Kodėl pokalbis dėl darbo yra daugiau nei tik atsakymai į klausimus
Daugelis žmonių į darbo pokalbį eina kaip į egzaminą – ruošiasi atsakyti teisingai, stengiasi nepadaryti klaidų ir tikisi, kad darbdavys juos „priims”. Bet čia ir slypi pirmoji klaida. Pokalbis dėl darbo nėra egzaminas, kurį reikia išlaikyti. Tai derybos. Abipusis vertinimas. Tu vertini juos, jie vertina tave.
Kai supranti šią paprastą tiesą, viskas pasikeičia. Nebe tu sėdi ir lauki nuosprendžio – tu aktyviai dalyvauju procese, kuriame abi pusės bando išsiaiškinti, ar šis susitikimas turi prasmę. Ir tai iš karto pakeičia tavo kūno kalbą, balsą, klausimus, kuriuos užduodi. Nebe prašytojas – partneris.
Žinoma, tai lengviau pasakyti nei padaryti, ypač kai tau reikia to darbo, kai sąskaitos laukia apmokėjimo, o CV siunčiamas jau trečią mėnesį. Bet net ir tokioje situacijoje – o gal kaip tik tokioje – svarbu išlaikyti tą mentalitetą. Nes desperacija jaučiama. Ji kvepia per pokalbį taip aiškiai, kaip per daug užpiltas kvapas.
Pasiruošimas, kuris iš tikrųjų veikia (ne tas, kurį visi siūlo)
Standartinis patarimas – „išmok viską apie įmonę”. Gerai, bet ką tai reiškia praktiškai? Perskaityti „Apie mus” puslapį ir atkartoti tai pokalbio metu? Darbdaviai tai girdi šimtą kartų ir tai neįspūdinga.
Tikras pasiruošimas atrodo kitaip. Štai ką verta padaryti:
- Perskaityk paskutinius 3–6 mėnesių įmonės naujienas. Jei jie ką tik pradėjo naują projektą, išplėtė rinką ar susidūrė su iššūkiu – tai yra tavo medžiaga. Galėsi kalbėti konkrečiai, o ne abstrakčiai.
- Rask žmones, kurie ten dirba arba dirbo. LinkedIn yra tavo draugas. Parašyk jiems trumpą žinutę – daugelis atsakys. Iš jų sužinosi, kaip iš tikrųjų atrodo darbas ten, ko neparašyta jokiame aprašyme.
- Suprask, kokią problemą jie nori išspręsti tavimi. Kiekvienas darbo skelbimas yra problema, ieškanti sprendimo. Perskaityk jį ne kaip sąrašą reikalavimų, o kaip signalą – ko jiems trūksta, kas skaudina, ką jie bando pasiekti.
- Paruošk savo istorijas, ne atsakymus. Žmonės atsimena istorijas, ne faktų sąrašus. Vietoj „turiu 5 metų patirtį projektų valdyme” – „prieš trejus metus perėmiau projektą, kuris vėlavo tris mėnesius, ir per šešias savaites jį atvedžiau į grafiką. Štai kaip…”
Ir dar vienas dalykas, kurį mažai kas daro – pasiruošk klausimams, kuriuos pats užduosi. Ne formalius, ne iš sąrašo „10 klausimų, kuriuos reikia užduoti darbdaviui”. Tikrus, konkrečius, kurie parodo, kad tu galvoji apie šią poziciją rimtai.
Pirmieji penki minutės – ir kodėl jie sprendžia viską
Yra tyrimų, rodančių, kad interviuotojai dažnai priima preliminarų sprendimą per pirmąsias kelias minutes. Tai skamba baisiai, bet iš tikrųjų tai gera žinia – nes tuos pirmuosius momentus galima valdyti.
Pradėkime nuo to, kas vyksta dar prieš patenkant į kambarį. Kaip elgiesi su receptoriumi, sekretore, sargu? Daugelis įmonių klausia šių žmonių nuomonės. Jei ateini išpuikęs arba nekreipi dėmesio į žmones, kurie „nesvarbūs” – tai pastebima.
Pats pokalbio pradžia – small talk, rankos paspaudimas, kaip atsisėdi – visa tai siunčia signalus. Čia keli konkretūs dalykai:
Kūno kalba: Sėdėk tiesiai, bet ne kaip robotas. Šiek tiek pasilenkęs į priekį rodo susidomėjimą. Akių kontaktas – svarbus, bet ne toks, kad taptų bauginantis. Jei interviuotojų keli – dalyk dėmesį visiems, ne tik vyriausiajam.
Pirmasis atsakymas: Beveik visada pokalbis prasideda kažkuo panašiu į „Papasakok apie save”. Tai nėra kvietimas pasakoti savo gyvenimo istoriją nuo vaikystės. Tai proga per 90–120 sekundžių parodyti, kas tu esi profesionaliai ir kodėl esi čia. Paruošk šią dalį atmintinai – ne žodis žodžiui, bet struktūrą.
Entuziazmas: Jis turi būti tikras. Dirbtinis entuziazmas jaučiamas iš karto. Jei nesi tikrai suinteresuotas šia pozicija – galbūt verta pagalvoti, ar verta eiti į tą pokalbį.
Sunkūs klausimai – kaip atsakyti neišsigandus
„Kokia jūsų didžiausia silpnybė?” Šis klausimas jau tapo pokštu, bet vis tiek klausiamas. Ir vis tiek žmonės į jį atsako blogai – arba per daug atvirai (ir tada atrodo naiviai), arba per daug diplomatiškai su klasikiniu „Aš per daug dirbantis žmogus” (ir tada atrodo neautentiškai).
Geriausias būdas atsakyti į šį klausimą – pasirinkti tikrą silpnybę, kuri nėra kritinė šiai pozicijai, ir parodyti, ką darai su ja. Pavyzdžiui: „Pastebėjau, kad man sunku deleguoti užduotis – visada norisi padaryti pačiam. Pernai sąmoningai pradėjau dirbti su tuo – susitariau su komanda dėl aiškesnių atsakomybių ir dabar matau, kad tai ne tik sumažino mano krūvį, bet ir komanda jaučiasi labiau įgalinta.”
Kitas sunkus klausimas – „Kodėl paliekate dabartinį darbą?” arba „Kodėl buvote atleistas?” Čia auksinė taisyklė: niekada nekritikuok buvusio darbdavio. Net jei jis buvo siaubingas. Net jei visi aplink žino, kad ta įmonė yra katastrofa. Kritika buvusio darbdavio pokalbio metu siunčia signalą: „Ateityje jis taip kalbės ir apie mus.”
Vietoj to – neutraliai ir pozityviai. „Išmokau daug, bet jaučiu, kad esu pasiruošęs kitam lygiui” arba „Įmonė keičia kryptį, kuri nebeatitinka mano profesinių tikslų.” Paprasta, garbinga, be dramų.
O jei buvai atleistas? Sakyk tiesą, bet kontroliuok naratyvą. „Buvo restruktūrizacija, mano pozicija buvo panaikinta” – jei taip buvo. Arba „Supratome su vadovu, kad mūsų vizijos skiriasi” – jei taip buvo. Nesigilinkite į detales, nebent klausiama, ir greitai pereikit prie to, ko išmokai ir ko ieškai dabar.
Atlyginimo derybos – dalis, kurios visi bijo
Daugelis žmonių, net ir puikiai praėję visą pokalbį, suklumpa ties atlyginimu. Arba per greitai pasako skaičių, arba sutinka su pirmuoju pasiūlymu, arba tiesiog nedrįsta derėtis.
Pirmiausia – informacija. Prieš pokalbį išsiaiškink, kiek rinkoje moka už tokią poziciją. Naudok „Glassdoor”, „LinkedIn Salary”, kalbėkis su žmonėmis iš srities. Turėdamas duomenis, turi pagrindą.
Jei klausia apie atlyginimo lūkesčius anksti – galima atsakyti: „Norėčiau geriau suprasti pozicijos apimtį prieš kalbant apie skaičius. Ar galėtume grįžti prie to vėliau?” Tai visiškai priimtinas atsakymas.
Kai ateina metas derėtis – visada prašyk daugiau nei nori gauti. Ne absurdiškai daugiau, bet 10–20% viršijant tavo tikslą. Kodėl? Nes derybos beveik visada juda žemyn, ne aukštyn. Jei pradedi nuo savo minimalaus skaičiaus – nebeturi kur trauktis.
Ir dar vienas svarbus dalykas – atlyginimas nėra vienintelis derybų objektas. Jei negali gauti norimo skaičiaus – galima derėtis dėl kitų dalykų: papildomų atostogų dienų, nuotolinio darbo galimybių, profesinio tobulėjimo biudžeto, ankstyvo peržiūros termino. Kartais šie dalykai yra vertingesni nei keletas šimtų eurų per mėnesį.
Klausimai, kuriuos tu užduodi – ir kodėl jie svarbūs
Pokalbio pabaigoje beveik visada paklausia: „Ar turite klausimų?” Ir čia daugelis sako „Ne, manau, viskas aišku” arba užduoda tokius klausimus kaip „Kada galiu tikėtis atsakymo?” – kas yra gerai, bet nepakankama.
Klausimai, kuriuos užduodi, parodo, kaip mąstai. Jie parodo, ar tikrai domies, ar tiesiog eini per procedūrą. Štai keletas klausimų, kurie iš tikrųjų veikia:
- „Kaip atrodo sėkmė šioje pozicijoje po pirmų šešių mėnesių?” – tai parodo, kad galvoji apie rezultatus, ne tik apie darbą.
- „Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria komanda dabar?” – tai parodo, kad nesi naivus ir esi pasiruošęs realybei.
- „Kaip apibūdintumėte komandos kultūrą? Kaip čia žmonės bendrauja?” – tai parodo, kad tau svarbu aplinka, o ne tik pareigos.
- „Ką jums patiems labiausiai patinka dirbti šioje įmonėje?” – tai asmeniškas klausimas, kuris sukuria ryšį ir dažnai atskleidžia daug daugiau nei formalūs atsakymai.
Vengti reikia klausimų apie atostogas, ligonines, premijas ir panašius dalykus pirmojo pokalbio metu – tai siunčia signalą, kad domina tik naudos, o ne pats darbas. Tokiems klausimams ateina laikas, kai jau turi pasiūlymą rankose.
Po pokalbio – žingsnis, kurį 90% žmonių praleidžia
Pokalbis baigėsi. Išėjai. Dabar ką? Daugelis tiesiog laukia. Ir tai klaida.
Per 24 valandas po pokalbio išsiųsk padėkos laišką. Ne formalų, ne šabloninį. Tikrą. Trumpą, bet konkretų. Paminėk kažką, kas buvo aptarta pokalbio metu – tai parodo, kad klausei ir kad tau tai buvo svarbu. Pavyzdžiui:
„Dėkoju už šiandienį pokalbį. Ypač įdomu buvo sužinoti apie jūsų planus plėstis į naują rinką – tai tiksliai ta sritis, kurioje turiu patirties ir norėčiau prisidėti. Laukiu tolesnių žinių.”
Tai trunka penkias minutes. Bet tai išskiria tave iš daugumos kandidatų, kurie to nedaro.
Jei praėjo nurodytas laikas ir negavai atsakymo – galima parašyti dar kartą. Vienas priminimas yra visiškai priimtinas. Du – jau per daug. Jei po dviejų žinučių nėra atsakymo – tikriausiai atsakymas yra „ne”, ir geriau energiją nukreipti kitur.
Ir dar vienas dalykas – net jei pokalbis nepavyko, verta pasiimti iš jo kažką naudingo. Ką galėjai padaryti geriau? Kur suklupai? Kokio klausimo nesitikėjai? Kiekvienas pokalbis yra praktika. Ir kuo daugiau jų turi, tuo geriau sekasi.
Kai darbas tave renkasi – ir kai tu renki darbą
Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome. Pokalbis dėl darbo yra abipusis procesas. Ir tai reiškia, kad tu taip pat turi teisę – ir pareigą – įvertinti, ar šis darbas tau tinka.
Stebėk signalus per pokalbį. Kaip su tavimi elgiamasi? Ar interviuotojai yra pasiruošę, ar skuba, ar atrodo, kad pokalbis jiems yra našta? Ar klausimai yra prasmingi, ar tai tiesiog procedūra? Kaip jie kalba apie komandą, apie iššūkius, apie įmonę? Ar jauti, kad jie yra atviri ir sąžiningi, ar kažkas atrodo per daug tobula, per daug lakuota?
Raudonos vėliavos pokalbio metu dažnai tampa raudonomis vėliavomis ir darbe. Jei interviuotojas nuolat pertraukinėja, jei negali aiškiai atsakyti į paprastus klausimus apie komandos kultūrą, jei kalbant apie iššūkius staiga tampa labai miglota – tai signalai, kuriuos verta priimti rimtai.
Geriausias scenarijus – kai pokalbio pabaigoje abiejų pusių jausmas yra: „Taip, tai gali veikti.” Ne desperacija iš vienos pusės ir malonė iš kitos. O tikras, abipusis susidomėjimas. Tokio pokalbio rezultatas – ne tik pasiūlymas, bet ir geras startas santykiams, kurie gali trukti metus.
Darbo paieška yra varginanti. Pokalbiai gali būti stresą keliantys. Bet kiekvieną kartą, kai eini į pokalbį su aiškia strategija, su tikru pasiruošimu ir su mentalitetu, kad esi čia ne prašyti, o rinktis – tu esi keliais žingsniais priekyje. Ir anksčiau ar vėliau tas žingsnis atves tave ten, kur nori būti.
