Kodėl vieni gauna darbą, o kiti – ne?
Sėdi priešais darbdavį, širdis plaka kaip beprotė, delnai prakaituoja, o galvoje sukasi tik viena mintis: „Tik nesuklupčiau dabar”. Pažįstama situacija? Darbo pokalbis daugeliui yra tikras išbandymas nervams. Bet štai įdomybė – kartais žmogus su mažesne patirtimi gauna darbą greičiau nei kažkoks super-profesionalas su dešimtmečio stažu. Kaip taip nutinka?
Paslaptis slypi ne tik tame, ką žinai ar moki, bet ir kaip tai perteiki. Darbo pokalbis – tai ne egzaminas, kur reikia atsakinėti į klausimus kaip robotui. Tai greičiau teatras vieno aktoriaus, kur tu esi ir režisierius, ir pagrindinis veikėjas. Tik čia nereikia vaidinti – reikia būti savimi, bet savimi geriausioje versijoje.
Dauguma žmonių klysta manydami, kad darbo pokalbis prasideda tada, kai įžengi į kabinetą. Ne, drauguži. Jis prasideda daug anksčiau – nuo to momento, kai nusprendei į tą poziciją pretenduoti. Ir baigiasi ne tada, kai išeini pro duris, o kai gauni atsakymą. Visas šis procesas – tai strategija, kurią reikia apgalvoti nuo pradžios iki galo.
Pasiruošimas – pusė pergalės
Žinai, kas atskiria profesionalą nuo mėgėjo? Pasiruošimas. Ne tas paviršutiniškas „pažiūrėjau į jų svetainę 5 minutes prieš pokalbį”, o tikras, giluminis pasiruošimas. Pradėk nuo to, kad išsiaiškini viską apie įmonę – ne tik ką jie daro, bet ir kaip jie tai daro, kokie jų tikslai, kas jų konkurentai, kokius iššūkius jie sprendžia.
Paskaityk ne tik oficialią svetainę, bet ir naujienas apie juos, pažiūrėk darbuotojų atsiliepimus „Glassdoor” ar panašiose platformose. Pasižiūrėk jų socialinių tinklų profilius – „LinkedIn”, „Facebook”, „Instagram”. Kartais ten rasi daugiau informacijos nei oficialiuose šaltiniuose. Gal jie neseniai laimėjo kokį apdovanojimą? Gal pradėjo naują projektą? Tai puiki medžiaga pokalbiui.
Bet čia yra viena gudrybė – nereikia parodyti, kad žinai viską. Tai atrodytų keistai ir gal net šiek tiek bauginančiai. Vietoj to, leisk tam išryškėti natūraliai per pokalbį. Pavyzdžiui, kai klausia „Ką žinote apie mūsų įmonę?”, nereikia deklamuoti visos istorijos nuo įkūrimo datos. Geriau pasakyk: „Mačiau, kad neseniai pradėjote bendradarbiauti su X kompanija. Tai tikrai įdomus žingsnis, nes…”
Dar vienas dalykas – pasiruošk atsakymus į tipinius klausimus, bet ne kaip robotas. Žinai tuos klausimus: „Kur matai save po penkerių metų?”, „Kokios tavo silpnybės?”, „Kodėl turėtume tave įdarbinti?”. Taip, jie gali skambėti kaip iš 1990-ųjų vadovėlio, bet žmonės juos vis dar klausia. Tavo užduotis – atsakyti taip, kad nuskambėtų autentiškai, o ne kaip išmokta frazė.
Pirmieji įspūdžiai – ar jie tikrai tokie svarbūs?
Trumpai – taip, svarbūs. Bet ne taip, kaip daugelis mano. Žmonės galvoja, kad pirmasis įspūdis – tai kaip atrodai. Iš dalies tiesa, bet tai tik viršūnė ledkalnio. Pirmasis įspūdis formuojasi iš daugybės smulkmenų: kaip pasisveikini, koks tavo balso tonas, ar žiūri į akis, kaip sėdi, kokia tavo kūno kalba.
Dėl aprangos – čia nėra vieno teisingo atsakymo. Priklauso nuo įmonės kultūros. Jei eini į korporatyvinę finansų įmonę, tai kostiumas ar verslo stiliaus drabužiai – būtinybė. Bet jei tai startuolis ar kūrybinė agentūra, gali būti, kad per daug oficialus apsivilkimas atrodys keistai. Geriausia taisyklė – apsirenk vienu lygiu formaliau nei kasdien dėvi tos įmonės darbuotojai.
Bet svarbiausia – jauskis patogiai. Jei vilkėsi kažką, kas tau neįprasta, jausiesi nejaukiai, ir tai bus matyti. Geriau būti šiek tiek mažiau formaliam, bet užtikrintam savimi, nei vilkėti tobulą kostiumą ir jaustis kaip ne savo kailyje.
Dar viena detalė, apie kurią daugelis pamiršta – punktualumas. Ne, tai ne senamadiška vertybė. Tai pagarba kitam žmogui ir jo laikui. Atvyk 10-15 minučių anksčiau. Ne 30 minučių (tai jau per daug ir gali sukelti nepatogumų), bet ir ne paskutinę minutę. Tas laikas tau leis nurimti, apsižvalgyti, gal net pasikalbėti su recepcijoje dirbančiu žmogumi – ir tai irgi gali būti naudinga.
Pokalbio menas: klausyk daugiau nei kalbi
Štai kur dauguma žmonių suklysta – jie mano, kad darbo pokalbis yra jų monologas apie tai, kokie jie nuostabūs. Ne, ne ir dar kartą ne. Geras darbo pokalbis – tai dialogas, o dar geriau – pokalbis. Taip, paprastas žmogiškas pokalbis, tik su tikslu.
Kai tau užduoda klausimą, nesiveržk atsakyti iškart. Padaryk trumpą pauzę, pagalvok. Tai rodo, kad rimtai traktuoji klausimą. Atsakyk konkrečiai, bet ne per trumpai. Gera formulė – situacija, veiksmas, rezultatas. Pavyzdžiui, jei klausia apie tavo pasiekimus: „Ankstesnėje darbovietėje pastebėjau, kad klientų aptarnavimo procesas užtrunka per ilgai (situacija). Pasiūliau ir įdiegiau naują sistemą, kuri automatizavo dalį procesų (veiksmas). Rezultatas – klientų laukimo laikas sumažėjo 40%, o pasitenkinimo įvertinimai pakilo nuo 3.5 iki 4.7 iš 5 (rezultatas)”.
Matai? Konkretus pavyzdys su skaičiais. Darbdaviai mėgsta skaičius, nes tai konkretu ir išmatuojama. Ne „pagerinau procesus”, o „sumažinau 40%”. Jausti skirtumą?
Bet štai kas dar svarbiau – klausyk, ką tau sako interviu vedantis žmogus. Tikrai klausyk, o ne tik lauk savo eilės kalbėti. Kartais jie užsimena apie iššūkius, su kuriais susiduria komanda, arba apie tai, ko ieško idealiame kandidate. Tai aukso vertės informacija! Tu gali iškart pritaikyti savo atsakymus prie jų poreikių.
Kaip kalbėti apie pinigus nenukentėjus
Algos klausimas – tai vieta, kur daugelis žmonių jaučiasi nepatogiai. Ypač mes, lietuviai, turime tokią kultūrinę ypatybę – apie pinigus kalbėti nepatogu. Bet darbo pokalbis – tai viena iš nedaugelio situacijų, kur apie pinigus REIKIA kalbėti atvirai ir profesionaliai.
Pirma, pasidaryk namų darbus. Sužinok, kokia rinkos kaina tavo pozicijai. Yra daug šaltinių – „LinkedIn” algų skaičiuoklė, „Glassdoor”, darbo skelbimai, profesinės bendruomenės. Žinok savo vertę. Bet žinok ir tai, kad algos priklauso nuo įmonės dydžio, sektoriaus, tavo patirties.
Kai klausia apie lūkesčius, neskubėk pasakyti konkrečios sumos. Geriau atsakyk klausimu: „Kokį biudžetą numatėte šiai pozicijai?”. Kartais jie pasakys, kartais ne. Jei nepasakys ir spaus toliau, pasakyk intervalą, ne konkrečią sumą. Ir tas intervalas turėtų būti pagrįstas rinkos realijomis, ne tavo norais.
Pavyzdžiui: „Atsižvelgiant į mano penkių metų patirtį šioje srityje ir į rinkos situaciją, tikėčiausi kažko tarp X ir Y eurų neatskaičius mokesčių. Bet esu atviras diskusijai, atsižvelgiant į visą kompensacijų paketą – papildomas naudas, mokymų galimybes ir pan.”
Matai, kas čia įvyko? Tu parodei, kad esi pasiruošęs, žinai savo vertę, bet esi lankstus. Ir dar primeni, kad alga – ne vienintelis dalykas, kuris svarbu. Ir tai tiesa! Kartais geresnės sąlygos, lankstus grafikas, nuotolinio darbo galimybė ar mokymų biudžetas gali būti vertingesni nei šimtas eurų daugiau per mėnesį.
Klausimai, kuriuos TU turi užduoti
Kai pokalbio pabaigoje klausia „Ar turite klausimų?”, o tu atsakai „Ne, viskas aišku” – tai beveik garantija, kad darbo negausi. Kodėl? Nes tai rodo, kad tau iš tikrųjų nerūpi ši pozicija. Žmogus, kuris tikrai nori dirbti įmonėje, visada turi klausimų.
Bet ne bet kokių klausimų. Neklausk to, ką galėjai sužinoti iš svetainės. Neklausk apie atostogas ir ligos dienas per pirmąjį pokalbį (tai gali skambėti taip, lyg jau planuotum, kaip pabėgsi iš darbo). Užduok protingus, apgalvotus klausimus, kurie rodo tavo susidomėjimą ir strateginį mąstymą.
Štai keletas gerų klausimų pavyzdžių:
„Kaip atrodo tipinė darbo diena šioje pozicijoje?” – tai padeda suprasti realybę, ne tik pareigybės aprašymą.
„Kokie yra didžiausi iššūkiai, su kuriais susiduria žmogus šioje pozicijoje?” – rodo, kad nesi naivus ir supranti, jog kiekvienas darbas turi sunkumų.
„Kaip matuojamas sėkmingumas šioje rolėje?” – labai svarbu žinoti, pagal ką tave vertins.
„Kaip atrodo karjeros augimo galimybės jūsų įmonėje?” – rodo, kad galvoji ilgalaikėje perspektyvoje.
„Kokia yra komandos kultūra?” – padeda suprasti, ar tikrai norėsi ten dirbti.
Dar vienas gudrus triukas – užduok klausimą, kuris rodo, kad jau galvoji apie save kaip apie jų komandos narį: „Jei pradėčiau dirbti, kokie būtų pirmieji prioritetai pirmųjų 90 dienų metu?”. Matai, kaip čia subtiliai įterpi mintį, kad jau matai save toje pozicijoje?
Klaidos, kurios kainuoja darbą
Dabar apie tai, ko NEDARYTI. Nes kartais žinoti, ko vengti, yra net svarbiau nei žinoti, ką daryti.
Pirma ir didžiausia klaida – meluoti. Nesvarbu, ar tai būtų apie tavo patirtį, įgūdžius, ar priežastis, kodėl palikai ankstesnį darbą. Pasaulis mažas, ypač profesinėje bendruomenėje. Ir net jei nepasitikrina iš karto, tiesa vis tiek išaiškės vėliau. O tada ne tik prarasite darbą, bet ir reputaciją.
Antra klaida – blogai kalbėti apie buvusius darbdavius ar kolegas. Net jei tavo buvęs viršininkas buvo tikras košmaras, darbo pokalbyje tai nėra vieta išlieti savo frustraciją. Kai klausia, kodėl palikai ankstesnį darbą, atsakyk neutraliai ir pozityviai: „Ieškau naujų iššūkių”, „Noriu tobulėti šioje srityje”, „Jūsų įmonė siūlo galimybes, kurių neturėjau ankstesniame darbe”. Net jei tiesa yra ta, kad bėgai kaip iš pragaro, to sakyti nereikia.
Trečia klaida – būti per daug atsipalaidavusiam. Taip, sakiau, kad tai turėtų būti pokalbis, ne tardymas. Bet vis tiek tai profesionali situacija. Tai nereiškia, kad turi sėdėti kaip pagalys, bet ir atsilošti kėdėje, dėti kojas ant kito kelio ar per daug žestikuliuoti – ne pats geriausias pasirinkimas.
Ketvirta – telefonas. Dieve mano, išjunk tą telefoną. Ne į tylųjį režimą (nes jis vis tiek gali vibruoti ir tave išblaškys), o visiškai išjunk. Jei per pokalbį skamba tavo telefonas arba, dar blogiau, į jį žiūri – tai rodo absoliučią pagarbos stoką.
Penkta – nepasiruošimas. Jei per pokalbį tampa aišku, kad nieko nežinai apie įmonę, neatrodai suinteresuotas ar nežinai, ką pats nori – kodėl darbdavys turėtų tavimi suinteresuoti?
Po pokalbio: žaidimas dar nesibaigė
Išėjai iš pokalbio, atsidusai palengvėjęs ir galvoji, kad viskas – dabar tik laukti. Ne visai. Yra dar keletas dalykų, kuriuos gali (ir turėtum) padaryti.
Pirma – per 24 valandas atsiųsk padėkos laišką. Taip, žinau, skamba senamodiškai, bet tai veikia. Ne kokį oficialų raštą, o paprastą, nuoširdų el. laišką. Padėkok už skirtą laiką, pakartok savo susidomėjimą pozicija, galbūt paminėk kažką konkretaus iš pokalbio, kas tau pasirodė įdomu. Tai užtrunka 5 minutes, bet parodo tavo profesionalumą ir tikrą susidomėjimą.
Antras dalykas – jei per pokalbį buvo kažkas, ką atsakei ne taip gerai, kaip norėjai, arba vėliau sugalvojai geresnį atsakymą – gali tai paminėti tame padėkos laiške. Pavyzdžiui: „Grįžtant prie jūsų klausimo apie projektų valdymą, norėčiau papildyti, kad…” Tai rodo, kad tu rimtai galvoji apie pokalbį ir nori pateikti geriausią įspūdį.
Trečias dalykas – būk kantrus, bet ne pasyvus. Jei pasakė, kad atsakys per savaitę, o praėjo pusantros – visiškai normalu parašyti mandagų priminimą. Tai ne įkyrumas, tai profesionalumas ir susidomėjimas.
Ir dar vienas svarbus patarimas – tęsk savo darbo paieškas. Nedėk visų kiaušinių į vieną krepšį. Net jei pokalbis atrodė puikiai ir jau įsivaizduoji save toje pozicijoje, tęsk pokalbius su kitomis įmonėmis. Pirma, tai sumažina stresą ir priklausomybę nuo vieno varianto. Antra, jei gausi kelis pasiūlymus, turėsi derybinę poziciją.
Kai viskas susideda į vieną paveikslą
Žinai, kas iš tikrųjų padeda gauti norimą darbą? Ne tobulas gyvenimo aprašymas (nors jis svarbus). Ne net tobulas pasirodymas per pokalbį (nors ir tai svarbu). Tai visuma – kaip tu pristatai save kaip profesionalą ir žmogų, kuris ne tik atitinka reikalavimus, bet ir puikiai tiktų į komandą.
Darbo pokalbis – tai ne vienkryptė gatvė, kur tik tave vertina. Tu taip pat vertini juos. Ar nori ten dirbti? Ar tai atitinka tavo vertybes ir tikslus? Ar jauti, kad galėtum ten augti ir tobulėti? Jei atsakymas bent į vieną iš šių klausimų yra „ne”, galbūt tai ne tas darbas, net jei jį pasiūlytų.
Ir dar vienas dalykas, kurį supratau per savo karjerą – kiekvienas darbo pokalbis, net jei negauni darbo, yra vertinga patirtis. Kiekvienas pokalbis tave mokina, padeda tobulėti, suprasti, ko nori ir ko nenori. Kartais negavimas darbo yra didžiausias palaiminimas, nes vėliau randi kažką daug geresnio.
Taigi, kai kitą kartą sėdėsi priešais potencialų darbdavį, prisimink – tu esi ne prašytojas, kuris maldauja darbo. Tu esi profesionalas, kuris vertina savo įgūdžius ir laiką, ir ieškote abipusiai naudingo bendradarbiavimo. Šis požiūrio pasikeitimas pats savaime pakeis tavo energiją ir pasirodymą.
Ir paskutinis patarimas – būk savimi. Skamba kaip klišė, bet tai tiesa. Jei vaidini kažką, kas nesi, ir gauni darbą – vėliau vis tiek bus sunku išlaikyti tą kaukę. Geriau būti savimi ir rasti vietą, kur tave vertina tokį, koks esi, su visais privalumais ir trūkumais. Nes darbe praleidžiame didžiąją gyvenimo dalį, ir būti ten nelaimingam ar nuolat vaidinti – tai per didelė kaina už bet kokią algą.
