Kodėl motyvacija mokytis taip greitai išgaruoja?
Žinote tą jausmą, kai rugsėjo pirmąją (arba bet kurią kitą dieną, kai nusprendžiate kažko imtis rimtai) jaučiatės tarsi galėtumėte užkariauti pasaulį? Nauja sąsiuvinė, nauji planai, naujas „aš tikrai šį kartą”. O po dviejų savaičių – tas pats sąsiuvinis guli nepaliestas, o jūs vėl žiūrite serialą ir sakote sau, kad pradėsite rytoj.
Tai nėra charakterio problema. Tai nėra tingumas. Tai – visiškai normali žmogaus psichologijos dalis, kurią, jei suprantate, galite valdyti. Motyvacija mokytis yra vienas iš tų dalykų, kurie atrodo paprasti iš išorės, bet iš tikrųjų veikia pagal gana sudėtingus mechanizmus. Ir kai tik suprantate, kaip tie mechanizmai veikia, galite juos pasukti savo naudai.
Problema ta, kad dauguma žmonių motyvaciją supranta kaip kažką, kas arba yra, arba nėra. Arba nori mokytis, arba nenori. Bet tai – mitas. Motyvacija nėra jausmas, kurį gavote arba negavote. Ji yra sistema, kurią galima kurti, prižiūrėti ir atkurti, kai ji sutrinka.
Vidinė ir išorinė motyvacija – kuo jos skiriasi ir kodėl tai svarbu
Psichologai jau seniai skiria du pagrindinius motyvacijos tipus, ir šis skirtumas yra labai praktiškas – ne tik teorinis. Išorinė motyvacija reiškia, kad mokotės dėl kažko, kas ateina iš išorės: pažymio, tėvų pagyrimų, atlyginimo padidinimo, diplomo. Vidinė motyvacija – kai mokotės dėl paties proceso, dėl smalsumo, dėl to, kad tai jums įdomu arba suteikia prasmę.
Čia yra subtilybė, kurią dažnai ignoruojame: išorinė motyvacija veikia, bet trumpai. Ji puikiai tinka, kai reikia atlikti konkretų, ribotą uždavinį. Bet jei norite ilgalaikio mokymosi – tokio, kuris taptų gyvenimo dalimi – reikia rasti bent kiek vidinės motyvacijos. Ir geroji žinia yra ta, kad vidinę motyvaciją galima auginti.
Kaip? Pradėkite nuo klausimo: „Kas man čia įdomu?” Ne „ką turiu žinoti”, ne „kas man bus naudinga”, o būtent – kas įdomu. Net ir pačioje nuobodžiausioje temoje galima rasti kažką, kas paliečia jūsų smalsumą. Jei mokotės buhalterijos ir tai jums atrodo mirtinai nuobodu, galbūt įdomu, kaip didžiosios korporacijos slepia pelną? Arba kaip skaičiai gali papasakoti istoriją apie žmones? Raskite tą kabliuką ir laikykitės jo.
Praktinis patarimas: kiekvieną kartą prieš mokymosi sesiją užrašykite vieną dalyką, kurio tikitės sužinoti ir kuris jums asmeniškai atrodo įdomus. Ne „turiu išmokti šį skyrių”, o „noriu suprasti, kodėl taip yra”. Šis mažas pokytis keičia viską.
Tikslai, kurie motyvuoja, ir tikslai, kurie slegia
Visi žino, kad reikia turėti tikslus. Bet niekas nekalba apie tai, kad blogai suformuluoti tikslai yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl motyvacija išnyksta. Yra tikslų, kurie įkvepia, ir yra tikslų, kurie tiesiog kuria kaltės jausmą.
„Išmoksiu prancūzų kalbą” – tai ne tikslas. Tai svajonė. Ji neturi nei laiko ribos, nei konkretumo, nei jokio mechanizmo, kuris padėtų suprasti, ar jūs judėte į priekį. Ir kai po mėnesio vis dar negalite susikalbėti Paryžiuje, jaučiatės kaip nevykėlis, nors iš tikrųjų tiesiog turėjote nekonkretų tikslą.
Bet čia svarbu nepasiduoti ir kitam kraštutinumui – pernelyg griežtam planavimui, kuris tampa savotiška prokrastinacijos forma. Kai kuriam laikui praleidžiate planuodami, kaip mokysitės, vietoj to, kad tiesiog mokytumėtės.
Kas veikia? Tikslai, kurie yra pakankamai konkretūs, kad žinotumėte, ar judėte link jų, bet pakankamai lankstūs, kad gyvenimas galėtų įsiterpti. Pavyzdžiui: „Per ateinančius tris mėnesius noriu suprasti prancūzų kalbos gramatikos pagrindus tiek, kad galėčiau perskaityti paprastą tekstą.” Tai jau kažkas, su kuo galite dirbti.
Ir dar vienas dalykas apie tikslus: jie turi būti jūsų. Ne tėvų, ne darbdavio, ne draugo. Jei mokotės dėl to, kad kažkas kitas nori, kad mokytumėtės – motyvacija bus trapi. Tai nereiškia, kad išoriniai tikslai negali tapti vidiniais – gali. Bet tam reikia laiko ir sąmoningo darbo su savimi.
Aplinka, kuri padeda, ir aplinka, kuri trukdo
Yra tokia tendencija manyti, kad motyvuotas žmogus gali mokytis bet kur ir bet kada. Kad jei tikrai nori – rasi būdą. Tai iš dalies tiesa, bet iš dalies – labai klaidingas mitas, kuris verčia žmones kaltinti save, o ne savo aplinką.
Jūsų aplinka formuoja jūsų elgesį labiau, nei jūs manote. Jei ant stalo guli telefonas – jūs tikrinsite jį. Jei kambaryje triukšminga – sunkiau susikaupti. Jei mokymosi vieta asocijuojasi su poilsiu (pvz., lova) – smegenys automatiškai persijungia į poilsio režimą.
Štai keletas konkrečių dalykų, kuriuos galite pakeisti:
- Sukurkite atskirą mokymosi erdvę. Net jei tai tik kampas prie stalo – svarbu, kad ta vieta asocijuotųsi su mokymusi, o ne su kuo kitu.
- Telefonas – į kitą kambarį. Arba bent jau į stalčių. Tyrimai rodo, kad vien telefono buvimas ant stalo (net ir nutildyto) mažina kognityvines galimybes.
- Paruoškite viską iš anksto. Jei prieš mokymosi sesiją reikia surasti sąsiuvinį, atsidaryti reikiamą puslapį, prisijungti prie platformos – kiekvienas iš šių žingsnių yra potenciali išėjimo vieta. Kuo mažiau trintis, tuo geriau.
- Aplinkos signalai. Kai kuriems žmonėms padeda tam tikra muzika, tam tikra arbata ar kava, tam tikras apšvietimas. Tai nėra kaprizai – tai sąlyginiai refleksai, kuriuos galite panaudoti savo naudai.
Ir dar vienas dalykas apie aplinką, kurį dažnai pamirštame: socialinė aplinka. Žmonės, su kuriais bendraujate, daro milžinišką įtaką jūsų norui mokytis. Jei jūsų draugai mokymąsi laiko „nerdų reikalu” – tai veikia jus, net jei nesuvokiate. Ir atvirkščiai – jei esate aplinkoje, kur žmonės domisi, klausia, diskutuoja – motyvacija atsiranda tarsi savaime.
Pažanga, kurią matote – raktas į tvarų norą mokytis
Viena iš labiausiai neįvertinamų motyvacijos palaikymo priemonių yra paprasčiausias pažangos matymas. Mūsų smegenys yra sukurtos taip, kad progresas teikia malonumą. Dopaminas išsiskiria ne tik tada, kai pasiekiame tikslą, bet ir tada, kai matome, kad judame link jo.
Problema ta, kad mokymosi pažanga dažnai yra nematoma. Jūs galite mokytis savaitę ir vis tiek nesijauti, kad žinote daugiau. Tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės meta – ne todėl, kad nedarė pažangos, o todėl, kad jos nematė.
Sprendimas: padarykite pažangą matomą. Kaip?
Pirmiausia – žurnalai ir dienoraščiai. Rašykite, ką išmokote kiekvieną dieną. Net jei tai tik trys sakiniai. Po mėnesio pažiūrėkite atgal – ir pamatysite, kiek daug. Tai labai galingas motyvacijos šaltinis.
Antra – reguliariai testuokite save. Ne tam, kad gautumėte pažymį, o tam, kad pamatytumėte, ką jau žinote. Aktyvus prisiminimas (angl. active recall) yra viena efektyviausių mokymosi technikų, ir kartu ji parodo pažangą.
Trečia – švęskite mažus laimėjimus. Tai skamba banaliai, bet veikia. Išmokote naują sąvoką? Gerai. Supratote sudėtingą koncepciją? Puiku. Leiskite sau pajusti tą pasitenkinimą, nebelaukite „tikro” laimėjimo.
Kai motyvacija išnyksta – ką daryti, o ko nedaryti
Kiekvienas, kas mokosi ilgą laiką, žino tuos periodus, kai tiesiog nesinori. Kai knyga atrodo kaip betono siena, kai net mintis apie mokymąsi sukelia kažką panašaus į fizinį skausmą. Tai normalu. Tai nutinka visiems. Klausimas – kaip reaguoti.
Ko nedaryti: nekaltinkite savęs. Kaltės jausmas yra vienas blogiausių motyvacijos žudikų. Kai sakote sau „aš toks tingus, aš nieko nesugebu, aš vėl nepavykau” – jūs ne skatinate save, o kuriat emocinę naštą, kuri dar labiau apsunkina grįžimą prie mokymosi.
Ko nedaryti dar: nespręskite motyvacijos krizės dar griežtesniais planais. Jei jau nesinori mokytis, o jūs tada nusprendžiate „gerai, nuo rytojaus moksiuosi po tris valandas per dieną” – tai greičiausiai baigsis dar didesniu nusivylimu.
Kas veikia: grįžkite prie mažiausio galimo žingsnio. Jei negalite mokytis valandą – mokykitės penkias minutes. Rimtai. Penkios minutės yra begaliniai geriau nei nulis, ir dažnai po penkių minučių norite tęsti. Tai vadinama „pradžios efektu” – sunkiausia pradėti, o kai jau pradėjote, inercija dirba jūsų naudai.
Taip pat verta pasidomėti, kodėl motyvacija išnyko. Kartais tai yra perdegimas – tada reikia poilsio, o ne daugiau pastangų. Kartais tai yra baimė – baimė nepavykti, baimė atrodyti kvailai. Kartais tiesiog pasikeitė prioritetai ir reikia peržiūrėti, ar tas tikslas vis dar aktualus. Kiekviena situacija reikalauja skirtingo sprendimo.
Smalsumas kaip gyvenimo būdas, o ne projektas
Pats tvariausias motyvacijos šaltinis, kurį žinau, yra smalsumas. Ne smalsumas kaip technika, o smalsumas kaip požiūris į gyvenimą. Žmonės, kurie nuolat mokosi, dažniausiai nėra labai disciplinuoti ar labai motyvuoti tradicine prasme – jie tiesiog yra smalsūs.
Smalsumas veikia kitaip nei motyvacija. Motyvacija reikalauja pastangų, valios, plano. Smalsumas tiesiog traukia. Kai esate tikrai smalsus – nenorite sustoti, nes kiekvienas atsakymas atveria naujus klausimus, ir tai yra malonu, o ne varginančia.
Kaip ugdyti smalsumą? Tai skamba paradoksaliai, bet galima. Pradėkite nuo to, kad leiskite sau klausinėti „kodėl” ir „kaip” net ir kasdienėse situacijose. Kodėl dangus mėlynas? Kaip veikia šaldytuvas? Kodėl žmonės elgiasi taip, o ne kitaip? Šie klausimai nereikalauja jokio plano ar programos – jie tiesiog palaiko protą aktyvų ir atvirą.
Skaitykite plačiai, ne tik savo srityje. Vienas iš labiausiai motyvuojančių dalykų yra atrasti, kaip skirtingos žinių sritys susijusios tarpusavyje. Kai suprantate, kad ekonomika ir biologija turi panašias sistemas, kad matematika glūdi muzikoje, kad filosofija padeda suprasti programavimą – mokymasis tampa nuotykiu, o ne pareiga.
Kai mokymasis tampa gyvenimo dalimi, o ne užduotimi
Galiausiai, svarbiausia, ką galiu pasakyti apie mokymosi motyvacijos palaikymą, yra tai: tikslas nėra „išlaikyti motyvaciją”. Tikslas yra padaryti mokymąsi tokia natūralia gyvenimo dalimi, kad motyvacijos klausimas tiesiog nustotų būti aktualus.
Tai skamba kaip utopija, bet nėra. Yra žmonių, kuriems skaitymas, mokymasis, tyrinėjimas yra toks pat natūralus kaip valgymas ar miegas. Jie ne visada turi „motyvaciją” – jie tiesiog tai daro, nes tai yra jų gyvenimo dalis. Ir šis statusas pasiekiamas ne per valią ar discipliną, o per įpročius, aplinką ir požiūrį.
Pradėkite mažai. Dešimt minučių per dieną, kiekvieną dieną, yra begaliniai daugiau nei dvi valandos kartą per savaitę. Reguliarumas kuria įprotį, įprotis kuria tapatybę, o tapatybė („aš esu žmogus, kuris mokosi”) yra pats stipriausias motyvacijos šaltinis.
Raskite bendruomenę. Žmonės, kurie mokosi kartu, mokosi ilgiau ir efektyviau. Tai gali būti kursas su kitais žmonėmis, knygų klubas, internetinis forumas, draugas, su kuriuo dalijatės tuo, ką išmokote. Socialinis elementas transformuoja mokymąsi iš vienišos pareigos į bendrą nuotykį.
Ir svarbiausia – būkite malonūs sau. Mokymasis yra maratonas, ne sprintas. Bus dienų, kai viskas eisis puikiai, ir bus dienų, kai nieko nesinorės. Abu yra normalūs. Abu yra dalis proceso. Žmogus, kuris mokosi dešimt metų su pertraukomis, žino begaliniai daugiau nei tas, kuris mokėsi intensyviai du mėnesius ir metė. Svarbiausia – grįžti. Visada grįžti.
