Kodėl verta atsitraukti nuo ekranų
Prisipažinsiu atvirai – mūsų namuose telefonai ir planšetės kartais tampa neregimais šeimos nariais. Vaikai žiūri į savo ekranus, tėvai į savus, ir staiga vakare susėdame prie stalo kaip svetimi žmonės. Skamba pažįstamai? Stalo žaidimų vakarai tapo mūsų šeimos gelbėjimo ratu, ir noriu pasidalinti, kodėl tai veikia geriau nei bet kokia kita „kokybinio laiko” idėja.
Kai pirmą kartą pasiūliau šeimoje žaisti stalo žaidimus vietoj įprasto vakaro prie televizoriaus, sulaukiau skeptiškų žvilgsnių. Bet štai dalykas – kai žmonės sėdi prie stalo su kortomis ar žaidimo lenta, kažkas keičiasi. Nebelieka to nuolatinio noro patikrinti telefoną. Atsiranda tikras kontaktas akimis, juokas, net sveika konkurencija.
Mokslininkai jau seniai įrodė, kad tiesioginis bendravimas stimuliuoja smegenų sritis, kurių niekaip nesuaktyvins joks virtualus pokalbis. O dar svarbiau – vaikai mato, kad tėvai skiria jiems dėmesį. Ne dalį dėmesio, ne pusę ausies, o visą save. Tai brangu šiandieniniame pasaulyje.
Kaip pradėti ir nepasiduoti po pirmo karto
Didžiausia klaida, kurią daro daugelis šeimų – perka sudėtingą žaidimą su šimtais taisyklių ir tikisi, kad visi iškart įsitrauks. Neveikia taip. Pirmą kartą organizuodami stalo žaidimų vakarą, pasirinkite kažką paprasto. „Uno”, „Alias”, „Jenga” – tai žaidimai, kuriuos galima išmokti per penkias minutes.
Mes pradėjome nuo paprasčiausio „Monopolio” – taip, to senojo gero žaidimo, kurį turbūt visi turime užkištą spintos gale. Pirmasis vakaras buvo chaotiškas. Jaunesnioji dukra bandė vogti pinigus iš banko, vyresnioji skundėsi, kad per ilgai trunka, o aš pats pamiršau pusę taisyklių. Bet žinote ką? Visi juokėmės. Ir kitą savaitę vaikai patys paklausė, ar nežaisime vėl.
Štai keletas patarimų, kaip įtraukti visus:
Leiskite vaikams pasirinkti žaidimą – bent kas antrą kartą. Jie jaučiasi svarbūs ir labiau įsitraukia.
Paruoškite užkandžių – tai ne apie maistą, o apie atmosferą. Spragėsiai, traškučiai, vaisiai – bet kas, kas leidžia atsipalaiduoti.
Nustatykite aiškų laiką – pavyzdžiui, kiekvieną penktadienio vakarą. Ritualai veikia stebuklus.
Būkite pasiruošę pralaimėti – ir parodykite vaikams, kaip tai daryti gražiai. Tai gyvybiškai svarbi pamoka.
Žaidimai skirtingiems amžiams ir charakteriams
Mano svainis turi trijų metų sūnų ir manė, kad stalo žaidimai dar ne jam. Bet yra puikių variantų ir mažiesiems! „Vaisių sodas”, „Pirmasis žaidimas su žodžiais”, spalvų atpažinimo žaidimai – visa tai puikiai veikia su ikimokyklinukais. Svarbiausia – kooperaciniai žaidimai, kur visi žaidžia prieš žaidimą, o ne vieni prieš kitus. Mažiems vaikams dar sunku priimti pralaimėjimą.
Pradinukams jau tinka klasika: „Piktograma”, „Aktyvumas”, kortos. Šio amžiaus vaikai mėgsta judesį, triukšmą, galimybę parodyti save. Vienas mano mėgstamiausių – „Alias”, nes jis ne tik linksmas, bet ir plečia žodyną. Pastebėjau, kad mano sūnus pradėjo naudoti sudėtingesnius žodžius kasdienybėje po kelių žaidimo vakarų.
Paaugliams reikia kažko sudėtingesnio, kitaip jiems bus nuobodu. „Catan”, „Ticket to Ride”, „Dixit” – strateginiai žaidimai, kurie iššaukia protą. Ir štai paslaptis – paaugliai atsivers žaidimo metu. Kai jų rankos užimtos kortomis, o ne telefonais, jie pradeda kalbėti. Apie mokyklą, draugus, problemas. Netiesiogiai, tarp ėjimų, bet kalbėti.
Kai šeimoje skirtingi amžiai
Didžiausias iššūkis – kai viename stale sėdi penkmetis ir penkiolikmetis. Kaip rasti žaidimą, kuris netaptų per paprastas vienam ir per sudėtingas kitam? Išbandėme daugybę variantų ir štai kas veikia:
Komandinis žaidimas – suporuokite jaunesnįjį su vyresniuoju. Tai ne tik išsprendžia amžiaus skirtumų problemą, bet ir stiprina broliškus ryšius. Mano vaikai paprastai konkuruoja dėl visko, bet komandoje staiga tampa sąjungininkais.
Modifikuokite taisykles – nėra nusikaltimas supaprastinti žaidimą. Jei mažasis negali skaityti kortelių, leiskite jam naudoti paveikslėlius. Jei vyresnysis per greitai laimi, pridėkite jam papildomų iššūkių.
Rotacija – vienu vakaru žaidžiate tai, ką nori jaunesnysis, kitu – vyresniojo pasirinkimą. Visi išmoksta kompromiso.
Mūsų šeimoje atradome, kad „Dobble” puikiai veikia visiems amžiams. Tai greičio ir dėmesingumo žaidimas, kur net mažiausias gali laimėti prieš suaugusįjį. O kai mažasis laimi – jo pasididžiavimas vertos visų pinigų pasaulyje.
Technologijų vaidmuo (taip, jos gali padėti!)
Žinau, skamba paradoksaliai – rašau apie vakarą be ekranų, bet dabar kalbėsiu apie technologijas. Tačiau yra būdų, kaip išmanieji įrenginiai gali papildyti, o ne pakeisti stalo žaidimus.
Yra puikių programėlių, kurios padeda sekti taškus sudėtinguose žaidimuose. Arba laikmačiai, kurie prideda įtampos. Kartais naudojame telefoną muzikai – tinkama fono muzika kuria atmosferą. Bet štai taisyklė: telefonas gali būti įrankis žaidimui, bet ne dėmesio centras.
Kai kurie modernūs stalo žaidimai turi programėles, kurios papildo žaidimą – prideda garsų efektų, papildomų užduočių. Tai gali būti smagu, ypač paaugliams, kurie kitaip galėtų atmesti „senmadišką” stalo žaidimą.
Tačiau aš vis tiek esu už klasiką. Yra kažkas ypatingo fiziniame žaidime – kortų maišymas, kauliukų metimas, žetonų judėjimas lentoje. Tai jutiminis patyrimas, kurio negausi nuo ekrano.
Kai kas nors nenori žaisti
Būkime realistai – ne visada visi šeimos nariai bus entuziastingi. Ypač jei tai naujas dalykas. Mano vyresnioji dukra pirmąsias kelias savaites tiesiog ateidavo prie stalo su tokia veido išraiška, lyg eitų pas dantistą.
Nevertinkite. Tai pats svarbiausias patarimas. Kai verčiate žmogų „linksmai leisti laiką”, jis tikrai neleis jo linksmai. Vietoj to, padarykite tai patraukliu. Pradėkite be jo – tegul mato, kaip kiti juokiasi ir gerai leidžia laiką. Smalsumas padarys savo.
Kartais padeda pasiūlyti vaidmenį. „Gal būsi bankininkė?” arba „Mums reikia, kad kas nors skaitytų užduotis – tu geriausiai skaitai.” Žmonės mėgsta jaustis reikalingi.
O jei kas nors tikrai nenori – galbūt tą vakarą tiesiog leiskite jam praleisti. Bet su sąlyga: jokių ekranų, kol kiti žaidžia. Gali skaityti, piešti, užsiimti savo reikalais, bet ne sprukti į virtualų pasaulį. Dažnai pasitaiko, kad po dešimties minučių, išgirdęs juoką iš svetainės, „nenorintysis” pats atslenka paklausti, ar gali prisijungti.
Ką daryti, kai kyla konfliktai
Stalo žaidimai gali būti nuostabus šeimos laikas, bet taip pat gali tapti mūšio lauku. Vaikai ginčijasi dėl taisyklių, kažkas apkaltina kitą sukčiavimu, kas nors apverčia lentą iš pykčio (taip, tai nutiko mūsų namuose, ir ne tik vaikui).
Pirma, nustatykite pagrindines taisykles dar prieš pradedant žaisti:
- Jokio šaukimo ar įžeidinėjimo
- Jei nesutinkate dėl taisyklės, patikriname ją knygoje ar internete
- Jei kas nors per daug supyksta, galima paimti pertrauką
- Žaidimas yra žaidimas – po jo visi ir toliau esame šeima
Antra, būkite pavyzdys. Jei jūs pykstate pralaimėję ar triumfuojate laimėję per agresyviai, vaikai darys tą patį. Aš išmokau sakyti „Gerai sužaidei!” net kai pralaimiu. Iš pradžių tai buvo sunku (esu konkurencingas!), bet dabar tai natūralu.
Trečia, kartais žaidimas tiesiog nesiseka. Galbūt visi pavargę, galbūt dieną buvo sunkumų. Nebijokite nutraukti žaidimą per pusę ir pasakyti: „Šiandien neišeina, pabandysime kitą kartą.” Tai ne nesėkmė – tai išmintis.
Kai žaidimai tampa šeimos tradicija
Po kelių mėnesių reguliarių žaidimų vakarų pastebėjau keistą dalyką. Mano vaikai pradėjo kalbėti apie „mūsų penktadienio vakarą” su pasididžiavimu. Tai tapo jų dalimi, kažkuo, kas skiria mūsų šeimą.
Draugai pradėjo klausinėti, ar gali prisijungti. Dabar kartą per mėnesį darome didesnį žaidimų vakarą su kaimynų vaikais. Tai virto socialine veikla, bet ne tokia, kur vaikai tiesiog bėgioja chaotiškai – tai struktūruota, bet laisva. Tėvai gali pasišnekučiuoti virtuvėje, o vaikai žaidžia savarankiškai.
Kai kurios šeimos žengia dar toliau – organizuoja teminius vakarus. Pavyzdžiui, viduramžių vakaras su atitinkamais žaidimais ir kostiumais. Arba detektyvų vakaras su mįslių žaidimais. Mums tai per sudėtinga (turiu pripažinti savo ribas), bet jei jums patinka organizuoti – kodėl gi ne?
Svarbiausia, kad tai tampa atmintimi. Mano dukra neseniai rašė mokykloje rašinį apie šeimos tradicijas. Ji rašė apie mūsų žaidimų vakarus. Ne apie Kalėdas, ne apie vasaros atostogas – apie paprastus penktadienio vakarus prie stalo. Tai man parodė, kad tai tikrai svarbu.
Kai žaidimas tampa daugiau nei žaidimu
Žinote, kas labiausiai nustebino mane per šiuos žaidimų vakarus? Ne tai, kad vaikai išmoko pralaimėti gražiai ar kad mes daugiau juokiamės. Tai, kad aš sužinojau apie savo vaikus dalykų, kurių nebūčiau sužinojęs kitaip.
Pastebėjau, kad mano sūnus yra puikus strategas – jis planuoja kelis ėjimus į priekį. Dukra pasirodė esanti labai kūrybiška, kai žaidžiame žodžių žaidimus – ji sugalvoja sąsajas, apie kurias aš niekada nepagalvočiau. Mažoji turi neįtikėtiną atmintį – ji prisimena, kas buvo prieš dešimt ėjimų.
Tai ne tik žaidimai – tai langas į jų asmenybę. Ir jie mato mus. Mato, kad mama yra konkurencinga, bet sąžininga. Kad tėtis kartais per daug rizikuoja. Kad visi kartais klysta, bet tai normalu.
Stalo žaidimai tapo mūsų šeimos terapija, nors to nesivadina. Kai dieną buvo sunki, kai mokykloje įvyko kažkas nemalonaus, kai darbas buvo varginantis – penktadienio vakaras prie stalo kažkaip viską sudeda į vietas. Ne todėl, kad mes kalbame apie problemas (paprastai nekalbame), bet todėl, kad mes esame kartu. Tikrai kartu, be jokių trukdžių.
Ir štai ko norėčiau palinkėti jums – nebijokite pradėti. Nereikia tobulos šeimos, brangių žaidimų ar specialios erdvės. Reikia tik noro praleisti laiką kartu ir noro pamėginti kažką kitaip. Paimkite bet kokį žaidimą, kurį turite namuose, nustatykite vakarą, išjunkite telefonus ir tiesiog pradėkite. Pirmasis vakaras gali būti keistas, antrasis – šiek tiek geresnis, bet trečiasis? Trečiasis jau gali tapti tradicija, kurios visi lauks.
Ir kas žino – galbūt po metų jūsų vaikas taip pat rašys mokykloje apie šeimos tradicijas ir rašys apie jus. Ne apie tai, kiek pinigų išleidote ar kur nuvežėte atostogų, o apie paprastus vakarus prie stalo, kai buvote tiesiog šeima. Be ekranų, be trukdžių, be skubėjimo. Tiesiog kartu.
