Kodėl žmonės apskritai nori savanoriauti?
Prieš kalbant apie tai, kur ir kaip ieškoti savanoriavimo galimybių, verta sustoti ties klausimu – o kodėl žmonės tai daro? Juk niekas nemoka, nėra jokios karjeros laiptelių, kartais net ačiū negirdi. Ir vis tiek kasmet tūkstančiai lietuvių atiduoda savo laiką, energiją, kartais ir pinigus tam, kad kažkam būtų geriau.
Atsakymas, kurį dažniausiai girdite iš pačių savanorių, skamba paprastai: tai tiesiog gerai jaučiasi. Bet už šio paprastumo slypi kažkas gilesnio. Psichologai tai vadina prosocialiu elgesiu – gebėjimu veikti ne tik savo, bet ir kitų labui. Ir, įdomu, kad šis elgesys neretai grįžta kaip bumerangas – žmonės, kurie savanoriauja, dažniau jaučiasi laimingesni, turi stipresnius socialinius ryšius ir net sveikesnę širdį (tai ne metafora – yra tyrimų, rodančių ryšį tarp savanoriavimo ir mažesnės širdies ligų rizikos).
Bet yra ir labai praktinių priežasčių. Studentai savanoriauja, nes nori įgyti darbo patirties. Žmonės po ilgos ligos ar pertraukos darbo rinkoje – nes nori vėl jaustis reikalingi ir atstatyti įgūdžius. Pensininkai – nes nori išlikti aktyvūs ir turėti kur eiti. Ir visi jie yra teisūs. Savanoriavimas nėra tik altruizmas – tai ir investicija į save, tik kitokio pobūdžio nei ta, kurią matote banko sąskaitoje.
Kur pradėti, jei neturite nė mažiausio supratimo
Gerai, tarkime, jūs nusprendėte – noriu savanoriauti. Bet tada atsiveria internetas ir… viskas atrodo arba per didelė, arba per maža, arba neaišku, ar jie apskritai ieško žmonių. Tai labai tipinė situacija ir ji atbaido nemažai potencialių savanorių dar prieš jiems ką nors realiai padarant.
Pirmiausia – nereikia iš karto žinoti, ką norite daryti. Galite pradėti nuo klausimo: kas man rūpi? Gyvūnai? Vaikai? Pagyvenę žmonės? Gamta? Kultūra? Sportas? Krizės situacijos? Šis klausimas yra geresnis startas nei „kur galiu savanoriauti”, nes jis nukreipia jus į sritis, kuriose ištvermėsite ilgiau ir kuriose jūsų darbas bus efektyvesnis.
Lietuvoje yra kelios pagrindinės vietos, kur galima pradėti paiešką:
- Savanoriai.lt – tai viena iš pagrindinių platformų, kur organizacijos skelbia savanoriavimo galimybes. Galima filtruoti pagal miestą, sritį, trukmę.
- Jaunimo savanoriška tarnyba – ypač tinkama jauniems žmonėms iki 30 metų, siūlo struktūruotas programas.
- Europos solidarumo korpusas – jei norite savanoriauti užsienyje, tai vienas iš kelių, kuriuos tikrai verta apsvarstyti.
- Vietinės bendruomenės centrai ir savivaldybės – čia dažnai yra galimybių, apie kurias niekas nežino, nes jos nėra skelbiamos didelėse platformose.
- Tiesioginis kreipimasis į organizacijas – kartais paprasčiausias ir efektyviausias būdas. Parašote el. laišką ir klausiate.
Beje, socialiniai tinklai – ypač Facebook grupės – yra neįtikėtinai geras šaltinis. Daugelis mažesnių iniciatyvų ir organizacijų visiškai nėra jokiose platformose, bet aktyviai ieško žmonių per grupes. Paieška „savanoriai [jūsų miestas]” Facebook’e gali atverti visiškai kitą pasaulį.
Trumpalaikis ar ilgalaikis savanoriavimas – kas jums tinka?
Vienas iš dalykų, kurį žmonės dažnai neįvertina prieš pradėdami, yra laiko klausimas. Ir čia nėra teisingo ar neteisingo atsakymo – yra tik tas, kuris tinka jūsų gyvenimui dabar.
Trumpalaikis savanoriavimas – tai vienkartiniai renginiai, akcijos, projektai. Pavyzdžiui, šiukšlių rinkimo talka, maratono organizavimas, labdaros mugė. Jums nereikia jokių įsipareigojimų, galite išbandyti skirtingas organizacijas ir sritis, ir tai puikiai tinka žmonėms, kurių gyvenimas yra nenuspėjamas arba tiesiog labai užimtas. Minusas – sunku sukurti gilesnius ryšius ir tikrai pajusti, kad kažką keičiate.
Ilgalaikis savanoriavimas – tai reguliarus įsipareigojimas, dažnai bent keli mėnesiai ar net metai. Čia jau galite tapti tikra komandos dalimi, išmokti kažko rimtai, pamatyti savo darbo vaisius. Bet tai reikalauja ir daugiau – ir laiko, ir emocinio atsparumo, ypač jei dirbate su pažeidžiamomis grupėmis.
Praktinis patarimas: jei nesate tikri, pradėkite nuo trumpalaikio. Išbandykite vieną ar du renginius skirtingose organizacijose. Tai padės suprasti, kokia atmosfera jums patinka, kokio tipo darbas energizuoja, o ne išsekina. Tik tada apsvarstykite ilgesnį įsipareigojimą.
Taip pat svarbu žinoti, kad daugelis organizacijų turi bandomąjį laikotarpį – tai normalu ir gerai. Tai reiškia, kad nė viena pusė nėra įstrigusi, jei paaiškėja, kad tai ne tas, ko tikėjotės.
Savanoriavimas užsienyje – romantika ar realybė?
Daug žmonių svajoja apie savanoriavimą kažkur toli – Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje. Ir tai suprantama. Bet čia reikia kalbėti atvirai, nes ši sritis turi savo šešėlinę pusę, apie kurią ne visada pasakojama.
Pirma, yra terminas „voluntourism” (savanoriavimo turizmas), kuris pastaruoju metu sulaukia daug kritikos. Tai situacija, kai žmonės vyksta į besivystančias šalis „padėti”, bet iš tikrųjų daro daugiau žalos nei naudos – nes neturi reikalingų įgūdžių, nes jų buvimas atima darbo vietas vietos gyventojams, nes projektai yra sukurti tam, kad atrodytų gerai nuotraukose, o ne kad realiai kažką keistų. Ypač daug diskusijų kyla dėl vaikų namų savanoriavimo – tyrimai rodo, kad nuolatinis savanorių kaita sukelia vaikams papildomą emocinę žalą.
Tai nereiškia, kad savanoriavimas užsienyje yra blogas. Reiškia, kad reikia rinktis atsakingai. Keletas dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:
- Ar organizacija yra skaidri apie tai, kaip naudoja lėšas?
- Ar jūsų įgūdžiai iš tikrųjų reikalingi toje vietoje?
- Ar projektas yra ilgalaikis ir tęsiamas net be savanorių?
- Ar vietos bendruomenė yra įtraukta į sprendimų priėmimą?
- Ar organizacija reikalauja iš jūsų mokėti didelius mokesčius? (Tai dažnas raudonas vėliavėlis)
Europos solidarumo korpusas yra viena iš patikimiausių galimybių savanoriauti Europoje – programa finansuojama ES, yra aiški struktūra, savanoriams mokamas kišenpinigiai ir dengiamos kelionės išlaidos. Tai tikrai verta apsvarstyti kaip pirmą žingsnį, jei norite tarptautinės patirties.
Kai savanoriavimas tampa per sunkus – apie perdegimą ir ribas
Tai tema, apie kurią kalbama per mažai. Savanoriai perdega. Ir tai nutinka dažniau, nei galvotumėte, ypač tiems, kurie dirba su sunkiomis situacijomis – prieglaudomis, krizių centrais, onkologiniais ligoniais, pabėgėliais.
Problema ta, kad savanoriams dažnai sunku pasakyti „man per sunku” arba „man reikia pertraukos”, nes jie jaučia kaltę – juk jie tai daro savanoriškai, juk tai jų pasirinkimas, juk žmonės, kuriems jie padeda, turi daug sunkesnių problemų. Ši logika yra suprantama, bet ji yra klaidinga ir pavojinga.
Jei jūs perdegate, jūs negalite efektyviai padėti. Tai paprasta matematika. Todėl rūpinimasis savimi nėra savanaudiškumas – tai būtinybė.
Keletas praktinių patarimų, kaip išvengti perdegimo:
- Nustatykite aiškias ribas nuo pat pradžių. Kiek valandų per savaitę galite skirti? Kokiomis dienomis? Laikykitės to.
- Nekalbėkite apie savo savanoriavimo patirtis tik su savimi. Ieškokite supervizijos arba bent jau kalbėkite su kitais savanoriais.
- Leiskite sau turėti pertraukas. Atostogos nuo savanoriavimo yra normalios ir reikalingos.
- Atpažinkite ankstyvus ženklus. Jei pradėjote bijoti eiti į savanoriavimą, jei jaučiate nuolatinį nuovargį, jei pradėjote ciniškai žiūrėti į žmones, kuriems padėjote – tai signalai.
Gera organizacija supras ir palaikys jus, jei pasakysite, kad jums reikia pertraukos. Jei organizacija to nesupranta – tai irgi svarbi informacija apie tą organizaciją.
Savanoriavimas kaip karjeros įrankis – tai nėra cinizmas
Kartais žmonės jaučiasi nepatogiai pripažindami, kad savanoriauja ir dėl praktinių priežasčių – kad pagerinti CV, kad įgyti patirties, kad susipažinti su žmonėmis. Tarsi tai kažkaip sumenkintų jų indėlį arba padarytų juos mažiau „tikrais” savanoriais.
Bet tai yra nesąmonė. Galite savanoriauti ir dėl altruistinių, ir dėl praktinių priežasčių vienu metu. Šie dalykai neprieštarauja vienas kitam. Jei jūs atiduodate savo laiką ir energiją, ir tuo pačiu kažką gaunate – tai yra puiku, o ne gėdinga.
Ir iš tikrųjų, savanoriavimas gali būti labai vertingas karjeros požiūriu:
Įgūdžiai: Priklausomai nuo srities, galite išmokti projektų valdymo, komunikacijos, krizių valdymo, socialinio darbo, IT, rinkodaros ir daugybės kitų dalykų. Daugelis organizacijų mielai investuoja į savanorių mokymą.
Tinklas: Savanoriavimas – tai vienas geriausių būdų pažinti žmones autentiškai, ne per formalius networking renginius. Jūs dirbate kartu, sprendžiate realias problemas, ir tie ryšiai yra stipresni.
CV: Darbdaviai, ypač NVO sektoriuje ir socialiai atsakingose įmonėse, labai vertina savanoriavimo patirtį. Bet net ir tradiciniame versle tai rodo iniciatyvą, empatiją ir gebėjimą dirbti ne tik dėl pinigų.
Karjeros keitimas: Jei svarstote pereiti į kitą sritį, savanoriavimas yra puikus būdas išbandyti naują lauką be rizikos. Galite dirbti NVO finansų srityje, jei galvojate apie perėjimą iš verslo, arba išbandyti socialinį darbą prieš studijuodami jį.
Kaip rasti organizaciją, kuri tikrai verta jūsų laiko
Ne visos organizacijos yra vienodos. Ir tai svarbu žinoti, nes jūsų laikas yra vertingas – net jei jūs jo neimsite pinigų. Yra organizacijų, kurios labai gerai rūpinasi savo savanoriais, ir yra tokių, kurios savanoriais naudojasi kaip pigios darbo jėgos šaltiniu.
Kaip atskirti? Štai keletas ženklų, kad organizacija yra gera:
- Jie turi aiškų savanorių priėmimo procesą – pokalbį, orientacinę dieną, mentorių
- Jie aiškiai paaiškina, ko tikisi iš jūsų ir ko galite tikėtis iš jų
- Jie reguliariai bendrauja su savanoriais ir klausia grįžtamojo ryšio
- Jie turi aiškią misiją ir galite suprasti, kaip jūsų darbas prisideda prie jos
- Jie gerbia jūsų laiką – susitikimai prasideda laiku, jūsų indėlis yra vertinamas
- Jie turi savanorių koordinatorių arba bent jau žmogų, atsakingą už savanorių klausimus
Raudonos vėliavėlės:
- Organizacija negali aiškiai paaiškinti, ką jūs darysite
- Nėra jokio priėmimo proceso – tiesiog „ateik ir dirbk”
- Savanoriai atlieka darbą, kurį turėtų atlikti apmokamas darbuotojas
- Nėra jokio grįžtamojo ryšio ar komunikacijos
- Jūs jaučiatės, kad jūsų nematomi arba kad jūsų indėlis nevertinamas
Prieš pradedant, verta pasikalbėti su esamais savanoriais – tai geriausias informacijos šaltinis. Klauskite jų atvirai: ar jie rekomenduotų šią organizaciją? Kas jiems patinka, kas ne? Gera organizacija neturės problemų su tokiais klausimais.
Kai pagalba be atlygio tampa gyvenimo dalimi
Yra žmonių, kuriems savanoriavimas pradeda kaip vienkartinis bandymas, o tampa gyvenimo būdu. Jie neskaičiuoja valandų, jie negalvoja apie tai kaip apie „savanoriavimą” – tai tiesiog dalis to, kas jie yra. Ir tai yra gražu, bet tai nėra vienintelis teisingas kelias.
Savanoriauti galima ir retai, ir trumpai, ir tik tada, kai turite laiko. Kiekvienas indėlis turi vertę. Viena valanda per mėnesį, padedant skaityti pagyvenusiam žmogui, yra geriau nei nulis valandų. Vienas savaitgalis per metus, renkant šiukšles miške, yra geriau nei jokio.
Svarbiausia yra pradėti. Ir pradėti be per didelių lūkesčių – sau ir organizacijai. Savanoriavimas yra santykis, o santykiai reikalauja laiko, kad susiformuotų. Pirmą kartą gali būti nepatogiai, gali būti neaišku, gali būti, kad pasirinkote ne tą vietą. Tai normalu. Tai nereiškia, kad savanoriavimas ne jums – galbūt tiesiog ne ta organizacija ar ne ta sritis.
Galiausiai, pagalba be atlygio nėra apie auką. Ji yra apie ryšį – su kitais žmonėmis, su bendruomene, su kažkuo, kas didesnis už kasdienę rutiną. Ir šis ryšys, kaip paaiškėja, yra vienas iš dalykų, kurių žmonėms labiausiai trūksta šiuolaikiniame gyvenime. Tad galbūt savanoriavimas nėra tik apie tai, ką jūs duodate. Galbūt jis yra ir apie tai, ką jūs randate.
