Kodėl verta pradėti bitininkauti
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus stovėjau savo sode ir stebėjau bites, skrajojančias aplink žydinčias obelis. Tada dar nė nesvajojau, kad po metų čia stovės trys aviliai, o aš ryte gersiu arbatą su savo paties išsuktu medumi. Dabar, kai draugai klausia, ar verta pradėti bitininkauti, visada atsakau – jei turite bent šiek tiek vietos ir noro mokytis, tai vienas įdomiausių užsiėmimų, kokius galite įsigyti.
Bitininkystė nėra vien apie medų, nors, prisipažinsiu, tas pirmasis stiklainis savo medaus ant stalo – tai tikrai neužmirštamas jausmas. Tai apie gamtos ciklų supratimą, apie kantrybę, apie tai, kaip maži gyvūnėliai gali išmokyti tave disciplinos ir atidaus stebėjimo. Be to, jūsų sodas ar daržas bus jums dėkingas – kai turite savo bites, visi augalai aplink žydi ir dera kaip niekada anksčiau.
Finansinė pusė irgi vilioja. Pradinis investavimas nėra mažas – apie 300-500 eurų vienam aviliui su visa įranga, bet jau po poros metų tai gali atsipirkti. O jei užsidegs tikra aistra, galite plėstis ir net užsidirbti papildomų pinigų. Tačiau įspėju iš karto – pradėkite ne dėl pinigų. Pradėkite dėl to, kad tai įdomu, naudinga ir tiesiog gražu.
Ką reikia žinoti prieš pradedant
Pirmiausia – bitės nėra naminis gyvūnėlis. Jos laukiniai vabzdžiai, kurie sutinka gyventi jūsų pastatytame namelyje, jei jiems ten patinka. Ir jos gali įgelti – tai realybė, su kuria reikia susitaikyti. Aš pirmąjį sezoną buvau įgeltas gal dešimt kartų, kol išmokau ramiai judėti prie avilių ir skaityti bičių nuotaiką. Dabar įgėlimas – retenybė, nes žinau, kada geriau prie jų neiti (pvz., prieš audrą ar kai oras šaltas ir niūrus).
Antra svarbi detalė – kaimynai. Jei gyvenant mieste ar gyvenvietėje planuojate laikyti bites, būtinai pasikalbėkite su kaimynais. Paaiškinkite, ką ketinate daryti, užtikrinkite, kad bičių skrydžio kelias nekirš pagrindinių takų ar vietų, kur žaidžia vaikai. Aš savo kaimynams pirmąjį metų padalinau po stiklaininį medaus – nuo tada jie patys klausia, kaip sekasi su bitėmis ir džiaugiasi, kad sodas taip gražiai žydi.
Dar vienas dalykas – laikas. Negalvokite, kad pastatysite avilį ir tik kartą per metus ateisite medaus paimti. Ypač pirmaisiais metais reikės bent kartą per savaitę patikrinti, kaip sekasi bitėms, ar neruošiasi spietis, ar turi pakankamai vietos. Vasarą, kai intensyviausias sezonas, gali tekti ir du kartus per savaitę apsilankyti. Bet tai ne sunkus darbas – greičiau meditacija, kuri leidžia atsiriboti nuo kasdienybės.
Pirmieji žingsniai: avilius ir įranga
Kai nusprendžiau pradėti, ilgai galvojau, kokį avilį rinktis. Lietuvoje populiariausi – daugiaaukščiai aviliai (Dadano-Blatto tipo), kurie sudaryti iš kelių korpusų ir rėmelių. Tai tarsi daugiabutis bitėms – apačioje jos gyvena, viršuje kaupia medų. Yra ir kitų tipų – gulstiniai, lietuviški tradiciniai, bet pradedantiesiems rekomenduoju būtent daugiaaukštį. Jis paprasčiausias valdyti ir lengviausia rasti informacijos, kaip su juo dirbti.
Mano pirmasis avilius buvo nupirktas naudotas – sutaupiau gal trečdalį kainos. Gerai apžiūrėjau, ar nėra puvinio, ar tinkamos konstrukcijos, ir buvau patenkintas. Naujam bitininkui tai protingas sprendimas, nes dar nežinai, ar tikrai užsidegs aistra. Tik būtinai prieš naudojant tokį avilį gerai išdeginkite vidų degikliu – tai sunaikina galimas ligas.
Įrangos sąrašas nėra ilgas, bet be kai kurių dalykų tikrai neišsiversite:
- Apsauginė apranga – kombinezonas su kaukole. Galite pradėti nuo paprasčiausio, kainuojančio apie 40-50 eurų. Vėliau, jei norėsite, įsigysite patogesnį.
- Rūkykla – būtina, kad bitės nurimtų, kai atidarote avilį. Kainuoja apie 20-30 eurų.
- Avilių įrankis – toks plokščias metalinis daiktas, kuriuo atskiri rėmelius. Apie 5-10 eurų.
- Šepetėlis – švelniai nušluoti bites nuo rėmelių. Keli eurai.
- Medaus suktuvas – brangiausia įranga, apie 150-300 eurų, bet galite pirmaisiais metais ir pasiskolinti iš vietinio bitininkų klubo.
Dar reikės rėmelių su vaškinėmis sienutėmis (vadinamomis vaškiniais pagrindais), bet paprastai pirmuoju komplektu jie eina kartu su aviliu. Viso to pakanka pradžiai – nebėkite į parduotuvę pirkti visų įmanomų prietaisų, kuriuos reklamuoja gamintojai.
Kaip gauti pirmąją bitių šeimą
Čia prasideda tikrasis nuotykis. Turite kelis variantus, kaip įsigyti bites. Pats pradėjau nuo spiečiaus pagavimo – tai nemokamas būdas, bet reikalaujantis kantrybės ir šiek tiek sėkmės. Pavasarį, kai bitės spiejasi (tai natūralus dauginimosi procesas), galite pakabinti savo sode ar miške specialią spiečiaus gaudyklę – tai mažas dėžutės tipo namelis su kvapiomis medžiagomis, kurios pritraukia bites. Aš savo pirmąjį spiečių pagavau trečią bandymo savaitę – tiesiog vieną rytą atėjau pasitikrinti ir gaudyklė buvo pilna bičių.
Tačiau patikimesnis būdas pradedantiesiems – nusipirkti vadinamąją „bitių šeimą ant rėmelių” iš patikimo bitininko. Tai kainuoja apie 100-150 eurų ir gaunate 4-6 rėmelius su bitėmis, pergu, maistu ir, svarbiausia, motinėle. Motinėlė – tai bitių šeimos širdis, be jos šeima neišgyvens. Perkant būtinai pasižiūrėkite, ar motinėlė pažymėta spalvotu taškeliu ant nugaros – tai rodo, kad ji tikrai yra ir kokių metų.
Geriausias laikas įsigyti bites – gegužės mėnuo. Tada jau šilta, daug žydinčių augalų, ir bitės turi visą sezoną įsikurti naujoje vietoje bei prisirinkti atsargų žiemai. Nepirkite bičių rudenį ar žiemą – tai rizikinga, nes nežinote, kaip jos persirgos šaltąjį sezoną.
Dar vienas svarbus patarimas – ieškokite vietinių bitininkų. Bitės, kurios jau prisitaikiusios prie jūsų regiono klimato ir augmenijos, bus daug sėkmingesnės nei atvežtos iš toli. Be to, vietinis bitininkas galės jums padėti patarimais, o tai neįkainojama pradedantiesiems.
Pirmieji mėnesiai su bitėmis
Kai parsivežiau savo pirmąjį spiečių namo, buvau tiek susijaudinęs, kad vargu ar miegojau tą naktį. Anksti ryte išėjau pasižiūrėti – bitės jau skraidė, rinko žiedadulkes iš obelų, ir viskas atrodė tiesiog stebuklingai. Bet greitai supratau, kad reikia sistemingai stebėti, kas vyksta avilio viduje.
Pirmąjį kartą atidarius avilį – tai patirtis. Rankos dreba, širdis plaka, nors esi apsirengęs nuo galvos iki kojų. Bet kai švelniai pakeli pirmąjį rėmelį ir matai tas darbščias bites, statančias korio akutes, motinėlę, dedančią kiaušinėlius, supilstytą medų – supranti, kad tai verta viso jaudulio.
Ką tikrinti pirmaisiais mėnesiais:
- Ar motinėlė deda kiaušinėlius – turėtumėte matyti pergo (bitių kūdikių) įvairių stadijų. Jei nėra – problema.
- Ar yra pakankamai maisto – ypač svarbu, jei oras šaltas ar lietingas ir bitės negali skristi medaus rinkti.
- Ar neruošiasi spietis – jei matote specialias stambias ląsteles (motinėlių ląsteles), bitės gali planuoti spietis. Tai reikia kontroliuoti.
- Ar nėra ligų ar kenkėjų – varozė (erkutės) yra didžiausia problema Lietuvos bitininkystėje.
Pirmaisiais metais geriausia apsilankyti pas bites kas 7-10 dienų. Užsirašykite, ką matote – tai padės vėliau suprasti, kaip vystosi šeima. Aš turėjau paprastą sąsiuvinį, kur po kiekvieno apsilankymo užsirašydavau datą, orą, ką mačiau avilio viduje. Dabar, perskaitęs tuos užrašus, matau, kiek daug išmokau.
Medaus ruošimas – pats smagiausias momentas
Pirmasis medaus sukimas – tai šventė. Aš tai dariau liepos pabaigoje, kai rėmeliai buvo pilni užantspauduoto (užkemšto vaškiniu dangteliu) medaus. Tai reiškia, kad medus subrendęs ir gali būti sukamas. Jei suksite nesubrendusį medų, jis gali rūgti – tai būtų gaila.
Procesą aprašysiu taip, kaip aš jį darau. Pirmiausia, ryte, kai bitės dar ne tokios aktyvios, einu prie avilio su tuščiu korpusu. Švelniai, naudodamas rūkyklą, atidarau avilį ir po vieną išimu medaus rėmelius. Šepetėliu nušluoju bites atgal į avilį ir rėmelius dėlioju į tuščią korpusą. Svarbu palikti bitėms pakankamai medaus žiemai – bent 15-20 kg. Niekada neimkite visko, ką jos surinko.
Paskui tuos rėmelius nešuosi į patalpą (pas mane – garažas). Čia prasideda smagioji dalis. Specialiu šakutės formos peiliu nupjaunate vaškinius dangtelius nuo korio – po jais ir yra medus. Tada rėmelius įdedate į medaus suktuvą – tokį būgną, kuris sukasi. Centrinė jėga išmeta medų iš korio ląstelių ant sienelių, iš kur jis nuteka į dugną.
Pirmą kartą sukant medų jaučiasi kažkas ypatingo. Tas kvapas – žiedų, vaško, vasaros – užpildo visą patalpą. O kai matai, kaip į kibirą pradeda tekėti auksinis, tirštas medus – supranti, kodėl žmonės bitininkauja jau tūkstančius metų. Mano pirmaisiais metais iš vienos šeimos gavau apie 15 kg medaus. Tai gal neskamba daug, bet kai tas medus tavo paties, iš tavo sodo – kiekvienas stiklainis yra brangus.
Po sukimo medų reikia perkošti per sietelį, kad pašalintumėte vaško likučius ir kitas priemaišas. Tada pilate į stiklainius ir – viskas. Jokių konservantų, jokio kaitinimo, jokios chemijos. Tiesiog grynas, natūralus medus. Jis gali kristalizuotis po kelių mėnesių – tai normalu ir net rodo, kad medus tikras.
Žiemos pasirengimas ir bitių priežiūra
Rudenį prasideda svarbus laikotarpis – reikia paruošti bites žiemai. Lietuvos žiemos nėra lengvos, ir bitės turi būti stiprios bei turėti pakankamai atsargų, kad išgyventų. Tai laikotarpis, kai pradedantieji bitininkai daro daugiausiai klaidų, todėl pasidalinsiu, ką išmokau.
Pirmiausia – varozės (erkučių) gydymas. Tai privaloma. Varozė yra mažytės erkutės, kurios gyvena ant bičių ir silpnina jas. Jei negydysite, šeima gali nežiemoti. Yra įvairių vaistų – vieni rūkomi, kiti dedami juostelių pavidalu. Aš naudoju organines rūgštis (skruzdžių ar oksalo), nes jos nelieka meduje ir nekenksmingas bitėms, jei naudojamos teisingai.
Antra – maitinimas. Jei bitės neturi pakankamai savo medaus, reikia jas pamaitinti cukraus sirupu. Rugsėjį darau tirštą sirupą (2 dalys cukraus, 1 dalis vandens) ir duodu bitėms. Jos jį suvaro į korio ląsteles ir paruošia žiemai. Bet čia svarbu neskubėti – jei maišysite per anksti, bitės gali išauginti per daug pergo, o tai blogai žiemai.
Trečia – avilio apšiltinimas ir ventiliacija. Skamba prieštaringai, bet abi dalys svarbios. Avilį reikia apšiltinti (aš naudoju polistireno plokštes iš šonų), bet viršuje palikti ventiliacijos angą, kad drėgmė galėtų išeiti. Drėgmė žiemą – didžiausias bitių priešas.
Žiemą pačios bitės nesėdi ramiai. Jos susispaudžia į vadinamąjį „žiemos klubą” – kamuolį, kurio centre apie 25 laipsniai šilumos. Jos nuolat juda, keičiasi vietomis, kad visos išliktų šiltos. Jūsų darbas žiemą – tiesiog kartą per mėnesį patikrinti, ar avilius neapgadino gyvūnai, ar neprisnigo per daug, ar bitės gyvenamos (tai galima suprasti iš lengvo ūžesio, jei ausis pridedate prie avilio).
Klaidos, kurių geriau išvengti
Dabar, po kelių metų patirties, matau, kiek daug klaidų padariau pradžioje. Kai kurios buvo nekaltos, kitos kainavo brangiai – netgi praradau vieną šeimą pirmąją žiemą. Noriu pasidalinti, kad jūs galėtumėte jų išvengti.
Didžiausia klaida – per dažnas avilio atvėrimas. Pradžioje buvau toks entuziastingas, kad norėjau kiekvieną dieną pažiūrėti, kaip sekasi bitėms. Bet kiekvieną kartą atidarius avilį, sutrikdote bites, jos turi iš naujo viską sutvarkyti, o tai eikvoja jų energiją. Pakanka tikrinti kartą per savaitę ar dvi.
Antra klaida – medaus ėmimas per anksti arba per daug. Pirmaisiais metais taip norėjau gauti daug medaus, kad paėmiau beveik viską. Žiemą turėjau bites maitinti sirupu, o jos buvo silpnos. Dabar žinau – geriau palikti bitėms daugiau jų pačių medaus, tada jos bus stipresnės.
Trečia – nepakankamas dėmesys ligoms ir kenkėjams. Varozę minėjau, bet yra ir kitų problemų – amerikietiška puvė, nosematė, vaškinės kandys. Reikia mokytis atpažinti simptomus ir laiku reaguoti. Geriausia – užsirašyti į vietinį bitininkų klubą, kur patyrę žmonės gali patarti.
Dar viena klaida – blogai pasirinkta vieta aviliui. Avilius turėtų stovėti saulėtoje vietoje, apsaugotoje nuo vėjo, su skrydžio anga į pietus ar pietryčius. Pirmaisiais metais pastatiau avilį šešėlyje, po medžiu – bitės buvo lėtesnės, mažiau produktyvios. Kitais metais perstatęs į saulę – viskas pasikeitė.
Kai bitės tampa gyvenimo dalimi
Dabar, kai einu pro savo avilius, visada sustoju bent minutei pasižiūrėti. Stebiu, kaip bitės grįžta su pilnomis žiedadulkių kraitėmis ant kojyčių – geltonos, oranžinės, net raudonos, priklausomai nuo to, kur jos lankėsi. Klausausi avilio ūžesio – patyrę bitininkai gali iš garso pasakyti, ar šeima laiminga, ar kažkas ne taip.
Bitininkystė išmokė manęs kantrybės. Negalite priversti bičių dirbti greičiau ar rinkti daugiau medaus. Jos dirba pagal savo ritmą, pagal gamtos ciklus. Jūs tik galite sukurti geriausias sąlygas ir leisti joms daryti tai, ką jos daro geriausiai.
Išmokau ir stebėti gamtą kitaip. Dabar žinau, kada žydi liepos, kada pradeda skleistis rapsai, kada paskutinės vasaros gėlės duoda nektarą. Mano sodas pasikeitė – dabar sėju daugiau žiedadulkių augalų, vengiu pesticidų, paliekau laukinių gėlių plotelių. Ir ne tik bitėms – visa aplinka tapo gyvybingesnė, daugiau drugelių, kitus vabzdžių, paukščių.
Bendruomenė – dar viena dovana, kurią davė bitininkystė. Vietinis bitininkų klubas tapo antra šeima. Susitinkame, dalijamės patirtimi, padedame vienas kitam. Kai turėjau problemą su agresyviomis bitėmis, patyręs bitininkas atvažiavo padėti pakeisti motinėlę. Kai kaimynas pradėjo bitininkauti, aš dabar jam padedu. Tai bendruomenė, kurioje žmonės nuoširdžiai rūpinasi vienas kitu ir tais mažais gyvūnėliais, kurie mums duoda tiek daug.
Finansiškai bitininkystė taip pat atsipirko. Po trejų metų jau turiu šešis avilius ir kasmet gaunu apie 100-150 kg medaus. Dalį parduodu draugams ir pažįstamams už 10-12 eurų už kilogramą – tai padeda padengti išlaidas ir net šiek tiek užsidirbti. Bet svarbiausia – žinau, ką valgau, žinau, kad mano šeima valgo geriausią įmanomą medų, be jokių priemaišų.
Jei svarstote pradėti bitininkauti – drąsiai. Taip, bus iššūkių, bus nesėkmių, galbūt net kelių įgėlimų. Bet kai paragausite pirmojo savo medaus, kai pamatysite, kaip jūsų sodas žydi kaip niekada, kai suprasite, kad prisidedate prie gamtos išsaugojimo – suprasite, kad tai vienas geriausių sprendimų, kokį galėjote priimti. Bitės mums duoda ne tik medų – jos duoda ryšį su gamta, kurį šiuolaikiniame pasaulyje taip lengva prarasti.
