Lietuvoje galioja tam tikri reikalavimai dėl atstumų iki kaimynų valdų ir viešų vietų – prieš statydamas avilius, tikrai verta pasidomėti savivaldybės taisyklėmis ir Lietuvos bitininkų sąjungos rekomendacijomis. Tai ne biurokratija dėl biurokratijos – tai ir tavo, ir kaimynų ramybė.
Avilio pasirinkimas: kas iš tikrųjų svarbu pradedančiajam
Avilių tipų yra daug, ir kiekvienas patyręs bitininkas turi savo nuomonę, kuris geriausias. Dauniuotinis, Langstroto, Rūtelio, Varė – šie pavadinimai pradedančiajam gali skambėti kaip užsienio kalba. Bet iš tikrųjų pradedančiajam svarbiausia viena: pasirinkti tą tipą, kuris populiariausias tavo regione.
Kodėl? Nes tada bus lengviau gauti patarimų iš vietinių bitininkų, lengviau rasti atsargines dalis, lengviau nusipirkti ar parduoti rėmus su koriais. Lietuvoje labai paplitęs Dauniuotinis avilis – jis tinkamas mūsų klimatui, nėra per daug sudėtingas ir turi nemažai modifikacijų, kurios leidžia jį pritaikyti pagal poreikį.
Perkant avilius verta atkreipti dėmesį į medžiagą. Tradiciniai mediniai aviliai yra geri, bet reikalauja priežiūros – dažymo, sandarinimo. Polistireninio putplasčio aviliai šiandien tapo gana populiarūs – jie lengvesni, geriau šildo žiemą, bet kai kurie bitininkai sako, kad bičių šeimos juose elgiasi šiek tiek kitaip. Čia nėra vieno teisingo atsakymo – abu variantai veikia.
Pirmoji bičių šeima: kur ją gauti ir kaip nepasimesti
Bičių šeimą galima įsigyti keliais būdais. Galima nusipirkti jau susiformavusią šeimą avilio su koriais – tai brangiau, bet saugiau pradedančiajam, nes gauni iš karto veikiančią sistemą. Galima nusipirkti spiečių – tai grupė bičių su motinėle, kuri dar neturi namų. Spiečiai dažniausiai būna pavasarį ir yra pigesni, bet reikia žinoti, kaip juos apgyvendinti.
Geriausias variantas pradedančiajam – rasti vietinį bitininką, kuris parduotų šeimą su motinėle ir koriais, ir dar sutiktų šiek tiek pamokyti. Tokių žmonių yra, ypač bitininkų klubuose ir asociacijose. Lietuvos bitininkų sąjunga turi regioninius skyrius – ten galima rasti kontaktų ir žmonių, kurie mielai pasidalins patirtimi.
Dėl veislės – Lietuvoje labiausiai paplitusios Karnikolos bitės (Apis mellifera carnica). Jos laikomos ramesnėmis, mažiau agresyviomis, gerai žiemoja. Pradedančiajam tai puikus pasirinkimas. Vengti reikėtų neaiškios kilmės mišrūnų – jų elgesys gali būti nenuspėjamas.
Sezoninis darbas su aviliais: ką veikti ir kada
Bitininkystė turi savo ritmą, ir jei jį supranti, viskas tampa daug aiškiau. Grubiai tariant, metai skirstomi taip:
Pavasaris (kovas–gegužė) – tai atgimimo laikas. Reikia patikrinti, kaip šeima išžiemojo, ar yra motinėlė, ar pakanka maisto. Jei šeima silpna – galima papildyti arba sujungti su kita. Šiuo metu bitės pradeda aktyviai auginti jauniklius ir plėstis.
Vasara (birželis–rugpjūtis) – pagrindinis medaus sezonas. Bitės dirba intensyviausiai. Tavo darbas – stebėti, kad netrūktų vietos koriams, kontroliuoti spiečiavimosi tendencijas ir laiku paimti medų. Spiečiavimasis – tai natūralus bičių dauginimosi procesas, bet bitininkui tai reiškia, kad gali prarasti pusę šeimos. Todėl reikia stebėti, ar nėra spiečiavimosi ląstelių.
Ruduo (rugsėjis–spalis) – pasiruošimas žiemai. Reikia įvertinti, kiek maisto turi šeima. Jei medaus neužtenka, reikia šerti cukraus sirupu. Taip pat šiuo metu atliekamas gydymas nuo varoozės – tai erkių liga, kuri yra viena didžiausių bičių problemų visame pasaulyje.
Žiema (lapkritis–vasaris) – bitės klasterio (kamuolio) pavidalu laukia pavasario. Bitininkas šiuo metu beveik nieko nedaro – tik stebi iš išorės, ar nėra problemų. Netrukdyk bičių žiemą be reikalo.
Varoozė ir kitos problemos: ko tikėtis ir kaip reaguoti
Varoozė – tai erkė Varroa destructor, ir jos pavadinimas kalba pats už save. Ji yra bene didžiausia grėsmė bičių šeimoms visame pasaulyje, ir Lietuva čia nėra išimtis. Kiekvienas bitininkas, net ir turintis tik du avilius, turi žinoti apie šią problemą ir mokėti su ja kovoti.
Geroji žinia – varoozė yra kontroliuojama. Blogoji – ji niekur nedingsta, tik valdoma. Gydymui naudojami įvairūs preparatai: oksalo rūgštis (ekologiška, tinka žiemą), timolio pagrindu pagaminti preparatai, sintetiniai akaricidai. Svarbu keisti preparatus, kad erkės neįgytų atsparumo.
Be varoozės, gali pasitaikyti ir kitų problemų:
- Motinėlės praradimas – šeima tampa bevadė, pradeda dėti darbininkės, kurios kuria tik patinus. Reikia greitai reaguoti – įdėti naują motinėlę arba sujungti šeimas.
- Amerikiškasis puvinis – labai pavojinga bakterinė liga, kuri Lietuvoje yra registruojama ir apie kurią privaloma pranešti veterinarijos tarnybai. Jei matai neįprastai atrodančius, tamsiai rudus, klijuotus lervas – skambink specialistams.
- Maisto trūkumas – ypač pavasarį, kai bitės jau aktyvios, bet gamtoje dar mažai žydinčių augalų. Stebėk atsargas ir, jei reikia, šerk.
Svarbu nepanikuoti dėl kiekvieno neįprasto dalyko, bet ir neignoruoti aiškių problemų ženklų. Geriausia turėti mentorių – patyrusį bitininką, kuriam galėtum paskambinti ir paklausti.
Medaus gavyba mažame ūkyje: realūs skaičiai ir lūkesčiai
Kalbant atvirai – du aviliai nepadarys tavęs turtingu. Bet tai ir nėra tikslas, tiesa? Iš dviejų stiprių šeimų geras sezonas gali duoti 20–40 kilogramų medaus. Blogas sezonas – gal 10. Labai geras – gal ir daugiau. Daug kas priklauso nuo oro, nuo to, kokie augalai žydi apylinkėje, nuo šeimų stiprumo.
Medui išpumpuoti reikia medaus išpumpavimo aparato – tai vienas iš didesnių pradinių išlaidų. Galima nusipirkti naudotą, galima susitarti su kitu bitininku ir naudotis jo. Taip pat reikia stiklinių ar kitų indų, etikečių, jei planuoji dovanoti ar parduoti.
Beje, dėl pardavimo – Lietuvoje yra tam tikri reikalavimai, jei nori parduoti medų. Mažais kiekiais, tiesiai galutiniam vartotojui (pvz., kaimynams, pažįstamiems, turguje), paprastai galima parduoti be sudėtingų leidimų. Bet jei nori parduoti didesniais kiekiais ar per parduotuves – reikia registruotis ir laikytis maisto saugos reikalavimų. Pasitark su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba.
Medaus kokybė iš mažo ūkio dažnai būna puiki – nes gali kontroliuoti visą procesą, neskubėti, neperkrauti bičių. Tai vertybė, kurią žmonės vis labiau vertina.
Kai du aviliai tampa gyvenimo būdu
Daugelis žmonių, pradėję nuo dviejų avilių, po kelerių metų turi penkis, dešimt, dvidešimt. Ne todėl, kad taip planavo – tiesiog bitininkystė turi savybę įtraukti. Pradedi suprasti bičių kalbą, pradedi jausti sezonus kitaip, pradedi žiūrėti į sodą ir aplinką visai kitomis akimis – galvoji, kas čia žydi, kas dar galėtų žydėti, kaip padėti bitėms.
Jei esi tik pradžioje ir dar svyruoji – štai keletas praktinių žingsnių, kurie padės nepasiklysti:
- Prieš perkant bet ką – aplankyk vietinį bitininkų klubą arba susisiek su Lietuvos bitininkų sąjunga. Pasiklausyk, pamatyk gyvai.
- Perskaityk bent vieną gerą bitininkystės vadovėlį. Lietuviškai yra išleista Antano Paulausko „Bitininkystė” – klasika, kuri nepasensta.
- Nusipirk apsauginį kostiumą prieš gaudamas pirmąją šeimą. Ne po.
- Susirask mentorių – žmogų, kuriam galėtum paskambinti su klausimais. Tai vertingiau nei bet kokia knyga.
- Pradėk vesti bitininkystės dienoraštį. Užsirašyk, ką matei kiekvieno patikrinimo metu. Po metų tai bus neįkainojama informacija.
- Nesistebėk, jei pirmais metais padarysi klaidų. Visi daro. Svarbu mokytis iš jų, o ne mesti viską.
Bitininkystė mažame sklype – tai ne kompromisas. Tai visavertis, prasmingas užsiėmimas, kuris duoda ir medaus, ir ramybės, ir supratimo, kaip veikia gamta. O kai pavasarį pirmą kartą atidarysi avilį po žiemos ir pamatysi, kad šeima išgyveno ir jau nešioja žiedadulkes – tą jausmą sunku su kuo nors palyginti.
