Kai galvoje tuščia – tai dar ne pabaiga
Kiekvienas, kas bent kartą bandė sugalvoti kažką naujo – nesvarbu, ar tai būtų verslo idėja, eilėraštis, receptas, ar tiesiog originalus sprendimas kasdienei problemai – žino tą jausmą. Sėdi, žiūri į tuščią lapą arba ekraną, ir galvoje… nieko. Absoliučiai nieko. Arba, dar blogiau, sukasi tos pačios mintys ratu, kaip sena plokštelė, įstrigusi toje pačioje vietoje.
Daugelis žmonių tuo momentu nusprendžia, kad jie tiesiog „nėra kūrybingi”. Kad kūrybiškumas – tai kažkoks įgimtas talentas, kurį turi vieni ir neturi kiti. Bet čia ir slypi didžiausias mitas, kurį šiame straipsnyje norisi išardyti iki pamatų. Kūrybiškumas nėra savybė, su kuria gimstama arba ne. Tai įgūdis. O įgūdžius galima lavinti, treniruoti ir tobulinti – lygiai taip pat, kaip raumenį.
Tik reikia žinoti, kaip.
Kodėl mūsų smegenys „užsikemša”
Prieš kalbant apie technikas, verta suprasti, kas iš tikrųjų vyksta galvoje, kai kūrybiškumas atsisako bendradarbiauti. Smegenys – tai nepaprastai efektyvus organas, kuris nuolat ieško trumpiausio kelio. Jos mėgsta rutiną, mėgsta nuspėamus scenarijus ir labai nemėgsta gaišti energijos ten, kur galima apsieiti be jos.
Kai sėdime ir bandome „galvoti kūrybiškai”, dažnai aktyvuojame prefrontalinę žievę – tą smegenų dalį, kuri atsakinga už loginį mąstymą, planavimą, vertinimą. Ji puiki daugeliui dalykų, bet kūrybiniam procesui ji dažnai trukdo, nes iš karto ima cenzūruoti idėjas: „tai kvaila”, „tai jau buvo”, „tai neveiks”. Idėja dar net nespėja gimti, o jau gauna antausį.
Tikrasis kūrybiškumas dažniau kyla iš numatyklio tinklo (angl. default mode network) – tos smegenų dalies, kuri aktyvuojasi tada, kai… nieko nedarome. Kai žiūrime pro langą. Kai einame pasivaikščioti. Kai plauname indus. Štai kodėl geriausi sprendimai dažnai ateina duše arba prieš užmiegant – ne tada, kai desperatiškai bandome sugalvoti kažką genialaus.
Tai reiškia, kad pirmasis žingsnis ugdant kūrybiškumą – išmokti leisti sau „nieko nedaryti”. Bet apie tai – vėliau.
Brainstorming’as: ne taip, kaip jus mokė
Tikriausiai esate girdėję apie minčių šturmą. Galbūt net bandėte. Ir galbūt jis neveikė taip, kaip tikėjotės. Tai labai dažna situacija, nes dauguma žmonių daro minčių šturmą neteisingai.
Klasikinė versija atrodo taip: susėda grupė žmonių, kažkas sako „generuokime idėjas”, visi kiek patylinėja, tada drąsesni ima kalbėti, o kiti linkčioja arba tyliai kritikuoja. Po pusvalandžio visi išeina su trimis vidutiniškomis idėjomis ir jausmu, kad laikas buvo praleistas veltui.
Tikrasis minčių šturmas veikia kitaip. Štai keletas principų, kurie iš tikrųjų padeda:
Kiekybė prieš kokybę. Pirmajame etape tikslas – ne sugalvoti gerą idėją, o sugalvoti kuo daugiau idėjų. Net absurdiškų. Net neįmanomų. Net kvailų. Tyrimai rodo, kad geriausios idėjos dažnai ateina ne per pirmuosius dešimt minučių, o vėliau – kai akivaizdūs sprendimai jau išsemti ir smegenys priverstos ieškoti nestandartinių kelių.
Jokios kritikos pirmajame etape. Tai skamba paprastai, bet praktikoje labai sunku. Vos tik kas nors pasako idėją, kitas jau nori paaiškinti, kodėl ji neveiks. Šis impulsas reikia sąmoningai slopinti. Vertinimas – vėliau, atskiru etapu.
Individualus brainstorming’as prieš grupinį. Tyrimai rodo, kad žmonės sugalvoja daugiau idėjų atskirai, o tik tada dalijasi su grupe, nei kai iš karto dirba kartu. Taip išvengiama „grupinio mąstymo” efekto, kai visi nevalingai pradeda galvoti panašiai.
Praktinis patarimas: išbandykite „6-3-5″ techniką. 6 žmonės, 3 idėjos, 5 minutės. Kiekvienas ant lapo užrašo 3 idėjas, tada perduoda kaimynui, kuris jas papildo arba išplėtoja. Po kelių ratų turite dešimtis idėjų, kurios viena kitą papildo ir transformuoja.
SCAMPER ir kiti įrankiai, kurie iš tikrųjų veikia
Viena iš mano mėgstamiausių technikų – SCAMPER. Tai akronimas, ir kiekviena raidė reiškia klausimą, kurį galima užduoti apie bet kokį objektą, idėją ar problemą:
S – Substitute (Pakeisti). Ką galima pakeisti? Kokią dalį, medžiagą, procesą, žmogų?
C – Combine (Sujungti). Ką galima sujungti su kuo nors kitu? Kokios dvi idėjos galėtų tapti viena?
A – Adapt (Pritaikyti). Ką galima pasiskolinti iš kitos srities ir pritaikyti čia?
M – Modify/Magnify (Modifikuoti/Padidinti). Ką galima padidinti, pagreitinti, sustiprintinti?
P – Put to other uses (Panaudoti kitaip). Kaip šį daiktą ar idėją galima panaudoti kitaip, nei buvo numatyta?
E – Eliminate (Pašalinti). Ko galima atsisakyti? Kas yra perteklinis?
R – Reverse/Rearrange (Apversti/Pertvarkyti). Kas nutiktų, jei viską apverstume aukštyn kojomis?
Ši technika ypač naudinga tada, kai reikia tobulinti kažką jau egzistuojančio. Pavyzdžiui, jei turite produktą ir norite sugalvoti naują jo versiją – eikite per kiekvieną SCAMPER klausimą ir atsakykite į jį. Garantuoju, kad bent keli atsakymai jus nustebins.
Kita technika, apie kurią mažiau kalbama, bet kuri veikia puikiai – analoginis mąstymas. Idėja paprasta: pažiūrėkite, kaip panaši problema sprendžiama visiškai kitoje srityje, ir pabandykite tą sprendimą perkelti į savo kontekstą. Kaip gamta sprendžia šią problemą? Kaip kariuomenė? Kaip vaikai? Kaip senovės romėnai? Šis klausimas gali atrodyti absurdiškas, bet būtent absurdiškumas ir atveria naujus kelius.
Aplinka, kuri žudo kūrybiškumą (ir kaip ją pakeisti)
Galima mokytis visų technikų pasaulyje, bet jei aplinka nepalanki – rezultatai bus prasti. Aplinka kūrybiškumui svarbi tiek fizine, tiek psichologine prasme.
Fizinė aplinka: tyrimai rodo, kad vidutinis triukšmo lygis (apie 70 decibelų – panašus į kavinės triukšmą) skatina kūrybinį mąstymą labiau nei absoliuti tyla arba didelis triukšmas. Štai kodėl tiek daug žmonių mėgsta dirbti kavinėse. Jei norite tą efektą atkurti namuose – yra programėlių, kurios imituoja kavinės garsus. „Coffitivity” – viena iš jų.
Šviesa taip pat svarbi. Silpnesnė šviesa, kaip rodo kai kurie tyrimai, skatina kūrybinį mąstymą, nes sukuria jausmą, kad esame laisvesni nuo apribojimų. Ryški šviesa labiau tinka analitiniam darbui. Taigi jei norite generuoti idėjas – galbūt verta pritemti šviesą.
Psichologinė aplinka – dar svarbesnė. Kūrybiškumas žydi ten, kur žmonės nesijaučia teisiami. Kur klaidos laikomos mokymosi dalimi, o ne nesėkmėmis. Kur galima pasakyti kvailą idėją ir niekas nesijuoks. Jei dirbate komandoje – tai lyderio atsakomybė sukurti tokią atmosferą. Jei dirbate vienas – tai jūsų pačių atsakomybė būti sau geru pašnekovu, o ne griežtu kritiku.
Praktinis patarimas: pabandykite keisti darbo vietą. Jei visada dirbate prie stalo – eikite į kavinę, biblioteką, parką. Nauja aplinka aktyvuoja smegenis kitaip ir gali sukelti netikėtų asociacijų.
Rutina kaip kūrybiškumo draugas, ne priešas
Čia daugelis nustemba. Rutina ir kūrybiškumas – ar tai ne priešingybės? Pasirodo, ne.
Pažvelkite į didžiuosius kūrėjus. Rašytojas Stephenas Kingas kiekvieną dieną rašo 2000 žodžių – nepriklausomai nuo to, ar jaučia įkvėpimą, ar ne. Kompozitorius Johanas Sebastianas Bachas kiekvieną rytą pradėdavo nuo tų pačių pratimų. Dailininkas Georgias O’Keeffe turėjo griežtą dienos rutiną, kurios laikėsi dešimtmečius.
Kodėl rutina padeda? Nes ji atlaisvina psichinę energiją. Kai nereikia spręsti, kada dirbti, kur sėsti, ką daryti pirma – smegenys gali visą dėmesį skirti pačiam kūrybiniam procesui. Rutina sumažina „sprendimų nuovargį” ir leidžia kūrybiškumui atsiskleisti natūraliai.
Be to, reguliarus kūrybinis darbas treniruoja smegenis. Kaip ir fiziniai pratimai – kuo dažniau, tuo lengviau. Kūrybiniai „raumenys” stiprėja nuo naudojimo.
Kaip sukurti kūrybinę rutiną? Pradėkite nuo mažo. Penkios minutės per dieną. Galite rašyti dienoraštį, piešti, improvizuoti muzikoje, spręsti galvosūkius – bet ką, kas reikalauja kūrybinio mąstymo. Svarbiausia – daryti tai reguliariai, tuo pačiu metu. Po kelių savaičių pastebėsite, kad idėjos pradeda ateiti lengviau.
Įkvėpimo šaltiniai, kurių galbūt nepagalvojote
Daugelis žmonių ieško įkvėpimo ten, kur visi kiti jau ieško. Žiūri tuos pačius TED’o pranešimus, skaito tuos pačius bestselerius, seka tuos pačius influencerius. Ir tada stebisi, kodėl jų idėjos atrodo panašios į visų kitų idėjas.
Tikras kūrybiškumas dažnai kyla iš neįprastų šaltinių. Štai keletas, kurie gali nustebinti:
Vaikų knygos. Ne ironiškai. Vaikų literatūra dažnai pasižymi nepaprastu kūrybiškumu, nes autoriai privalo paaiškinti sudėtingus dalykus paprastai ir įdomiai. Tai puiki mokykla bet kokiam kūrėjui.
Muziejai ir parodos, nesusijusios su jūsų sritimi. Jei esate programuotojas – eikite į meno galeriją. Jei esate dailininkas – aplankykite technikos muziejų. Kryžminės sritys generuoja kryžminius ryšius smegenyse.
Pokalbiai su žmonėmis iš visiškai kitų sričių. Kalbėkitės su žveju, su chirurgu, su vaikų darželio auklėtoja. Kiekvienas žmogus turi unikalią pasaulio perspektyvą, ir ta perspektyva gali tapti jūsų idėjos kibirkštimi.
Seni žurnalai ir knygos. Tai, kas buvo aktualu prieš 50 metų, šiandien gali atrodyti visiškai nauja. Mada, dizainas, idėjos – viskas grįžta ciklais, tik šiek tiek transformuota.
Nuobodulys. Taip, sąmoningas nuobodulys. Išjunkite telefoną. Sėdėkite ir nieko nedarykite. Leiskite smegenims klajoti. Kaip minėta anksčiau – numatyklio tinklas dirba tada, kai mes „nieko nedarome”, ir būtent tada dažnai kyla geriausi sprendimai.
Kai kūrybiškumas tampa gyvenimo būdu, o ne užduotimi
Galiausiai norisi pasakyti štai ką: visos šios technikos – SCAMPER, brainstorming’as, rutina, aplinkos keitimas – tai tik įrankiai. Jie padeda, jie veikia, bet jie nėra tikslas.
Tikras kūrybiškumo ugdymas vyksta tada, kai pradedame kitaip žiūrėti į pasaulį. Kai kiekvieną problemą matome kaip galimybę. Kai klausiame „o kas, jei?” ten, kur kiti sako „taip visada buvo”. Kai nesibaiminame atrodyti kvailai, nes žinome, kad kvailos idėjos – tai tik žingsnis link gerų idėjų.
Kūrybiškumas nėra momentas. Tai procesas. Ir tas procesas prasideda ne tada, kai sėdame prie tuščio lapo su tikslu sugalvoti kažką genialaus. Jis prasideda kasdien – kai atidžiai stebime aplinką, kai klausiame klausimų, kai leidžiame sau eksperimentuoti ir klysti.
Pradėkite nuo mažo. Šiandien vakare, prieš užmiegant, užrašykite tris idėjas – bet kokias. Rytoj – dar tris. Nevertinkite jų, nesistenkite, kad jos būtų geros. Tiesiog rašykite. Po mėnesio turėsite devyniasdešimt idėjų. Tarp jų tikrai bus kelios, kurios jus nustebins.
O kai kitą kartą sėdėsite prie tuščio lapo ir galvoje bus tuščia – prisiminkite: tai ne kūrybiškumo nebuvimas. Tai tik pradžia.
