Kodėl verta galvoti apie karjerą iš anksto
Žinai, daugelis žmonių gyvena pagal principą „kaip bus, taip bus”. Ryte keliasi, eina į darbą, grįžta namo, ir taip ratu. Bet ar tai tikrai tas gyvenimas, kurio nori? Karjeros planavimas skamba kaip kažkas labai oficialaus, tarsi reikėtų sėdėti su Excel lentelėmis ir braižyti grafikus. Tiesą sakant, tai paprasčiausiai reiškia pagalvoti, kur nori būti po penkerių metų ir ką reikia daryti, kad ten patektum.
Problema ta, kad dauguma žmonių apie karjerą pradeda galvoti tik tada, kai jau yra įstrigę. Kai ateini į darbą ir supranti, kad tai ne tavo vieta. Kai matai, kaip kolegos kyla karjeros laiptais, o tu vis dar toje pačioje pozicijoje. Arba kai staiga suvoki, jog praėjo dešimt metų, o tu vis dar nežinai, ko iš tiesų nori.
Ankstyvas planavimas – tai ne apie tai, kad turi viską žinoti iš karto. Tai apie tai, kad turi bent kryptį. Žinai, kaip važiuoji į kelionę – nebūtinai turi žinoti kiekvieno posūkio, bet bent jau turi žinoti, ar važiuoji į pietus, ar į šiaurę. Su karjera tas pats dalykas.
Kas tu esi ir ko nori – sunkiausias klausimas
Pirmasis žingsnis planuojant karjerą yra susipažinti su savimi. Skamba kaip iš savipagalbos knygos, tiesa? Bet rimtai – dauguma žmonių geriau žino, kokį kavos skonį mėgsta, nei kokioje aplinkoje jaučiasi produktyvūs ar kas juos iš tiesų motyvuoja.
Pradėk nuo paprastų klausimų. Kas tau patinka daryti? Ne tai, ką tavo tėvai nori, ne tai, kas atrodo prestižiška, bet kas tau tikrai įdomu. Gal mėgsti dirbti su žmonėmis, o gal priešingai – tau geriau vienatvėje su kompiuteriu. Gal tau patinka kurti naujus dalykus, o gal tobulinti jau esamus. Gal nori stabilumo, o gal ieškoti nuotykių ir iššūkių.
Dar vienas svarbus dalykas – tavo stipriosios pusės. Ir ne, „esu atsakingas ir punktualus” nėra stiprioji pusė, tai tiesiog normalus elgesys. Apie ką žmonės tavęs klausia patarimo? Ką tau pavyksta daryti lengviau nei kitiems? Gal turi gebėjimą išklausyti žmones, gal greitai išmoksti naujų dalykų, gal turi analitinį protą.
Ir dar – kas tau svarbu gyvenime? Jei šeima yra prioritetas, tai karjera, kuri reikalauja keliauti 200 dienų per metus, tikriausiai nėra tau. Jei vertini laisvę, gal korporatyvinė kopėčių lipimo sistema nėra tavo kelias. Čia nėra teisingų ar klaidingų atsakymų – yra tik tai, kas tinka tau.
Tikslai, kurie nelieka ant popieriaus
Gerai, dabar jau žinai, kas tu esi ir ko nori. Laikas nustatyti tikslus. Bet ne tuos, kuriuos užsirašai Naujųjų metų naktį ir užmiršti sausio antrą. Reikia tikslų, kurie veikia.
Pirma, tikslai turi būti konkretūs. „Noriu sėkmingos karjeros” – tai ne tikslas, tai svajonė. „Noriu per dvejus metus tapti komandos vadovu” – štai tai jau tikslas. Matai skirtumą? Vienas yra miglotas, kitas – aiškus.
Antra, tikslai turi būti išmatuojami. Kaip žinosi, kad pasiekei tikslą, jei negali jo išmatuoti? „Noriu uždirbti daugiau” – kaip supratai, ar pasiekei? O štai „noriu per metus padidinti atlyginimą 20 procentų” – dabar jau galima sekti pažangą.
Trečia, tikslai turi būti pasiekiami. Taip, svarbūs ir ambicingai, bet ne fantastiški. Jei dabar dirbi eilinio specialisto darbą, tikslas per metus tapti įmonės vadovu yra… na, sakykim, optimistiškas. Bet tapti vyresniuoju specialistu ar komandos vadovu – visai realu.
Ir dar vienas dalykas – terminai. Be jų tikslai tampa svajonėmis. „Kažkada noriu…” versus „Iki 2026 metų gruodžio noriu…” – jautiesi skirtumą? Terminas sukuria skubumą ir padeda planuoti veiksmus.
Mokymasis kaip gyvensena, ne prievarta
Štai kur dauguma žmonių suklysta – jie mano, kad baigę universitetą ar gavę diplomą, mokymasis baigiasi. Realybė tokia: jei nori kilti karjeroje, mokymasis niekada nesibaigia. Ir tai nebūtinai reiškia grįžimą į mokyklos suolą.
Šiandien galimybių mokytis tiek daug, kad net sunku pasirinkti. Internetiniai kursai, seminarai, konferencijos, knygos, podcastai, YouTube vaizdo įrašai – pasirink, kas tau patinka. Svarbu ne tai, kaip mokaisi, o tai, kad mokaisi nuosekliai.
Bet čia yra gudrybė – mokykis strategiškai. Nešvaistyk laiko dalykams, kurie neturi nieko bendro su tavo tikslais. Jei nori tapti projektų vadovu, mokykis projektų valdymo. Jei nori pereiti į duomenų analizę, mokykis programavimo ir statistikos. Skamba akivaizdžiai, bet žiūrėk, kiek žmonių mokosi atsitiktinių dalykų, nes „gal kada pravers”.
Dar vienas dalykas – praktika. Galima perskaityti šimtą knygų apie plaukimą, bet kol neįšoksi į vandenį, neišmoksi plaukti. Tas pats su įgūdžiais. Mokykis ir iš karto taikyk praktikoje. Išmokai kažką naujo apie derybas? Pabandyk kitame susitikime. Išmokai naują programą? Panaudok ją darbe.
Tinklas, kuris veikia tau
Yra tokia patarlė: „Svarbu ne ką žinai, o ką pažįsti”. Na, iš tiesų svarbu ir ką žinai, bet pažintys tikrai netrukdo. Networking – tai ne apie tai, kad rinki vizitines korteles kaip Pokemon kortas. Tai apie tikrus santykius su žmonėmis.
Problema ta, kad daugelis žmonių networking’ą suvokia kaip kažką dirbtinio. Eini į renginį, šypsaisi, dalini korteles, klausi „Kuo užsiimi?” ir stengiesi atrodyti įdomus. Jaučiuosi nejaukiai net tai aprašant. Tikras networking’as yra apie autentiškus ryšius.
Pradėk nuo to, ką jau turi. Buvę kolegos, studijų draugai, pažįstami iš įvairių projektų – tai jau tavo tinklas. Palaik ryšį su jais. Ne, ne reikia kas savaitę rašyti žinučių, bet kartą per kelis mėnesius parašyti „Kaip sekasi?” nėra per daug.
Dalyvauk profesinėse bendruomenėse. LinkedIn grupės, profesinės asociacijos, pramonės renginiai – ten rasi žmonių, kurie dirba tavo srityje. Ir čia svarbu ne tik imti, bet ir duoti. Padėk kitiems, pasidalink žiniomis, patark. Kai tu esi naudingas kitiems, jie prisimena tave.
Ir dar – nebijok prašyti pagalbos ar patarimo. Dauguma žmonių mėgsta padėti, jei prašoma gražiai ir konkrečiai. Ne „Gal galėtumėte man padėti su karjera?”, o „Ar galėtumėte skirti 15 minučių pokalbiui apie tai, kaip jūs patekote į šią sritį?”.
Kai reikia keisti kryptį
Gyvenimas retai vyksta pagal planą. Gali planuoti kiek nori, bet kartais aplinkybės keičiasi, tu pats keities, arba tiesiog supranti, kad pasirinkai ne tą kelią. Ir tai visiškai normalu.
Karjeros keitimas šiandien nėra toks dramatiškais dalykas kaip anksčiau. Žmonės keičia ne tik darbovietes, bet ir visas karjeras. Buvo buhalteris – tapo programuotoju. Dirbo banke – atidarė kavinę. Mokė vaikus – pradėjo kurti turinį internete. Galimybių begalė.
Bet karjeros keitimas reikalauja drąsos ir planavimo. Negali tiesiog rytoj atėjus pasakyti „Aš čia nebedirbu” ir tikėtis, kad viskas susiklostys. Reikia pasiruošimo. Gal reikės įgyti naujų įgūdžių, gal pradėti nuo žemesnės pozicijos, gal kurį laiką uždirbti mažiau.
Vienas iš būdų – palaipsnis perėjimas. Dirbi pagrindinį darbą, o laisvalaikiu mokaisi ir eksperimentuoji su nauja sritimi. Gal pradedi freelance projektus, gal savanoriausi, gal kuri asmeninį projektą. Kai jau turi pakankamai patirties ir gal net klientų, tada jau galima galvoti apie pilną perėjimą.
Ir svarbiausia – nebijok klysti. Jei bandei ir nesisekė, tai ne katastrofa. Tai patirtis. Dabar žinai, kas tau netinka, ir gali ieškoti toliau.
Balansas tarp ambicijų ir gyvenimo
Štai apie ką retai kalba karjeros planavimo straipsniuose – apie tai, kad karjera nėra viskas. Taip, svarbu siekti tikslų, augti profesiškai, uždirbti daugiau. Bet jei dėl to atnašauji viską kitą, tai koks prasmė?
Yra žmonių, kurie taip įsitraukia į karjerą, kad pamiršta gyventi. Dirba 12 valandų per dieną, savaitgaliais atsako į laiškus, atostogose galvoja apie darbus. Ir gal jie tikrai pasiekia aukštų pozicijų, bet kokia kaina? Prarastos draugystės, suirusios šeimos, sveikata pašlijusi.
Karjeros planavimas turi apimti ir gyvenimo planavimą. Ką nori pasiekti ne tik profesiškai, bet ir asmeniškai? Gal nori turėti laiko hobių, gal nori keliauti, gal nori praleisti daugiau laiko su šeima. Tai irgi turi būti plane.
Ir čia ne apie „darbo ir gyvenimo balansą” kaip kokią idealią būseną, kurią reikia pasiekti. Tai apie tai, kad tu pats sprendžia, kas tau svarbu. Gal tam tikru gyvenimo etapu nori labiau sutelkti dėmesį į karjerą – gerai. Gal kitame etape prioritetai pasikeičia – irgi gerai. Svarbu, kad tai būtų sąmoningas pasirinkimas, o ne atsitiktinumas.
Kai planas susiduria su realybe
Galima turėti tobulą planą, bet gyvenimas turi savo planus. Ekonominės krizės, pandemijos, įmonių restruktūrizacijos, asmeninės aplinkybės – visa tai gali sugriauti net geriausiai suplanuotą karjerą. Ir tai nereiškia, kad planavimas buvo bergždžias.
Planavimas suteikia kryptį, bet turi būti lankstus. Tai ne geležinkelio bėgiai, kuriuos turi sekti bet kokia kaina. Tai labiau kaip žemėlapis – rodo, kur nori patekti, bet gali rinktis skirtingus kelius.
Kai kas nors nepavyksta pagal planą, nesusikabink. Įvertink situaciją, pakoreguok planą ir eik toliau. Gal tas darbas, kurio nesigavai, nebuvo tau skirtas. Gal ta kryptis, kuri atrodė ideali, iš tiesų nėra tavo. Kartais gyvenimas žino geriau nei tu.
Ir dar vienas dalykas – švenk mažus laimėjimus. Ne tik tuos didelius tikslus, bet ir mažus žingsnius. Išmokai naują įgūdį? Šaunuolis. Gavai teigiamą atsiliepimą? Puiku. Užbaigei sunkų projektą? Nusipelnei pasidžiaugti. Karjera – tai ne tik galutinis tikslas, bet ir kelias link jo.
Taigi, karjeros planavimas nėra vienkartinis dalykas, kurį padarai ir užmiršti. Tai nuolatinis procesas – planuoji, veiki, vertini, koreguoji ir vėl iš naujo. Kartais pavyksta lengvai, kartais tenka prakaituoti. Bet jei žinai, ko nori, ir esi pasiruošęs tam dirbti, tikrai rasi savo kelią į sėkmę. O kas ta sėkmė – tai jau tik tu gali apibrėžti.
