Skalbimo mašina turėtų skalbti drabužius, o ne gaminti kvapus. Bet kartais nutinka atvirkščiai – iš jos sklinda kažkas tokio, kas primena drėgną rūsį, pelėsį arba tiesiog… seną vandenį. Ir tu stovi prie mašinos, uostai, galvoji, kad galbūt reikia įpilti daugiau skalbiklio. Įpili. Kitas skalbimas – tas pats. Dar vienas – vėl tas pats.
Problema nėra skalbiklio kiekis. Problema yra tai, kad skalbimo mašinoje yra bent aštuonios vietos, kuriose kaupiasi nešvarumai, pelėsis ir bakterijos – ir daugelis žmonių niekada jų nevalyti net nepagalvoja. Ne todėl, kad tingi. Tiesiog nežino, kad tos vietos egzistuoja.
Šiame straipsnyje išnagrinėsime kiekvieną iš jų – ne tik kur ieškoti, bet ir ką ten rasi, kodėl tai kaupiasi ir kaip su tuo tvarkytis.
Gumos tarpiklis – pelėsio rojus, kurį matai kasdien, bet nematai
Priekinės krovinimo skalbimo mašinos gumos tarpiklis yra bene labiausiai akivaizdžia vieta, bet kartu ir ta, kuri dažniausiai pamirštama. Kodėl? Nes jis yra matomas, bet jo vidus – ne. Žmonės mato tą gumą, bet retai kada ją atlenkia ir pažiūri, kas slepiasi po ja.
O ten slepiasi daug kas. Drėgmė, kuri lieka po kiekvieno skalbimo, sukuria idealias sąlygas pelėsiui augti. Prie to prisideda plaukai, pluošteliai nuo audinių, kartais net smulkūs daiktai – monetos, sagos, netgi kojinių guminukai. Visa tai kartu su šiluma ir drėgme tampa tikra bakterijų ir pelėsio inkubatoriumi.
Kaip tai tvarkyti? Pirmiausia – atlenkti tarpiklį ir apžiūrėti. Jei matai juodus taškus arba jauti pelėsio kvapą – tai jau yra. Valyti reikia drėgnu skudurėliu, suvilgytu actu arba specialiu mašinų valymo tirpalu. Kai kurie žmonės naudoja seną dantų šepetėlį – jis puikiai patenka į raukšles ir kampus. Po valymo tarpiklį reikia gerai nusausinti.
Ir dar vienas dalykas – po kiekvieno skalbimo palikite mašinos dureles praviras. Bent pusvalandžiui. Tai leidžia drėgmei išgaruoti ir neleidžia pelėsiui įsitvirtinti.
Skalbiklio skyrius – vieta, kur chemija virsta problema
Skalbiklio skyrius atrodo nekaltai. Įpili skalbiklio, jis išteka į mašiną, viskas. Bet realybė yra tokia, kad ne visas skalbiklis išteka. Dalis jo lieka – ant sienelių, kampuose, po pertvarėlėmis. Ir tai kaupiasi.
Laikui bėgant susidaro toks savotiškas skalbiklio ir vandens kalkių derinys – lipni, kartais net pelėsiu apaugusi masė. Iš jos sklinda specifinis kvapas, kuris gali būti perduodamas drabužiams. Paradoksalu – skalbiklis, kuris turėtų švarinti, pats tampa nešvarumo šaltiniu.
Skalbiklio skyrius dažniausiai yra išimamas. Tai labai patogu, nes jį galima tiesiog ištraukti ir pamirkyti šiltame vandenyje su actu arba valymo priemone. Kietesnėms nuosėdoms – dantų šepetėlis vėl bus naudingas. Bet svarbu nepamiršti ir paties skyriaus angos mašinoje – ten taip pat kaupiasi nuosėdos, ir ten dantų šepetėlis tikrai pravers.
Kiek dažnai tai daryti? Idealiu atveju – kartą per mėnesį. Jei naudojate daug skalbiklio arba turite kietą vandenį, galbūt net dažniau.
Filtras – ta vieta, apie kurią niekas nekalba
Štai čia dauguma žmonių sustoja ir sako: „Kokį filtrą?” Ir tai yra visiškai suprantama reakcija, nes niekas nepasakoja apie skalbimo mašinos filtrą. Nei pardavėjai parduotuvėje, nei instrukcijų skaitytojai (nes kas skaito instrukcijas?), nei draugai.
Bet filtras egzistuoja. Jis paprastai yra mašinos priekyje, apačioje, po maža plastikine dangteliu. Jo paskirtis – sulaikyti pluoštelius, plaukus, smulkius daiktus, kurie atsiskiria nuo drabužių skalbimo metu. Ir jis tai daro labai gerai. Tik problema – niekas jo neišvalo.
Kai filtras prisipildo, vanduo nebegali normaliai nutekėti. Tai sukuria stovintį vandenį mašinos viduje. O stovintis vanduo – tai kvapas. Ir ne bet koks, o tas specifinis, drėgno rūsio kvapas, kuris paskui persismelkia į drabužius.
Filtro valymas nėra sudėtingas, bet reikia šiek tiek pasiruošti. Pirma – padėkite po juo rankšluostį arba dubenį, nes kai atidarote filtrą, iš jo išteka vanduo. Kartais gana daug vandens. Tada išsukite filtrą, išvalykite nuo visų nuosėdų, pluoštelių ir visko, kas ten susikaupė, ir įsukite atgal. Rekomenduojama tai daryti kas du–tris mėnesius.
Vandens įleidimo žarna – apie ją tikrai niekas negalvoja
Vandens įleidimo žarna yra ta, kuri jungia mašiną prie vandens tiekimo. Ji yra už mašinos, dažniausiai visiškai nepasiekiama kasdieniam žvilgsniui. Ir būtent todėl ji tokia problema.
Žarnos viduje gali kauptis kalkių nuosėdos, ypač jei jūsų vanduo yra kietas. Taip pat prie žarnos prijungtas filtras – mažas tinklelis, kuris sulaikyti smulkias priemaišas iš vandens tiekimo. Šis tinklelis gali užsikimšti, ir tada mašina gauna mažiau vandens, nei reikia. Tai reiškia, kad skalbimai tampa mažiau efektyvūs, o mašina gali pradėti keistai elgtis.
Šio filtro valymas reikalauja atjungti žarną nuo mašinos – tai reiškia, kad reikia uždaryti vandens tiekimą, atjungti žarną ir ištraukti tą mažą tinklelį. Jis paprastai lengvai ištraukiamas pincetu arba pirštais. Tada jį galima nuplauti po tekančiu vandeniu arba pamirkyti ace. Tai nėra kasdienė procedūra – kartą per metus pakanka.
Būgno vidus – ne tik tai, ką matai
Būgnas – tai ta dalis, į kurią dedame drabužius. Atrodytų, kad jis nuolat plaunamas kartu su skalbimu. Bet tai ne visai tiesa.
Būgno skylutės – tos mažos angos, per kurias vanduo patenka į būgną ir išteka iš jo – gali užsikimšti kalkių nuosėdomis. Tai ypač aktualu kietą vandenį turinčiuose regionuose. Kai skylutės užsikimšusios, vanduo nesikeičia taip efektyviai, kaip turėtų, ir tai gali paveikti skalbimo kokybę bei sukelti kvapus.
Taip pat pats būgno paviršius gali turėti kalkių nuosėdų sluoksnį, kuris nematomas plika akimi, bet jaučiamas liečiant – šiurkštus, kartais net šiek tiek rudas. Šios nuosėdos gali gadinti audinius ir sukelti kvapus.
Sprendimas – reguliarus valymo skalbimas. Tai reiškia: tuščia mašina, aukšta temperatūra (60–90 laipsnių), ir į skalbiklio skyrių – arba specialus mašinos valymo produktas, arba du šaukštai citrinos rūgšties, arba pusė stiklinės acto. Toks skalbimas kartą per mėnesį gali padaryti stebuklus.
Vandens nutekėjimo žarna – kur viskas nuteka ir kur viskas lieka
Vandens nutekėjimo žarna yra ta, per kurią nešvarus vanduo palieka mašiną. Logiškai mąstant, ji turėtų būti švari – juk per ją teka vanduo. Bet praktiškai – ne visai taip.
Žarnos viduje gali kauptis muilų nuosėdos, pluošteliai ir kitos organinės medžiagos. Laikui bėgant jos pradeda irti ir skleidžia kvapą. Šis kvapas gali grįžti atgal į mašiną, ypač jei žarna nėra tinkamai prijungta prie kanalizacijos.
Čia svarbus ir žarnos prijungimo būdas. Jei žarna tiesiog įkišta į kanalizacijos angą be sandarinimo, kanalizacijos kvapai gali laisvai patekti į mašiną. Tai gali paaiškinti tą specifinį kanalizacijos kvapą, kurį kartais jaučia skalbimo mašinų savininkai.
Žarnos valymas nėra paprastas namų sąlygomis, bet galima bent jau patikrinti, ar ji tinkamai prijungta ir ar nėra akivaizdžių nuosėdų prie prijungimo vietos. Jei kvapas labai stiprus ir kitos priemonės nepadeda – gali tekti kviesti specialistą arba keisti žarną.
Erdvė po mašina ir už jos – ten, kur niekas nežiūri
Tai gali skambėti keistai, bet erdvė aplink mašiną taip pat gali būti kvapo šaltinis. Po mašina ir už jos kaupiasi dulkės, pluošteliai, kartais net drėgmė – ypač jei mašina stovi prie sienos ir nėra gerai vėdinama.
Drėgmė gali atsirasti dėl mažų nuotėkių, kurių savininkas net nepastebi – mažas lašelis po kiekvienu skalbimu, kuris paskui išgaruoja, bet palieka drėgmę, kuri skatina pelėsio augimą ant grindų ar sienos. O pelėsis skleidžia kvapą, kuris asocijuojasi su mašina.
Rekomenduojama kartą per kelis mėnesius pastumti mašiną ir patikrinti, kas yra už jos ir po ja. Nuvalyti dulkes, patikrinti, ar nėra drėgmės pėdsakų. Tai paprasta, bet labai efektyvu.
Taip pat svarbu užtikrinti gerą vėdinimą patalpoje, kurioje stovi mašina. Jei tai vonios kambarys be lango arba su menku vėdinimu – drėgmė kaupiasi ir tai skatina visus minėtus procesus.
Kai viskas jau žinoma – kaip tai paversti įpročiu, o ne kančia
Žinoti, kur slepiasi kvapai, yra viena. Bet reguliariai tai tvarkyti – visai kitas reikalas. Ir čia daugelis žmonių sustoja, nes atrodo, kad tai dar vienas dalykas ilgame to-do sąraše.
Bet iš tikrųjų viskas nėra taip sudėtinga, jei sukurti paprastą sistemą. Štai kaip tai gali atrodyti praktiškai:
Po kiekvieno skalbimo: palikite dureles praviras, nuvalykite gumos tarpiklį sausu skudurėliu, ištraukite skalbiklio skyrių ir leiskite jam išdžiūti.
Kartą per mėnesį: atlikite valymo skalbimą su citrinos rūgštimi arba specialiu produktu, išvalykite skalbiklio skyrių su vandeniu ir actu, patikrinkite gumos tarpiklį dėl pelėsio.
Kartą per du–tris mėnesius: išvalykite filtrą, patikrinkite erdvę po ir už mašinos.
Kartą per metus: patikrinkite vandens įleidimo žarną ir jos filtrą, apžiūrėkite nutekėjimo žarną.
Tai nėra daug laiko. Filtro valymas užima penkias minutes. Valymo skalbimas – tiesiog įjungiate ir einate daryti savo reikalų. Gumos tarpiklio valymas – minutė po kiekvieno skalbimo.
Ir dar vienas praktinis patarimas, kuris padeda labiau nei bet kas kitas: nenaudokite per daug skalbiklio. Tai kontraintuityvu, bet tiesa – perteklinis skalbiklis nesuplaunamas iki galo, lieka mašinoje ir tampa maistinė terpė bakterijoms. Dauguma žmonių naudoja dvigubai daugiau skalbiklio, nei reikia. Pažiūrėkite į dozavimo instrukciją ir laikykitės jos – arba net naudokite šiek tiek mažiau.
Skalbimo mašina yra prietaisas, kuris dirba daug ir dažnai. Jei jai skirti šiek tiek dėmesio – ji atsilygina švariais, gražiai kvepiančiais drabužiais ir ilgesniu tarnavimo laiku. O jei ne – ji atsilygina tuo specifišku kvapu, kuris primena, kad laikas pagaliau pažiūrėti, kas slepiasi tose aštuoniose vietose.
