Kodėl visi kalba apie kritinį mąstymą, bet niekas nesuprata, kas tai
Kritinis mąstymas – vienas iš tų terminų, kuriuos girdime visur: mokykloje, darbe, socialiniuose tinkluose. Bet jei paklausite dešimties žmonių, kas tai yra, greičiausiai gausite dešimt skirtingų atsakymų. Vieni pasakys, kad tai gebėjimas abejoti viskuo, kiti – kad tai loginė analizė, treti – kad tai tiesiog būti protingam.
Tiesą sakant, kritinis mąstymas nėra nei viena, nei kita. Tai ne skepticizmas dėl skepticizmo, ne nuolatinis ginčijimasis su visais ir ne bandymas visur įžvelgti sąmokslą. Kritinis mąstymas – tai gebėjimas sustoti, įvertinti informaciją, kurią gaunate, paklausti savęs kelių paprastų klausimų ir tik tada priimti sprendimą ar suformuoti nuomonę.
Problema ta, kad mes gyvename laikais, kai informacijos srautas yra toks galingas, jog sustoti ir pagalvoti tampa tikru iššūkiu. Kiekvieną dieną į mus liejasi šimtai naujienų, nuomonių, faktų, pusiau faktų ir visiško melo. O mūsų smegenys, kurios evoliucijos būdu buvo sukurtos gyventi savanos sąlygomis, ne visada sugeba su tuo susidoroti.
Kaip mūsų smegenys mus apgaudinėja
Norite ar ne, bet jūsų smegenys nuolat stengiasi jus apgauti. Ne iš piktos valios, žinoma – tiesiog taip jos veikia. Mūsų galvos turi įtaisytų „trumpųjų kelių”, kurie padeda greitai priimti sprendimus. Tai buvo naudinga, kai reikėjo akimirksniu nuspręsti, ar tas šlamėjimas krūmuose yra vėjas, ar tigras. Bet šiuolaikiniame pasaulyje šie trumpieji keliai dažnai veda klaidingomis kryptimis.
Pavyzdžiui, yra tai, kas vadinama patvirtinimo šališkumu. Jūs jau turite nuomonę apie kažką – tarkime, manote, kad vegetariška mityba yra sveikiausia. Ir štai, naršydami internetą, automatiškai atkreipiate dėmesį į straipsnius, kurie patvirtina jūsų įsitikinimus, o tuos, kurie prieštarauja, tiesiog praleidžiate pro akis. Jūsų smegenys mėgsta būti teisios, todėl ieško įrodymų, kad jūs teisūs, o ne įrodymų, kad galite klysti.
Arba štai kitas dalykas – prieinamumo euristika. Jei neseniai skaitėte apie lėktuvo katastrofą, jums gali atrodyti, kad skristi yra pavojinga. Nors statistiškai kelionė automobiliu yra daug pavojingesnė, bet apie automobilių avarijas skaitome kasdien, todėl jos nebepadaro tokio įspūdžio. O lėktuvo katastrofa – tai sensacija, kuri užsifiksuoja atmintyje.
Dar vienas klasikinis pavyzdys – bandos efektas. Jei visi jūsų draugai mano, kad kažkas yra tiesa, jums bus labai sunku galvoti kitaip. Net jei faktai prieštarauja. Mes esame socialūs gyvūnai, ir nesąmoningai stengiamės pritapti prie grupės.
Klausimai, kurie keičia viską
Gerai, tai kaip gi lavinti tą kritinį mąstymą praktiškai? Pradėkite nuo kelių paprastų klausimų, kuriuos turėtumėte užduoti sau kiekvieną kartą, kai susiduriate su nauja informacija.
Pirmas klausimas: Kas tai sako? Šaltinis yra nepaprastai svarbus. Ar tai pripažintas ekspertas savo srityje, ar atsitiktinis žmogus internete? Ar šis šaltinis turi kokių nors interesų, dėl kurių galėtų būti šališkas? Pavyzdžiui, jei straipsnį apie cigarečių nekenksmingumą rašo tabako kompanijos finansuojamas mokslininkas, tai turėtų sukelti abejonių.
Antras klausimas: Kokie įrodymai pateikiami? Ar tai moksliniai tyrimai, statistika, konkretūs faktai? Ar tik kažkieno nuomonė ar asmeninė patirtis? Asmeninė patirtis gali būti vertinga, bet ji nėra universalus įrodymas. Tai, kad jūsų kaimynės pusseserė numesta 20 kilogramų valgydama tik bananų dietos, nereiškia, kad ši dieta veikia visiems ar yra sveika.
Trečias klausimas: Ar yra alternatyvių paaiškinimų? Dažnai mes pamatome koreliaciją ir iš karto darome išvadą apie priežastinį ryšį. Pavyzdžiui, pastebime, kad žmonės, kurie geria vyną, gyvena ilgiau. Bet gal ne vynas yra priežastis? Gal tie žmonės tiesiog turi sveikesnį gyvenimo būdą apskritai? Gal jie turtingesni ir turi geresnę medicininę priežiūrą?
Ketvirtas klausimas: Ką aš jaučiu dėl šios informacijos? Taip, emocijos čia svarbios. Jei kažkas sukelia jums stiprią emocinę reakciją – pyktį, džiaugsmą, baimę – sustokite. Būtent tokiomis akimirkomis esame labiausiai pažeidžiami ir linkę priimti informaciją be kritinio vertinimo. Manipuliatoriai tai puikiai žino ir naudoja.
Socialinių tinklų spąstai ir kaip jų išvengti
Socialiniai tinklai yra kritinio mąstymo priešas numeris vienas. Ne todėl, kad ten būtų tik melagingos naujienos (nors jų tikrai netrūksta), bet todėl, kad jie sukurti taip, kad skatintų greitą, emocinę reakciją, o ne apgalvotą analizę.
Algoritmai rodo jums turinį, kuris, jų manymu, jums patiks arba sukels reakciją. O tai reiškia, kad jūs vis labiau ir labiau įsitraukiate į savo informacinę burbulą – matote tik tas nuomones, kurios sutampa su jūsų pačių. Jūsų pasaulio vaizdas tampa vis siauresnis, nors jums atrodo, kad jis plečiasi.
Štai keletas praktinių patarimų, kaip su tuo kovoti:
Sekite žmones, su kuriais nesutinkate. Taip, tai nemalonu. Bet tai būtina. Jei jūs kairiosios pakraipos, pasekite keletą protingų dešiniųjų. Ir atvirkščiai. Ne ekstremistų, kurie tik šaukia ir įžeidinėja, bet žmonių, kurie gali argumentuotai paaiškinti savo poziciją.
Prieš dalindamiesi – patikrinkite. Tas juokingas straipsnis apie politiką, kurį ketinate pasidalinti? Užtrukite minutę ir patikrinkite, ar tai tikra naujiena. Yra puikių faktų tikrinimo svetainių, kurios padės. O dar geriau – pasiklauskite savęs, ar tikrai reikia tuo dalintis. Gal tiesiog praleisite pro šalį?
Skaitykite ne tik antraštes. Daugelis žmonių skaito tik antraštes ir iš karto komentuoja. Antraštės dažnai būna klaidinančios, nes jų tikslas – pritraukti dėmesį, o ne tiksliai perteikti informaciją. Skaitykite visą straipsnį. Taip, tai užima laiko. Bet jei neturite laiko perskaityti, gal neturite laiko ir turėti nuomonės?
Mokslas, pseudomokslas ir kaip juos atskirti
Gyvenime nuolat susiduriame su teiginiais, kurie apsimeta mokslu, bet iš tikrųjų tokie nėra. Homeopatija, astrologinės prognozės, stebuklingos dietos, energetiniai laukai – viskas tai dažnai pateikiama su moksliškais terminais ir net nuorodomis į „tyrimus”.
Tikrasis mokslas turi keletą svarbių požymių. Pirma, jis yra pakartojamas. Jei eksperimentas atliktas teisingai, kiti mokslininkai turėtų gauti panašius rezultatus. Antra, jis yra paneigamas. Tai reiškia, kad galima sugalvoti eksperimentą, kuris parodytų, jog teorija neteisinga. Jei teorija sukonstruota taip, kad jos neįmanoma paneigti, tai ne mokslas.
Trečia, tikrasis mokslas pripažįsta klaidas ir keičiasi. Jei atsiranda naujų įrodymų, mokslininkai keičia savo nuomones. Pseudomokslas to nedaro – jis laikosi savo teiginių nepaisant jokių įrodymų.
Kai kas nors jums sako „mokslininkų įrodyta”, paklauskite: kokių mokslininkų? Kur paskelbtas tyrimas? Ar jis buvo recenzuotas kitų ekspertų? Ar tai buvo vienas tyrimas su 20 dalyvių, ar meta-analizė, apimanti tūkstančius žmonių? Vienas tyrimas gali būti įdomus, bet jis nėra galutinis įrodymas.
Logikos klaidos, kurias darome kasdien
Logika skamba bauginančiai, bet iš tikrųjų tai tik struktūruotas mąstymas. Ir yra keletas klasikinių klaidų, kurias visi mes darome, dažnai net to nepastebėdami.
„Po hoc ergo propter hoc” – arba „po to, vadinasi dėl to”. Tai reiškia, kad jei A įvyko prieš B, tai A sukėlė B. Pavyzdžiui: „Pradėjau valgyti ekologiškus produktus ir pasveikau nuo peršalimo. Vadinasi, ekologiški produktai išgydė peršalimą.” Ne, greičiausiai tiesiog praėjo peršalimas, kaip ir būtų praėjęs bet kuriuo atveju.
„Ad hominem” – arba puolimas prieš asmenį, o ne prieš jo argumentus. „Jis sako, kad klimatas keičiasi, bet jis pats skraido lėktuvu, tai jo nuomonė nesvarbi.” Tai, kad žmogus elgiasi nekonsekvenciai, nereiškia, kad jo argumentai neteisingi.
„Slippery slope” – arba slidus šlaitas. „Jei legsime žmonėms dirbti iš namų, greitai niekas neateis į biurą, ir visa įmonė subyrės.” Tai ekstremalus scenarijus be jokių įrodymų, kad taip tikrai nutiks.
„False dilemma” – arba klaidingas pasirinkimas. „Arba tu su mumis, arba prieš mus.” Gyvenimas retai būna toks paprastas. Dažniausiai yra daugiau nei du pasirinkimai.
Kai išmokstate atpažinti šias klaidas, pradėsite jas pastebėti visur – politikų kalbose, reklamos tekstuose, ginčuose su draugais. Ir tai padės jums nepasiklysti argumentacijoje.
Praktika: kaip treniruoti kritinį mąstymą kasdien
Kritinis mąstymas – tai įgūdis, o kaip ir bet kuris kitas įgūdis, jis reikalauja praktikos. Štai keletas būdų, kaip galite jį lavinti kasdienėje veikloje.
Žaiskite „advokato velnio” vaidmenį. Kai turite stiprią nuomonę apie kažką, pabandykite sąmoningai pagalvoti apie argumentus prieš ją. Tai nelengva – mūsų ego priešinasi. Bet tai puiki mankšta smegenim.
Skaitykite įvairių žanrų knygas. Ne tik grožinę literatūrą ar populiariąją psichologiją. Skaitykite istoriją, mokslą, filosofiją. Kiekviena sritis moko skirtingų mąstymo būdų.
Diskutuokite su žmonėmis, kurie mąsto kitaip. Bet ne socialiniuose tinkluose, kur visi tik šaukia vienas ant kito. Realūs pokalbiai, kur galite išgirsti pilną argumentaciją ir paklausti patikslinančių klausimų.
Mokykitės statistikos pagrindų. Ne, jums nereikia tapti matematiku. Bet suprasti, kas yra vidurkis, mediana, koreliacija, imties dydis – tai padės jums nepasiduoti statistinėms manipuliacijoms, kurių pilna žiniasklaidoje.
Rašykite. Kai bandote kažką užrašyti, priverstas savo mintis struktūrizuoti. Dažnai tai, kas atrodė labai logiška galvoje, ant popieriaus pasirodo esą chaotiška ir neaiški.
Kai kritinis mąstymas tampa per daug kritiniu
Yra viena rizika, apie kurią reikia kalbėti. Kartais žmonės, kurie pradeda lavinti kritinį mąstymą, nueina per toli. Jie pradeda abejoti viskuo ir visais. Jie tampa ciniškai, mano, kad visi meluoja, visur sąmokslas, niekuo negalima pasitikėti.
Tai ne kritinis mąstymas. Tai paranoija.
Kritinis mąstymas nereiškia, kad turite atmesti viską. Tai reiškia, kad turite įvertinti, prieš priimant. Yra daug patikimų šaltinių, sąžiningų žmonių, teisingos informacijos. Jūsų užduotis – ne visur įžvelgti melą, o atskirti tiesą nuo melo.
Be to, kritinis mąstymas neturėtų jūsų paversti nemaloniu žmogumi, kuris nuolat visus taiso ir ginčijasi dėl kiekvienos smulkmenos. Galite turėti savo nuomonę ir leisti kitiems turėti savo, net jei nesutinkate. Galite pasirinkti, kada verta diskutuoti, o kada geriau tiesiog praleisti pro šalį.
Gyvenimas su kritiškai mąstančia galva
Kritinio mąstymo lavinimas – tai ne vienkartinis projektas, kurį baigiate ir dedatės pažymėjimą. Tai nuolatinis procesas, kuris trunka visą gyvenimą. Ir tai nėra lengva, nes reikalauja nuolatinės budrumo ir pastangų.
Bet tai verta. Kai išmokstate kritiškai mąstyti, jūs tampate laisvesni. Laisvesni nuo manipuliacijų, nuo klaidinančios informacijos, nuo savo pačių šališkumų. Jūs galite priimti geresnius sprendimus – pradedant tuo, ką pirkti parduotuvėje, baigiant tuo, už ką balsuoti rinkimuose.
Jūs taip pat tampate geresniu pašnekovu, nes suprantate, kaip konstruoti argumentus ir kaip gerbti kitų nuomones net nesutikdami. Jūs tampate sunkiau apgaunamas, bet ne ciniškas. Jūs mokate klausti teisingų klausimų ir ieškoti atsakymų, o ne tiesiog priimti pirmą pasiūlytą versiją.
Ir galbūt svarbiausia – jūs išmokstate būti sąžiningi patys sau. Pripažinti, kai klystate. Keisti nuomonę, kai atsiranda naujų įrodymų. Sakyti „nežinau”, kai tikrai nežinote. Tai gali atrodyti kaip silpnybė, bet iš tikrųjų tai didžiulė jėga.
Taigi pradėkite šiandien. Ne nuo didelių dalykų – tiesiog nuo vieno klausimo: „Ar tai tikrai tiesa?” Ir pažiūrėkite, kur tas klausimas jus nuves. Greičiausiai į įdomesnį, sudėtingesnį, bet daug turtingesnį pasaulio supratimą. Į pasaulį, kur tiesa slypi tarp eilučių, ir jūs mokate ją rasti.
